Lituanicon 2020: ateitis yra dabar

Rasa Glebauskienė „Medžiotoja“

               

    Greita, tarytum elnė, siauru takeliu tarp medžių lėkė Diana. Leidosi žemyn, link nelabai plataus upeliūkščio, kurį lengvai peršoko vienu šuoliu, ir, nemažindama greičio, užbėgo šlaitu aukštyn į kitą upelio vagos pusę.     Čia sustojo, jos kūnas įsitempė,  šnervės trūktelėjo, uosdamos gerai pažįstamą kvapą. Nusiėmė strėlinę nuo peties, tvirtai suspaudė rankose. Priešais save matė riogsančias uolas ir suprato jau priėjusi pabaisų teritoriją. Dabar reikėjo būti ypač atsargiai, pabaisos gali pulti visai netikėtai, smogti kuoka iš už nugaros, arba iš toli paleisti aštriai nusmailintą pagaikštį. Palengva slinko į priekį, glausdamasi už medžių. Stengėsi vengti krūmų ir didelių akmenų, nes kaip tik ten mėgsta slėptis pabaisos.

    Laimei, ji sugebėjo matyti ir tai, kas dedasi už nugaros. Todėl laiku pastebėjo stambią baidyklę, kuri bandė užpulti iš pasalų ir suknežinti galvą didžiuliu vėzdu.  

    Staigiai atsisuko ir paleido strėlę į užpuolikę, ši užsiliepsnojo,  cypdama ir raitydamasi sudegė, skleisdama šlykštų kvapą. Tuo metu iš už krūmų išlindo dar kelios pabaisos, grėsmingai stovėjo priešais, didžiulės, raguotos, juodais žvynais padengtais kūnais, išsprogusiomis raudonomis akimis. Viena spėjo  taikliai paleisti smaigą, bet ją, kaip ir kitas, pakirto ugninės  strėlės. Daugiau nei viena nebebandė pulti atvirai, svaidėsi iš toli smaigais ir akmenimis, ir paprasčiausiais pagaliais. Dianą saugojo stebuklingi nematomi šarvai, bet jų veikimas neamžinas, todėl reikėjo spėti nukauti kuo daugiau priešų  iki jis pasibaigs.

    Keliais šuoliais nubėgo už aukštos uolos, kaip ir tikėjosi, rado čia keletą pasislėpusių pabaisų, tos šnypšdamos norėjo pulti, bet neturėjo ginklų ir labai greitai virto pelenų krūvelėmis. Tačiau kažkur nuo uolos viršaus pasipylė tikras aštrių medinių strėlių lietus.  Diana kaip įmanydama stengėsi jų išvengti, ir tuo pat metu įnirtingai atsišaudė. Sėkmingai, nes iš viršaus ėmė tiesiog snigti pelenais. Bet tada  iš kažkur atskridusi strėlė skausmingai atsimušė į smilkinį, ir ji lėtai paniro į tamsą.

    Po sekundės atsipeikėjo, priešais švietė ekranas. Jo  viršuje ryškiai švietė užrašas „Medžioklė“, apatiniame dešiniame kampe matėsi skaičius 15. Specialus, žaidimams skirtas kostiumas pats atsisegė, leisdamas iš jo išsinerti, o po to, kartu su jį laikančiu rėmu, įčiuožė į sienoje paslėptą saugyklą, kur bus automatiškai išvalytas. Šlapia nuo prakaito Diana atsidūrė šviesiame kambaryje su dideliu ekranu ant sienos. Greta priešingos sienos, kambario kampe, baltavo dieviškoji jos bendravardė – pagal išlikusius atvaizdus pagaminta kopija garsios  skulptūros, kadaise stovėjusios Paryžiuje, muziejuje, kuris vadinosi Luvras.

    Penkiolika nukautų pabaisų. Visai neblogas rezultatas. Turėtų užtekti egzamino išlaikymui. Mokytoja Junona bus patenkinta. Naujojoje Romoje virtualios realybės žaidimai buvo svarbi jaunosios kartos auklėjimo dalis.   

