Lituanicon

Beatričė Masteikaitė „Sorana“

Stovėjau ant savadarbės pakylos, suręstos iš kelių apipuvusių medinių dėžių. Kaip ir kiekvieną šeštadienį, mane stebėjo apie šimtas porų akių. Delsti nebuvo kada – bet kurią akimirką galėjo pasirodyti policija, tai priklausė tik nuo to, kaip mums pavyko pasirinkti vietą.

– Draugai! – pradėjau aš. – Jūs visi žinote, kad mes kitokie, negu jie. Ar mes dėl to kuo nors prastesni? Ar mes kalti dėl to, kad jie gimdami nepaveldėjo visatos geno? Ne! Mūsų nekenčia, nes mes skiriamės nuo jų. Nekenčia, nes mes, jų akimis, išgamos. Aš sakau, mes esame nesuprasti ir atstumti. Jie kuria mitus apie mus ir paremia juos baimėmis. O jie bijo kitoniškumo. Jie bijo išsiskirti iš kitų, bijo atrodyti kitaip, dirbti kitokį darbą, gyventi kitaip. Jie bijo patys savęs, o mes ne!

Mano žodžius palydėjo ovacijų banga. Kaskart būdavo vis sunkiau ką nors sugalvoti, bet jiems to reikėjo. Viltis, kad visuomenė mus priims, buvo beužgęstanti. Aš puikiai žinojau, kad šitie susirinkimai nieko nepakeis, jie pakeldavo moralę, daugiau nieko, bet jiems, ne, mums to reikėjo. Kiek tik įstengiu prisiminti, mes visą savo gyvenimą slapstėmės, nakvojom apleistuose sandėliuose ar palėpėse, o dienomis, vos išėję į gatves, būdavome apšaukti ir atstumti.

Kai kuriems iš mūsų pasisekė labiau – jie neturėjo žymių – trijų juodų linijų po kairia akimi,  todėl buvo beveik „normalūs“. Manau tai lėmė faktas, kad dauguma jų, kitaip nei likusieji, turėjo dovaną, be kurios „normalieji“ negalėjo gyventi – vandenį. Jie parūpindavo mums šiek tiek maisto, nes visų kitų parduotuvės ir prekeiviai turguje iš tolo baidėsi.

Už kampo pamačiau žalią uniformą. Metas baigti. Kaskart mus surasdavo vis greičiau ir greičiau. Aš pakėliau ranką – tai buvo sutartinis ženklas, parodantis, kad mūsų klausosi.

– Mūsų valanda dar išmuš, o kai ji ateis, mes parodysime, kad nesame tik būrys išsigimėlių.

Aš linktelėjau ir Lucė susikvietė maisto komandą pas save. Ji buvo mano gera draugė ir, kadangi neturėjo žymės, vadovavo maisto pirkimo komandai. Žinoma, pirmiausiai jiems reikėdavo kažkaip užsidirbti pinigų, todėl kiekvieną šeštadienį po susirinkimo, kaip dabar, ji visiems paskirdavo darbą, už kurį kas nors siūlydavosi užmokėti. Minia žinojo, kad susirinkimas baigtas ir taip pat žinojo, kad mus stebi, todėl visi, kurie nepriklausė Lucės grupei, netruko pasišalinti savais keliais. 

Paprastai, jei spėdavau pabaigti iki pasirodant policijai, jie skanduodavo „Sorana! Sorana!“. Taip jie mane vadino. „Sorana“ senąja kalba reiškė šviesą. Nežinau, ar jie mane pavadino taip todėl, kad aš šitais trumpais susitikimais atnešiau šviesos į jų širdis, ar dėl to, kad tiesiogine ta žodžio prasme, kas vakarą apšviesdavau jų „namus“. 

Nustebau, kad policininkas laisvai leido praeiti visiems susitikimo dalyviams. Dažnai bent vienas ar kitas būdavo sulaikomi ir naktį praleisdavo areštinėje dėl neteisėto mitingavimo. Nors nesakyčiau, kad tai mitingas – mes tiesiog neturėjome patalpų susirinkimams, bet areštinėje nebūdavo taip blogai, palyginus su vietomis, kur mes paprastai nakvodavome.

