33. Gintautas Naglys. Karpažolių budynės

Antanas tupėjo balkone. Palinkęs prie vazono, kapstė žemę kastuvėliu. Pripildęs indą juodžemiu iki pat viršaus, pirštu įspaudė duobutę, atsargiai įstatė sodinuką.

Euphorbia trigona rubra, trikampinė burgundiška karpažolė, buvo mėgstamiausias jo augalas. Gražus, didingas ir nereikalaujantis išskirtinės priežiūros.

O geriausia dalis – nuo stiebo nupjautas plensas noriai suleisdavo šaknis į žemę, netrukus imdavo šakotis, spėriai stiebdavosi aukštyn. Seniausia Antano karpažolė jau beveik siekė lubas.

– Kas tu toks? Ką ten darai, ką? – šaižus senos moteriškės balsas pertraukė meditatyvius apmąstymus.

Antanas pasuko galvą, atgaliu delnu netyčia perbraukė per karpažolės spyglius ir pusbalsiu nusikeikė.

– Sakau, kas čia vyksta dabar? –  nerimo kaimynė, prispaudusi nosį prie pat storo stiklo, skyrusio jųdviejų balkonus.

– Nieko, nieko, – Antanas papurtė ranką. – Aš – naujas kaimynas. Dar neturėjome progos susipažinti. Visai ką tik įsikėliau. Vardas An…

– Kas čia per kvapas? Marihuana? – kaimynė visai nesiklausė, tik dar labiau pakėlė balsą.

Antanas vidujai sudejavo. Jį apėmė baisi nuojauta.

Suprantama, apie senolę nė žodžiu neįspėjo nei ankstesnis buto savininkas, nei pardavimų agentas, nei sutikti namo gyventojai.

Kad juos visus kur velnias.

– Na, ką jūs, kaimyne. Esu mokytojas, – paaiškino jis. – Tiesa, biologijos, todėl mėgstu augalus, bet tik tuos, kuriuos galima nusipirkti turguje, – pašmaikštavo, tikėdamasis, kad taip ras bendrą kalbą su senute.

Toji neliko sužavėta.

– Žinau aš tuos mokytojus, – sukarksėjo jinai. – Vieni iškrypėliai! Gal be triusikų stovi tenai? Ką? Žmonės, žmonės, gelbėkit, iškrypėlis, gelbėkit! – kaimynė ėmė garsiai rėkti ir delnais trankyti į stiklą.

Neatlaikęs tokio puolimo, Antanas susirinko maišelį juodžemio, vazoną su naujai įsodinta gėle ir pasišalino iš balkono.

Per uždaras duris lauke dar ilgai girdėjosi prislopinti riksmai.

*

Buvo karšta, tvanki liepos naktis. Naujuose namuose Antanas miegojo neramiai. Permirkęs prakaitu, vartėsi nuo šono ant šono.

– Tavo žolė neprigis, – sapnuose rėkavo kaimynė. – Mėnulis prastas. Jaunatis tam netinka. Ar girdi, iškrypėli.

– Prie ko čia mėnulis, – atsikirtinėjo jisai. – Visada prigyja. Gajus augalas.

– Tikrai neprigis, – staugė sapno senė.

Vyras pabudo su riksmu lūpose.

Susivokęs, kas vyksta, pats iš savęs pasišaipė. Kam demonai sapnuojasi, o kam –

neprigijusios karpažolės.

Tik dėl kaimynės buvo neramu. Nuojauta kuždėjo, kad vienu susitikimu niekas nesibaigs. Bala žino, ką toji galėjo iškrėsti toliau…

Atsakymą gavo bematant.

– Iškrypėli, – suurzgė kažkur tiesiog galvūgalyje. – Valkata tu.

Antanas pašoko iš lovos. Šį kartą jau nebuvo juokinga. Kaimynės balsas skambėjo visai čia pat, lyg būtų prigulusi šalia.

Vyras įjungė šviesą. Lova buvo tuščia.

Suprantama, kad tuščia, o ko jis tikėjosi?

Tik buvo neaišku, iš kur sklido garsas.