    Pasuko į kairę, ištarė „dušas“ ir  atsidarė  nematomos durys sienoje. Užteko  užėjus pasakyti „vanduo“, ir iš viršaus kliūstelėjo vėsi gaivinanti srovė. Išėjusi liepė ekrano kampui virsti veidrodžiu, ilgokai jame apžiūrinėjo save ir liko  patenkinta. Gražus, sportiškas kūnas, panašus į skulptūrą kampe.

    Priėjusi prie lango, pasigrožėjo vaizdu į plačią  gatvę, apstatytą baltais namais su kolonomis, suvalgė vakarienę, kurią paslaugiai pateikė virtuvės robotas. Ilgokai skaitė, ruošdamasi egzaminams, pavargus pasuko link miegamojo. Atsivėrus durims, pasirodė keistas kambarys. Šis butas kadaise priklausė Dianos prosenelei, kuri buvo paskutinis žmogus mieste, gimęs dar iki Katastrofos. Nuo prosenelės mirties miegamajame beveik niekas nebuvo pakeista, tik stovėjo šiuolaikinė lova, primenanti ant  plytelėmis išklotų grindų nusileidusį pilkai melsvą debesėlį. Sienos  sumūrytos iš grubių tamsiai raudonų plytų, vienoje buvo seniai neberakinėjamos medinės senoviškos durys.  Prie kitos sienos stovėjo židinys – senais laikais, tokie buvo naudojami butams šildyti, ir juose degdavo tikra ugnis. Tačiau dar prosenelei esant gyvai, į jį įmontavo  ekraną su liepsnos vaizdu, skleidžiantį šviesą ir šilumą. Kitas nedidelis, šviesą skleidžiantis ekranas kabojo ant sienos, jo įprastinė užsklanda vaizdavo senovinio miesto gatvelę – kažkokio anų laikų dailininko kūrinio kopiją.

    Diana atsigulė ant minkštučio lovos debesėlio, pabandė ant sienos esančiame ekrane pažiūrėti filmą, bet suėmė miegas.  Pasakė „tamsa“, ir abu  ekranai užgeso. Lova ėmė skleisti švelnius fleitos garsus. Po  minutės mergina jau miegojo. 

    –  Kaip tu žinai, daugiau nei prieš šimtą metų, mūsų planetą ištiko didžiulė katastrofa, –  kalbėjo mokytoja Junona, joms su Diana vaikštant takeliu miesto sode. –  Ją sukėlė tada gyvenusių žmonių godumas. Iš pradžių dėl besaikio vartojimo jie nusiaubė planetą, sukeldami joje klimato pokyčius.  Didelė planetos dalis tapo nebetinkama gyventi, po to  pasaulį ėmė siaubti milžiniški potvyniai, įvyko eilė avarijų atominėse elektrinėse.  Po katastrofos išliko tik nedidelės žmonių civilizacijos salelės, mūsų miestas – viena iš jų. Mums po mažą trupinėlį tenka rankioti  išlikusius kultūros bei žinių likučius. Ir mes darome viską, kad nebekartotume seniau žmonijos padarytų klaidų. Laimei, anksčiau gyvenę žmonės paliko ir gerų dalykų,  kaip kad, gan išvystytos technologijos, bei mūsų ištikimi vergai – robotai. Dėka to, mes galime patogiai gyventi savo mieste ir tikėtis dar  gražesnės ateities.

    Mokytoja buvo aukšta, stambi ir dėvėjo iškilmingą tamsiai mėlyną togą, jos balsas taip pat skambėjo  iškilmingai. Dianai  norėjosi žiovauti.

    – Tai, ką pasakysiu dabar,  yra paslaptis, – tęsė mokytoja. Diana sukluso. –  Kaip žinai, už paslapties atskleidimą yra atimama pilietybė ir išvejama iš miesto, taigi, turėsi niekam to nesakyti.  Mūsų ateičiai iškilo didelis pavojus. Tai mutantai.

    – Mutantai? – nustebusi perklausė Diana. – Bet mes apie juos nieko nesimokėme.

