Lituanicon 2020: ateitis yra dabar

Mindaugas Savickas „Pragaro filialas“

Šiandien tabore padavė kažko ne to. Nieko labai naujo, seniai čionykščiuose „čekiuose“ heroino – katino ašaros, ir tos atskiestos raminamaisiais, soda, žiurknuodžiais, dar velniai žino kuo. Ką darysi, vis geriau, nei nieko. Bet šį kartą „čekyje“ vietoje heroino buvo kažko ypatingo, visiškai nepageidaujamo, ko tabore dar nėra buvę. Galbūt per neįtikėtiną absurdišką klaidą pateko ketamino, bet tai tik mano spėjimas.

Įlindęs į netoliese esantį miškelį susitaisiau dozę ir, net drebėdamas nuo minties apie netrukus užplūsiantį malonumą, skubiai susileidau mišinį į dar visai nesuvartotą, šviežutėlę veną. Deja, vietoje ilgai laukto kaifo stipriai supykino, akyse aptemo, kūną išpylė šaltas prakaitas. 

Bet tai tik pusė bėdos. Nors tiesą pasakius, ne pusė, o dešimtoji dalis. Daug baisiau buvo tai, kad dangus staiga suplyšo. Abi jo dalys papilkėjo, tapo atšiaurios ir grėsmingos. Pušys pajuodo, priartėjo, ėmė šokti ratu. Nebepajėgiau nei bėgti, nei eiti, nei galvoti. 

It devynerių dozių trenktas kritau ant netoliese buvusių samanų, bet užmaršaus prieglobsčio neradau: ego, tas brangus manasis „aš“ klykdamas byrėjo lyg paspirtas supuvęs grybas, o po jo likučiais skleidėsi kažkas neapčiuopiamo, atrandamo tik prarandant save. Kurį laiką žvelgiau į tai, kas iš manęs liko tarsi visatos akimis. Krečiama ir purtoma sąmonė sprogo, keistai žaižaruodamos iškilo mano apgavystės, mano melas, mano egoizmas. 

Supratau, kad vergaudamas heroinui buvau pasirinkęs blogio kelią, padaryti klaidingi pasirinkimai kėlė sunkiai apibūdinamą skausmą. Riščiau su hera, jei tik pavyktų grįžti atgal iš šios beprotiškos sąmonę sprogdinančios kelionės. Reiktų pakeisti gyvenimą iš esmės. Bet keistasis kelelis, deja, tik prasidėjo. Per begalinį šaltį ir siaubą, kosminę ledinę erdvę tas kažkas, kas išsinėrė iš manęs, kilo aukštyn, į begalybę. Tiesa, kūnas liko kur buvęs – miškelyje, ant samanų.

Viskas susimaišė, išnyko, nebeliko nei šviesos, nei tamsos, nei manęs, nei tavęs.

Kai atsipeikėjau, gulėjau jau kitur, ne ant minkštų samanų, o kieto medinio suoliuko. Prasitrynęs akis, bet sunkiai jomis tikėdamas pamačiau po truputi ryškėjančius Vinco Kudirkos paminklo kontūrus. Visai šalia be galo sena, apdriskusi, palaikiais krepšiais apsikrovusi, matyt gerai trenkta senė lesino kruopomis balandžius. 

Kartais dešimtys, o kartais šimtai paukščių godžiai lesė, o pabaidyti suko ratus aplink maitintoją. Iš balandžių, moteriškės, dulkių, kruopų ir vėjo susiformavo  keistas, užburiantis sūkurys. Tame chaose ir kartu tvarkoje buvo kažko, ko mums, vartojimo visuomenės vaikams, nesuprasti.

Be keistokos moteriškės ir balandžių, visa kita Vinco Kudirkos aikštėje atrodė tarsi normaliai. Daug jaunimo, vienas kitas vyresnis praeivis, ledai, paspirtukai, mobilieji. Pajutęs didžiulį palengvėjimą pajutau, kad vėl galiu judinti rankas, kojas ir net blaiviai mąstyti. Ir tada, pakėlęs galvą, pamačiau TAI. Po pabudimo nušvitusi viltis, kad nuo keistosios dozės prasidėjusi kelionė baigėsi, staiga išgaravo.

 O TAI, švelniai tariant, buvo įspūdinga. Per aikštę lėtai žirgliojo Sabonio ūgio kailėta, žaizdota būtybė gyvatišku snukiu. Iš baisių nasrų kyščiojo šlykščiai šnypšiantis, juodas gleivėtas dvišakis liežuvis. 

Dejuodamas ir trindamas akis mėginau keltis. Laimė, būtybė nekreipė į mane jokio dėmesio, ji nužirgliojo link Vyriausybės rūmų, ant aikštės plytelių palikdama šlykštų gleivėtą šleifą. Neįtikėtina, bet kiti aikštėje buvę žmonės nebijojo ir niekaip į pabaisą nereagavo. Visai greta jos riedlente prariedėjo išstypusi spuoguota paauglė, o ant gretimo suoliuko burkuojanti porelė nė nemanė nutraukti perspektyvaus flirto. 

Supratau, kad žmonės nemato TO, ką matau aš. Deja, tai buvo paslėpta kitiems. Išskyrus vieną. Tarp savo balandžių paskendusi senė taip pat kažkokiu būdu žinojo, kad per aikštę šliaužia ne šiaip eilinis praeivis. Būtybė, atrodo, senės privengė, gal net prisibijojo. Visą tą dulkes keliantį balandžių spiečių apėjo dideliu lanku. 

Staiga, vis dar lėtai eidamas žaizdotas, perpildyto šiukšlių konteinerio dvoku trenkiantis padaras virto pasikvėpinusiu, oriai apsitaisiusiu žilstelėjusiu vyriškiu. Ką tik iškeptas kostiumuotis  patraukė ne kur kitur, o tiesiai į Vyriausybės rūmus. 

Pasirodo, padaras gebėjo apgauti žmonių akis ir būti matomas kokiu tik nori pavidalu. Stoviniuodamas aikštėje daugiau jutau, negu mačiau ar girdėjau kas vyksta Vyriausybės pastate. Tiksliau, tai buvo šis tas daugiau už minėtas jusles – užčiuopdamas kito matmens būtybę, galėjau MATYTI su ja susijusius garsus, ir GIRDĖTI jo spalvas. Atstumas ir pastato sienos netrukdė. Arčiau prieiti, jutau, be galo pavojinga: kilus bent menkiausiai su būtybe susijusiai minčiai, padaras būtų supratęs, kad aš apie jį žinau. Todėl, nė menkiausios abejonės, greitai ir patogiai palikčiau šį pasaulį. Greičiausiai tai įvyktų nelaimingo atsitikimo forma: partrenktas mašinos, ištiktas insulto, o gal širdies smūgio.

Stingdančio siaubo sukaustytas suvokiau, kad padaras įgavo ne šiaip kostiumuoto vyro, o dabartinės vyriausybės susisiekimo ministro išvaizdą! Be jokių kliūčių į pastatą patekusi būtybė patraukė tiesiai į ministro pirmininko kabinetą. Nieko neįtardamas, džiugiai šypsodamasis premjeras paspaudė padarui ranką ir pasiteiravo, kaip sekasi plėtoti Atokių Lietuvos pievų užbetonavimo projektą. 

Padaras pareiškė, kad ES sutikus skirti papildomų lėšų, bus galima betonu užlieti ne 14, o 23 pievas. Ministerijos specialistė visus pakeitimus patvirtinančius raštus ir pakoreguotą projektą išsiųsianti rytoj, o jis tik užsukęs įsitikinti, ar neiškilsią jokių kliūčių, be to, labiau pasitikįs gyvu, o ne internetiniu bendravimu.

– Ak, puiku, – sumurmėjo padaras, premjero patikintas, kad nebūsią jokių problemų. – Ar jau gautas leidimas tose teritorijose kirsti medžius? – kiek skubotai paklausė.

– Tikrai bus už trijų dienų, – maloniai paaiškino ministras pirmininkas. – Aplinkos ministras bandė muistytis, bet kai ką jam priminiau. Jis tikrai pasirašys.

– Gerai, tuomet užsuksiu penktadienį, – slėpdama nusivylimą pratarė būtybė. 

Net būdamas už pastato sienos jutau gyvį apėmusią beprotišką aistrą įkrauti projektą tvinksinčia blogio energija. Tai buvo naujas nuolat tobulėjančio šėtono triukas, skirtas didinti žmonių skurdą nukreipiant vis daugiau mokesčių mokėtojų pinigų į gamtinių teritorijų betonavimą ir asfaltavimą. 

Beje, blogis yra banalus tik savo grynuoju pavidalu. Pastarasis atsikleidžia per dideles nelaimes, tokias, kaip karo skerdynės. Taikos metu, jeigu nepavyksta sukelti didesnių karinių konfliktų, blogis gali įgauti įvairias itin patrauklias, modernias formas. 

Išėjusi iš Vyriausybės rūmų, būtybė kaip niekur nieko patraukė Gedimino prospektu.

–  Eik paskui jį, – staiga galvoje pasigirdo balsas. –  Kad jau įžengei į šį kelią, eik toliau. Neaišku, ar tai pats sau paliepiau, ar balandžių maitintoja kažkokiu būdu įpiršo mintį. 

Kiek luktelėjęs, nukėblinau būtybei iš paskos. Ano matmens padarai laiką suvokia kažkaip kitaip, todėl beveik niekada neskuba. Suprasdamas, kad čia gali būti tik kelionės pradžia, pakeliui skubiai nusipirkau dešrainį. Nuo jo silpnai dvelktelėjo blogiu – matyt, kažkur toli, mėsos fabrike kitas nelabasis bus prisilietęs prie dešrelės. Blogis stiprėjo nebe dienomis, o valandomis.

Po keleto valandų ėjimo padaras išėjo į Vilnių su Kaunu jungiantį greitkelį, nieko nepaisydamas patraukė tolyn jo pakraščiu. Dar po kelias valandas trukusio ėjimo staiga neįtikėtinu šuoliu peršoko vielinį tinklą, neleidžiantį į kelią patekti žvėrims, ir pasuko link dešinėje plytinčio miškų masyvo. Šiaip ne taip pralindęs pro tinklo apačią, ta pačia linkme per pažliugusias pievas patraukiau ir aš.

Padaras pradingo žalumoje. Bijodamas pamesti blogio pėdsakus, ristele pasileidau link miško. Tik į jį įžengęs, staiga pajutau būtybę alsuojančią vos už kelių dešimčių metrų ir atidžiai besidairančią. Sustojau it įbestas ir, vos kvėpuodamas, bandžiau apie nieką negalvoti. 

Sustingusiam pavyko atsiriboti nuo bet kokių minčių – girdėjau tik savo kvėpavimą ir tankų širdies plakimą. Kažkuria sąmonės dalimi pajutau aplinkui naršančius padaro mentalinius čiuptuvus – jie ieškojo bet kokios protinės veiklos kelių kilometrų spinduliu. Tik jausdami, skaitydami mintis nelabieji aptinka žmogų. Užpelengavę mąstymą, jie gali paveikti silpnesnės sielos žmonių mintis taip, kaip užsigeidžia. Gali priversti nusižudyti, gali priversti žudyti, įsteigti destruktyvias sektas ir judėjimus. Užvaldžius didelę įtaką visuomenėje turinčių žmonių protus, galima pražudyti ištisas valstybes, o ateityje – galbūt ir pasaulį.

Jeigu tuo metu būčiau bent ką nors pagalvojęs… Nežinau, ar didžiulio išgąsčio, ar supratimo, kad mintys mane tuoj pat išduotų dėka pavyko išlaikyti protą neveiksnų. 