Pradėjau eiti iš akligatvio. Tai nebuvo pati geriausia vieta susitikimui, jei reikėtų greitai sprukti, bet ji užtikrino privatumą, ir buvo lengviau stebėti, kada pasirodys policija. Ėjau pasiruošusi bet kurią akimirką gintis, bet to neprireikė. Praeidama linktelėjau pasisveikindama su „sargu“, bet jo veidas išliko plieninis. Visada taip darydavau, tik nežinau, ar norėdama parodyti, kad jo nebijau, ar vis dar tikėdamasi, kad galbūt bent kartą jis atsakys – aš būčiau pripažinta, kaip žmogus.

Patraukiau savo landynės link. Taip mes su Luce vadinome namą, kuriame abi gyvenome. Tai buvo trijų aukštų namas, kuris stipriai apdegė per kadaise kilusį gaisrą ir buvo paliktas griūti. Dabar jis tarnavo kaip tam tikra užuoglauda. Čia ateidavo visi mūsiškiai, kurie neturėdavo kur glaustis. Kasdien maždaug po dvidešimt žmonių, neskaitant mudviejų su Luce. Jie pernakvodavo, o kitą dieną eidavo ieškoti naujo stogo virš galvos. Namas stovėjo miesto pakrašty, todėl čia tvyrojo šokia tokia ramybė. Kiek kartų esu miegojusi pačiame mieste – beveik kas naktį kas nors ateidavo ir sprukdavo, susirinkęs tiek maisto, kiek tik galėjo panešti. Tai buvo benamiai. Ne kartą bandžiau tartis su jais, sudaryti sąjungą, bet jie, nors ir patys engiami visuomenės, vis tiek buvo ištikimi savo, kaip patys vadino, „žmogiškajai rasei“.

Grįžusi į landynę, nuėjau į kambarį, kuriame miegojau. Jis vienintelis dar turėjo sveiką langą, todėl čia buvo bent kiek šilčiau. Paėmiau savo žurnalą ir ėmiau rašyti šios savaitės įvykius. Tėtis visada sakydavo „Kai ateis mūsų dienos, vaikai mokyklose mokysis istoriją, neišbraukdami jokių faktų, bet tam reikia juos turėti užrašytus.“ Jis nebuvo mūsų bendruomenės vadu, neturėjau būti ir aš. Tiesą pasakius, iki manęs jokio vado apskritai nebuvo. Taip susidėliojo aplinkybės, visiems patiko mano idėjos ir štai esu čia.

Neilgai trukus grįžo ir Lucė. Persimečiau su ja vienu kitu žodžiu ir ji išėjo į patalpą, kurią galėjome vadinti virtuve, paruošti ko nors valgomo iš dar likusių atsargų. Žinojau, kad po kelių minučių man reiks nusileisti ir užkurti ugnį, todėl ėmiau rašyti greičiau.

Netikėtai pasigirdo dūžtantis stiklas ir ant grindų pažiro šukės. Nieko nelaukdama numečiau žurnalą šalin ir pripuoliau prie lango, bet kad ir kas ten buvo, pasišalino greičiau, nei aš spėjau sureaguoti. Vidury kambario gulėjo akmuo. Aš jį paėmiau ir pastebėjau nedidelį raštelį priklijuotą kitapus jo.

„Labai svarbu. Susitinkam šiandieninio susirinkimo vietoje 13:00. Sorana, pasitikėk manim, talos.“ 

Kad ir kas metė tą akmenį, žinojo slaptažodį. Negalėjau nenueiti. Žinojau, kad tai pavojinga, net jeigu raštelį rašė kažkas iš saviškių, bet blogiausiu atveju aš visada galėjau ką nors padegti ir sprukti. 

Iškišau galvą pro dabar jau bestiklį langą ir apžiūrėjau šešėlius apačioje. Jie buvo labai trumpi, vadinasi – saulė zenite arba tuoj jame bus. Metas eiti.

Nusileidau laiptais žemyn ir pasakiau Lucei išeinanti. Ji truputį nusiminė, kad galbūt nebūsiu, kai jai reiks pagalbos dalinant maistą kitiems, bet paaiškinau, kad tai svarbu ir ji suprato. Prieš išeidama dar priėjau prie mūsų katilo, po kuriuo ji buvo sukrovusi malkų, ir spragtelėjusi pirštais įžiebiau kibirkštį.

Beeinant pakilo stiprus vėjas, todėl buvo žvarboka. Stipriau susisupau į savo seną ir aptrintą skarą.

Bijojau, kad sutartoje vietoje gali tykoti policija, bet ten buvo tylu ir ramu, tik tolėliau stovėjo ir manęs laukė žmogysta. Priėjusi arčiau nustebau – ten stovėjo Lucė. Juk ji turėjo būti landynėje, ką tik ją ten mačiau, ji negalėjo čia atsidurti anksčiau už mane. 

– Ką čia veiki? – paklausiau.

Ji pradėjo man pasakoti visokių keistenybių. Iš pradžių negalėjau patikėti nė vienu jos žodžiu, bet kuo toliau, tuo labiau viskas aiškėjo. Trumpai tariant, ji atkeliavo čia iš ateinančio ketvirtadienio kažkokiu portalu, kurį sukūriau aš ir dar kažkas, su kuo susipažinau per ateinančias penkias dienas, kad lieptų man neleisti jai siųsti mūsiškių išnešioti pašto. Pasirodo, kad pirmadienį, jiems paimant iš pašto laiškus, ten įvyko kažin kokia avarija ir visi, įskaitant ir „normaliuosius“ žuvo. Anot jos, vietoj to, jie galėtų ateiti pasiruošę šiam įvykiui ir, jei pasisektų, išgelbėti visus pašto darbuotojus. Jei planas pavyktų, gali būti, kad mes nebebūtume atstumtieji, o veikiau jų gelbėtojai.

Ji dar pasakė, kad keliavo būtent ji, nes bijojo sužinoti, kas atsitiktų, jei aš pamatyčiau save. Atrodo, kad mes bandėme siųsti mane tiesiai pas dabartinę Lucę, bet ji pagalvojo, kad aš krečiu pokštus ir netikėjo niekuo, ką sakiau. Vadinasi, bus sunku.

Nieko nelaukdama grįžau landynėn. Lucė buvo bebaigianti gaminti. Ne pats tinkamiausias metas, bet turėjau tai padaryti dabar.

– Žinau, kad manim nepatikėsi ir žinau, kad gali būti, jog tai jau sakiau, bet tu negali leisti saviškiams eiti dirbti į paštą, – giliai įkvėpusi išbėriau, kaip žirnius į sieną.

Ji tik gūžtelėjo pečiais ir kažką sumurmėjusi toliau maišė mūsų primityvią sriubą.

– Skamba klaikiai, bet ten jie visi žus ir mes negalim leisti taip atsitikti.

Lucė dėbtelėjo į mane ir atsiduso. Pasakė, kad man vėl prisisapnavo. 

– Turi manim patikėti! – meldžiau ją, bet ji nesiklausė.

Na ir gerai, nusprendžiau. Teks pačiai pas juos nueiti. Bėda ta, kad jie galėjo būti bet kur. Žinoma, kai kurie ateis čia pietų, bet didžioji dauguma vis tiek nieko nežinos. Nusprendžiau palaukti ateinančių, o paskui eiti atgal į miestą ir bandyti ką nors susirasti ten.

Neužilgo pradėjo rinktis pirmieji išalkusieji. Lucė kaip tik baigė virti ir mudvi pradėjome pilstyti sriubą į jų pačių atsineštus dubenis. Vos tik prie manęs ateidavo kas nors be žymės, aš visad paliepdavau neiti į paštą, susitikti su manimi rytoj šiandienos susirinkimo vietoje ir perduoti tai kitiems. Darydavau tai tyliai, kad Lucė neišgirstų, nes juk, vis dėlto, aš grioviau jos planus. Tikėjausi, kad galų gale ji supras.

Po pietų patraukiau miesto link ir išbuvau ten iki sutemų. Sunkiai sekėsi ką nors surasti, bet tiems keliems, kuriuos sutikau, perdaviau žinutę ir jie, mano džiaugsmui, patikino darysią būtent taip.

Šiąnakt miegoti buvo šalta. Kaip pavasarį, oras buvo neįprastai vėsus, o dar ir stiklo lange nebeturėjom. Tiesą pasakius, išvis miegojau prastai. Ilgai varčiausi, niekaip negalėdama sudėti bluosto – mintys vis zujo ir zujo galvoje, niekaip nerimdamos. Buvo neramu, kaip ir ką reiks daryti atėjus tai nelemtai dienai – juk negalėjau ten nueiti nepasiruošusi. 

Ryte vis dar neturėjau sprendimo, bet, sprendžiant iš saulės, sutarta valanda vis artėjo, tad teko suskubti ir tikėtis, kad pavyks sukurpti nors kokį planą pakeliui. 

Apsidžiaugiau, pamačiusi, jog mano vakarykštė pakyla stovėjo kaip stovėjusi. Žmonės taip pat jau buvo pradėję būriuotis. Vyliausi, jog mūsų nebus tiek daug, kad patrauktume policijos ar šiaip praeivių dėmesį, bet, kaip ir visada, budrumo nepraradau. 

– Draugai! – šis kreipinys jau buvo spėjęs įsigerti į mano kraują, todėl kitaip pradėti net nebandžiau. Jiems, atrodo, jis taip pat patiko – leido pasijusti kažko dalimi. – Paprašiau jūsų ateiti čia dėl svarbios priežasties. Žinau, kad tai gali skambėti… Tiesą pasakius, tikrai skambės labai neįtikėtinai, bet visa tai tiesa. Didžiajai daliai jūsų Lucė vakar liepė rytoj dirbti pašte, – keli iš klausytojų sumurmėjo, o aš, tuo pasinaudojusi, galvoje greitai surašiau dar keletą eilučių kalbos. – Ji jums nelinki nieko blogo, tačiau sužinojau, jog tuo metu ten įvyksianti nelaimė ir jums gali ir greičiausiai kils didžiulis pavojus. Noriu paprašyti nepaklusti Lucei ir ten neiti. Vietoje to – palaukti netoliese, kol tai įvyks, ir tada pasinaudojus savo dovanomis padėti ten dirbantiesiems.

Šiuos mano žodžius palydėjo sąmyšis. Visi vienas per kitą šūkavo ir svaidėsi piktais žodžiais, tik vienas kitas pritardami suriko po mane palaikantį žodį. Išgirdau, kaip kažkas paklausė, kokia mums nauda iš to, kad padėsime savo skriaudėjams. 

– Nėra aišku, ar mums tai pavyks, bet jeigu ir yra nors menka galimybė, kad jie mus pripažins kaip žmones, o ne niekingus gatvėse šliaužiojančius kenkėjus, tai čia mūsų proga.

Dabar jau daugiau žmonių man pritarė, bet vis dar netrūko dvejojančiųjų. Jie klausė, kaip žinoti, ar tikrai ir kada ta nelaimė įvyks.

– Esu beveik tuo tikra. Tikslaus laiko nežinau, bet turime būti pasirengę.

Mačiau, kad vis tiek ne visi patikėjo. Jie tikriausiai neprisidės prie šios akcijos, tačiau tikėjausi, kad bent, žinodami situaciją, rytoj ten nepasirodys dirbti.

Likusi dienos dalis prabėgo akimirksniu. Vis planavau kaip ir ką daryti atėjus rytojui, bet, kad ir ką besugalvojau, atrodė, kad viskas beprasmiška ir nepadės. Kaip mums apsisaugoti? Kaip žinoti, kad, kad ir kas ten atsitiko, jau prasidėjo? Ką daryti?

Nespėjau susivokti, o pirmadienio ryte jau stovėjau priešais pašto duris. Aplinkui saviškių nesimatė, tik praeiviai laidė į mane aštrius žvilgsnius. Nors vakar diena prabėgo greitai, dabar atrodė, kad laikas žaidė su manimi, nes kiekviena minutė, rodos, truko valandą. 

Lėtai slinko valandos, mūsų gretos po truputį didėjo, bet vis dar nieko nevyko. Nustebau, pamačiusi ateinančią Lucę – dažniausiai ji grupinėse užduotyse nedalyvaudavo. Priėjusi ji skverbiančiu žvilgsniu nužvelgė mane – supratau, jog ji žino, kad tai aš trukdau jos užduočiai. Man ji nieko nepasakė, bet kaip mat ėmė prašyti visų kitų eiti atlikti jiems paskirto darbo. Iš čia susirinkusiųjų, mano nuostabai, niekas net nepajudėjo. Galiausiai, ji pasidavė ir pati įėjo vidun. Bandžiau ją sulaikyti, tačiau mano perspėjimas pranyko kilusiame triukšme.

Kad ir kas per avarija ten įvyko, ji vyko dabar. Pamačiau darbuotojus besiveržiančius lauk. Visur aidėjo riksmai ir kaukė sirenos. Pamačiau, kad kažkodėl žmonės nustojo bėgti iš ten, bet pro langus matėsi jų siluetai. Galbūt jie negali išeiti?

Priėjau prie durų ir pabandžiau atidaryti, bet jos nepasidavė. Norėjau jas pradeginti, bet bijojau padegti visą pastatą ar sukelti sprogimą, jei viduje buvo dujų. Juk nežinojau, kas ten nutiko. 

Viską apgalvojusi greitai sukurpiau planą. Panašu, jog vienintelė išeitis buvo langai, bet jie buvo per aukštai, kad būtų galima tiesiog išlipti, o šokti buvo pavojinga. Mačiau, kaip žmonės viduje būriavosi, juos atidarinėjo ir šaukėsi pagalbos. Jie jos sulauks, tačiau iš tų, iš kurių mažiausiai tikėjosi – mūsų. Manau, kad jie manė, kad tai mes sukėlėme šią sumaištį, bet tai buvo netiesa – mes lygiai taip pat, kaip ir jie, nežinojome, kas dedasi. 

Paprašiau kažko, kas, žinojau, turi žemės dovaną, jiems padėti. Tuoj pat ėmė aukštyn kilti grindinio dalys ir prie vieno iš langų suformavo kažką panašaus į laiptus. Žmonės viduje nudžiugo, bet bijojo jais pasinaudoji, manydami, kad juos maustom. Praeiviai stebėjo tai su nuostaba. Mačiau, kad įstrigusieji buvo pernelyg išsigandę, kad pasinaudotų tuo paskutiniu šiaudu, kurį ką tik pakišome jiems panosėn. 

– Na ir kvailiai, – tyliai sau pasakiau. – Kai kurie, nepaneigs savo klaidingų įsitikinimų, net jeigu tai kainuotų jiems gyvybę. 

Paraginau nelaimėlius, bet jie nesiklausė. Praeiviai išsigandę stebėjo, kas vyksta, kol aš kažkam iš saviškių paliepiau eiti ir parodyti jiems, kad šie „laiptai“ saugūs. Kiti mūsiškiai taip pat nurūko padėti įstrigusiems kitoje pusėje.

Pagaliau vienas po kito nedrąsiai ėmė lipti tais laiptais žmonės. Mačiau didelį nepasitikėjimą, bet panašu, kad baimė paėmė viršų ir jie bent trumpam atsisakė savo įsitikinimų.

Ne už ilgo, visi drebėdami stovėjo lauke. Paklausiau kažko, kas atsitiko – pasirodo, įgriuvo stogas.

O tada išgirdau prislopintą dejonę. Suskaičiavau blogai – viduje dar buvo vienas žmogus. 

Lucė buvo įstrigusi prieangyje ir negalėjo eiti nei gilyn į pastatą, nei iš jo išeiti pro duris. Parodžiau jai atidaryti langą, bet šiam reikėjo rakto, o jo nebuvo. Greitai griebiau nuo grindinio akmenį ir parodžiau jai pasitraukti.

Mečiau. Viskas akimirkai sustingo, o tada man akyse aptemo. Suvokiau, kas atsitiko – akmuo dar buvo nespėjęs pasiekti tikslo, kai pasigirdo garsus triukšmas. Tai stogas įgriuvo ir čia, o Lucė liko po juo. Ji, atkeliaudama čia išgelbėjo visus, bet mainais mirčiai atidavė pati save.

***

Miguel Bruna nuotrauka iš Unsplash

1 thought on “Beatričė Masteikaitė „Sorana“

Comments are closed.