    – Nieko nuostabaus.  Mokykloje apie tai nieko nepasakojame, kad be reikalo netraumuotume vaikų. Be to, mokslas dar negali gerai paaiškinti jų atsiradimo. Manome, kad, dėl radiacijos sukeltų mutacijų, kai kurie homo sapiens ėmė kryžmintis su kitais primatais, ir net kitokiais gyvūnais. Taip atsirado nauja rūšis, protu pralenkianti šimpanzes, bet toli gražu neprilygstanti žmogui, neturinti jokių kultūros ar religijos užuomazgų, nei supratimo apie moralę. Be to jie agresyvūs, ėdrūs, siaubia aplinką ir veisiasi dideliais tempais. Jie nori užgrobti mūsų namus, mūsų maistą, nes galvoja, kad visa tai pas mus atsiranda savaime. Jie neturi jokio supratimo apie robotus, saulės energetiką, dirbtinę fotosintezę ar atliekų perdirbimą. Ką jau ten, jie neturi netgi žmoniškos kalbos.

    –  Nejaugi robotai negali mūsų apsaugoti, nuo šitų bjaurybių?

    – Robotai užprogramuoti taip, kad negalėtų nužudyti didesnio už žiurkę padaro. Bet mutantus įveikti galima tik juos sunaikinant. Gal ir būtume saugūs neišeidami iš miesto ribų. Bet mums reikia plėstis, statyti naujus namus ir gamyklas, priglausti necivilizuotus žmones – barbarus, kurie gyvena miškuose ir taip pat yra  puldinėjami mutantų.

    – Tai kokia išeitis? – sunerimusi klausė Diana.

    – Išeitis yra. Mes jau kai ką darome. Ir tu, Diana, darai taip pat. –  Junona reikšmingai patylėjo.  –   „Medžioklė“ nėra virtualios realybės žaidimas.

    – Kaip tai? Juk žaidžiu neišeidama iš savo kambario?

    – Tu neišeini. Bet žaisdama savo judesiais valdai droną, kuris iš tikrųjų žudo  pabaisas, tai yra mutantus. Mutantai mato holograminį žmogaus kūno atvaizdą ir galvoja, kad tai realus priešas, kurį įmanoma nužudyti. Taip iš slėptuvių išviliojami patys agresyviausi individai.

    – Nesuprantu, kodėl nepasakėte man šito iš karto? – mergina stengėsi, kad jos balsas neišduotų pasipiktinimo.

    – Nėra reikalo atskleisti paslapties prastiems medžiotojams. Pasakome tik keletui pačių sėkmingiausių, kurie ir sudarys ginančią miestą gvardiją. Visiems kitiems „Medžioklę“ padarysime nebeprieinama, jie taip nieko ir nesužinos. Diana, tu esi pati geriausia medžiotoja visame mieste. Esi verta deivės vardo, kurį nešioji. Didžiuojuosi tavimi.  Dabar eik namo, ir nepamiršk saugoti paslapties.

    Tą vakarą Diana ilgai negalėjo užmigti. Nepadėjo nei fleitos garsai, nei švelnus lovos siūbavimas.  Užmigo tik paryčiui, bet labai greitai pabudo nuo labai keisto pojūčio.  Jos kambaryje traukė skersvėjis.

    Atmerkusi akis išvydo miegamajame vyrą. Jis stovėjo prie ekrano su miesto vaizdu ir jį apžiūrinėjo.  Niekada nedarinėjamos senos durys buvo atviros. Vyras, pajutęs kad ji nubudo, atsisuko, Buvo gražus, jaunas, gal tik šiek tiek jį sendino barzda, visai neįprasta tarp romėnų.

    – Kas tu toks ir kaip čia patekai, – šūktelėjo Diana.

    – Įėjau pro duris. Radau raktą, pabandžiau ar tinka, ir štai, tiko. Pamačiau tave miegančią, jau norėjau išeit, bet sudomino kai kas .

    – Aš pakviesiu sargybą. Robotas išgrūs tave lauk, jei priešinsiesi, suleis dozę migdomųjų.

    – Nereikia, aš pats išeisiu, kai tik paprašysi. Bet nejaugi tau nesmalsu, kas yra už durų.  Beje, kodėl neatsidarai lango?

