Lituanicon XXXIV: ŠIURPAS

Rasa Norkienė „Akys“

    Paulius pavydžiai žiūri į Tomą. Tomas turi sapnoidą… Ir ne tą seną puskietį šalmą, su kuriuo atrodydavai kaip motociklininkas, o naują, modifikuotą ir minkštą lyg pošalmį, švelniai priglundantį prie galvos, su kuriuo gali net miegoti.

    – Argi tau tavo tėvai negali nupirkti sapnoido? – klausia Tomas. 

    Paulius tyli. Šiemet dvyliktajam gimtadieniui jo dovanos buvo kuklios. Apie sapnoidą nebuvo ko ir svajoti. Trimestro pažymiai buvo visai prasti, o geras įvertinimas buvo pagrindinė sąlyga brangiajai dovanai. 

    – Tai per tavo nesibaigiantį kiurksojimą prie kompiuterio, – sakydavo tėvas. – Mano laikais vaikai bėgiodavo lauke ir žaisdavo su tikrais vaikais, o ne gulėdavo visą dieną lovoje įbedę akis į ekraną. Ir be to daugiau laiko skirdavo mokslams. Kur tu nueisi su tokiais pažymiais? – atsidusdavo. 

    – Tėvas sakė, kad dovanos sapnoidą per Kalėdas, –  meluoja Paulius. 

    Dabar Paulius pyksta ant visų: ant tėvų, ant baisiai brangiai kainuojančio sapnoido, net ant draugo, kuris taip nutolo nuo jo. Anksčiau su Tomu jie galėjo ištisai aptarinėti naujausių kompiuterinių žaidimų gynybos ir puolimo taktikas, naudotus ginklus ir prarastas gyvybes… Žaidimai ir kalbos apie juos nesiliaudavo net mokykloje. Na ir kas, kad prasti pažymiai, svarbiausia, kad žaidime būtum geriausias! Pauliui žaidimai įdomiau už viską. Mokykla ir namai taip nuobodu – treniruotės, išvykos su tėvais į sodybą, net didžiojoje liepoje esantis namelis tolo į antrą planą. O virtualus pasaulis – tai jėga! Ir su Tomu jie apie tai tik ir kalbėdavo… Dabar jie neturi  apie ką šnekėti, nes visos Tomo kalbos tik apie sapnoidą… 

    –Tu neįsivaizduoji, kaip tai įdomu. Aš net naktį būnu prisijungęs, – pasakoja Tomas. – Kokius tik sapnus sapnuoja žmonės: juokingus, baisius ar visai be ryšio, nors mirk iš juoko. Nori pažiūrėti? 

    Paulius nepatiki savo ausimis, o Tomas jau deda jam ant galvos sapnoidą… Netikėtai Paulius atsidūria tarp grėsmingai lekiančios buivolų bandos, paskui pradeda smigti į žemės centrą, o po to vis dar tebe rėkiantis iš išgąsčio atsidūria kažkokiame name su daugybe langų ir durų. Nepažįstama moteris kepa blynus ir klausia, su kokia uogiene juos valgis. ,,Turbūt kažkas sapnuoja savo mamą,” – dingteli  Pauliui. Jis kemša blynus, perteptus braškiu uogiene, ir žiūri pro namo stogą, kurio nėra, į žvaigždes… Ir į paukščius… 

    Tada Tomas nutraukia sapnoidą. Pojučai ir vaizdai buvo tokie ryškus, kad Paulius vis dar negali atsitokėti. Jis taip užpavydi Tomui, tačiau neišsiduoda ir apsimeta abejingu. 

    – Na kaip? Ar patiko? Nuostabus daiktas! – puikuojasi Paulius.

    – Bet mama sakė, kad kai tik žiūri ir nieko nedarai protas atrofuojasi. Virtualiuose žaidimuose bent jau kažką planuoji, kuri strategijas, kovoji, o čia tik žiūri… – nedrąsiai, bijodamas išduoti susižavėjimą, kartoja Paulius girdėtas mamos kalbas.

    – Bet žinok, programa dar tobulinama. Greitai mes galėsim net keisti kitų sapnus. Be to jei sapnas kvailas, visada gali peršokti į kitą. O dar žinok, būna ir erotiniai sapnai, – ir Tomas nutaiso reikšmingą veido išraišką. – Tik gaila tėvas uždėjo apsaugą N–14, bet Simas žadėjo nulaužti, tada tai prisižiūrėsiu sapnelių.

    – Bet mama sako, – dar bando Paulius, – kai lendi į svetimus sapnus,  tada žmogui net naktį nieko nelieka privataus.    

    – Bet juk niekas nežino kieno tai sapnas.

    – O mama sakė…

    –Tai ir keliauk pas mamą, – supyksta Tomas ir pasuka link berniukų, besibūriuojančių prie mokyklos. Tarp jų yra ir vyresniokas Simas. 

    Paulius stabteli, po to sumurma, kad reikia į parduotuvę, ir nusuka į priešingą pusę. Jis iš lėto patraukia namo.  

    Vakarienė liko beveik nepaliesta. Berniukas pastumia lėkštę į šalį ir giliai atsidūsta. 

    – Ko toks nuliūdęs, gal kas nutiko? – susirūpinusi klausia mama.

    – Praradau draugą, nes neturiu sapnoido. – Paulius dar kartą giliai atsidūsta. – Kai Tomas įsigijo sapnoidą, mes tarsi svetimi. 

    Mama švelniai apkabina Paulių ir pabučiuoja jį į plaukus. 

    – O aš praradau savo mielą vaikelį, kai jis pasirinko virtualų pasaulį vietoj mūsų.

    Paulius irgi apkabina mamą. Jos glėbyje berniukas pasijunta toks mylimas ir reikalingas.

    – Turbūt mes esam praradimų karta, – pasako jis.

    – Turbūt, – pritaria mama. – Bet gal dar yra vilties…

    Ir jie abudu nusišypso.

    Kai vakare Paulius užmiega, sapnuoja mėgstamą žaidimą, kuriame kaunasi ir laimi. Jis laimingas.

    Tačiau Paulius dar nepastebi, kad sapne jį stebi kažkieno ironiškos akys. Ir ne vienos…

_________________________

Peter Forster nuotrauka iš Unsplash