Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS

Alavinis Kareivėlis „Turėti laiko“

– Dėstytojau, ar galima jus minutėlei? – tarpduryje pasigirdo guvus balsas.

Julius nusisuko nuo auditorijos lango, pro kurį užsimąstęs žvalgėsi į paukščių būrius.

– Taip? Užeikite, – ištiesė ranką pasisveikinimui. Balso savininkė tvirtai ją paspaudė.

– Mano vardas Lina Juknaitė, aš čia antrame kurse studijuoju…

– Mhm, atsimenu jus iš teorinės fizikos paskaitų, – nors šio kurso studentus matė dar tik porą kartų, merginą įsiminė: trys žalios plaukų sruogos kontrastavo su rusvais trumpai kirptais plaukais ir darė stiprų pirmą įspūdį. – Ko norėjote?

– Na… norėčiau pas jus atlikti mokslinę praktiką, – kiek nedrąsiai ištarė su keistu nežymiu akcentu.

– O kodėl būtent pas mane?

– Skaičiau jūsų darbus, mane jie be galo sužavėjo, nusprendžiau, kad pati noriu prie jų bent truputį prisiliesti, – jau drąsiau išbėrė. Studentės akyse sužibo neslepiamas entuziazmas.

Julius nusišypsojo. Dar viena prisiklausė pasakų apie romantiškus tyrimus. Ne kartą su tokiais studentais susidūrė – pasiklauso laidos apie laiko keliones, išgirsta, kad ir Lietuvoje kažkas prie jų nagus kiša, ir atbėga paknopstom. Po poros savaičių velniškos matematikos taip pat greitai pabėga. Iš tų žurnalistų ir jų straipsnių daugiau žalos, nei naudos.

– Hm, – nutęsė. – O kur ir ką jūs apie mano darbus skaitėte?

– Ne, ne, dėstytojau, aš skaičiau jūsų darbus. Na, bent jau pirmuosius tris straipsnius apie erdvėlaikio kilpų geometriją. Ir šiek tiek bendresnės literatūros, kad galėčiau juos suprasti.

Tarsi norėdama patvirtinti savo žodžius, studentė iš kuprinės išsitraukė du storus vadovėlius ir skaityklę su atverstu moksliniu straipsniu. Užmetęs akį Julius atpažino savo darbą ir pastebėjo komentarais primargintas paraštes.

– Galima žvilgtelėti? – paklausė, tiesdamas ranką skaityklės link. Ėmė vartyti puslapius, akys nukrypdavo tai į vieną, tai į kitą komentarą. Netrukus skaitė jau visus iš eilės. Porą kartų suraukė kaktą, kažką sumurmėjo panosėje. Galiausiai pasižiūrėjo į merginą, kuri lyg ir kiek nejaukiai sukiojo tarp pirštų rašiklį. Susizgribęs ištiesė skaityklę jai.

– Turiu prisipažinti, nustebinote. Bet manau, kad tikrai sugalvosiu temą praktikai. Galite užeiti pas mane pirmadienį?

– Taip, žinoma. Ačiū! – Lina susimetė daiktus į kuprinę, darkart paspaudė Juliui ranką ir beveik pasišokinėdama išbėgo į koridorių.

***

Lina buvo visais atžvilgiais pavyzdinga studentė – pareiginga, kruopšti ir protinga. Kol jos kursiokai žengė pirmus netvirtus žingsnius reliatyvumo teorijos pakrantėse, ji laisvai nardė po kvantinės gravitacijos ir stygų teorijos gelmes, kartais ištraukdama ir vieną kitą perlą. Perlų brangumo įžvalgas ji pasakydavo taip, tarsi tai būtų savaime suprantami teiginiai iš vadovėlio. Sykį net kelias dienas ieškojo šaltinio, kur teigė perskaičiusi mintį, kol pripažino, kad jis turbūt neegzistuoja. Viena tokia idėja net leido Juliui išspręsti klausimą, nedavusį ramybės kelis pastaruosius mėnesius. Tokiais momentais mokslininkas pavydėdavo Linai tų greitų ir taiklių minties šuolių, nors daug dažniau tiesiog džiaugėsi sutikęs studentę, kokių pasitaiko toli gražu ne kasmet.

