Lituanicon 2020: ateitis yra dabar

Gerda Šalengaitė „Paranoja“

Buvo šalta ir baisu. Lauke siautė atšiauri žiema, ji – kerštinga deivė, svaidanti milžiniškus sniego kąsnius šen ir ten, nežiūrinti, kam kliūva, ir šalčiu stingdanti kiekvieną gyvą būtybę, nesigailinti nieko. Dar tik popietė, tačiau jau tamsu. Sėdėdamas gydytojo kabinete Veilonas svarstė, kaip reikės grįžti namo gyvam. Kaip pereiti per lauką neišprotėjus. Kaip pasakyti pasauliui. Kaip padaryti taip, kad kas nors jį išgirstų, kol dar gyvas. Nes sulig kiekviena diena jautė, kad pabaiga jau šalia.

  – Ar esate tikras, kad suveiks? – tyliai paklausė Veilonas, tačiau jo balse nebuvo nė kibirkštėlės vilties.

Gydytojas tik nusišypsojo. Jis nesuprato. Manė, kad Veilonui blogai su nervais. Kad jis tik šiaip paranojikas.

  – Aišku, suveiks. Tai padeda visiems, tokiems kaip jūs, tad kodėl turėtų nesuveikti?

Veilonas tik nesmagiai gūžtelėjo ir įsikišo tablečių dėžutę sau į kišenę.

  – Pasistenkite išsimiegoti, pone V. Atrodote tikrai nekaip.

  – Norėčiau, tikrai norėčiau išsimiegoti, – sutiko Veilonas. – Bet negaliu. Jei užmigsiu, galiu ir nebeatsikelti.

Gydytojas apsimetė, kad pastarojo sakinio neišgirdo.

  – Tabletės padės jums užmigti. Jos tam ir yra. Tik nepamirškite, kad gerti galima tik kartą per dieną po vieną tabletę. Nepadauginkite.

Veilonas tik kažką numykė, gal tai buvo padėka, o gal koks keiksmažodis. Jis jau ir pats kartais nebesuprasdavo, ką sakąs. Vyras išėjo. Baimė dar stipriau apniko jo kūną, kai atidarė duris į lauką. Tvirčiau susisupo į savo paltą ir žengė žingsnį į žiemą, į mirtį, į nebūtį. Sniegas ir tamsa ėmė tarpusavyje kovoti dėl Veilono kūno. O vyras jautė, kaip dega jo protas. Eidamas menkai apšviesta gatve jis vis žvalgėsi aplink, medžių šešėliai jam priminė pabaisų figūras, o pro ausis pučiantis vėjas – demonų aimanas iš požemių gelmių. Jis jautė stingdančią, prie žemės slegiančią baimę, tačiau prisivertė judėti toliau, jautė, kad jie čia, tačiau galbūt jam pavyks pabėgti. Dar kartą. Jam tereikia grįžti namo, ten jis bus saugus. Sniegas krito tiesiai į Veilono plačiai atmerktas akis, jos ėmė ašaroti, tačiau vyras neužsimerkė, nes negalėjo, nenustojo sukiotis, nes žinojo, kad jei jau jie smeigs jam peilį, tai tik į nugarą. 

Tokie būdavo visi jo pasivaikščiojimai. Iš tiesų jis nedaug kur išeidavo, tik pas gydytoją. Visą likusį laiką leisdavo tūnodamas namuose, ten užgesinęs visas šviesas stovėdavo prie lango ir kiaurą parą stebėdavo ten pasirodančius žmones – kaimynus, jų svečius ir visus kitus – ateinančius ir išeinančius. Bet Veilonas laukė pasirodant tik jų. Tų, kurie buvo visur ir visada, tačiau juos atpažinti, išskirti iš minios buvo ne taip lengva. Tų, kurie vis pasirodydavo jam prieš akis ir jis jau seniai neabejojo jų realumu. Tų, kurie galėjo ir valdė viską, tačiau tyliai, taip, kad niekas nepastebėtų, nors giliai savo sielos kertelėse justų visi. Ką Veilonas norėjo tuo pasiekti? Jis tik norėjo, kad žmonės nelaikytų jo paranojiku. Jis tik norėjo, kad aklieji pagaliau išvystų, o kurtieji išgirstų. Net jei kaina ir labai didelė.

Pagaliau pasiekė savo namus. Laikinas palengvėjimas atpalaidavo jo protą. Veilonas peržengė namų slenkstį ir staigiai uždarė duris, užrakino jas devyniais užraktais. Nusivilko paltą ir išsiėmė tabletes. Nuėjo į virtuvę. Užsiplikė arbatos. Laikrodis rodė penktą valandą vakaro. Veilonas perskaitė vaistų naudojimo lapelį, bet beveik nieko ten nesuprato, nes negalėjo sutelkti dėmesio. Vis atrodė, kad kažkas kvėpuoja į nugarą, karštis šiurpino odą ir vertė skrandžio turinį kilti aukštyn. Veilonas atsisuko, jo širdis plakė it pašėlusi. Bet jam už nugaros nieko nebuvo. Tik tamsa. Išsiėmė vieną tabletę. Nusipurtė ir ištraukė dar vieną. Pamanė, kad jo ligai vaistų per daug nebus. Be to, netikėjo, kad padės. Išgėrė abi tabletes kartu su arbata. Tuomet nuėjo į svetainę ir nusirengė megztinį. Nuo baimės buvo visai suprakaitavęs. Dėl viso pikto paliko įjungtą stalinę lempą. Tamsa juk buvo jo didžiausias priešas. 