Pamanęs, kad yra saugus ir nestebimas, padaras paėjo dar keletą šimtų metrų miško gelmėn ir staiga prasmego skradžiai žemę, tiesiogine žodžio prasme. Luktelėjus keletą minučių, pavyko atgauti ramaus, nesiblaškančio proto pusiausvyrą, kurioje, svarbiausia, nebuvo jokių minčių. 

Lėtai pradėjau artintis prie nelemtosios vietos, o prieš akis atsivėrė kraują stingdantis vaizdas. Žmogus, turintis įprastą regėjimą ir dirstelėjęs žemyn tebūtų išvydęs paprasčiausią miško paklotę – samanas ir žoles, bet aš mačiau, kas vyksta giliai – maždaug penkiasdešimties metrų gelmėje.

Nors kalba pernelyg ribota tam, kad ja būtų galima apibūdinti išvystąjį, gal tiksliau – pajustąjį vaizdą, panašiausias jis būtų į didžiulę olą. Ji kažkaip netiko, nederėjo natūraliam čia buvusiam molio ir žemių sluoksniui.

Ola kažkuo priminė didžiulę studiją ar mokslinių tyrimų centrą. Gal pusšimtis blogio įsikūnijimų darbavosi prie neregėtų įrenginių, kuriuose įkalintos organinės gyvų būtybių – paukščių, žvėrių, žmonių ir kažkokių didelių vabzdžių galvos buvo keistai sujungtos su mirguliuojančiais ir nuolat besikeičiančiais nežemiškos kilmės įtaisais. Suvokiau, kad tai savotiški jų pasaulio kompiuteriai, kuriuos sujungus su žmonių ir gyvūnų protais, keičiamasi informacija, kuriamos blogio ekspansijos strategijos ir taktikos.

Visa ši raizgalynė vedė į salės priekyje stovintį didžiulį ekraną, kuris, matyt, buvo viso šio tinklo svarbiausioji dalis. Jutau ir iš ekrano sklindančią spinduliuotę, nors šis žodis apibūdina tik dalį to, kas iš jo sklido. Tai buvo kažkoks kryptingos energijos pavidalą įgavęs neapykantos, geismo kupinų minčių, emocijų ir dar kažkokių neaiškių komponentų srautas, užprogramuotas kurti neapykantą, skausmą ir kančią. Ilgokai žvelgdamas, po truputį pradėjau suprasti, kaip veikia šis tinklas. 

Visas ekrano spinduliuojamas energijos srautas pirmus kilometrus sklinda siauru, koncentruotu spinduliu, bet atstumui didėjant, stipriai plečiasi. Pradžioje buvęs kelių metrų, jau maždaug po pusės tūkstančių kilometrų spindulio skersmuo gali siekti šimtus kilometrų. Jis nepastebimai įsiskverbia į žmonių sukurtas komunikacijos priemones, ypač internetą ir televiziją. Pamačiau, kaip blogio spindulys skrodžia interneto svetaines, televizijos programas, daugumą reklamų. 

Žinia, energija gali virsti materija, o materija – energija. Spindulio energija internete virto smurtą vaizduojančiais ir šlovinančiais, pornografiniais įrašais socialiniuose tinkluose ir video dalinimosi platformose, „klikbaitinėmis“ antraštėmis, neapykantos pilnais komentarais naujienų portaluose. 

Blogiu įkrauta tamsioji energija energija pirmiausia užvaldydavo interneto ir televizijos turinio kūrėjų, vėliau – vartotojų protus ir širdis, materializuodavosi per žmonių elgsenos ir gyvenimo pasirinkimų pokyčius. Pateikus begalę skirtingo, įvairiomis emocijomis įkrauto lėkšto turinio padarams pavyko atpratinti daugelį žmonių nuo knygų skaitymo ir kritinio mąstymo. Tokie žmonės, paveikti suklastotomis naujienomis, virsdavo pavojingais zombiais. Jie tiesą laikė melu, o melą – tiesa. 

