Greta Razutė „DEIVIDO TEATRAS“

Dorotė žvelgė į lovoje miegančio vyro veidą, apšviestą televizoriaus šviesos. Kažką keisto ėmė pastebėti jo išraiškoje nuo tos akimirkos, kai suprato, kad beveik nieko nežino nei apie jį, nei apie save. Dar prieš kelis mėnesius nebūtų įtarusi, kad Deividas galėtų turėti nuo jos paslapčių. Pati – iki paskutinės minties išdėstydavo viską, kas nutikdavo per dieną prie vakarienės stalo: kiekvieną smulkmeną papasakodavo su dideliu entuziazmu. Nepaisant to, jog turėjo viską, ko troško, geidė nepaaiškinamos laisvės. Jautėsi suspausta namo sienų, nualinta maisto gaminimo ir rūpinimusi vyru.

Taip jau susiklostė, jog vakarieniavimą kartu jie laikė švelnia buitine būtinybe. Ji ruošdavo maistą ir galvodavo apie laimingą vyro veidą, jam kaskart paragavus pirmojo kąsnio. Dorotė buvo tarsi apsėsta gaminimo. Įmantriai patiekalų pati nemėgo ir misdavo tik žalumynais, kuriuos Deividas sekmadieniais nupirkdavo miestelio turguje. Neūkininkavo, dienas leisdavo namuose galvodama apie šį bei tą. Dorotė niekada negamindavo to paties patiekalo antrąkart. Dažniausiai žiūrėdavo televiziją, bet iš tiesų negirdėdavo ir nematydavo nieko, kas rodoma, o gal nė nenorėjo suprasti. Nereikšmingų dalykų apmąstymai slėgė jos nuostabiai žavią galvą, o tyras, gilias, juodas akis darė dar paslaptingesnėmis.

Deividas dievino, kad jo žmona kas vakarą surengdavo mažą puotą. Vadino save karaliumi. Apie tai pasakodavo pavaldiniams. Jie su apsimestine pagarba klausydavosi kiekvienos liaupsės apie Dorotę ir linksėdami galvomis sutikdavo, kad ji puiki šeimininkė, nors nė vienas iš vyrų jos nebuvo sutikęs. Per daugelį metų pažinę bosą susigyveno su jo polėkiu pasirodyti geresniu už kitus. Jie neturėjo ko papasakoti apie tai, ką vakar valgė, nes springo tuo pačiu beskoniu įgrisusiu maistu, kurio parsinešdavo iš skerdyklos, kurioje ir dirbo. Per pertraukas ramstydami sienas linksėjo ir linksėjo, linguodavo išvargę po vakarinės pamainos. Viduje kiekvienas virė troškimu pasprukti iš šio nuobodaus pilko miesto, tačiau provincialumas laikė juos tarsi prikaltus prie Deivido įtakos ir pasakojimų apie skaniai pagamintus kepsnius bei kukulaičius. Taip ėjo metai ir nė vienas darbininkas nepaliko darbo. Niekas nebebuvo taip svarbu, kaip viršininko pasakojimai apie Dorotės virtuvę ir kaip mėsos valgymas augina tikrą žmogų, tvirtą vyrą, stiprina kūną ir dvasią. Kliedesiai buvo tapę savotiška rutina. Mintyse darbininkai šlovindavo Dorotę ir geidė turėti tokias pat atsidavusias žmonas: nekentė savųjų, žemų pareigų ir sunkaus fizinio darbo. Jie troško gyventi kaip jų viršininkas – gerai, skaniai valgyti, tačiau nedarė nieko, kad ką nors pakeistų. 

Dorotė gerdama vandenį stiklinę po stiklinės, girdavosi Deividui, kad mintyse nešiojasi ištisą lobyną valgių ruošimo variacijų, tik vis neranda laiko sudėlioti jų į knygą. Bet ar ji išvis gebėjo rašyti?..

