Lituanicon 2020: ateitis yra dabar
Asociatyvinis paveikslėlis

Petras M. „Dabarties knyga“

Dabar yra 2020-08-25, antradienio ankstus rytas. Nemiegojau naktį. Turėčiau nusnūsti bent porą valandų, nes diena bus… Net nežinau, kokia ji bus. Saulius nuėjo miegoti į kitą kambarį. Čia jo sodo namelis Daniliškėse.

Paprašiau lapų ir kuo rašyti. Skubu bent taip išsaugoti savo patirtį. Maža kas nutiks kitą minutę ar rytoj. Tiesą sakant, rašau dar todėl, jog jau abejoju, kas yra tikra.

Aš Vytas, man 24 metai. Bet jei pridėti ateitį, kurią jau nugyvenau, tikrasis mano amžius – 34. Čia ir yra pagrindinė painiava, su kuria turėsiu išlįsti į pasaulį, grįžti namo.

Esu klano narys. Klanas – nesiviešinanti entuziastų grupelė, siekianti surasti Dabarties knygą, kurios egzistavimas tik teorija, legenda. Turime uždarą internetinį portalą, esame sukaupę daug informacijos. Mūsų pilnas pavadinimas yra „Dabarties knygos klanas“. Bet paprasčiau tiesiog klanas, kaip ir tiesiog knyga. 

Pradėsiu nuo Sauliaus, kuriam 36 metai. Jis pirmasis lietuvis iš klano, nors ne Lietuvoje pamatė keliaujantį ateitimi. Prieš 15 metų studijuojant Anglijoje Portsmute susipažino su mergina. Greitai užsisuko bendravimas, kelias dienas leido laiką kartu. Kol netikėtai ji dingo. Žinojo vardą, kur gyvena. Nuėjo aiškintis, vos į durnyną neatidavė. Pasirodo, prieš dešimtmetį ją kažkas pagrobė, vėliau rasta negyva. Kaip Saulius galėjo su negyvėle bendrauti? Knisosi dar tuomet jauname internete. Ir rado aptakias užuominas apie panašius atvejus. Tai buvo jaukas prisišaukti klano dėmesį. Prisistatė senukas anglas, iškamantinėjo Saulių. Patikėjo, papasakojo apie jų slaptą organizaciją, turimą informaciją, teorijas, apie Dabarties knygą, kurios pagalba žmogus gali nei tai keliauti į, nei tai matyti ateitį. Klanas – po Europą išsibarstę žmonės, po kelis ar keliolika šalyje, kurie kažkokiu būdu sugebėjo regėti tuos keliaujančius ateitimi. Iš kur tas gebėjimas matyti, neaišku. Sauliui jis irgi pasireiškė, kai sutiko tą seniai nužudytą merginą. Ji keliavo ateitimi, gal lygiagrečiame pasaulyje, sunku paaiškinti, bet jos ir Sauliaus dabartys kažkokiu būdu kelias dienas persipynė. Kuomet jų keliai išsiskyrė, Saulius išsiaiškino, jog niekas jos ir jų kartu net iš tolo neregėjo. Tik jis vienintelis ją matė.

Klano tikslas – surasti Dabarties knygą ir ją parašiusį Raštininką. Spėjama, Raštininkui keli šimtai metų ir jis dar gyvas knygos dėka. 

Visą tai sužinojau devyniolikos metų. Buvo birželio vakaras, su chebra nusėdome viename Vilniaus senamiesčio pubų. Atkreipiau dėmesį į porą anglakalbių vyrų garsiai diskutuojančių prie baro. Vienas pasirodė matytas. Prisiminiau, skaičiau internete apie trijų žmonių pagrobimus Portsmute. Mačiau jų nuotraukas. Priėjau paklausinėti. Tikrai tas pats anglas iš Portsmuto, tik kiek vyresnis ir apie jokius pagrobimus negirdėjo. Grįžau prie stalo, kol galutinai nesunervinau užsieniečių. Atsisukęs išvydau tik vieną žmogystą, maniškis anglas buvo dingęs. Ir chebra, ir barmenas jokio antro nematė. Nepatikėjau, jog tai buvo haliucinacija. 

Pasikartojo panašus į Sauliaus scenarijus – internete ieškojau informacijos, kažką radau. Netrukus Saulius mane susirado. Taip įsiliejau į klaną. Sužinojau įdomių dalykų. 

1997 metais Portsmute su savaitės pertraukom įvyko trys pagrobimai. Po mėnesio visos aukos rastos nužudytos skirtingose miesto vietose. Du keliaujančius Saulius ir aš matėme atitinkamai 2005 ir 2015 metais. Panašius atvejus klanas fiksavo ir anksčiau, net XIX amžiuje.