Mergina gerai sutarė ir su savo kolegomis – kitais studentais ir mokslininkais tyrimų grupėje. Pirmuosius įtarius žvilgsnius ir kylantį pavydą jos gabumams greitai išsklaidė noras dalintis įžvalgomis, patarti ir papildyti kitų darbus. O ir bendravo ji laisvai, be jaunatviško drovumo. Tik vis išsisukdavo nuo klausimų apie šukuoseną ir apie akcentą, kuris, nors ir švelnus, buvo pastebimas. Šie klausimai nedavė ramybės kitiems studentams, kurie netruko pradėti žaisti ir varžytis, kas pirmasis atspės teisingus atsakymus. Galiausiai apsistojo ties sudėtinga, ilga ir nelabai įtikinama istorija, jog Lina greičiausiai augo kur nors Afrikoje ir ten prisigaudė keistos tarties bei susižavėjo neįprastomis šukuosenomis. Pati mergina spėliones daugiausia nuleisdavo negirdomis, tik sykį Juliui šypsodamasi prasitarė, kad kolegos turbūt nėra matę daug afrikietiškų šukuosenų ar girdėję vietinių kalbų.

Taip praėjo rudens semestras. Sesijos pabaigoje Julius susivokė, kad tai buvo turbūt produktyviausias pusmetis per visą jo karjerą. Keturios rimtos publikacijos, kiekviena – didelis žingsnis į priekį, suprantant laiko kilpų įvairovę ir atveriamas galimybes. Aišku, viskas grynai teoriniame lygmenyje, bet žiniasklaidai tas nerūpėjo – po straipsnio „Nature“ žurnale jį ėmė gaudyti ir Lietuvos, ir užsienio naujienų tarnybos. Žinoma, nei vienas nepraleisdavo progos užklausti, kada galima tikėtis pirmosios veikiančios laiko mašinos. Iš pradžių vengęs atsakymo, vėliau Julius iš oro ištraukė datą – 2050-uosius – ir suprato, kad pataikė: visuomenei patiko ne tokia artima ateitis, kad vertėtų rimtai rūpintis, bet ir ne tokia tolima, kad nebūtų vilties pamatyti ir patirti išradimą savo akimis.

***

Vieną vakarą Julius sėdėjo kabinete, įsigilinęs į skaičiavimus. Net nepastebėjo, kaip lauke sutemo, o gretimuose languose viena po kitos geso šviesos. Jam patikdavo kartais padirbėti vakarais, nes tada netrukdomas galėdavo susitelkti į užduotis, reikalaujančias nepertraukiamo dėmesio.

Į duris pabeldė. Nukandęs negražią frazę, Julius šūktelėjo:

– Užeikite!

Į kabinetą įžengė du vienas už kitą stambesni vyrai. Juoduose kostiumuose jie, atrodo, jautėsi nepatogiai, bet tai tik didino grėsmingą įvaizdį.

– Julius Saulėnas? – paklausė pirmasis.

– Taip, o kas jūs…

Atėjūnas nedavė užbaigti sakinio:

– Mes atėjome konfiskuoti visų jūsų darbų, susijusių su erdvėlaikio kilpomis. Visiems bus geriau, jei nesipriešinsite, taip pat pasirašysite pasižadėjimą nutraukti tyrimus šioje srityje.

– K… ką? Kas jūs išvis tokie? Prisistatykite, arba skambinu apsaugai, – Julius paėmė telefoną ir, viena akimi tebežiūrėdamas į įsibrovėlius, ėmė ieškoti apsaugos punkto numerio.

– Deja, negaliu leisti jums to padaryti, – ramiai, truputį apgailestaudamas ištarė tas pats žmogus ir atsainiai mostelėjo ranka.

Julius suprato, kad krenta ant žemės, kai veidas buvo jau prie pat kilimo. Bandė susilaikyti, bet rankos neklausė. Neklausė ir kojos, tarsi kas būtų nukirpęs ryšius tarp smegenų ir likusio kūno. Liežuvis irgi nejudėjo, nesugebėjo išspausti jokio garso. Vienas įsibrovėlis nedelsdamas pradėjo naršyti popierius, kitas priėjo prie kompiuterio ir ėmė tarškėti klaviatūra.