Su vyru kartu gyveno penkerius metus. Apie tai, kas vyko prieš vedybinį gyvenimą su niekuo nekalbėjo, apskritai, buvo atsiskyrėlė ir džiaugėsi savo melancholiška vienatve. Džiaugsmas, kurį regėdavo Deivido akyse šiam pradėjus valgyti ją tiesiog varydavo iš proto! Ji šypsodavosi riebaluotam veidui ir skruostams, prikimštiems jo paties iš vakaro parneštos mėsos. Dorotė rupšnojo žolę su morkomis ir burokais, vandenį gėrė mažais gurgšneliais, šiek tiek stebėdamasi, kodėl vyras mėgsta alų ir kiek daug gali išgerti valgydamas.

Deividas turėjo savo skerdyklą. Būtų klaidinga sakyti, kad buvo besielis. Pats gyvūnų jau seniai nebeskerdė, o Dorotė, nors ir nevalgė nieko gyvo, kartojo jam, kad ją atstumia ne žmogaus profesija, o pats elgesys. Kadangi jis tikrai buvo geras vyras bei negailėjo žmonai pagyrų, jį išteisino iš gyvūnų skriaudėjų būrio ir mylėjo tokį, koks jis yra. 

Deividas buvo geras vadovas ir niekas nebeabejojo jo autoritetu. Tam, kad apdorotų skerdieną, privalėjo įdarbinti stiprius ir sveikus žmones. Skatino savo darbininkus garbingais žodžiais, oriai ir garsiai kalbėdavo apie jų kilnų atsidavimą darbui bei jautėsi dėl to išdidus ir teisingas. „Ateitis yra jūsų rankose ir ji yra dabar! Pjaukite gyvulius be baimės, nes tas, kuris bijo silpnesnio, negyvena!“ Visi linguodavo galvomis ir kūnais, nes neturėjo kito pasirinkimo – miestelyje geriau apmokamo darbo nebuvo. 

SANDRA IR TOMAS PRIE VAKARIENĖS STALO

— Aš manau, kad tuose namuose kažkas ne taip… — Vakarieniaudama apšnerkštoje virtuvėje Sandra tarė Tomui.  

— Mažiau žvalgykis į turtingesnius ir nesikišk į svetimus reikalus. — Griežtai užčiaupė vyras.

— Nesiputok! Šiandien buvau nuėjusi iki žaliojo namo pas tavo viršininko žmoną. Žinau, nemandagu taip  brautis… Bet tenorėjau nunešti pyrago! — Apsimesdama, kad jai visai nesvarbu sužinoti, kokia iš tikrųjų ta paslaptingoji Dorotė, apie kurią girdi tiek puikių žodžių. 

— Po velniais, Sandra! Nedaryk man gėdos lįsdama į boso šeimą! Palik juos ramybėje ir vienąkart susitvarkyk namus. Pažiūrėk, kaip mes gyvename! Jei per tave prarasiu darbą, galėsi ėdalu misti lauke kaip šuo. Negalvok, kad jis taikstysis su manimi dėl tavo nesąmonių. Melskis, kad apie apsilankymą niekas nebūtų sužinojęs. Puikiai supranti, kaip Deividas širsta, kai kas nors kišasi į jo reikalus! — Rėkte išrėkė Tomas, apversdamas stiklinę alaus ir tyčia numesdamas taukais išteptą šaukštą ant neplautų grindų, kad žmona pakeltų.

— Gerai, jau gerai, nurimk! — Ne ką tyliau atšovė žmona. — Man, ko gero, pasivaideno… Klausyk, kai nuėjau iki žaliojo namo, nešiausiausi pyrago, ir akimirką, kai nutariau paspausti skambutį, pabūgau. Priėjusi prie durų išgirdau baubimą. Pamaniau, kad Dorotę kažkas nuskriaudė, tačiau įsiklausiusi supratau, kad baubia visai ne žmogus! – Išplėtė akis Sandra.

— Užsičiaupk ir nebekalbėk man šitų nesąmonių…prašau dar kartą, Sandra. — Net nepakėlė akių Tomas.

