Lituanicon 2020: ateitis yra dabar

Vakaris Šaulys „Juodosios belaisviai“

    Ilgą laiką didžiosios pasaulio valstybės rengėsi precedento neturinčiam projektui – juodųjų skylių tyrimui iš ypač arti. “Ypač arti” reiškia per įmanomą saugų atstumą priartėjus prie įvykių horizonto bei tiesiogiai stebint materijos “elgseną” anapus lemtingosios ribos. Krūvą metų vyko pasiruošimai, tikimybių modeliavimai, astronautų rengimas, taipogi specialaus erdvėlaivio konstravimas. Televizijose žinių pranešėjai laikas nuo laiko linksniavo šį ambicingą projektą. 

    Dar atsakingiau vyko astronautų atranka – jų fizinis bei psichologinis ruošimas sunkiam, be proto pavojingam darbui. Tokių turėjo būti du. Pretendavo apie penkiolika kandidatų. Iš jų atrinkti amerikietis Trevoras M. ir korėjietis Myungas N. 

    Numatytą dieną, kai dauguma neabejingų mokslui piliečių spraudėsi prie televizorių, kompiuterių, planšečių ar bent išmaniųjų telefonų ekranų, ir to nematė nebent diktatoriškomis likusios valstybės, Trevoras su Myungu žengė erdvėlaivin. Laivas pakilo į kosmoso platybes. Skrido (žmogui) beprotiškai ilgą laiką. 

    Jausdamiesi laive kaip namuose, kur jie galėjo nusiimti savo astrokostiumus, vieną eilinę tamsią dieną pasiekė lauko pakraštį, kurio šiukštu nevalia pažeisti. Laivas sustojo, išleido radarus, kitus prietaisus ir stebėjimai prasidėjo. Kadangi daugumą jų atliks aparatūra per ilgesnį laiką, astronautai turės progą atsipūsti, atidžiai prižiūrėti dirbtinio maisto laboratorijas, nepamiršdami siųsti duomenų į Žemę. 

    Įvykių horizontas atrodė juodas plotas, neturintis savyje nieko, išskyrus akliną tamsą. Aplink jį barstėsi žvaigždės, įvairūs kosminiai kūnai, nepaliekantys aplinkinės erdvės visiškai tuščios. 

Myungas prieš veidrodį pastebėjo, jog jo galvoje atsirado žilų plaukų. Trevoras sumišo radęs apie kaklą raukšlelių. Kosmoso didvyriai žino kaip rizikinga „žaisti“ su erdvėlaikiu. Nesupanikavo. Mirti, žinoma, niekas nenori, bet jei to likimas pareikalautų, šie vyrai, ko gero, neišprotėtų nuo tokios minties. 

    Deja, erdvėlaikis ne iki galo perprastas, o galbūt net kruopščiausi žmonių skaičiavimai iš tolimosios žemės ne visiškai tikslūs. Atsitiko taip, kad prietaisai užfiksavo mažutėlytį laivo poslinkį juodosios skylės pusėn – per vieną nanometrą. Myungas su Trevoru sukruto: tokioje kaimynystėje ir pikometras – velniškai daug. Kol jie susikrapštė, erdvėlaivis pasprūdo dar kelis nanometrus. Kol parengė laivą startui, jis jau laipsniškai judėjo po kelis mikrometrus, netrukdamas įgauti milimetrų, paskui centimetrų, metrų, kilometrų per sekundę greitį. 

    Trevoras su Myungu suprato kas nutiko. Jie taip pat blaiviai suvokė, jog bandymas „irtis“ atgal niekuo nepadės. Greičio skaičiai matuokliuose vis augo, lyg erdvėlaivis skubėtų pražūčiai į rankas. 

    – Viskas… Dabar jau viskas… – kartojo Trevoras. 

    – Namo Žemėn tikrai nebegrįšime, – dramatiškai pridėjo Myungas, – tačiau mes dar galime ir turime laiko GYVENTI. 

    – Taip manai? Prisimink, ką mes teoriškai žinome apie juodąsias skyles, – sunkiai ištarė Trevoras. 