Tai tęsėsi gal kelias minutes, o gal tik sekundes – netekus didžiosios dalies pojūčių, sunku buvo suprasti ir laiko tėkmę. Julius pats nustebo, kad galvoje sukosi mintis ne apie gresiantį pavojų ir net ne apie naikinamus darbus, bet apie tai, kad nuo tazerio iškrovos raumenis turėtų sutraukti ir skaudėti. Dabar jis to nejuto; apie tokį efektyvų paralyžiuojantį ginklą nebuvo girdėjęs, nebent apie karinius prototipus.

Minčių srautą nutraukė du duslūs smūgiai į grindis. Juliaus akiratyje pasirodė susirūpinęs Linos veidas.

– Ar galite kalbėti? – paklausė labai dalykiškai, viena ranka čiuopdama pulsą. Nesulaukusi atsakymo, atraitojo rankovę.

– Gali šiek tiek dilgčioti.

Lina spustelėjo jo ranką ir nuo tos vietos po kūną pasklido šiluma, o iškart po jos – dilgsėjimas, lyg visi raumenys būtų nutirpę. Julius sudejavo.

– Pabandykite atsistoti. Tik lėtai, jūsų raumenys ir nervai patyrė neįprastai dideles apkrovas, gali būti sunku orientuotis.

Nors ir nelengvai, Julius atsistojo. Apsidairė. Ant grindų gulėjo abu užpuolikai, panašiai nejudrūs, kaip prieš kelias sekundes buvo jis. Aplink vieną draikėsi šūsnis popierių. Kompiuterio ekrane bėgo eilutės, rodančios diskų turinio trynimo progresą.

– Ar galite eiti? Mes turime iš čia dingti, jie tikrai nebuvo vieni, – Linos balsas privertė Julių atsisukti.

– Kas vyksta? Ar žinai, kas jie tokie?

– Paaiškinsiu pakeliui, eime, – mergina kone nutempė mokslininką durų link, tada laiptais žemyn, bet užuot ėjusi pro pagrindinį išėjimą, nusileido į rūsį ir išlindo į lauką priešingoje pastato pusėje. Per tą laiką Juliaus raumenys nustojo dilgsėti ir jis ištraukė ranką iš Linos gniaužtų.

– Kur mane vedi? Po galais, tie žmonės galėjo mane nužudyti, jie greičiausiai sunaikino nemažą dalį mano tyrimų! – kad ir kaip stengėsi, jam nepavyko užgniaužti panikos gaidelių balse.

– Žiūrėkit, – paėjusi truputį tolyn, Lina parodė pirštu į viršų. Juliaus kabinete vėl užsidegė šviesos, lange sušmėžavo dvi kostiumuotos figūros.

– Greičiausiai apsauga atėjo. Gerai! Bet aš turėčiau papasakoti jiems, kas nutiko, duoti parodymus policijai…

– Ne, ten ne apsauga. Beveik garantuoju, kad apsaugos darbuotojas saldžiai miega, o policija apie šį įvykį nieko nesužinos. Jums vis dar gresia pavojus, prašau, einam su manimi. Jūsų automobilį ir namus irgi seka, paeisime porą kvartalų ir sėsime į taksi, – mostelėjo ranka. Jos telefono ekrane Julius pamatė blyksintį taksi iškvietimo patvirtinimą.

– Na gerai, tarkime, tu teisi. Bet kodėl kas nors galėtų taikytis į mane? Ir kodėl tu viską apie tai žinai?

– Sakykit, Juliau, prie kokio tyrimo jūs dabar dirbote?

– Čia ne atsakymas.

– Ne, bet tai svarbu. Koks buvo tyrimas?

– Na… Vonžujė gradientų pritaikymas pusiau atvirose kilpose. Prieš porą savaičių apie tai šnekėjome.