— Tu manęs negirdi! Aš tau dar kartą kartoju: per langą prie laukinių durų mačiau ant sofos drybsantį gyvūlį, baubiantį ir klykiantį…jis pūtė nosį į vienkartinę nosinaitę! Ar gali patikėti? Aš negaliu, bet prisiekiu – mačiau gyvūną, o ne moterį! Tik prisispaudžiau prie stiklo, žvėris užsičiaupė ir nulėkė laiptais į viršų! – Visa įsitempusi ir drebėdama pasakojo Sandra. — Ar girdi mane? — Paklausė palinkusi į vyro pusę. Jis nesiklausė.

— Tu per daug rūkai, todėl esi toks nervingas. 

— Taigi nemokai gaunu. — Tomas toliau ginčijosi su žmona.

— Darbe praleidi daugiau laiko, nei namuose. Kaip man gyventi?.. Iš tavęs nesulaukiu jokio dėmesio…

— Visi taip gyvena! Mėsos į namus nemokamai parnešu, ko dar norėti?! Svajonių gyvenimas! — Pusiau juokais išvieptu veidu atsakė Tomas.

— Kiekvieno svajonės skirtingos… — Numojo ranka moteris, nusivylusi vyru ir jausdama tuštumą. Mintyse įsivaizdavo save Dorotės vietoje, gulinčią šilkiniuose pataluose, geriančią raminančią arbatą ir beveik snūstančią tarp tuzino minkštų rausvų pagalvėlių…

— Tau visai smegenys susisuko. Dar kartą sakau – nesikišk, kur tau nereikia. Jei rytoj bent žodeliu išgirsiu ką nors iš Deivido, pats sušersiu tave gyvuliui, kurį sakaisi mačiusi. — Bloškė kėdę ant žemės ir trenkdamas durimis išėjo į kiemą parūkyti alaus pripliumpęs Tomas.

DOROTĖ 

Dorotė visada buvo geros nuotaikos, tik ne tą vakarą. Deividas vėlavo grįžti, temo, darėsi baugu būti vienai dideliame name. Slampinėjo ir niekaip nenurimo galvodama, kad paruoštas maistas jau ataušo puoduose. Norėjosi valgyti, bet vis lūkuriavo. Nuotaika nepataisomai subjuro. Svetainėje prigulė ant sofos. Ėmė mąstyti apie tai, ką gamino vakar, tačiau niekaip negalėjo prisiminti. Dorotė pravirko. Atsinešė iš virtuvės nosinaičių ir dailiai šluostėsi akis ir nosį, kad vyras nepastebėtų, jog ją kažkas ne juokais nuliūdino. Stengėsi nurimti, tačiau taip įsiverkė, kad nebesivaldė: ji nebežinojo, kokia šiandien diena, kokioje gatvėje gyvena – ji viską pamiršo! Nebeatkūrė, ką visądien ruošė vakarienei… O, siaube! Nelaimėlė bliovė, lyg kas nors būtų pjaustęs gabalais; išsigandusi tirtėjo, o tada kažkas atsitrenkėsi į stiklą ir ji plakančia širdimi dūmė į viršutinįjį aukštą bei užsirakino miegamajame.  

Iki šio vakaro Dorotė nesusimąstė, kad jos gyvenimas beprasmis, tik niekaip neatsakė sau į klausimą, kas tiksliai jį tokiu daro. Buitis, namai, vyras? Paprastai, jei negali prisiminti, kas nutiko vakar, ar kuo praėję metai skiriasi nuo naujųjų, ko gero, imi prarasti sveiką nuovoką, supratimą apie pasaulį. Pusiau gulomis pasirėmusi alkūnėmis žiūrėjo į vieną tašką sienoje. Tyla gėrėsi į ausis. Iš nosies tekėjo purslinas vanduo. Moteris neatsiminė nieko apie savo praėjusį gyvenimą. 