    Jis priėjo prie ekrano, kabančio ant sienos, raumeningomis rankomis kilstelėjo jį aukštyn, trūktelėjo į šalį, nuleido žemyn ir atrėmė prie sienos. Senovinio miesto gatvės vaizdą pakeitė kitoks. Jame taip pat buvo matyti gatvė, tik siauresnė, namų stogai gan panašūs,  visi langai uždangstyti, o apatiniai aukštai apstatyti labai keistais priestatais, netvarkingai sukaltais iš lentų, skardos, plastiko gabalų, apačioje paramstyti rąstais ir akmenimis.  Sukrypę laiptai vedė į dar kreivesnius balkonus.

    –  Kas tai?

    –  Miestas, kuriame tu gyveni. Išvirkščioji jo pusė.

    – Nesąmonė, negali to būti. Čia gal dar vienas ekranas?

    – Eime su manimi. Pati įsitikinsi. Beje, aš vardu Robertas.

    – Aš Diana, – nenorom atsakė.

    – Gražus vardas, – pasakė Robertas, ir kažkodėl nusijuokė.

    Jis ir vėl užkėlė ekraną į vietą. Diana tuo metu susizgribo esanti nuoga ir užsimetė paprastą kasdienę tuniką. Šiek tiek padvejojusi išėjo pro duris. Vaikinas, sekdamas iš paskos, jas uždarė.

    Patalpa, kurioje jie atsidūrė, šiek tiek priminė Dianos miegamąjį. Sienos taip pat buvo raudonų plytų. Bet tai ir visas panašumas. Šis kambarys buvo didesnis, pasieniais stovėjo mediniai suolai, mėtėsi  kažin ko prikimšti maišai . Ant jų sėdėjo, arba gulėjo prastais rūbais apsirengę žmonės. Kai kurie buvo užsiėmę, vienas vyras drožė kažką iš medžio, moteris pynė krepšius.

    – Kas jie visi, šie žmonės? Kodėl aš jų nepažįstu?

    – Nieko nuostabaus, jie nėra Naujosios Romos piliečiai?

    -Vadinasi,  jie barbarai? Tu taip pat barbaras, Robertai?

    – Galima taip sakyti, – jis vėl nusijuokė.

    Jie nulipo barškančiais metaliniais laiptais, išėjo į gatvę. Viskas čia buvo taip, kaip ir atrodė per langą. Vietomis, šalia sukrypusių pastatų, ant laiptelių ir suoliukų sėdėjo žmonės. Daugelis ką nors dirbo rankomis, kai kur, tiesiai gatvėje, ant tikros ugnies buvo gaminamas maistas. Tvyrojo keisti ir nemalonūs kvapai.  Kuo toliau, tuo labiau Dianai viskas atrodė panašu į žaidimą. Arba į sapną. Ji įsakė sau pabusti, bet nepavyko.

    – Kaip atsirado visi šie keisti pastatai?

    – Tvano metu didžiuliai žemės plotai buvo užlieti vandens, – jis ėmė pasakoti nenorom, lyg senai pabodusią istoriją, –  daugybė žmonių neteko namų. Jie bėgo gelbėtis į aukštas vietas, tokias, kaip šis miestas. Rinko išplukdytus rąstus, lentas, plastiką ir rentė sau pašiūres, vėliau, vandeniui nuslūgus, tvirtino jas akmenimis ir plytomis.  Senieji miestiečiai iš pradžių pyko dėl uždangstomų langų, vėliau įprato juos keisti ekranais, net ten kur nebūtina, kaip kad tavo kambaryje. Juk ekranai rodo gražesnį vaizdą, ar ne?

    – Tačiau kodėl, kai aš išeinu iš savo buto į gatvę, į kitas gatves ar į miesto sodą, aš nematau šitų bjaurių namų?

    – O, taip, prieš keliasdešimt metų valdžia išvalė miesto centrą ir išgrūdo nelegalius gyventojus. Bet ar pastebėjai, kad ten visos gatvės iš tiesų yra akligatviai?

    – Na, taip, jos atsiremia į gyvenamus namus, ar į gamybines patalpas.