– Aha, taip ir maniau. Čia yra paskutinė dedamoji, reikalinga praktiniam kilpų generavimui. Dėl to jie būtent dabar jus ir stabdė. Anksčiau nenorėjo kištis, kol buvo šansų, kad tyrimai niekur nenuves.

Julius nesusilaikė ir prunkštelėjo:

– Kąąą? Lina, tu supranti, ką dabar pasakei? Praktinis generavimas? Dieve, iki jo dar dešimtmečiai darbo, jei apskritai ši teorija kada taps realybe!

– Pirmą kartą buvo ne dešimtmečiai, o daug ilgiau.

– Nieko nebesuprantu. Kokį pirmą kartą?

Lina atsiduso ir sustojo. Take, vedančiame nuo fakulteto pastatų miesto link, daugiau nebuvo nei gyvos dvasios.

– Pirmą kartą laiko mašina pagaminta 2470-aisiais metais. Aišku, šitai nedaug kas žino, nes Doksimjenas, dar aštuonerius metus tobulinęs prietaisą, paskui nukeliavo į 2465-uosius ir jaunesniam sau papasakojo viską, ko reikėjo išradimui. Taigi dauguma žmonių, žinančių apie laiko kelionių egzistavimą, mano, kad jos išrastos 2465-aisiais. Bet, žinoma, paskui jos buvo išrastos anksčiau. Doksimjeno darbus perėmė kiti, vienas entuziastas nušoko šimtą metų atgal ir padarė perversmą XXIV amžiaus fizikoje. Vėliau sekė 2295 metai, tada 2213, 2181… O tada prasidėjo karas.

Julius tiesiog žiūrėjo į ją apstulbęs. Galvoje pešėsi dvi mintys: arba išprotėjau aš, arba išprotėjo ji. Lina, panašu, į tą nekreipė dėmesio ir bėrė toliau:

– Tiksliai nežinau, kas yra mūsų priešai, bet jie atvyko iš daug tolimesnės ateities. Laikas – kone begalinis resursas, o jį valdantys turi galią, apie kurią visi praeities valdovai galėtų tik pasvajoti. Tos grupuotės agentai šokinėja laiku ir gviešiasi įvairiausių dalykų – meno kūrinių, gamtinių išteklių, netgi žmonių. Bet labiausiai juos gąsdina nepriklausomi mokslininkai, galintys išrasti laiko keliones. Tokie kaip jūs. Juos jie stabdo bet kokiomis priemonėmis. Turbūt ir jus būtų palikę numirti – nervų paralyžius lengvai nepraeina, galėjote likti toks visam gyvenimui.

Julius pajuto kylantį dėkingumo jausmą. Kad ir kaip keistai skambėjo merginos žodžiai, negalėjo nuginčyti fakto, kad ji ką tik jį išgelbėjo, gal net nuo mirties. Lina kalbėjo toliau:

– Aišku, ne visiems patinka, kad jų laikmetyje šeimininkauja viršlaikiniai atėjūnai. Aš priklausau pasipriešinimo organizacijai. Mes sugebame atlaikyti atakas, kai kuriuos laikmečius netgi apsaugojome nuo jų įsiveržimų. Deja, ne visus.

Lina brūkštelėjo sau už ausies ir jos plaukai išnyko. Julius kelis kartus mirktelėjo. Ne, tai nebuvo perukas, ir ne gatvės apšvietimo sukelta iliuzija. Plaukų tiesiog nebeliko, tik viename galvos šone styrojo trys žali laidai. Pasikeitė ir merginos veidas – ant jo išryškėjo įvairiaspalvės dėmės.

– K…kas tau darosi?

– Genetinė liga. Vienas iš ginklų, kuriuos viršlaikiniai panaudojo didelėje Europos dalyje 2150-aisiais. Aš gimiau po metų. Mano laikmečio medicina negalėjo išgydyti ligos, tik pristabdyti jos progresą. Tai viena iš priežasčių, kodėl prisijungiau prie pasipriešinimo. Kodėl apsiėmiau šios misijos, užverbuoti jus. Mums labai reikia žmonių, suprantančių laiko kelionių principus ir galinčių ne tik remontuoti perimtas laiko mašinas, bet ir kurti naujas, tobulesnes.