VEIDRODINĖ MONETA

Sandra visada svajojo apie kitokį gyvenimą ir apie žaliąjį namą: laukti vyro, grįžtančio iš darbo tvarkinguose ir švariuose namuose, visada turėti, ką patiekti ant stalo ir neskaičiuoti paskutinių žvangančių pinigų, kuriuos „juodai dienai“ ji laikė mažoje rudoje piniginėje. Maišelio, tiesa, nė negalėjai pavadinti pinigine. Jį rado pamestą netoli žaliojo namo. Sandra buvo įsitikinusi, kad šis maišelis vienądien pritrauks laimę ir pinigus. 

Iš pradžių dvejojo medžiaginį kapšelį dėtis į kišenę. Apsižvalgė aplink, ar niekas nemato ir staigiu judesiu sugrūdo jį į švarką. Ėjo lėtai, kad niekas nepastebėtų. Atkrapščiusi siūlą pirštais užčiuopė kažką įsiūtą į pamušalą. Pasitrauksi atokiau nuo kelio pradraskė siūlus ir ištraukė monetą: viena pusė buvo veidrodinė, kita – nulieta auksu. Viduryje puikavosi lenkto peilio simbolis ir ji iškart suprato, kad maišelis priklauso Deivido šeimai. 

Jis buvo turtingiausias miestelio žmogus. Skerdykla jam nešė nemenką pelną. Sekundę Sandrai šmėstelėjo mintis nubėgti paklausti, ar kartais kas nepametė maišelio, bet apsisuko ant tešlinos žemės batu kiauru padu ir nuruko į namus. 

Dabar jau žengdama sparčiu žingsniu kišenėje spaudė medžiagą. Ji pirmąkart jautė tokį jaudulį ir nerimą, pasisavinusi, kas jai nepriklausė. Buvo įsitikinusi, kad rasta moneta mena didelę paslaptį. Nuojauta kuždėjo, kad ji įsivėlė į nematomą ir suraizgytą voro tinklą, kurį išnarpliojusi ir sutraukiusi taps tokia, kaip žaliojo namo savininkai. 

Šiandien ji šventai tebetiki, jog maišelio turinys pavers ją antrąja Dorote – šventa, šviesia, laiminga. 

REŽIMAS

Prieš išeidamas iš namų, Deividas visada įjungia langų ir durų signalizacijas bei triskart pasuka raktą dvejose neperšaunamose duryse. Numatymas į priekį – tai Deivido savybė. Jam patinka jaustis saugiam, nes tik tada gali ramiai bei užtikrintai dirbti. Darbo diena prasideda ir baigiasi taip pat: darbininkai susitinka pasiklausyti jo pasakojimų apie šeimos vakarienes bei tradicijas. Kasryt išdalina visiems cigarečių. Visi rūko tiek, kiek nori. Dėl to ore tvyro dėkingumo atmosfera ir jis jaučiasi pagerbtas savo pavaldinių. „Kiek nedaug paprastam žmogui tereikia!“ – Kartais pagalvoja. Tačiau Deividas – ne eilinis mėsininkas ir jis nerūko. Jam reikalingi kur kas galingesni malonumai. 

Vadovauti nėra lengva. Jis stengiasi visomis išgalėmis viršininkauti ne vien tik darbe. Miestelis, kuriame gyvena – nuostabiausia vieta troškimams įgyvendinti, o tai, ką jis daro su žmonėmis, sunkiai paaiškinama sveiku protu. 

ŽALIASIS NAMAS

Sandra niekada nebuvo iš tų, kurių niekas nedomina. Sėdėmama namuose ji turi laiko galvoti apie daug ką, tačiau niekas nėra taip įdomu, kaip svajoti apie Deivido gyvenimą ir įsivaizduoti save jo žmonos vietoje.

Žalioji sodyba apipinta legendomis. Nors Tomas grįžęs iš darbo pasakodavo, ką kasdien per pertraukas kalba viršinininkas, didžiausia įdomybė buvo pati Dorotė. Tik pamanykite, niekas niekada nebuvo jos matęs! Du šėšėliai languose sutemus buvo vienintelis įrodymas, jog šeimininkė nėra šmėkla. 