– Kol mes būsime įtraukti juodojon bedugnėn ir sutraiškyti, mes galime spėti nugyventi normalų gyvenimą ir mirti natūralia mirtimi. 

Vyrai nutilo. Ėmė rodytis, kad jie nieko nebeturį bendra nei su Žeme, nei su žmonėmis. Lyg čia būtų jų tikrieji vieninteliai namai. 

– Kuo iš esmės skiriasi žmonių senėjimas – ėjimas į mirtį nuo to, kad mes dabar lekiame į juodąją bedugnę? – klausė Myungas. 

– Jaučiuosi kaip susirgęs nepagydoma liga ir žinodamas, kad ilgai nebegyvensiu, – pasakė Trevoras. 

– Jaučiuosi it patekęs į teroristų nagus ir žinodamas, kad nebūsiu paleistas, kad man anksčiau ar vėliau bus nupjauta galva, – atsiliepė Myungas. – Tad ar mums blogiau – žymiai blogiau negu tiems žmonėms? 

– Jie negalėjo išvengti savo lemties, o mes galėjome… – nutęsė Trevoras. 

– Įkaitas galėjo, – paprieštaravo Myungas. – Jis panašiai kaip mes įlindo kur nereikia, padarė klaidą atsidurdamas blogoje vietoje. 

– Ko verti šie mūsų palyginimai? – tarstelėjo amerikietis. 

– Nieko. Savęs raminimas. Noras pasijusti “ne vienais tokiais“…

Visgi Myungas su Trevoru nusprendė GYVENTI likusį jiems laiką. Erdvėlaivis – jų namai, iš kurių jie lyg prikaustyti invalidai negali išeiti. Kosmosas, juodosios skylės traukos laukas – jų pasaulis. Jie vis mažiau tyrė. Kokia prasmė? Jeigu net įmintų juodųjų bedugnių prigimtį ar padarytų kitų fundamentalių atradimų, niekas tuo nepasinaudotų – tos ir kitos žinios lygiai taip pat bus sumaumotos juodosios bedugnės. 

Myungas su Trevoru žinojo: jie pirmieji astronautai, kuriems tenka “svečiuotis” pas juodąją skylę – jei ne joje pačioje, bent jos artimose prieigose. Astronautai iš įpratimo mėgino kai kuriuos duomenis siųsti gimtojon planeton. Kol trauka nebuvo itin stipri, bangos dar kiek pasklisdavo išspinduliuota kryptimi. Tada įveiktos traukos lėtėdavo, apsukdavo kilpą ir šaudavo atgal, tik ne į “gimdytoją” erdvėlaivį, o į bedugnę, greičiu daug didesniu už įsilėkusį laivą. Ilgainiui gravitacijai stiprėjant, jos vos atsiskyrusios nuo daviklio pasukdavo ten, kur ir viskas. 

Kartą sėdėdamas prie arbatos puodelio Trevoras ėmė jausti, kad jo mintys telkiasi dešiniajame smegenų pusrutulyje – atgręžtoje į juodąją skylę galvos pusėje. Jis niekad panašaus jausmo neturėjo. Net Myungui negalėtų apibūdinti kaip jaučiasi mintys, susispietusios vienon “teritorijon”. 

Trevoras atsistojo, apsisuko. Kairė pusė tapo atgręžta į juodąją bedugnę – mintys gražiai persirikiavo tenai. Tada astronautas atsisuko veidu į traukos pusę. Mintys nesunkiai „persidislokavo“ kažkur į kaktos zoną galvos priekyje – lyg kakta sunkesnė pasidarė. Jeigu smegenys nebūtų patikimai atitvertos nuo likusios galvos dalies, mintys galėtų išskristi per nosį ir ištikšti ant priešakinės sienos. Dėl atsargumo miegoti gulėsi galva į juodąją skylę – jau geriau mintys prisiplojusios prie kiaušo, negu kaklu nuslinkusios kažin kur…

Prie minčių netolygaus pasiskirstymo kaukolės plote astrobendradarbiai priprato. Tačiau pradėjo dėtis keisti dalykai su gyvenamąja aplinka. Jeigu išjungdavo gale įtaisytus šviestuvus, palikdami tik šoninius, jų šviesa intensyviai sklisdavo juodosios skylės pusėn. Pirma vos pastebimai, o vėliau priekinė bet kurios patalpos dalis tapo šviesiau apšviečiama, galinė – tamsesnė. Ten visada vyraudavo prieblanda, nors šviestuvai vienodi. Su laiku ji tirštėjo. Galiausiai Myungas ir Trevoras stebėjo kaip įžiebus šoninius šviestuvus nuo pusės kambario, priekinė patalpos dalis nušvisdavo, tuo metu galinė skendėdavo visiškoje tamsoje. 

Mistika, nors nėmaž nemistiška, taipogi darėsi su garsu. Kuris stovėdavo toliau nuo juodosios bedugnės už kitą, to žodžiai pasiekdavo pašnekovą. Taip kaip su šviesa – jeigu žodžiai ištarti patalpos gale, jie atsklisdavo garso bangomis iki priekio. Jeigu klausytojas būdavo toliau į galą negu kalbėtojas, balsą girdėdavo smarkiai prislopusį. 

Labai natūralu, kad ir aparatūros generuojamas oras ėmė telktis arčiau laivo priekio, nukreipto į juodąją bedugnę. Kuo toliau į galą, tuo sunkiau kvėpuoti. 

Trevoras paėjo toliau Myungo:

– Ar tu vis dar manai, kad mes čia įprastu ritmu gyvensime iki gyvenimo galo? 

Myungas atėjo į Trevoro vietą. Tas atsitraukė. 

– Taip. Dabar vyksta šiokie tokie pakitimai. Bet, tikiuosi, jie nevyks labai sparčiai ir labai drastiškai. 

Trevoras paėjo arčiau laivo galo už Myungą. 

– Pasvajok! – suniurzgėjo amerikietis. – Ar nematai, kaip greitai viskas eina velniop?! 

Korėjietis kažką aiškino lūpų judesiais bei gestais. Jis su kolega susikeitė vietomis.

– Dabar patiriame pačius ryškiausius pasikeitimus, – gynė korėjietis. – Kai prie to priprasime, bus lengviau. Joks žmogus prieš mus nebuvo atsidūręs tokiose sąlygose. Kuomet adaptuosimės, visais atžvilgiais bus geriau. 

– Koks naivus optimizmas! – užriko Trevoras. – Tu gal adaptuosies, o aš išprotėsiu anksčiau negu mano organizmas prisitaikys! 

Myungas to negirdėjo, nes jie nepasikeitė vietomis. Tik iš amerikiečio veido išraiškos bei kūno kalbos skaitė jo visišką nepritarimą pasakytiems dalykams. Jis kalbėjo:

– Nepamiršk, kad juodosios bedugnės kol kas vos apčiuopomis ištyrinėtos! Gal ji visai netraiško savo aukų? Gal ji čia siurbia, o per kitą pusę išspjauna? Žinom geriausiai abu, kad niekas iš nieko neatsiranda. Lygiai taip, kas beįvyktų, niekas niekur be pėdsakų nedingsta…

Trevoras gana grubiai patraukė kolegą į savo vietą, pats paeidamas arčiau laivo galo:

– O taip! Protonai, fotonai, gluonai, išlieka – tuo nė kiek neabejoju! O mums kas iš to?! Gal ten rasime kitus pasaulius? Beje, tavo plaukai pasišiaušę skylės kryptimi! – leptelėjo. 

– Eikim arčiau priekio, – išgirdo korėjietį. – Čia toliau oro tiek, kiek kalnuose šešių kilometrų aukštyje. Nepatogu kvėpuoti. 

Myungas nuėjo pirmas. Trevoras paskui jį. 

– Žinai ką aš tau pasakysiu, – tarė Trevoras, – tuoj mes susigrūsime į kelis kvadratinius metrus į bedugnę atgręžtoje erdvėlaivio pusėje ir galėsime gyventi. Kai nebeįstengsime toliau atsidūrę kvėpuoti, vilksimės astrokostiumus. Vargiai pajudėsime. Įdomu, ilgai taip tversime?.. 

– Bet iki to laiko mes galime GYVENTI. 

Myungui pasirodė, kad kolega jį užmuš, tačiau amerikietis tik susiėmė už galvos ir nudelbė akis į grindis. 

– Ne, nemanyk, – Myungas ketino pasiaiškinti. – Aš jokiu būdu nesu ramesnis už tave. Aš tiesiog noriu tau ką nors atsakyti… 

Kuo toliau, tuo sunkiau gyventi darėsi erdvėlaivyje, į juodąją skylę skriejančiame nesuvokiamu greičiu. Astronautai po tam tikro laiko patyrė, jog dirbtinė traukos jėga ima nusileisti juodosios bedugnės gravitacijai. Kas buvo pakabinta, nuo šiol kabojo įstrižai, kava puodelyje telkdavosi link vieno krašto, čiaupo srovė bėgo įžambiai, o dušo purslai niekada netikšdavo priešinga juodajai bedugnei kryptimi. Kas krisdavo, nekrisdavo tiesiai, o lyg nuneštas vėjo. 

Astronautai prisitaikė netgi prie tokių “makabriškų” sąlygų. Kažkaip ir vaikščiojo, ir maitinosi, ir miegojo, nors kalbėti prireikdavo fizinių pastangų – bent pasijudinti iš vietos į kitą. 

Sykį rytą, kai pas anksčiau pabudusį kolegą atėjo Myungas, jiems įtarimą sukėlė jų drabužiai. Trevoras prisiminė, jog bendradarbio nešiojamas švarkas yra sodrios raudonojo vyno spalvos, ne šiaip purvinai tamsus. Ir ant savęs jis pamatė, kad jo paties marškiniai iš šviesiai melsvų tapo pilki. Rudos kelnės taip pat, tik dar tamsesnės. 

Dar vėliau kosminiame laive viskas prarado spalvas – daiktai tapo nuspalvinti juodai-pilkai-baltai. 

– Ar tu matai, kad aš nuraudau? – paklausė Trevoras. 

– Ne, dar neišmokau taip jautriai skirti pilkos tonų ir pustonių, – atsiliepė Myungas. 

Trevoras paėjėjo toliau nuo erdvėlaivio priekio. 

– Negaliu suprasti, ar tai mūsų akys atrofavosi, ar spalvos dingo. Aplink nebėra nė vieno spalvoto daikto! 

– Nuo dabar galėsime tik prisiminti, kaip atrodo žalia, geltona ar purpurinė, – be entuziazmo atsakė korėjietis. 

– Užtai baltos, juodos ir pilkos jokia prakeikta skylė neišraus iš akių! – suriko Trevoras, palėkęs toliau už Myungą. 

– Nebent su pačiomis akimis, – užbėgęs pridėjo bendradarbis. Nuskambėjo labai realistiškai, žiauriai, negailestingai. 

– Gal verta, kol įstengiam, imtis aprašinėti šiuos neįtikėtinus pokyčius, vykstančius patekus į juodąją bedugnę? – siūlė amerikietis. 

Korėjietis mostelėjo kažką sužiobčiojęs. Kolega nesuprato. 

– Kokia prasmė? – pakartojo Myungas, užlindęs už amerikiečio. 

Taip besikalbėdami jie dažnai nueidavo iki kambario galo – užbėginėdami vienas už kito. Blogiausia, kad erdvėlaivio gravitacija buvo vis labiau įveikiama, tad eiti grindimis reikėjo lyg kopiant į kalvą. Tuo tarpu tikrosios “grindys” atsidūrė kažkur kampe tarp grindų ir sienos. 

Juodoji bedugnė „įsigudrino“ traukti žvilgsnius. Atsistojus šonu, akių vyzdžiai krypo skylės linkme. Stojus veidu į priekį, akys žvelgė tiesiai, tačiau mažumėlę lipo iš orbitų. Pasilenkus žemyn, jos ne žiūrėdavo į grindis, bet lįsdavo už vokų. 

Šviestuvų galinėje erdvėlaivio patalpų pusėje spinduliuojama šviesa, sklisdama priekin, nė kiek nebesisklaidė po aplinką. Tiesiog ištisiniais spindulių pluoštais rėmėsi į priekyje pasitaikiusius daiktus. 

Rūsti baigtis vis ryškiau bylojo apie save. Astronautams tapo sudėtinga valgyti, baugu miegoti, kiekvienas žingsnelis reikalaudavo milžiniškų pastangų, net kai kurios gyvybinės organizmo funkcijos strigo. Nesitaikstydami su tuo, ką jiems primeta juodoji skylė, kosmoso tyrėjai darė viską, kas buvo jų valioje. 

Prietaisai toliau grynino orą, turbinos sėkmingai gamino elektros energiją, laboratorijose žėlė maistiniai augalai bei augo dirbtinė mėsa, tik trauka visai sutriko. Norint vienas kitam pasakyti kokį žodelį ar pastebėjimą, prireikdavo pernelyg daug jėgų, tad kolegos astronautai prieš savo norą rinkosi tylą. Nebent gestais ar lūpomis pasibendraudavo. Liežuvis įsiremdavo į tą žandą, kuris atsuktas juodosios bedugnės link. 

Atsidūrę per toli nuo bet kokios erdvėlaivio patalpos priekio, astronautai rizikavo uždusti. 

Be garso, be normalios šviesos, be judėjimo laisvės jų gyvenimas vis labiau panėšėjo į gyvybės palaikymą. 

Trevoras su Myungu stovėdavo prisiglaudę prie priekinės sienos. Neretai taip ir užsnūsdavo. Astronautai paskutinėmis jėgomis turimą maistą susigabeno arti savęs. Netoliese įsirengė tualetą. Kai turėdavo stiprybės bei nusiteikimo, paeidavo vienas toliau už kitą kokį pusmetrį ir pasakydavo ką galvoja. Be to netgi esant veidas prie veido garsas kolegos ausų nepasiekdavo, „subliūkšdamas“ ant sienos. 

Vėliau, norint bendradarbiui ką tarti tekdavo prieš jį atsistojus rankomis ir kojomis įsiremti į sieną, kad užgriuvus neužspaustų vargšelio. Taip Trevoras sykį pasivargino pasakyti:

– Jau ilgą laiką mes esame vieni du, o nuo tos minutės, kai kirtome įvykių horizontą, nei kitos planetos, nei kiti žmonės, nei erdvėlaiviai mums nebeegzistuoja… 

Jis nebaigė sakyti, kažin ką ketino pridėti, bet nutilo. Tada „į žygį“ susirengė Myungas:

– Tačiau draugais taip ir netapome. Tik tiek, kiek buvo reikalinga bendram darbui. 

– Mus suvienijo tik bendras likimas, – į sieną prieš Myungą atsirėmė Trevoras. 

– Na, bent prieš mirdami gal susidraugausime ne kaip bendradarbiai, o kaip bičiuliai, – atitarė korėjietis. 

– Dirbtinai nereikia, – atsistojo Trevoras. – Geriau patausokime jėgas, nebekalbėkime… 

Amerikietis gerokai nuvargęs griuvo ant sienos šalia bendradarbio. 

Net prigludus prie priekinės, į juodąją skylę nukreiptos kambario dalies, kvėpavimas tapo sunkia veikla. Ir čia oras retėjo, telkdamasis prie pat plokštumos paviršiaus. Jeigu jie nusisuktų veidais į sieną, lengviau kvėpuotų, tačiau įsiremtų nosimis. Svaigo galvos, organizmą krėtė drebulys, kamavo bendras silpnumas. Valgant buvo paprasta užspringti, nuryti maistą reikėjo įgudimo. Trevoras neabejojo, kad jie ne šiaip jaučią tokias kūno reakcijas, bet yra tapę ligoniais negrįžtamai pažeista sveikata. 

– Gal perkandam tas ampules? – galiausiai pasiūlė amerikietis. 

– Perkandam. 

Nieko neatsitiko. Erdvėlaivis toliau skriejo kur skriejęs. 

***

Guillermo Ferla nuotrauka iš Unsplash