– Lodoriau, asilo galva.

Staiga suprato: kaimynė plyšavo savo bute, pasilenkusi prie senos rozetės, įstatytos kaip tik šalia Antano lovos.

Telefonas rodė antrą valandą nakties.  

Vyras trūkčiojančiai įkvėpė. Pabandė nusiraminti. Jautė, kaip iš susinervinimo dreba rankos. Organizmui, regis, trūko kažkokių vitaminų.

Jis surinko policijos numerį, bet tuoj pat persigalvojo.

Kadaise draugų pora išgyveno panašią situaciją. Tuomet policija tik patarė jiems išsikraustyti. Reikėjo tvarkytis pačiam. Elgtis vyriškai, kad niekas neliptų ant sprando. Kaip mokykloje.

Paėmęs kolonėles nuo kompiuterio stalo, pastatė jas ant kėdės, stumtelėjo priešais rozetę. Prijungęs telefoną, muzikos programoje surado baisiausią grojaraštį, kokį sugalvojo: ‘Metal Essentials‘.

Palikęs metalistus plyšoti visu garsu, nuo kurio pačiam darėsi nejauku, Antanas uždarė duris, prisėdo virtuvėje prie stalo ir įsipylė stiklinę pieno.

„Tik dešimt minučių, ne ilgiau“, – pagalvojo jis, mat buvo gaila kitų kaimynų. Kita vertus, gal jie supras, kas ir kodėl. Matyt, turėtų būti pripratę prie žiežulos naktinių cirkų.

„Gal net apsidžiaugs, kad kažkas išdrįso ją sudrausminti“, – tarė sau Antanas ir nusibraukė pieną nuo lūpų.

*

Jį pažadino šaižus skambutis ir smarkūs smūgiai į duris.

Šauksmai: „atidarykite, policija!“

Miegamajame užbliovė nauja daina – kitus garsus bemat nustelbusi triukšmo jūra. Antanas atsiplėšė nuo stalo ir skubiai nulėkė jos užtildyti.

Paskui atvėrė duris pareigūnams.

Laiptinėje stovėjo dviese. Plačiapečiai, apsimiegoję, pikti.

– Ar žinote, kiek dabar valandų? – paklausė vienas ir pats atsakė, nelaukdamas Antano žodžio: –  Keturios ryto. Ar proto nėra? Kas čia darosi pas jus? Tamsta girtas?

– Ne. Atsiprašau, aš… Kaimynė rėkė į rozetę…

– O pas patį kas rėkė? Normalu jums čia? Geriate? Yra dar kas nors namuose?

– Ne, aš…

– Kaimynė? – pagaliau prabilo ir kitas. – Iš dvidešimt trečio buto?

– Taip, – Antanas pakėlė žvilgsnį. – O kas? Ji jus iškvietė?

– Iškvietė… Tik ne mus. Ji išvažiavo su greitąja. Nuo jūsų triukšmo jai pasidarė bloga. Didžiuojatės savimi?

– Aš…

– Dokumentus, prašome.

Antanas nuolankiai nušlepsėjo į butą. Policininkai patraukė jam iš paskos. Smalsiai žvalgėsi po prieškambarį, užmetė akį į virtuvę, miegamąjį, visur dairydamiesi tuščių butelių…

*

Kitą savaitę Antanas praleido kamuojamas slogios nuojautos. Prastai miegojo. Vargino gėda, nerimas. Kaip bežiūrėsi – sutrikdė seno žmogaus sveikatą.

Nesinorėjo valgyti, netraukė skaityti. Jis tik beviltiškai vaikščiojo iš kampo į kampą, kartais svarstydamas ar nevertėtų nuvykti į ligoninę ir atsiprašyti. Nuvežti gėlių ar saldainių. Bet nežinojo nei kur moteris paguldyta, nei kuo vardu.

Po trijų dienų naujasis sodinukas pasviro, o paliestas ir visai sukiužo. Buvo beviltiškai apimtas puvinio. Antanas negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą teko patirti tokią nesėkmę.

Kiek vėliau sunkias šakas nusvarino ir viena seniausių jo karpažolių.