Dorotė nebuvo vaiduoklis. Ji buvo nematoma miestelio keistenybė ir apkalbų objetas. Sandra jautėsi turinti teisę užimti Dorotės vietą. Tačiau niekaip negalėjo išmesti iš galvos prisiminimo, kai savo akimis regėjo kažkokį didelį, juodą padarą, mokantį nusivalyti nosį vienkartine nosinaite! Tądien ji buvo išgėrusi, kad jaustųsi drąsesnė.

POŽEMIAI

Dorotė verkė lovoje. Deividas nemėgo atitrauktų užuolaidų. Ji nevalė langų, nes nebuvo kam pro juos žiūrėti. Tik šiandien iš liūdesio nusprendė juos išblizginti – nepajėgė. Rankos buvo per silpnos, o gal per trumpos ir pernelyg inerciškai bei nevikriai judėjo. Prilietusi pirmąjį langą – neapčiuopomis jį iškūlė. Štai, dabar tuščiu žvilgsniu spoksojo pro skylę į skerdyklos pusę. Dėl apėmusio liūdesio ji neskubėjo sušluoti išsibarsčiusių šukių. Deividas vis negrįžo namo, o ją buvo apėmusi didžiulė neviltis…

Keistai jautėsi, lyg būtų nesava. Paradinėse duryse buvęs ranktas nesisuko ir ji negalėjo išeiti į lauką. Trūko oro. Nubėgusi į virtuvę, rakto galinėse duryse taip pat nerado. Išrausė visus stalčius – jų niekur nebuvo. Galbūt Deividas pasiėmė juos su savimi, nes žino, kad ji nemėgsta vaikščioti lauke. Gal ją čia įkalino? Ne, negali būti. Jis taip nepasielgtų. Bandė atidaryti langus – nepavyko išklibinti ir iškabinti vyrių. Troškimas išeiti iš namo užvaldė ją visą. Nieko nelaukusi, nuskubėjo į viršų, įsibėgėjo ir šoko pro langą, kur jau buvo įskėlusi stiklą. 

Tuo metu darbas skerdykloje vyko sklandžiai. Vyrai nuleidinėjo kraują gyvūnams, kirto dar šiltus gyvulius pusiau ir dalino dar smulkesniais gabalėlėliais. Pro didelį panoraminį stiklą Deividas stebėjo savo pavaldinius ir jau svajojo apie gardžią vakarienę kartu su žmona.

Sandra ėjo keliu. Vakar ilgai negalėjo užmigti, mat užsibrėžė tikslą aplankyti kaimynę, kol visi vyrai darbe bei įsitikinti, ką ji anądien matė. Ėjo nervingais greitais žingsniais. Likus dešimčiai metrų iki vartelių pakėlė akis į antrąjį žaliojo namo aukštą. Ji nustėro. Sandra spigiai sušuko:

— Dorote! — Pasileido bėgti link jos. Persiropštusi per tvorą, krito, trenkėsi į žemę.  Pasisukusi į namo pusę aiktelėjo – kieme žioėjo bent trijų metrų skersmens skylė, iš po žolės buvo matyti žemėmis apgaususios sutręšusios lentos. — Dorote! —  Dar kartą pakvietė, tačiau niekas neatsakė.

Kvapas, sklindantis iš skylės buvo troškus: puvėsių ir apleisto rūsio. Ji prisidengė nosį ranką, kad neapsivemtų. Viduje buvo tamsu. Nubėgusi prie medžio, nulaužė šaką ir bandė pamatuoti gylį – nesėkė dugno. Aplink negalėjo rasti akmens – galbūt apačioje tyvūliuoja vanduo. Galėtų išgirsti pliumptelėjimą. Prisiminė kišenėje turėjusi veidrodinę monetą. Metė ją į vidų ir atšoko atatupsta.

Dorotė gulėjo tamsoje, skaudėjo kūną, ypač kojas ir rankas. Galva sukosi, jautė kaip kirmelės ir vabzdžiai glemžiasi kūną giliau į žemę. Viršuje matėsi tai atsirandantis, tai pradingstantis siluetas. Buvo drėgna ir šalta, todėl užsimerkusi jautėsi daug jaukiau. Bandė nurimti, juk ji ištrūko… Kaip pasiaiškins Deividas? O ką ji pati pasakys savo vyrui?

SKERDYKLOJE

Tomas šiandien buvo vangus. Gal todėl, kad vakar išgėrė per daug alaus ir godžiai rūkė, lyg turimos cigaretės būtų paskutinės pasaulyje. Staiga toplelėjo, kad pastaruoju metu sunku ką nors prisiminti ir rišliai mąstyti. Mintyse sukosi viršininko žmonos portretas: tokios lengvos, tyros, geraširdės ir besirūpinančios – Dorotės. Manė, kad jei jau yra vadinamas dešiniąją Deivido ranka, lengvai sužavėtų ir jo žmoną. 

DUOBĖ

Dorotė iš visų jėgų stengėsi pritraukti kojas prie krūtinės ir apglėbti save rankomis. Atrėmė galvą į žemę. Ji kvepėjo kaip pasaulis, kuriame ji niekada nėra buvusi, kaip laisvė, kurios niekada nejautė. Ar tikrai? Supraro žinanti tik tuos dalykus, kuriuos jai primetė kiti. Ji telaukia iš darbo grįžtančio vyro ir nieko nesupranta.

Pasigirdo triukšmas. Kažkas stuktelėjo į metalinį paviršių. Dorotė įtempė ausis. Kažkas kalbėjo. Tariami žodžiai buvo tolimi: „Nesuvokiantiems praeities – nesuprantantiems dabarties – nieko nežinantiems apie ateitį – įsakau mirti!“. Tada pradėjo žviegti gūvuliai ir pasigirdo griausmingas vyriškas juokas bei nuaidėjo plojimų jūra. 

ATEITIS YRA DABAR

Dorotė atmerkė akis. Kažkas pokštelėjo į kaktą. Moneta su skerdyklos herbu nukrito jai ant galvos. Apžiūrėjo ją: viena pusė buvo nukalta iš aukso, o kitoje regėjo savo atvaizdą. Siaubingai sukosi galva, akyse raibuliavo. Kažkas iš viršaus šaukė jos vardą, bet ji neturėjo jėgų atsiliepti. Sukaupusi visas jėgas nušliaužė prie vietos, kur iš po žemių girdėjo kalbant ir juokiantis. Šiek tiek parausė žemę į gylį ir priglaudė ausį. Deividas. Kalbėjo Deividas! Kiekvieną užbaigtą sakinį lydėjo šūksniai. Ji ėmė tirtėti. Ėmė inirtingai kasti žemę. Po valandėlės pasiekė nedideles skardines dureles. Dorotė palenkė rankeną, o tai, ką išvydo atidariusi duris, sustingdė ją į ledą.

Sandra bėgiojo aplink duobę kaip šuo. Svarstė, lipti, šokti, bėgti. Ką jai daryti? Įsikibusi į styrančią lentą, ėmė leistis byrančiomis žemėmis į nežinią.

Deividas kaip tik tuo metu rėžė kalbą slaptoje laboratorijoje. Aplink išrikiuoti narvai jam kėlė didelį pasididžiavimą. Staiga sustingo ir jis. Prasivėrus mažosioms durims pamatė purviną savo žmoną. 

Vyrai, apspitę viršininką pasileido link Dorotės. Ji priešinosi ir spardėsi. Abi rankos turėjo kanopas, o ties nugara, po suknele, sukosi karvės uodega.

— To negali būti! Kažkas įmetė mano monetą į duobę! — Šaukė viršininkas. — Kažkas rado mano monetą! Kas?! Visi – į duobę ieškoti! — Rėkė visa gerkle.

Vieni nešė Dorotė ir bandė grūsti į narvą, kiti puolė knaisioti žemę, esančią už mažųjų durų, ieškodami nedidelės cento dydžio plokštelės. Pavaldinių buvo bent trisdešimt. Štai, jie jau partempė į vidų ir Sandrą. Ji verkė, tąsėsi ir grasino visus užmušti. Prie jos žemėmis primaurojo Tomas ir įsijautęs į gero darbuotojo vaidmenį, trenkė jai per galvą kumščiu, kad šioji prarastų sąmonę. 