    -Taigi, Diana, jums sunku palikti centrą, mums beveik neįmanoma ten patekti. Namai stovi greta viens kito, be tarpų, negalima įėjus pro duris išeiti kitoje pusėje, visur atsiremsi į sieną ar užrakintas duris. Jūs matote tik paradinę namų pusę, mes tik bjauriąją.

    Jiems bekalbant, staiga iš už kampo išbėgo didelis perkaręs šuo. Mergina klyktelėjo, o Robertas kažkaip nemaloniai nusijuokė.

    – Nieko sau, Diana bijo šunų.

    Jai norėjosi apsisukti ir grįžti atgal, bet prisiminė, kad turbūt nemokės atidaryti senovinių durų. Tam juk reikia rakto, o jis pas Robertą.

    – Klausyk, aš noriu grįžti atgal.

    – Nejau nenori pamatyti, kur gyvenu? Čia visai nebetoli. Susipažinsi su mano mama.

    – O pabaisos, ar jų čia nėra? -įsidrąsino paklausti. Jei jis barbaras, tai vis tiek žino apie pabaisas, turbūt su jomis susiduria. Bet vaikinas atrodė sutrikęs.

    – Pabaisos? Tu čia gal apie orkus? Ne, nėra jų čia arti.

    Toliau ėjo tylėdamas ir niūrus. Namai aplinkui buvo jau aukštesni, bet stovėjo daug rečiau. Kuo toliau, tuo daugiau tarp jų augo medžių. Siaura gatvelė leidosi žemyn, tiltelis per upeliuką, ir vėl aukštyn. Staiga Diana sustojo.  Kūnas sustingo, apimtas pavojaus nuojautos. Vieta buvo pažįstamą. Jei tie aukšti apgriuvę namai būtų uolos, o tie mažesni – akmenys…  Jau norėjo sprukti atgal, bet tuo metu iš visų pusių juos ėmė supti žmonės. Ilgaplaukės moterys, barzdoti vyrai, visi jie piktai žvelgė į  Dianą. Priekin išėjo kelnėta moteris į kuodą susuktais žilais plaukais. 

    – Šaunuolis, mano mažasis Robinai. Vis tik suradai tą bjaurybę. Dabar bus atkeršyta už tavo tėvą.

    Keliais galingais šuoliais Diana pabandė išsiveržti iš apsupties, bet daugybės rankų buvo sugriebta ir tvirtai pririšta prie medžio.

    – Sakiau jums, kad neverta kautis su pamėklėmis, kurios išnyksta, virsdamos dūmų stulpu. Štai, atvedžiau tikrąją žudikę, – tarė Robinas, po to atsisuko į Dianą. –  Čia mano mama, ponia  Hud. Kartą iš miesto parnešiau seną popierinę knygą. Kurie mokam skaityti, tie perskaitėm, ir mums patiko. Nuo tada šią vietą, kurioje  gyvena mūsų gentis, vadiname Šervudo giria. Visa, ko mes norėjom, tai tik mieste saugomų žinių, kad galėtumėm su jų pagalba patys statytis savo miestą. Bet, kai vargais negalais pavyko susitikti su jūsų  senatoriais, mums pasakė, kad neduos nieko, nes, atseit, tokie kaip mes ir vėl sunaikins pasaulį. Ir tada pasiuntė jus, kad mus žudytumėt. Suprantu, kad jie ir tau melavo. Būtų mano valia, aš tave paleisčiau, bet, deja,  gentis nusprendė, kad turi mirti. Darykit tai be manęs, –  šūktelėjo gentainiams nusisukdamas ir nueidamas tolyn, –  aš savo darbą atlikau.

    Į priekį išėjo dvylika vyrų ir moterų laikančių rankose įtemptus lankus. Ponia Hud nė nemanė nusisukti ir įsmeigė nuožmų žvilgsnį į Dianą. Ši, pakėlusi galvą, taip pat pažvelgė poniai Hud į akis. Ji neverkšlens ir neprašys pasigailėjimo,  mirs kaip dera tikrai romėnei.

    Bet sąmonės gelmėse tūnojo viltis. Gal vis dėl to tai sapnas.

_____________

Diana Hunting, Guillaume Seignac

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *