Pijus Makselis „Volturo užkratas“

    Niekas nenustebo, kai Kastas Tauvariškis paskelbė karo žygį prieš volturiečius. Tai juk sena ir garbinga jo šeimos tradicija. Tauvaro valdovai nuo seno nesutarė su savo kaimynais, o karalių nesutarimai, kaip žinoma, dažniausiai reikalauja kraujo. Taigi, kai šis jaunas valdovas liepė pavaldiniams surinkti savo karius, visai karalystei beliko tik sukąsti dantis ir paklusti. Kaip derliaus sėja ar nuėjimas, tai tebuvo viso labo naujas karo sezonas. Sūnūs perėmė luošų tėvų ginklus, išbučiavo raudančias seseles ir nuskubėjo atlikti pareigą karaliui.

    Niekas per daug nesitikėjo iš Kasto Tauvariškio. Gal kelių pergalių ties pasieniu, kelių sudegintų kaimų ar kokio pričiupto karalaičio. Apie Volturo bokšto paėmimą, savaime supranta, nė kalbos nebuvo. Iš tiesų, kad ir kaip žiniuoniai koneveikė tuos “sparnuotus, bedievus mutantus”, volturiečiai iki šiol pasirodė esą puikiai pajėgūs apsiginti nuo savo kaimynų.

    Iki šiol.

    Per du mėnesius Kastas pasiekė tai, apie ką jo protėviai tegalėjo pasvajoti. Per du trumpus mėnesius jis paleido volturiečių karalystę pelenais. Karaliaus lydimi didvyriai išdegino priešo bokštus, iššaudė padangėmis skriejančius bėglius ir, žiniuonių paraginti, apvalė jų urzgiančias atžalas šventąja ugnimi. Tat buvo šlovingas karas. Ir deramai pelnė Tauvaro karaliui didžiojo vardą.

    Bet Kastui neužteko išdarkyti volturiečių krašto. Jis juk buvo užkariautojas. O žemėlapyje dar vienas taškelis liko neužimtas, juoda rakštis, įkyriai stirksanti karalystės pašonėje. Volturo bokštas.

    Nuo pat senovės Volturas dunksojo sparnuotųjų krašto širdyje. Tiesus, plikas it nudegusi pušis, išsitiesęs iki pat padebesių; jo betoninė viršūnė it karūna dunksojo, jau ne vieną šimtmetį žeisdama Tauvariškių orumą ir garbę. Kastas prižadėjo savo kariams tą karūną nukelti.

    Ilgai žiniuoniai porins apie dvi savaites trukusią Volturo apgultį. Ir ne be reikalo. Ko praeities valdovai nesugebėjo atlikti su tūkstantinėmis kariaunomis, Kastas įvykdė su šimto vyrų būriu. Jis mat suvokė pagrindinę savo protėvių klaidą: visų jų žvilgsniai amžinai smigo į viršų, į tuos nepasiekiamus tvirtovės vartus, pakibusius per šimtą sieksnių virš galvų. Kastas užtat žvelgė žemyn. Prisidengęs nakties prietema jis prisikasė po tvirtovės pamatais ir išrausė tunelį tiesiai į bokšto vidurius. Sulig aušra į Volturą paplūdo visa Kasto kariauna. Žiniuoniai šį išpuolį praminė “aušros” manevru, sulygindami kareivių srovę su brėkštančios saulės spinduliais. Volturiečiams tai labiau priminė žiurkių antplūdį. Kaip bebūtų, jų tvirtovė žlugo.

    Kastas grįžo namo, šlovingas, pagerbtas ir išdidus. Jo pavaldiniai taip pat grįžo patenkinti – visų jų vežimai net lūžinėjo nuo teisėtai prisigrobto turto. Vis dėlto paties karaliaus nedomino volturiečių blizgučiai ar grūdai. Jam užteko vos vieno menko trofėjaus – Volturo šamano.

    Šis senas, kaulėtas burtininkas vadinosi Šubūru. Volturiečių kalba tai reiškė “kritęs iš lizdo”. Turbūt tinkamesnio vardo tokiam nelaimėliui nesurasi. Kastas šio vyro nepagailėjo. Net žiniuonių siūloma lemtis – apsivalymas šventąja ugnimi – netenkino garbiojo karaliaus. Siekdamas įsiamžinti kaip volturiečių užkariautojas ir išniekintojas, Kastas nukirto abi šamano pėdas ir apvyniojo jo juosmenį ilga ilga  grandine, kurios kitą galą pritvirtino prie aukščiausio savo rūmų bokšto. Šitaip pikčiausią Tauvariškių giminės priešą Kastas pavertė sparnuotu rūmų šuneliu. Ir padovanojo piliečiams puikią pramogą.

    –Štai mat, karalius įsitaisė sau aitvarą!–juokėsi prasčiokai, žiūrėdami į tą bekoję būtybę, plasnojančią  aplink rūmus.

    Ir džiaugėsi tauta.

    *

    Turėjo Kastas Tauvariškis ir sūnų. Bet nedaug kas apie jį kalba.

    Tai buvo liūdnas, menkas berniukas su silpnomis kojelėmis ir kreivu stuburu. Motinos jis neturėjo, kadangi ji gimdymo neišgyveno. Karalius suprantamai gėdijosi savo berniuku ir gyvenime nesuteikė jam daug malonių. Vienintelės jo dovanos sūnui – tik garbingas Ginodo vardas ir atokus kambarėlis su keliais tarnais.

    Visą savo vaikystę princas praleido tarp keturių betoninių sienų. Šiame pilkame pasaulėlyje jam draugiją palaikė tik žema lovelė, spinta, lėlių skrynia ir kelios apytuštės lentynos. Visgi kaip kalinys vienutėje, Ginodas suvis labiausiai draugavo su savo langu. Nedidelė tat buvo angelė, aukštai įsispraudusi tarp betoninių blokų. Kiekvieną rytą ji žadindavo Ginodo vaizduotę vaiskiais aušros spinduliais ir tolimu miesto klegesiu. Ne sykį vaikas bandė užsiropšti link palangės, tačiau visad už savo smalsumą tekdavo sumokėti skaudžiu kryčiu ant akmens.

    O kaip jis svajojo bent dirstelėti laukan!

    Šešerius metus Ginodas augo savo kambarėlyje. Kiti jo metų vaikai jau mokėsi kardo, jojimo menų, tačiau Ginodui tie dalykai toli gražu negrėsė. Iš tiesų berniukui net pasisekė, kad tėvas teikėsi jam gimtadienio proga pasamdyti mokytoją. Ši sena, šilto veido vienuolė nuo tol kiekvieną popietę lankydavosi pas jaunąjį princą ir mokydavo jį raidžių, skaičių, muzikos, istorijos menų. Iš pradžių berniukas bodėjosi savo keistosios viešnios, tačiau netrukus prilipo prie jos kaip žąsiukas prie motinos. O ši vaiką irgi mėgo. Ilgainiui vienuolė peržengė visas orumo ribas ir net imdavo vakarais dainuoti princui lopšines, apkamšydavo jį, gal kartais net pakštelėti į kaktą išdrįsdavo. Ir Ginodas ją pamilo. Ne tik dėl to, kad ji vienintelė šiuose rūmuose juo rūpinosi, bet taip pat, nes pasaulyje jam nebuvo nieko kito, ką mylėti.

    Vienuolė mirė prieš pat tėvo žygį. Ginodas klausė kukčiodamas, kodėl ji nesilanko jau antrą dieną, bet tarnai tik mandagiai lingavo galvomis ir šalinosi. Patys nežinojo, kaip atsakyti. Taigi, princas tiesiog nusprendė, jog moteris jį paliko.

    Du mėnesius Ginodas laukė grįžtant savo tėvo. Laukė prilipęs prie šaltų sienų, vartydamasis lovoje, laukė ir žaisdamas su savo tyliomis lėlėmis. Apimtas gniuždančio nuobodulio jis galop net ėmėsi knygų, kurias vienuolė kažin kodėl paliko jo lentynose, jau gerokai nuo tol apdulkėjusių.

    Vieną po kitos Ginodas jas surijo, nė nenuplėšdamas akių. Princas daugelio žodžių dar nesuprato, tačiau nesunkiai užpildė spragas savo vaizduote. Šitaip jo mažame betoniniame kambarėlyje apsigyveno riteriai, sparnuotos pabaisos, seni seni burtininkai ir garbingi karaliai.

    Ir kol kas jaunajam princui to užteko.

    *

    Jau dvi dienos praslinko po tėvo sugrįžimo, bet Ginodas iki šiol jo dar nematė. Nuojauta visgi kuždėjo, kad po tokio ilgo žygio tėvas privalės jį aplankyti. Juk tokia proga! Gal atvežė kokių lauktuvių? Gal paims ant rankų ir aprodys savo pergalingas kariaunas? Ginodas įtempęs ausis gaudė kiekvieną garselį už savo storų durų, o kai išgirsdavo artėjant žingsnius, net širdutė suspurdėdavo krūtinėje. Bet kaskart tai tebūdavo tarnai.

    Kelissyk už lango išgirsdavo plasnojant sparnus. Kažin kodėl nuo jų krėsdavo šiurpas. Bet Ginodas jau buvo šešiametis, tad nematė reikalo krūpčioti nuo varnų.

    Šitaip belaukiant palubės virš galvos nusidažė šaltu mėlynu atspalviu, o akių vokai tapo sunkūs sunkūs…

    Ginodas staiga išpūtė akis. Kažkas dundėjo po kojomis. Jis pasirėmė ant alkūnių ir net persisvėrė per lovos kraštą, tarsi tai padėtų jam geriau išgirsti. Ogi padėjo. Apačioje aidėjo muzika. Berniukas niekada negirdėjo šitiek instrumentų vienu metu – arfos, triūbos, smuikai, būgnai. O šalia dar begalė naujų, kurių vienuolė net nespėjo pademonstruoti. Jie skambėjo taip nuostabiai, kad net širdį susopo.

    Bet kai berniukas atpažino melodiją, tas sopulys virto lediniu. Tai buvo pirmasis kūrinys, kurį vienuolė jo išmokė – vestuvių maršas.

    Ginodas priglaudė skruostą prie šalto lovelės rėmo ir susimąstė. Kam teko garbė tuoktis jo tėvo rūmuose? O gal reikėtų paklausti…

    Kambario gale sucypė durų vyriai. Berniukas iš išgąsčio net atsitrenkė į lovos kojūgalį ir sugriežė dantimis iš skausmo. Į vidų tyliai įtipeno tarnaitė. Ginodas nežinojo jos vardo, tačiau atpažino iš šieno spalvos plaukų. Ji nešė padėklą su lėkštele pyrago.

    –Tėvas atsiuntė jums,–tarė ir žengtelėjo arčiau.

    –O kas ten vyksta?–kaipmat išbėrė berniukas.

    –Vestuvės,–tarnaitė pastatė lėkštę ant skrynios prie lovos ir pasitraukė.

    –Kieno?

Ji trūktelėjo pečiais.

    –Jūsų garbingas tėvas veda.

Ginodo žandus išmušė karštas raudonis. Per akimirksnį gerklėje tiek daug klausimų įstrigo, kad jis vos tepajėgė įkvėpti. Bet tarnaitės jau nebeliko. Durys šaižiai užsivėrė. Ir liko klausimai neatsakyti.

    Apačioje tebeskambėjo ta vestuvių muzika. Bet ji tapo šlykšti.

    Ne, Ginodui ji niekad nepatiko. Nepatiko ir vienuolė, išmokinusi ją atpažinti. Ir tėvas, dabar besimėgaujantis ja. Berniukas nurijo akmenį gerklėje ir užsidengė ausis kumšteliais. Bet muzika it kirminas šliaužė jam į kaukolę.

    Kvailys tu. Kurio galo tave kviestų į puotą, kai tu vos sugebi nukrypuoti į kitą kambario galą?

    Ginodas staiga atsivedėjo ir nubloškė lėkštelę ant grindų. Kaip milžinas Bruntas, sutrupinęs pilį. Kambario tylą pradūrė skardus porceliano dūžimas. Saldus garsas. Saldesnis už bet kokį pyragą. Ginodui netyčia dingtelėjo, ar gali betonas taip pat dužti?

    Daug juodų minčių gimė tą naktį. Juodesnių net už drakonus vienuolės knygose. Laimei, vidurnaktį muzika pagaliau nutilo ir leido berniukui kiek nusiraminti.

    Nepraėjo nė akimirka ir už sienų suplasnojo sparnai, o palubės nusidažė juoduma. Tai nebuvo jau pažįstamas nakties atspalvis. Turbūt varna nutūpė prie langinės. Ginodas atsargiai pasisuko į savo langą, žinoma, neišsigandęs, kadangi princai pasakose nieko nebijo.

    Ir širdis nusirito į kulnus. Pro langą į berniuką dėbsojo veidas. Išties net ne veidas, o kaukolė, aptempta pablyškusia oda, su dviem išsišokusiomis, kruvinomis akimis ir plačiai iššiepta burna. Ginodas nebijojo. Bet kažkodėl kelnėse pajuto keistą, šlapią šilumą.

    –Kas tu toks?–paklausė veidas. Jo balsas sunkiai prasiskverbė pro stiklą, taigi teko įtempti ausis. Visgi berniukas turėjo aštrią klausą.

    –Aš Ginodas,–atsiliepė, stengdamasis atkartoti vienuolės intonaciją, kai ši įgarsindavo riterius,–kas tu?

    –Šubūras,–išsišiepė veidas ir parodė berniukui savo nuskilusius dantis,–ieškojau Kasto didžiojo sūnaus, bet, regis, ne ten pataikiau…

    –Taip, aš jo sūnus!–staiga suurzgė berniukas. Princai neleidžia, kad juos įžeidinėtų,–o tu bedantis.

Šubūras sukikeno:

    –Atleisk. Nenoriu tavęs įžeisti. Vis dėlto atrodai šiek tiek vienišas.

Tai buvo tiesa. Bet Ginodas tik patempė lūpą.

    –O tu atrodai šiek tiek apdaužytas.

    –Gali už tai padėkoti savo tėvui. Jis ką tik sugriovė mano namus.

Taigi, jis buvo volturietis. Keista – iš pasakų Ginodas juos įsivaizdavo kiek labiau gauruotus.

    –Norėtum pažaisti žaidimą?–paklausė jis. Nejau volturiečiai moka žaisti? Ginodas atsargiai linktelėjo,–papasakok man kokią pasaką. Tada ir aš papasakosiu.

    –Kam tau pasakos?

    –Nuobodu man…

Berniukas šyptelėjo. Na, tebūnie. Vis vien jį nuo svečio saugojo keli sprindžiai kieto betono.

    –Gyveno seniau karalius Ginodas,–kiek pamąstęs pradėjo princas. Ši pasaka buvo jo pati mėgstamiausia,–gyveno jis medinėje tvirtovėje su savo pavaldiniais, tačiau… pala… jį užpuolė volturiečiai. Tokie baisūs, dantyti, sparnuoti! Sudegino jie Ginodo tvirtovę ir privertė jį bėgti. Taigi keliavo karalius toli toli suieškoti naujų namų ir rado… diiiidelius didelius betoninius rūmus Tauvaro slėnyje. Jie buvo pilni metalinių pabaisų, tačiau visas jis sukapojo savo kardu! Ir apgyvendino savo žmones. Ir bandė juos dar volturiečiai suėsti, tačiau nesugebėjo prasiveržti pro storas sienas ir nesugebėjo pralįsti pro mažyčius langelius. Kaip ir tu dabar,–išsišiepė jis, visiškai patenkintas savo pasakojimu.

Šubūras tik palingavo galva.

    –Graži pasaka. Bet mes turime ir gražesnių,–jis vyptelėjo išvydęs berniuko suglumusią miną,–seniai seniai, gal prieš tūkstantį metų, gal daugiau, žmonės tokiais rūmais apstatė kone visą pasaulį. Įsivaizduok! Kiek tik akys aprėpia – betonas, geležis, stiklas! Jų bokštai siekė žvaigždes, o žinios aprėpė visas padanges ir žemės gelmes. Bet neužteko to žmonėms. Juk net su visomis savo žiniomis jie tebebuvo mirtingi kaulų ir mėsos maišai. Taigi, sukūrė jų šamanai burtą, kuriuo tikėjosi padovanoti sau sparnus ir amžiną gyvenimą. Norėjo, vargšeliai, be bokštų pagalbos pasiekti dangų ir jame apsigyventi. Patys sparnų jie neužsiaugino, užtat kai susilaukė vaikų! Žiūrėk tik – visi jie sparnuoti. Džiaugėsi jais tėvai. Bet nesuvokė, jog jų burtas iš tiesų buvo užkratas. Du iš kiekvieno trejeto naujagimių gimė pamišę iš skausmo. O užkratas plito… galų gale bepročių priviso kaip musių. Pakilo jie milžiniškais spiečiais į padanges ir sugriovė savo tėvų bokštus, sulygino jų rūmus su žeme!–Ginodui besiklausant krūtinę suspaudė šaltis. O Šubūro šypsena tik plėtės ir plėtės,–juos sustabdėme tik mes, volturiečiai. Sumedžiojome ir įkalinome po savo bokštu. Iki šiol juos saugojome, kadangi nevaliojome paskersti savo nelaimingų brolelių. Iki šiol…

Šubūras nutilo ir smalsiai įsispitrijo į berniuką. Kaip ir tikėjosi, jo veidas bežiūrint tapo baltas. Vis dėlto Ginodo akyse sužibo kažkas kito – ne tik baimė. Būtent to burtininkas ir laukė.

    –O kaip atrodo tas jūsų bokštas?..–nedrąsiai paklausė princas.

Šubūras prispaudė savo šypseną prie stiklo.

    –Gal norėtum, kad parodyčiau?

Ir berniukas nušvito. Jo galvoje ūmiai pašėlo nuostabūs bokštų, sparnų ir padangių vaizdiniai. Neliko vietos niekam kitam.

    Ausis staiga pabučiavo saldus stiklo trakštelėjimo garsas, o pro langą it gyvatė įslydo Šubūro ranka.

    –Kibkis,–sukuždėjo burtininkas. Ir berniukas įsikibo.

    *

    Išaušus rūmų gyventojai vietoje Šubūro rado tik nuskeltos grandinės galą. Vien Ginodas težinojo, kur pradingo kaulėtasis šamanas. Bet, žinoma, niekas nesiteikė jo klausti.

    Princas pamažu augo ir tapo šviesiu, mokytu jaunuoliu. Prie jo auklėjimo prisidėjo naujoji pamotė, kuri, berniuko nuostabai, mylėjo jį beveik kaip savo pačios vaikus. Net į lauką kartais išleisdavo su ratuotu vežimėliu.

    Kastas irgi buvo laimingas. Susilaukė jis trijų sveikų berniukų ir augino juos kaip tikrus princus.  

    Bet po dešimties metų Volture pakirdo nauja grėsmė.

    Pasak žvalgų, iš po žemės pakilo ištisi spiečiai kraugerių mutantų. Surinkęs kelias kuopas, Kastas išvyko su sūnumis numalšinti sukilimo – nelyg į kokią iškylą. Juk sykį jau laimėjo.

    Nė vienas iš jų nesugrįžo.

    Stojo Tauvaras į karą. Tik šįsyk ne grobti teko, o gintis.

    Bet nei kardai, nei aukos mutantų nenumaldė.

    Šioje sumaištyje Ginodas perėmė tėvo sostą ir apsiėmė ant pečių savo bendravardžio protėvio pareigą. Ministrai netrukus suveikė jam ir žmoną, kaimynų princesę Moritę, vildamiesi taip užsitikrinti dosnų geležies kraitį.

    Mylėjo Ginodas savo karalaitę, o ilgainiui net ir ji išmoko jį mylėti.

    Karas tęsėsi. Ir karalius netrukus suprato, jog kitos išeities jam nebeliko. Teko sudaryti sąjungą su volturiečiais, atiduoti jiems senąjį Volturo bokštą. Visa tai mainais už pagalbą.

    Po kelių kruvinų metų ši sutartis laimėjo karalystei taiką, tačiau niekas Ginodo už ją nepagyrė. Ypač žiniuoniai. Kaipgi kirsi rankomis su mutantu?

    Stojus taikai Moritė susivokė besilaukianti. Daktarai pažadėjo dvynukus.

    Visi rūmų varpai skambėjo jų gimimo dieną, tačiau puotą teko atšaukti.

    Mažieji princai gimė sparnuoti.

________________________

Xander Ashwell nuotrauka iš Unsplash