Tomas prižiūri monstrus. Toks jo darbas. Darbo pažymėjime, tabaluojančiame jam po kaklu parašyta – „Tomas K. – Skerdėjas–prižiūrėtojas“. Štai, tik dabar jis pasijuto sutrikęs. Jo žmona narve – o gretimame – Dorotė. Jo svajonių moteris. Kaip taip gali būti, kad ji – pusiau gyvūnas? Apdujusiu žvilgsniu žvelgė tai į Sandrą, tai į karvę virstančią juodaplaukę Dorotę.

— Šefe, kas čia darosi?.. — Išsigandęs išdrįso paklausti.

— Klausyk, Tomai, tavo darbas ne kalbėti, o prižiūrėti tvarką. — Atšovė pirmąkart viešai susinervinęs Deividas. — Sutvarkyk šitą betvarkę ir įjunk savo žmoną į sistemą.  

— O ką man veikti su jūsų žmona? Ji, juk pats matot, pusiau, žmogus, pusiau… — Nebaigė sakinio.

— Sutvarkyk, kad būtų, kokia buvusi! — Griežtai nutildė Deividas.

Aplink stikliniuose narvuose buvo dešimtys karvių bei galvijų. Jie visi laukė savo eilės į mirtį. Dabar dar dvi niekuo dėtos sielos prisijungė prie mirtininkų būrio.

Dorotė žiūrėjo į savo rankas. Bandė šauktis pagalbos, bet viskas, ką tarė jos burna tebuvo: „Mū–mū“. 

Skuostais pylėsi ašaros. Galvojo apie tai, kaip visada nekentė mėsos skonio ir kvapo. Juk pati buvo karvė, tik paversta į žmogų! Gretimame narve matė moterį, kurią darbininkai ištempė iš duobės paskui ją – ko gero, ji stengėsi ją išgelbėti… Sandrą jungė prie aparatų ir rišo prie šaltos sienos, veržė riešus grandinėmis. Moters galva tysojo ant kairiojo peties, o iš po gelsvų plaukų jau kalėsi dėmėtos karvės ausys. 

Deividas šiuo metu džiūgauja tik dėl vieno – jo moneta atsirado. Beliks pasirūpinti, kaip užtaisyti skylę žaliojo namo kieme. Pats atsigabens žemių ir užkas slaptąsias duris. 

Nuo tada, kai nusprendė įgyvendinti savo svajonę valdyti pasaulį, žinojo, jog reikia pradėti nuo mažų dalykų. Žmonės čia gyveno ramiai ir negausiai: vieni mirdavo, kiti gimdavo. Beveik visi miestelio vyrai dirbo jam. Mainais į gerus darbo rezultatus Deividas jiems nemokamai skirdavo tabako gaminių, išmirkytų psichiką veikiančiose medžiagose bei mėsos tiek, kiek norėjosi. 

Visi mito vieni kitų kūnais. Tai, ką skersdavo ir valgydavo vakarienei, buvo pasenę ligoti kaimynai iš gretimo namo, per naktį paversti galvijais. Speciali Deivido cheminė formulė pakeisdavo žmogaus pavidalą ir formą, ištrindavo prisiminimus, vos suleista į kraują. Taip gimdavo jautiena, skirta vartoti ir išdalinti darbuotojų šeimoms.

Dabar Deividas jaučiasi ramus. Miestelį pats naikino ir augino iš naujo. Šis vyras valdė gyvenimą taip, tarsi būtų nekaltas. Įvykiai, atrodė, klostytėsi sava, natūralia vaga. Galima sakyti, jog Deivido praeitis sutepta, bet jis turi raktą į geresnį rytojų. Jam priklauso dabartis, ir šypsosi žiūrėdamas į savo žmoną už stiklo. 

***

Caleb Woods nuotrauka iš Unsplash