Manoma, Raštininkas atlikdavęs savo juodą darbą – seriją pagrobimų ir nužudymų – tuoj pat palikdavo miestą, persikeldavo gal net į kitą šalį, kur ramiai porą dešimtmečių gyvendavo.

Šių metų rugpjūčio pradžioje Vilniuje iš namų dingo paauglė, vakarojo su draugėm kavinėje, nuėjo į tualetą ir negrįžo. Po savaitės dingo vyras, negrįžo į darbą po pietų pertraukos. Rugpjūčio 18 dieną dingo moteris, užėjo rūbų parduotuvėje į persirengimo kabiną ir neišėjo. Per visur rodė, policija prašė pagalbos suteikti bent kokią informaciją. Šie įvykiai iškart sukėlė man įtarimą. Juk Raštininkas negalėjo pagrobti žmonių kavinėje ar parduotuvėje.

Ir tuomet į galvą šovė keista mintis. Jei žmogų skaitantį knygą ir keliaujantį ateitimi atsitiktinai galima pamatyti po daugybės metų, gal jis ar kažkokia jo projekcija dar kelias dienas po pagrobimo matomi visiems? Patikrinau savo teoriją ir pavyko sumedžioti šiokią tokią informaciją. Jie visi kelios dienos prieš dingstant lankėsi šv. Serafimo bažnyčioje. Internete paskaičiau apie kunigą Jokūbą. Įtarimų nesukėlė – bažnyčios senbuvis, lietuvis. 

Tai išsiaiškinęs tą patį rugpjūčio 22 dienos vakarą nulėkiau pas Saulių į Trakus. Nutarėme rytoj apsilankyti bažnyčioje. Paskambinome kunigui. Jokūbas buvo malonus, nors balse jautėsi nuovargis. Sakėsi po vakarinių šeštadienio mišių dar yra bažnyčioje. Bet rytoj 11 valandą galime ateiti. 

Grįžau namo į Vilnių. Ryte anksčiau atvykau į bažnyčią, galvojau pabūsiu mišiose, pasižvalgysiu, kas ir kaip. Tik mišių nebuvo, prieš pat devynias išėjo zakristijonas ir gausiai susirinkusiems pareiškė, jog kunigas paskutinę minutę sunegalavo ir nėra, kas jį staigiai pakeistų. Paprašė visų nesiskirstyti ir pasimelsti kartu. Stovėjau dešinėje navos pusėje, arčiau zakristijos. Paklausiau vienos moteriškės apie tarnautoją. Noriai paaiškino – zakristijonas Sinotas, gal keliolika metų čia. Nežinojo, iš kur anas atvyko, ką anksčiau veikė.

Atidžiau nužvelgiau zakristijoną. Nepatiko jis man. Kokių 65 metų senis, tik kažkoks netikras jo senyvas amžius, per daug guvus, akys žiba, laksto, visus stebi, vertina. Ir tas lengvas kalbos akcentas, neskaitant vardo. Gal Sinotas ir buvo Raštininkas? 

Reikėjo įspėti Saulių. Paėjau kiek arčiau zakristijos. Parašiau žinutę „Kunigas susirgo, įtariu zakristijoną, dabar pradėjo maldą vietoj mišių, pabandysiu pasižiūrėti zakristijoje. Atvažiuok.“ Įsimečiau telefoną į kišenę. Garsas išjungtas, negirdėjau, kaip netrukus gavau atsakymą „Tik nelįsk ten vienas, lauk manęs, lekiu“.

Zakristijos durų nuo altoriaus nesimatė, visi žmonės žiūrėjo į tarnautoją. Atrodo, niekas nepastebėjo manęs įsmunkančio į vidų. Apsidairiau – stalas, kėdės, spinta, lentyna, paveikslai ant sienų ir… Kampe buvo stovas su atversta stora knyga. Suklusau, o jeigu tai ta knyga. Prieiti? Bet ją skaityti – pagrindinis pavojus, spąstai. Dvejojau, laikas bėgo. Tuoj turėjo sugrįžti zakristijonas. 

Paistalai – balsu ištariau. Legendos gražu, tačiau kokia dar gali būti magija iš knygos. Priėjęs žvilgterėjau į atverstus lapus. Įmantri kaligrafija, nors ranka rašytus lietuviškus žodžius pavyko lengvai įskaityti. Tik nesupratau, apie ką ten. Liko bendras glitus įspūdis: pirmas žingsnis, prasidedanti kelionė, pasirinkimai, tikslai, atsakymai… Tikrai – paistalai. Žengiau žingsnį atgal. Stabtelėjau. Viskas gerai, tariau mintyse. Viskas bus gerai. Išslinkau atgal į navą. Maldos buvo pasibaigę, žmonės skirstėsi, zakristijonas kažkur dingo. Nusprendžiau sulaukti Sauliaus lauke. Jis pasirodė už pusvalandžio, puolė mane klausinėti. Nuėjome į zakristiją, bet ten nieko nebuvo, nei Sinoto, nei knygos. Per mano kvailystę Raštininkas paspruko. 

Saulius išplūdo mane, stipriai susipykome. Situacija apsivertė. Vengiau domėtis šiuo reikalu. O Saulius pajuto grobį, užsidegė kapstyti giliau. Dar tą pačią dieną jis nuėjo tiesiai į policiją ir išsireikalavo, kad šie pradėtų aiškintis, kur dingo kunigas su zakristijonu. Taip pat ant ausų pastatė ir bažnyčios atstovus. Saulius apsukriai nuslėpė savo tikrąjį interesą, siūlė nuodugniai ištirti zakristiją ir neapsiriko. Už spintos rado slaptą nusileidimą į rūsį, o iš jo tunelį iki pat kriptos prie koplytėlės senosiose kapinėse. Vienoje tunelio nišų pareigūnai aptiko žemėm užpiltus dingusiųjų kūnus, kurie dar nespėjo stipriai apirti, tačiau tie nelaimėliai tikrai buvo vyresnio amžiaus nei turėjo būti. Ten pat rado ir kunigo lavoną su šautine žaizda galvoje.

Keliais sakiniais lakoniškai aprašysiu sekančius savo 10 metų. Prisiminiau, knygoje buvau perskaitęs apie Švediją. Man panižo būtent ten nukeliauti. Skandinavijoje pragyvenau kelis metus, tiesiog dirbau, stūmiau laiką. Grįžau į Vilnių, sukūriau šeimą. Su Sauliumi nebendravome. Nesidomėjau klano veikla, o ir klanas manęs neieškojo. Tai tiek. 

Lūžis įvyko 2030 metų rugsėjį. Iš niekur nieko ryte paskambino Saulius ir paprašė atvykti pas jį į sodybą Daniliškėse. Jis rado Dabarties knygą. Ten Saulius mane pasitiko be didesnio entuziazmo. Surimtėjęs, pusamžis vyras. Dar ir barzdą užsiaugino. Knyga gulėjo ant stalo. Pasakė, ji nepavojinga, galima apžiūrėti.

Visada jaučiau, šis momentas turėjo būti mano gyvenime – vėl skaitysiu Dabarties knygą. Bet vos tik žvilgsnis užkabino pirmas raides, akyse pradėjo tempti, susvaigo galva.

Po akimirkos atkutau. Sėdėjau ant sofos. Atversta Dabarties knyga gulėjo ant stalo. Dairiausi nesuvokdamas, kas nutiko. Kambarys buvo pasikeitęs, baldai kitaip stovėjo, palubėje degė lempa. Už lango tvyrojo naktis. Juk ką tik buvo rytas. Įvyko kažkokia aplinkos transformacija. Į kambarį įėjo Saulius, pastebimai jaunesnis, be barzdos, vilkintis kitais rūbais. 

Man buvo šokas. Pasirodo, visus tuos 10 metų gyvenau į ateitį Dabarties knygos menamoje realybėje. Ir ta realybė pasibaigė. Dabar buvo 2020 rugpjūčio 25 diena, pirma valanda nakties. Iš tikro aš prabuvau prie knygos tik 40 valandų. Per tiek laiko pasenau dešimčia metų. 

Saulius papasakojo, ką sužinojo. 

Sinotas ir buvo Raštininkas, o tiksliau Henris II, Prancūzijos karalius gimęs 5019 metais. Jis domėjosi Nostradamo darbais ir greičiausiai su juo kartu kūrė Dabarties knygą. Jie išrado magišką tekstą, ypatingą rašytinį kodą, kurį įamžino knygoje. Knyga prifarširuota dievo ir velnio simbolių. Pagrindinis knygos tikslas – amžinas gyvenimas, jaunystės šaltinis. Tai kelias per dievą iš ateities į dabartį – jaunėjimas. Šio kelio skaičius yra 27, gaunamas padauginus trys šventąsias trejybes su trim šventosiom trejybėm ir dar kartą su trim šventosiom trejybėm. Yra ir velnio kelias, į ateitį – senėjimas. Šio kelio skaičius yra 2197, gaunamas velnio tuziną dauginant su velnio tuzinu ir dar kartą su velnio tuzinu. 

Kaskart knygoje užrašoma nauja žinia su užkoduotu laiku, kiek metų bus keliaujama į ateitį. Dar gali būti nurodyti tikslai, kuriuos reikia pamatyti ateityje ir apie juos papasakoti grįžus. Žmogus pradėjęs skaityti užrašą net nesuvokia papuolęs į knygos spąstus, akimirksniu jo sąmonė perkeliama į kitą realybę, kuri velnio keliu 2197 kartus greičiau keliauja į ateitį. Iš tikro jis lieka sustingusiu žvilgsniu toliau sėdėti prie knygos. Jo kūnas pastebimai sensta, per vieną parą šešis metus. Bet jis gyvena tuos metus menamoje ateities realybėje. Pasibaigus nurodytam laikui žmogus susiranda Dabarties knygą, esančia abiejuose realybėse tame pačiame erdvės taške. Pradeda ją skaityti ir grįžta į pirminį pasaulį, kur praėjo tik viena para, jo sąmonė susilieja su pasenusiu kūnu. O šeši nugyventi metai, kaip laiko atkarpa lieka paslėpti knygoje.

Su Dabarties knyga galima vogti iš žmonių ateities laiką jau dabar. Raštininkas pagrobdavo kelias aukas, iš kurių sumoj surinkdavo 20-30 metų. Joms sugrįžus nužudydavo, kad nebūtų liudininkų. Tuomet užsidarydavo ilgam nuo pašalinių akių ir knygoje sukurdavo naują įrašą sau pačiam. Tai būdavo dievo kelias su skaičiumi 27. Tiek kartų trumpiau užtrukdavo „skaityti“ knygą, kad joje sukauptas laikas atitektų jam. Šis laikas į jį sutekėdavo atbulomis, t.y. jo kūnas jaunėdavo. Norėdamas iš knygos ištraukti 30 metų, jis turėtų prie jos prasėdėti 405 dienas. Nežinome, ką jis tuo metu išgyvena. Greičiausiai tiesiog sėdi neturėdamas sąmonės. Taip Henris II natūraliai sendamas ir su knygos pagalba vis atjaunėdamas nugyveno 500 metų.

O štai kas nutiko Sauliui bažnyčioje prieš dvi dienas. 

Aš jo nelaukiau lauke, jau buvau įnykęs į knygą zakristijoje. Jis prisiartino prie bažnyčios durų, kuomet Sinotas primygtinai išprašinėjo paskutinius žmones. Saulius įsibrovė vidun jėga ir užrakino duris. Paprašė parodyti zakristiją. Senis priešinosi, grasino, bet gavo iš alkūnės į galvą ir atsijungė vietoje. Saulius rado mane sustingusį prie knygos. Parsitempė tarnautoją ir atgaivinęs iškamantinėjo. Tas gan noriai viską pasakojo, buvo išsigandęs. Jautėsi, kad tai klasta, bandė užliūliuoti budrumą. Pasakė, jog panirus į kelionę, aukai jau nebūtina matyti knygos teksto, bet negalima jų išskirti didesniu atstumu. Todėl maldavo nesikreipti į policiją ir niekam nesakyti, mat tuomet mane tikrai patrauks nuo knygos. Čia senis buvo teisus. Jei žmogų atskirti nuo knygos, anam ir šiam pasaulyje jo gyvybės užgestų. Tik būnant kartu visą numatytą laiką, jis galės grįžti į realybę. Žmogus ateityje keliaus neprarasdamas ryšio su knyga ir žinos, kur jos ieškoti kelionės pabaigoje. Taip ir aš sulaukiau Sauliaus, to ano Sauliaus iš mano ateities pasaulio, skambučio atvaryti į Daniliškes.

Turėjau būti prikaustytas prie knygos dar dvi dienas. Sinotas parodė slaptą išėjimą į rūsį. Toks buvo jo planas – pralaukti ten visą laiką. O kaip jis ketino vėliau išlįsti? Juk bažnyčioje per ateinančias dienas bus pilna žmonių. Rūsyje buvo dar vienos durelės į tunelį, vedantį į kriptą. Iš ten išėjimas į paviršių. Saulius nesiruošė rūsyje laukti dvi paras, planavo pergabenti mane su knygą į kitą vietą. Bet ką su seniu daryti? Raštininkas reikalingas, nes dar tiek daug galėjo papasakoti. Tad Saulius neskubėjo trauktis. Kamantinėjo kokią valandą. Sužinojo apie 27 ir 2197, apie atjaunėjimo ciklus. Sinotas papasakojo ir apie tris anksčiau pagrobtas aukas. Jų pagalba sužinojo esminius netolimus ateities įvykius, iš ko galėjo pasipelnyti. Aš turėjau būti jo paskutinė auka, prieš jam išvykstant į Švediją. Todėl ir buvo užrašytas knygoje vienas tikslų iššniukštinėti ten, gyvenamą vietą, aplinkybes.

Taip pat Sinotui teko prisipažinti nugalabijus kunigą tą patį šeštadienio vakarą, kai jam skambinome tartis dėl susitikimo. Tuomet kunigas telefoną paliko zakristijoje ant stalo tarp dokumentų ir išvažiavo namo.  Bažnyčioje likęs tarnautojas iš rūsio parsinešė knygą. Po keliolikos minučių pasigedęs telefono grįžo kunigas ir pamatė slaptą nusileidimą į rūsį. Zakristijonas nusiviliojo Jokūbą ten ir nužudė. 

Seniui atviraujant, Saulius vis laukė momento, kuomet tas pamėgins pakreipti įvykių eigą savo naudai. Juk neleis su tokiomis žiniomis išnešti sveiko kailio. Saulius buvo fiziškai žymiai stipresnis ir neįsivaizdavo, iš kur laukti grėsmės.

Netrukus senis pasirašė sau nuosprendį. Saulius kiek susilenkęs viena koja įlindo į tunelį, kuriame buvo visiška tamsa. Paklausė, ar yra kuo pasišviesti. Sinotas pasisiūlė duoti prožektorių ir atidarė šalia stovėjusios komodos stalčių. Raštininkas nežinojo, jog Saulius turėjo užsikišęs už diržo traumatinį pistoletą, iki tol slėptą. Senis besisukdamas staigiai traukė iš stalčiaus ranką su ginklu. Tik pavėlavo, traumatinis jau buvo nukreiptas į jį ir iššovė akimirka anksčiau. Nuo smūgio į krūtinę Sinotas sudrebėjo ir Sauliui skirta kulka prazvimbė pro šalį. Toliau jau šoko, adrenalino vedamas Saulius dar kelis kartus šovė kaip papuola, kad tik nesulauktų antro bandymo jį nudėti. Viena guminė kulka pataikė seniui į akį, sulindo į smegenis, tas ir užsilenkė vietoje. 

Aistroms nurimus Saulius komodoje rado Henrio II užrašų knygą su tekstais įvairiomis kalbomis. Greičiausiai ten surašytos visos aukos, kurios savo ateities laiką krovė į Dabarties knygą ir po to buvo nužudytos. Saulius daugiau nieko svarbaus bažnyčioje ir rūsyje neaptiko. Nuvalė visus savo ir mano pirštų atspaudus, kur galvojo galėjome palikti. Iš vidaus užstūmė spintą ir pasiliko rūsyje. Jau po kelių valandų girdėjosi, kaip kažkas vaikščiojo zakristijoje. Atėjo naktis. Išlindęs iš kriptos Saulius prisivarė mašiną, įkrovė į ją mane su knyga bei senio lavoną. Atvažiavęs čia pasodino mane ant sofos, knygą padėjo priešais ant stalo. Raštininką užkasė sklype ir grįžo namo. 

Artinosi momentas – ši naktis, kai turėjau baigti skaityti knygą. Saulius atvažiavo į sodą ir laukė mano prabudimo, sugrįžimo iš ateities.

Jis klanui dar nieko nesakė, pradžioj su manimi turėjo susitvarkyti. Kažkada policijai anonimiškai pranešime apie slaptą rūsį ir tunelyje suslėptus lavonus. O apie knygos likimą pagalvosime. Ir liko klausimas kaip turėsiu sugrįžti pas artimuosius, į visuomenę, kuomet man staiga vietoj 24 metų pasidarė 34.

Šios dvi dienos buvo baisiai ilgos, jos truko 10 metų. Velniava, kaip viskas painu. Pavargau. Jau baiginėju rašyti, dar keli sakiniai. Gal kažkada išleisiu memuarų knygą, viską papasakosiu plačiau. Bet būtinai turiu baigti šį laišką. Nes nesu tikras, ar tikrai viskas baigėsi. Gal aš vis dar skaitau Dabarties knygą ir keliauju į ateitį. 

_________________________________

Jaredd Craig nuotrauka iš Unsplash