Tuos, kurie nesileido paveikiami samokslo teorijomis ir suklastotomis naujienomis, nelabasis per savo spindulį toliau įtikinėjo ekonominio augimo ir didesnio vartojimo būtinybe: reikia daugiau investuoti, daugiau fabrikų, daugiau mašinų, daugiau tankų, daugiau dirbti. Ekonomika turi augti, visko turi daugėti. Buvo svarbu, kad žmonės nukreiptų kiek įmanoma daugiau energijos į vartojimą, lenktyniautų vienas su kitu, kas daugiau uždirba ir daugiau turi, kuo ilgiau nematytų savomis rankomis sukeltos ekologinės krizės. Jeigu nepavyktų sukelti pražūtingo trečiojo pasaulinio karo, žmoniją vis tiek prigriebtų ekologinė katastrofa. 

Staiga nutiko kai kas baisaus. Sekundėlei atsipalaidavau ir susimąsčiau apie save, o padaras, nors ir būdamas po žeme, tai pajuto. Suprato, kad viską žinau ir jau kurį laiką jį seku. Smogė tą pačią akimirką. Protą ir mintis sustingdė begalinis spindulio šaltis, baisi, beribė neapykanta. Pajutau, kad netrukus būsiu nužudytas savo paties rankomis. Kažkada man priklausęs kūnas, svetimos valios valdomas, apsisuko ir nubėgo link greitkelio. Netrukus jis turėtų šokti po vienu čia lekiančių sunkvežimių.

Tuo, o gal visai kitu metu, visai kitoje Žemės rutulio vietoje mirė senas vyras. Žinia, gėrio ir blogio kova, tas begalinis pamišęs šviesos ir tamsos šokis driekiasi visą sąmoningą gyvenimą kiekviename žmoguje, kiekvienoje širdyje. Tačiau mirštančiame nuoširdaus kaimietiško veido vyriškyje per beveik šimtą gyvenimo metų gėris išvijo blogį, sutelkė meilės ir šviesos begalybę. 

Senio gyvybei užgesus, po jo pageltusia raukšlėta oda tyvuliavusi energija sprogo, išsiveržė į išorę, virto didžiule, į visas puses besiritančia šviesos banga. Per keletą sekundžių banga užliejo žemės rutulį, nutvieksdama dangų, vandenį ir žemę. Trenkė visur, neaplenkdama nei pragaro filialo. Asla pradėjo drebėti, griausmingai pokšėdamos skilinėjo sienos, patalpa aptemo nuo pakilusių dulkių. 

Cypdami ir kvykdami padarai puolė slėptis, bet šviesa smelkėsi per bet kokias užtvaras, svilino blogį vis stipriau. Didžiulis ekranas sprogo, tūkstančiai keistai raibuliuojančių skeveldrų užpylė olą. Visame pasaulyje dingo interneto ryšys. 

Atmerkęs akis pamačiau, kad stoviu greitkelio kelkraštyje. Nors labai pavargęs, jaučiausi tarsi tik ką gimęs. Buvo ankstyvas rytas. Pievos,  miškai, dangus kažką švelniai kuždėjo ir atrodė nuostabiai. Nutariau, kad viskas, ką patyriau – tik neaiškia medžiaga intoksikuoto proto sukelti labai vizualūs kliedesiai. Visgi liko įtarimas, kad keista metaforiška haliucinacija kažkaip susijusi su realybe. Šiaip ar taip, svarbiausias buvo aiškus žinojimas, kad nors ir be galo pavargęs, esu laisvas. Laisvas spręsti, laisvas rinktis tarp blogio ir gėrio toje amžinoje beprotiškoje kovoje.

Labai užsinorėjau namo. Išsitraukiau išmanųjį, mėgindamas susiorientuoti, kur esu. Neveikė nei mobilusis ryšys, nei internetas.

Beje, mirštančio senio vardas buvo Dalai Lama.

__________________

GoaShape nuotrauka iš Unsplash