Julius žiojosi kažką pasakyti, bet iš susitraukusios gerklės pavyko išleisti tik nerišlų garsą.

– Suprantu, kad tai labai daug informacijos, kuri apverčia visą supratimą apie pasaulį, – tęsė Lina. –

Aš irgi panašiai jaučiausi, sužinojusi, kas kaltas dėl katastrofos ir mano išvaizdos. Bet turite apsispręsti greitai. Tikėjausi, kad turime daugiau laiko, norėjau su jumis apie visa tai pasikalbėti po savaitės ar dviejų, bet neįvertinau, kaip greitai jūs skinsitės kelią į priekį.

Julius kelis kartus giliai įkvėpė, bandydamas suvaldyti širdies ritmą ir užplūdusį adrenaliną.

– Na, gerai. Tarkime, patikėjau tavimi – mačiau jau pakankamai keistų dalykų, kad realios laiko kelionės neatrodytų visiškai neįmanoma idėja. Kas tada?

– Tada keliaujame ten, kur paslėpiau savo laiko mašiną, ir šokame į 2178 metus, kur mus pasitinka draugai, padeda nuvykti į bazę ir supažindina jus su kitais komandos nariais. O toliau – darbas, tyrimai, netgi gana panašūs į jūsų dabartinius, tik su praktiniu pritaikymu.

– Ir didžiule atsakomybe, nes būsiu praktiškai fronto linijoje?

– Taip. Bet jūs būsite ne vienas.

– Ir gyvenimas pasaulyje, užkrėstame nepagydoma liga ir alinamame kitų katastrofų?

– Irgi tiesa. Bet ir tame pasaulyje įmanoma išgyventi – žmonija juk neišnyko.

– Ar tai tikrai vienintelis kelias? Pati sakei, kad laiko yra labai daug. Kodėl neįrengus bazės kur nors kitur. Turiu omeny… kada nors kitada?

– Apie tai irgi galvojome, bet atsisakėme minties. Kuo toliau į ateitį keliautume, tuo sunkiau būtų pasislėpti, o kuo toliau į praeitį, tuo sunkiau pasigaminti reikalingas laiko mašinų dalis ir didėja rizika, kad neatsargiai prasitaręs apie laiko keliones bus uždarytas į bepročių namus arba sudegintas. Be to, būtų sunkiau apsiginti nuo viršlaikinių įsibrovėlių, jei jie nuspręstų mus sunaikinti.

– Gal ir taip, bet ir galimybių pasislėpti praeityje daugiau! Ar laiko mašinai sukurti reikia kokių ypatingų medžiagų, kurios neprieinamos šiandien?

– Kiek žinau, ne. Tiesą sakant, žinant visą teoriją, ją turbūt pavyktų sukonstruoti ir prieš šimtą metų. Bet tada niekas nežinojo net teorijos užuomazgų!

– Ką tik sakei, kad aš kaip ir žinau visą teoriją. Trūksta tik menko gabaliuko, kurį galėčiau išspręsti ir dabar, ir kitu metu.

Dabar jau Lina sumirksėjo ir nerado žodžių.

– Aš tik noriu pasakyti, kad apie jūsų bazę 2178-aisiais priešai turbūt žino, ar ne? O apie bazę 1912-aisiais ar žino? Spėju, kad ne, nes jos ten dar nėra.

– Manau, kad jūs teisus. Taip, jūs greičiausiai teisus! Man reikėtų susisiekti su misijos vadovybe, bet manau, kad jie pritars šiai idėjai. Ir atsiųs palaikymo.

Tuo metu jie priėjo tako galą; už kelių žingsnių stovėjo taksi. Lina brūkštelėjo per ausį ir jos plaukai vėl buvo tokie, kaip anksčiau. Julius dar kartą nevalingai sumirksėjo ir pagalvojo, kad prie šio triuko pratintis reikės ilgai. Turbūt prie daug ko pratintis reikės ilgai, bet ko jau ko, o laiko jis, panašu, turėjo.

_______________________

John Moeses Bauan nuotrauka iš Unsplash