Veilonas atsigulė ant sofos. Užmerkė akis. Bet vėl atsimerkė, nes atrodė, kad kažkas jį stebi. Kad kažkas įsilaužė į jo namus, kol jo paties nebuvo, ir dabar laukia, kada vyras užmigs. Veilonas giliai įkvėpė ir vėl užsimerkė. Prieš akis lėkė įvairiausi baisūs vaizdai, kurie matyt buvo baisesni už realybę, nes jis ir vėl atsimerkė. Tai tęsėsi ilgiau negu penkiolika minučių ir vargšelis jau buvo įsitikinęs, kad vaistai nesuveiks, tačiau štai, dar po kelių kankinančių minučių akys pačios ėmė merktis. Jis dar nenorėjo pasiduoti, nes jeigu..? Bet užsimerkė ir paniro į gilų miegą, taip ramiai nemiegojo jau kelis mėnesius. Nesapnavo nieko. Prieš akis buvo normali tamsa. Ne ta, kuri jį gąsdino, o ta, dėl kurios Veilonas jautėsi saugus.

Atrodo, miegas truko vos akimirką. Veilonas pabudo. Atsimerkė ir prieš akis jam buvo tokia tamsa, kad iš pradžių jis net nesusivokė, kur esąs. Tuomet palengva jo nusiraminęs protas vėl grįžo į tą paranojišką būseną, į tą pragarišką karštį, iš kurio miegas jį buvo trumpam išlaisvinęs. Veilonas suprato, kad jį apsupusi tamsa buvo ta baisioji visa naikinanti skylė, kuri jį taip terorizavo. Bet juk prieš eidamas miegoti jis įjungė šviesą būtent tam, kad nepabustų tamsoje… Vyras it įkastas šoko iš lovos, apgraibomis susirado lempos jungiklį ir ryški šviesa trumpam jį apakino, todėl vyras pirmiausia ne pamatė, o išgirdo. Tas garsas buvo keistas, bet su niekuo nesupainiojimas. Tas kramtymas, čiaumojimas, rijimas, draskymas paprastam žmogui nesuprantami, tačiau Veilonui iki kaulų smegenų pažįstami garsai. Štai ką jis pirmiausia išgirdo. Beveik iškart, dar nė nesupratęs tų garsų prasmės, pamatė kruvinus nežmogaus pėdsakus ant žemės, kruvinus delnų, pirštų antspaudus ant sienų, raudona spalva raibuliavo visur, visur, kur tik Veilonas užmatė, tačiau tuojau pat vos ant kojų bepastovintis vyras pastebėjo dar kai ką –  juodu nenuvalomu markeriu ant sienos parašytus žodžius iškraipyta rašysena. Veilonui pašiurpo oda, kai jis perskaitė.

17:22 tu toks ramus, kai miegi

17:59 beje, pamiršai užrakinti miegamojo langą

19:20 pažvelk į mane

19:54 pažvelk į mane

20:43 mes čia

Kažkas buvo čia.

Kažkas jį stebėjo.

Kažkas čia darė kažką nenusakomai baisaus, kažką, kas išvis nesuvokiama.

Ir tas kažkas vis dar čia. 

Garsai, kuriuos pirmiausia išgirdo Veilonas, sklido iš virtuvės, todėl jis išbėgo ten. Virtuvėje buvo tamsu nors į akį durk, tačiau vyrui atrodė, kad ant grindų jis mato kažkokį prie žemės pasilenkusį gyvį. Jis kažką ėdė. Garsas buvo tikras, visi tie garsai buvo tikri ir dabar aidėjo jo galvoje. Veilonas sulaikė riksmą gerklėje. Uždegė šviesą. Jam pasirodė, kad kažkas šmurkštelėjo po kojomis. Bet virtuvėje nieko nebuvo. Vien kruvinos grindys. Jo devyniais užraktais užrakintos durys atsidarė ir vėl užsidarė. Kažkas, kas buvo čia, kas stebėjo jį, pabėgo. Veilonas pasileido paskui pabaisą į lauką. Atrakino vėl užsirakinusias duris ir išbėgo pusnuogis į šaltą žiemą, tamsą. Žiema ir tamsa konkuravo dėl jo kūno ir dėl proto. Vėjas pūtė kiaurai per Veilono kūną. Duris girgždėdamos užsivėrė, o kai atsivėrė, vyro jau nebebuvo.

Veilonas V. amžiams išnyko. Nuo šiol visur karaliavo jie.

____________________________

Aarón Blanco Tejedor nuotrauka iš Unsplash