Viktor Denisenko „Vilko uoga“

    Buvo vėlyva sekmadienio popietė, kai mane iškvietė į Vilniaus vyriausiąjį policijos komisariatą. Jaučiausi gan prastai iš pat ryto, važiuoti nenorėjau, bet mane patikino, kad reikalas skubus, neatidėliotinas ir be mano ekspertinių žinių jie kaip be rankų. Pastarasis dalykas buvo skirtas paglostyti mano ego. 

    Iškviečiau taksi. Vyriausiame policijos komisariate buvau po pusvalandžio. Mane pasitiko tyrėjas Kostas Bradauskas, su kuriuo mes ir anksčiau nemažai dirbome.

    – Ir kas čia taip pas jūs dega? – pajuokavau, paduodamas jam ranką.

    Kostas net nenusišypsojo.

    – Eime, parodysiu, – pasakė jis.

    Pajutau, kad reikalas išties rimtas. Smalsumas pradėjo užgožti blogą savijautą. 

    Esu psichologas. Policijoje nedirbu, bet prieš penkis metus laimėjau konkursą. Esu tarp tų ekspertų, į kuriuos policija kreipiasi reikalui esant, o valstybė po to dosniai apmoka mano paslaugas. Specializuojuosi priklausomybių sferoje.

    Kostas nuvedė mane į nedidelę salę su ekranu per visą sieną. 

    – Sėsk, tuoj viską pats pamatysi, – niūriai pasakė jis. 

    Atsisėdau priešais ekraną. 

    Kostas prisėdo prie kampe įtaisyto kompiuterio.

    Ekranas atgijo. Kokybė buvo šiaip sau, bet pakankama, kad susigaudyčiau, kas vyksta. Panašu, kad tai buvo vaizdo stebėjimo kameros įrašas. Man užteko kelių akimirkų, kad viduje pajusčiau negerą šaltuką. 

    – Čia kas? – paklausiau aš, nors ir numaniau atsakymą. 

    – Vilkolakis, – burbtelėjo Kostas.

    – Ar tikrai? – nenorėjau patikėti, – Gal kaukė?.. Gal jaunimas juokauja? 

    Kostas papurtė galva.

    – Įrašas padarytas šiandien naktį. Ryte siuntėm į Interpolą ir dar į vieną specialią vaizdo analizės vietą Briuselyje… Čia vilkolakis. 

    – Tai reiškia… – pasakiau susimąstęs.

    Kostas padėjo užbaigti man sakinį:

    – Taip, tai oficialu. „Vilko uoga“ pasiekė Lietuvą. 

    – Na, anksčiau ar vėliau tai turėjo nutikti, – pasakiau.

    – Taip, – sutiko Kostas. 

    – Ar turite įtarimų, kas tai? Ar veido atpažinimo funkcija suveikė? – paklausiau.

    – Tame ir kampas, kad ne. Mūsų programuotojai bando pritaikyti algoritmą, bet kol kas negalima atpažinti, todėl ir ištraukėm tave sekmadienį. Laiko mažai, turim veikti, – paaiškino Kostas.

    Linktelėjau.

    – Klausyk, – staigia prisiminiau, kas dar man nedavė ramybės, kai žiūrėjau į vaizdo įrašą, – Gatvė… Ar ten Naujieji Lazdynai? 

    – Taip, – patvirtino Kostas.

    – Velniava, – nusikeikiau, – Kaip tik netoli nuo manęs… Visuomenę planuojate informuoti?

    – Dar nenorime sieti panikos, – pasakė Kostas, – Stipriname patruliavimą… Kol kas jokių aukų. Bent jau mes neaptikom. 

    – Jeigu jį nesustabdysite – čia tik laiko klausimas, – pasakiau. 

    – Todėl tu ir čia, – linktelėjo Kostas, – Surinkome komandą. Reikia, kad pravestum instruktažą. Kiek tau duoti laiko, kad pasiruoštum?

    – Penkiolikos minučių užteks, – pasakiau, – Man reikia tiesiog susikaupti. 

    – Gerai, aš tada grįšiu po penkiolikos minučių, – pažadėjo Kostas ir išėjo iš kambario. 

***

    Likau sėdėti priešais užgesusį ekraną. Mąsčiau. Galvojau, kad manęs laukia vienas sudėtingiausių instruktažų mano gyvenime. Turėjau papasakoti viską, ką žinau apie „Vilko uogą“, o žinojau išties nemažai. Galvojau, kaip geriau pateikti visą aktualią informaciją. 

    Pati medžiaga, liaudyje vadinama „Vilko uoga“, buvo sintezuota nežinomoje pogrindžio laboratorijoje kažkur Kinijoje prieš kelis metus. Tačiau problemos šaknys gilesnės. Galima sakyti, kad jos ištakos yra susijusios su įmonės „Tanuko“ dar 2030 metais sukurto „Vilkolakio simuliatoriaus“ virtualiai realybei populiarumu.

    Iš pat pradžių viskas atrodė kaip dar vienas paprastas kompiuterinis žaidimas. Vilkolakių, žinoma, neegzistuoja, tačiau pati idėja, kad galima užsidėti virtualios realybės šalmą ir persikūnyti į mitinę pabaisą, bei medžioti virtualioje realybėje – žmonėms patiko. 

    Viskas vyko gana greitai. Po „Vilkolakio simuliatoriaus“ išpopuliarėjimo kaip grybai po lietaus pradėjo dygti žaidimo fanų grupės, kurios vėliau susijungė į savotišką sektą, kuri gavo neoficialų „Pilnaties“ pavadinimą. 

    Buvo pastebėta, kad „Vilkolakio simuliatorius“ iš tikrųjų stipriai veikia žmogaus psichiką, skatina agresyvumą. 2033 metais „Tanuko“ atšaukė savo gaminį iš rinkos po to, kai buvo įrodyta, jog keli ritualiniai nužudymai, įvykdyti Japonijoje, Rusijoje ir JAV, buvo tiesiogiai susiję su „Vilkolakio simuliatoriaus“ poveikiu ir „Pilnaties“ ideologija. 

    Tais pačiais metais „Vilkolakio simuliatorių“ oficialiai uždraudė Europos Sąjunga, JAV ir kai kurios kitos valstybės. Tačiau juodojoje rinkoje simuliatorius išliko populiarus, net nežiūrint į tai, kad vien už jo parsisiuntimą gali grėsti baudžiamoji atsakomybė. 

    O dar po kelių metų atsirado „Vilko uoga“ – priemonė, kuri iš tikrųjų gali transformuoti kuriam laikui žmogaus kūną, užaštrinti jo žvėriškus instinktus. Sakant paprasčiau, vienam pamišusiam genijui Kinijoje pavyko sukurti sintetinį vilkolakį. 

    Suprantama, kad minėta medžiaga pirmiausiai išpopuliarėjo tarp „Pilnaties“ sekėjų. 

    „Vilko uoga“ buvo prilyginta narkotinei medžiagai, juo labiau, kad ji iššaukia stiprią psichologinę priklausomybę, ir uždrausta. Lietuvoje kol kas nebuvo nustatyta „Vilko uogos“ vartojimo atvejų, tačiau pastarasis teiginys, kiek suprantu, dabar nebeaktualus…

    – Pasirengęs? – paklausė Kostas, grįžęs į kambarį. 

    Aš linktelėjau ir pakilau nuo kėdės. 

***

    Apie „Vilkolakio simuliatorių“, „Vilko uogą“, „Pilnatį“ ir visų šių dalykų sąsajas aš pasakojau gerą valandą, po to dar pusvalandį atsakinėjau į klausimus. 

    – Tai ar „Vilko uoga“ iššaukia fizinę priklausomybę? 

    Tik spėju stebėti pakeliamas rankas. Tyrėjų komanda yra nusiteikusi rimtai. 

    – Dėl fizinės priklausomybės iki galo neaišku, – atsakau, – Žinoma, kad ji iššaukia stiprias laikinas kūno transformacijas. Numanoma, kad toks poveikis negali nepalikti pėdsakų, tačiau, kaip ir minėjau, aiškaus atsakymo į šį klausimą dar nėra… Galiu tik pakartoti, jog psichologinė priklausomybė nuo „Vilko uogos“ yra faktas. Turime kelis tyrimus, kurie tai įrodo. Ir psichologinė priklausomybė čia gal net didesnė problema…

    Nespėju užbaigti minties, o jau matau, kad keli operatyvinės grupės nariai vėl kelia rankas.

    – Taip?

    – Ar galite bent bendrais bruožais nupasakoti, koks yra tos psichologinės priklausomybės mechanizmas? 

    – Mechanizmas panašus, kaip ir kalbant apie simuliatorių, – atsakau, – Prisiminkim, kokia problema buvo dėl simuliatoriaus? Pernelyg realistiškas, stimuliuojantis žmogaus žvėrišką pradą, net, pasakyčiau, galintis silpnesnės psichikos žmogų paversti psichologiniu vilkolakiu. Iš čia ir ritualiniai nužudymai, apie kuriuos jūs visi girdėjote. Neatsitiktinai dauguma vartojančių „Vilko uogą“ yra simuliatoriaus fanai. Taip, medžiaga kečia kūną, bet psichologiškai jie jau yra pasiruošę žudyti, jie svajoja pilnai realizuoti simuliatoriaus parodytą ir jau virtualiai išgyventą scenarijų.

    Girdžiu šurmulį kambaryje.

    – Ar čia yra kas nors, kas žaidė „Vilkolakio simuliatorių“, kai tai dar buvo legalu? – klausiu. 

    Panašu, kad niekas nežaidė, arba tiesiog neprisipažįsta. 

    – Aš esu žaidęs, – sakau, – Mokslo reikalais. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Eksperimentinės psichologijos katedra jį turi. Gal ir jums duotų išbandyti, bet aš nerekomenduoju…

    Kambaryje nuskamba nervingas juokas. 

    – Galiu jums pasakyti, jog psichologiškai tai labai stiprus dalykas, – paaiškinu, – Net aš, žmogus, kuris žino, kaip viskas veikia, po bandymo pajutau tam tikrą poveikį. Tik aš, kaip šios srities ekspertas, galiu tam atsispirti. Daugelis, patikėkite manimi, negali. 

    Ranką kelią Kostas.

    – Taip, – linkteliu jam.

    – Ar gali pasakyti, ką turime ieškoti. Kas yra mūsų potencialus įtariamasis? – klausia jis.

    – Na, pats žinai, kad potencialiam psichologiniam portretui sudaryti reikia laiko, – atsakau jam, – Bet jeigu greitai ir bendrais bruožais – greičiausiai jaunas arba vidutinio amžiaus. Neabejotinai, „Vilkolakio simuliatoriaus“ fanas, turintys nelegalią versiją. Gali būti aktyvus „Pilnaties“ judėjimo dalyvis, bet nebūtinai. Šiaip, „Vilko uoga“ brangus dalykas, tad gana pasiturintis, arba turtingų tėvų atžala. Pažengęs kompiuteriniuose technologijose, turi mokėti gerai naudotis darknetu, nes, pats žinai, „Vilko uoga“ ne koks banalus narkotikas… Šiaip, linkęs į sadizmą ir žiaurumą, bet greičiausiai tylenis. 

    Vėl matau pakeltas rankas.

    – Ar ta „Vilko uoga“ suteikia antgamtinių galių? – klausia vienas iš komandos narių. 

    Nusišypsau. 

    – Čia jokio antgamtiškumo, paprasta chemija… Ta prasme, kad jį nukautume, jums sidabrinė kulka nereikalinga, kaip ir jam nereikalinga pilnatis, kad pavirstų tuo padaru.

    – Bet kaip tai veikia fiziškai? Ar įtariamasis tampa ištvermingesnis, kaip toli nubėga, kai yra tokio pavidalo?

    – „Vilko uogos“ paveikti individai dažniausiai medžioja savo kaimynystėje, bent jau taip teigiama pagrindiniuose tyrimuose, – atsakau, – Medžiaga iš tikrųjų paaštrina kai kurias jusles, bet, pakartosiu, jokių įspūdingų antgamtinių savybių… Vertinkite įtariamąjį kaip labai pavojingą apsinešusi narkomaną. 

***

    Grįžtu namo jau vakare. Šiek tiek nejauku pagalvojus, jog „Vilko uogos“ apsirijęs maniakas šlaistosi kažkur netoliese.

    Kol važiuoju taksi, matau Naujosiose Lazdynuose kelias patrulines mašinas. 

    „Gal pagaus išgamą“, – galvoju.

    Namuose kurį laiką sėdžiu patamsyje, mąstau. Galiausiai nusprendžiu, jog laikas eiti miegoti. Kaip ten sakoma – rytas už vakarą protingesnis. 

    Dėl viso pykto dar kartą patikrinu, ar gerai uždarytos mano namo langai ir durys. Lovoje mane neapleidžia mintys apie simuliatorių ir „Vilko uogą“. Niekaip negaliu užmigti. Galiausiai išgeriu migdomųjų, bet naktį sapnuoju, kad žaidžiu „Vilkolakio simuliatorių“. Negaliu išnirti iš šio košmaro, kol ryte manęs nepažadina skambutis. 

    – Turim auką, – girdžiu Kosto balsą. Jis net nepasisveikino. 

***

    Išeinu iš namo ir laukiu, kol privažiuos policijos mašina, nors iki įvykio vietos galėčiau nueiti ir pėsčias.

    Jaučiuosi prastai. Tas naktinis košmaras mane iškankino, o ir pradedu įtarti, kad esu peršalęs. 

    Privažiuoja policijos mašina ir nuveža mane į įvykio vietą. 

    Kostas jau laukia čia. Aukos kūnas dar vietoje. Ekspertai vykdo įvykio vietos apžiūrą. 

    – Nežinau, ar norėsi pažiūrėti iš arti, – sako Kostas, – Jei taip, tai teks palaukti, kol surinks visus įkalčius.

    – Ačiū, man ir iš čia užtenka, – pasakau, – Auka – jauna mergina, ar ne?

    – Taip, – patvirtina Kostas.

    – Na, seksualinis motyvas, galbūt užslėptas, bet… Galiausiai, Froidas buvo teisus, – sakau, – Beje, ar esate įsitikinę, kad čia mūsų vilkolakio darbas?

    Kostas linkteli.

    – Tikrai jo, – patvirtina, – ekspertai neturi abejonių. Be to, jis vėl pateko į kameras.

    – Kaip veido atpažinimo funkcija? – klausiu.

    – Algoritmas paleistas, bet kol kas be rezultatų, – sako Kostas, – tad sudaryk bazinį potencialaus įtariamojo profilį. Mums reikia kuo greičiau. 

    – Taip, bus padaryta, – pažadu. 

***

    Dirbu visą dieną. Reikalas rimtas.

    Spėju pamatyti, jog apie pavojų pagaliau paskelbta viešai. Už vertingą informaciją pasiūlytas atlygis. 

    Kai vakare ruošiuosi paskambinti Kostui, jis padaro tai pirmas.

    – Žinok, turiu profilį, – sakau.

    – Jau nereikia, – Kosto balsas skamba linksmai, – algoritmas suveikė, atpažinome išsigimėlį.

    – Na, ačiū Dievui, – atsidustu, – Kas?

    – Tu buvai teisus, turtingų tėvų vaikas, – pasako Kostas.

    – Na, sakiau, kad ta „Vilko uoga“ brangus dalykas.

    – Žinok, norime, kad būtum šalia, kai sulaikysim įtariamąjį, – sako Kostas, – Nežinia, ko iš jo galima tikėtis, be to, vėl prireiks tavo ekspertinių žinių.

    – Jokių problemų, – sutinku. 

***

    Vėl stoviu prie namo ir laukiu policijos mašinos. Ekipažas atvažiuoja greitai. Iš mašinos išlipa Kostas ir šypsosi man. 

    Paduodu jam ranką pasisveikinti. Jis stipriai ją man spaudžia, o tada nesuprantu, kas nutinka. Ką tik stovėjau ir spaudžiau ranką Kostui, o kitą akimirką aš guliu prispaustas prie žemės, ant riešų jaučių šaltą antrankių metalą.

    – Kas per… – esu visiškai sutrikęs.

    – Pričiupom tave, išgama, – šnypščia Kostas.

    – Kas per juokeliai, – esu tiek sutrikęs, kad net nesugebu deramai pasipiktinti. 

    Mane pagaliau pakelia nuo žemės. 

    – Štai, – Kostas kiša man į veidą popieriaus lapą. Jame atspausdinti du atvaizdai. Vienas iš stebėjimo kameros – gatve sėlinantis vilkolakis. Kitas kadras identiškas – tik atlikta veido rekonstrukcija. Tas veidas – mano. 

    Tyliai žiūriu į tą lapą.

    – Ką, liežuvį prarijai? – pyktai sako Kostas, – O štai tau dar vienas dokumentas – kratos orderis. 

    Policininkai veda mane atgal į namus. Po truputi pradedu atsitokėti. 

    – Klausyk, – sakau Kostui, – Aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet mane pakišo. Čia gali būti „Pilnaties“ darbas. Aš jiems seniai skersai gerklės. 

    Kostas su manimi nesikalba. Mane pasodina ant sofos svetainėje. Du pareigūnai prižiūri, kad niekur nepabėgčiau, o kiti pradeda kratyti namus. Girdžiu, kaip privažiuoja daugiau mašinų. 

    Sėdžiu ir galvoju, ką dabar daryti. Man reikia pasikalbėti su advokatu. Reikia per jį gal pasamdyti privatų detektyvą, kad rastų, kas mane pakišo. „Pilnatis“… Čia tikriausiai „Pilnatis“. Kas daugiau?

    Ateina Kostas ir išdėlioja priešais mane ant stalo – tabletes (atpažįstu „Vilko uogą“ – esu matęs nuotraukas internete; raudonos, kažkuo iš tikrųjų panašios į uogas), mano suplėšytus ir purvynus drabužius (atrodo, kad matau ant jų ir kraujo dėmes), vieną iš mano naudojamų išorinių kompiuterio diskų.

    – Atpažįsti daiktus? – klausia Kostas.

    Purtau galva, nors drabužiai mano, o ir diskas irgi. 

    – Čia numanomai „Vilko uogos“, kuriuos radome pas tave. Medžiaga keliauja į ekspertizę. Beje, atskleisiu paslaptį. Pirkdamas jas palikai ir elektroninį pėdsaką. Mano žmonės jau patikrino… Taip, kas toliau… Tavo drabužiai. Numanau, kieno kraujas ant jų, bet tiksliai pasakysime po ekspertizės. O čia – tas diskas – ten pilna „Vilkolakio simuliacijos“ versija. Visiškai nelegali, kaip Dievą myliu… Nori ką pasakyti. 

    Jaučių, kaip stipriai daužosi širdys. Bandau griebtis bet kokio šaudo.

    – Aš sutinku praeiti patikrinimą melo detektoriumi, – sakau.

    Kostas nusijuokia.

    – Žinoma, kad sutinki, – ironiškai sako jis, – Ir praeitum. Žinai, kodėl? Yra toks dalykas, kuriuo tu kažkodėl tai nepasakei per instruktažą, bet visi, kas domisi tema – žino. Darbe su įtariamaisiais poligrafas nenaudojamas, nes… Na gi?..

    – …Nes „Vilko uoga“ gali paveikti atmintį, blokuoti atsiminimus apie įvykius, kuriuos žmogus patyrė jai veikiant, – lėtai ištariu šiuos žodžius.

    – Būtent, – patenkintai linkteli Kostas, – Bet nebandyk vaidinti nepakaltinamąjį. Tau neišsisukti. „Vilko uogos“ pirkimas – sąmoningas dalykas. Dar apie simuliatorių nepamiršk…

    – Mane pakišo, – sakau tai be didesnės vilties. Vis kartoju šiuos žodžius, kol mane pakelia nuo sofos ir veda į policijos mašiną.

    – Sukišti „Uogas“ į pakelį nuo migdomųjų – ironiška, – sako man į nugarą Kostas.

    „Gal vėl sapnuoju“, – pagalvoju, kabinuosi už šios minties. Kol mane išveda iš namų ir stebint kaimynams bei kitiems smalsuoliams kyšą į policijos mašiną – bandau atsibusti. Bet jeigu čia ir sapnas – taip lengvai jis manęs nepaleis. 

________________________________

Fezbot2000 nuotrauka iš Unsplash