Po savaitės visi augalai nuleido galvas. Dar nenuvyto, bet jau sunkiai lenkėsi prie žemės, lyg sakydami: tenai tuojau ir prigulsime.

Nepadėjo nei persodinimas, nei paramstymas bambuko lazdelėmis ar vazonų pernešimas į kitą vietą.

Antanas spėjo, kad augalams nepatiko persikraustymas į naują butą. Vylėsi, kad netrukus viskas pasitaisys.

Kai kažkas paskambino į duris, jis įnikęs internete skaitė sodininkų patarimus. Nuo skambučio krūptelėjo, lyg būtų sukaukusi sirena.

Gal dėl to niekad ankščiau neregėtam pusamžiui vyrui bemaž į veidą suriko:

– Kas??

Elgėsi kaip nesavas.

– Kaimynas, – sumirksėjo atėjūnas. – Ponia Lūšienė mirė ligoninėje, – nykščiu bedė į gretimas duris. – Neteko susipažinti?

– Nelabai, – numykė Antanas. – O kuo galiu padėti? Pinigų reikia?

– Ne pinigų, – kaimynas nekantriai papurtė galvą. – Gal galėčiau užeiti?

*

Antanas ruošė tirpią kavą sau ir atėjūnui,  o emocijos maišėsi kaip lapai per audrą.

Numirė… Juk nebūtinai dėl jo kaltės. Na, tikrai, objektyviai. Gal reikėjo jai daugiau miegoti, o ne šūkauti vidury nakties. Ir dar tokiame amžiuje.

Vis dėlto, ką begalvotų, jautėsi kaltas, todėl tik dar labiau širdo.

– Va, prašau, – padavė kaimynui juodos becukrės kavos puodelį. – Tai kokiu klausimu?

Kaimynas mandagiai nugėrė gurkšnį ir atsikrenkštė.

– Ačiū, nereikėjo, – nuoširdžiai tarė. – O klausimas, žinote… Kaip čia pasakius. Matau, turite problemų su augalais, – nužvelgė palinkusias karpažoles.

– A, dar nepriprato prie naujos erdvės, – atsakė Antanas.

– Gal ir taip, – mąsliai pasakė kaimynas. – Visko būna. Tačiau, žinote, šiame name dažnai taip nutinka. Augalai nuvysta, poros išsiskiria, gyvūnai… – užsimiršęs, vėl paėmė kavos puodelį, bet skubiai grąžino jį ant lėkštutės. – Žodžiu, supratote. Kol tik vienas kitas toks atvejis, sakytum, pats kaltas, na, nesužiūrėjai, nepasistengei.

– Apie ką jūs?

Kaimynas sunkiai atsiduso.

– Kaip čia paaiškinti… Esate skaitęs Gogolio „Baubą“?

– Nemanau. O gal… Neatsimenu.

– Na, gerai, neapsimeskime. Aš irgi ne. Bet yra filmas. Senas, sovietinis. Žinote?

– Gal kažką iš vaikystės. O kas iš to?

– Po teisybei, gal ir nieko. Viską tiktai spėliojame. Tačiau numanome, kad trys ateinančios dienos, tiksliau, trys naktys bus sudėtingos. Budynių prie kūno nereikės, tuo pasirūpins miestas, bet dvasia taip lengvai su namais neatsisveikins.

– Jūs čia ką?… Vaiduokliai? – staiga supratęs, apie ką eina kalba, Antanas išpūtė akis. – Na jau, klausykite, savo mokiniams taip irgi sakau: pamirškite jūs tuos horoskopus, būrėjas ir fėjas. Pats laikas būtų gyventi realybėje.

– Blogai, – atkirto kaimynas. – Blogai, kad taip sakote. Per tokius kaip jūs, dabar nieko neišmanome. Semiamės žinių tik iš to, ką vaikystėje skaitę, girdėję. Keletas pasakų. Norbertas Vėlius, – pašnekovas lenkė pirštus. – Tasai „Baubas“. Ir bobučių pasakojimai. Tiesiogine to žodžio prasme. Uždenk veidrodžius, paberk druskos palei slenkstį, pasiimk ar šermukšnio, ar lazdyno šaką… Rozmarino padegink.

– Skanu prie bulvių, – įsiterpė Antanas. – Velniams jį deginti? Aš neprietaringas, veltui stengiatės.

– Numaniau, – pasakė kaimynas. – Jūs čia neseniai, jeigu neklystu. Nežinote to, ką patyrėme mes. Kiti sakė, kad šitas pokalbis bus beviltiška užduotis, bet aš nenorėjau pasiduoti nepabandęs. Dauguma jau išvažiavo. Tie, kurių butų sienos liečiasi su rag… su velionės. Aš – paskutinis. Atėjau pasakyti. Perspėti. Ir įteikti jums šitai, – pakėlė puspilnį prekybos centro maišiuką.

– Kas čia? – Antanas užmetė akį į maišelio vidų, bet jo nepaėmė. – Šakos?

– Kaip ir sakiau, ar lazdynas, ar šermukšnis. Gal padės. Arba darykit kaip mes – išsikelkit kelioms dienoms pas gimines ar pažįstamus. Ne? Suprantu, daugiau netrukdysiu, – kaimynas atsistojo, palikdamas maišelį ant kėdės. – Didžiausios sėkmės jums, – pridūrė prieš išeidamas.

*

Sutemo.

Antanas susitaisė pieno su medumi, įsijungė televizorių, tačiau svečio žodžiai nėjo jam iš galvos: „visi jau išvažiavo…“

Akys vis krypo į balkoną, kuriame gulėjo maišelis. Paliko jį ten, nes nežinojo, gal kaimynas staiga užsigeis atgauti savo turtą. Be to, iš jo sklido keistas augalinės kilmės kvapas, kurio Antanas nepažino.

Galiausiai smalsumas nugalėjo ir vyras išėjo į kiemą. Užvertė galvą, žiūrėdamas į penkiaaukštį.

Piktosios kaimynės buto langai, įsitaisę per patį namo vidurį, skendėjo tamsoje. Tas buvo suprantama. Tačiau tamsavo ir visi kiti, plačiu stačiakampiu išsidėstę apie jos butą.

Išskyrus jo paties.

Penkiaaukštis stovėjo beveik tuščias.

Tačiau tai dar nieko nereiškė. Juk prasidėjo vasaros savaitgalis.

Keisti pokštai. Matyt, nuo karščio kaimynėliui pasimaišė protas. Arba senolės protinė negalia buvo užkrečiama.

Antanas grįžo namo ir susiruošė miegui.

*

Pirma naktis praėjo ramiai, kaip ir tikėjosi.

Tiesa, keli tapetų lakštai atsilupo nuo sienos ir gulėjo susisukę ant grindų, bet Antanas ir taip žadėjo juos keisti. Be to, juk ne pirmas kartas, kai senas būstas krečia pokštus naujam savininkui.

Diena praslinko be nuotykių. Buvo baisiai karšta.

Ir tiek.

Antra naktis praėjo sunkiau.

Vamzdžiai vonioje kartais užkaukdavo, be to, iš kažkur atsiradęs uodas vis zvimbė apie ausis ir nesileido pritvojamas.

Vyras užsnūdo tiktai paryčiais. Sapnavo, jog lankėsi kapinėse, kai staiga po kojomis atsivėrė milžiniška smegduobė ir pasiglemžė jį po žemėmis. Kartu su krūva karstų bei juose gulėjusiais kaulais.

Su miegu teko vėl atsisveikinti.

Trečią dieną buvo dar karščiau.

Antanas nuslinko į parduotuvę ir nusipirko ventiliatorių.

Dauguma modelių buvo tiesiog iššluoti iš lentynų, tarytum žmonės juos kasmet išmesdavo vos vasarai pasibaigus. Parsinešė namo mažą vėdintuvą, beveik žaislinį. Priešais jį praleido visą popietę.

Nenuostabu, kad augalai galutinai sudžiūvo, neatlaikę tokios kaitros.

Trečią naktį buvo toksai išvargęs, kad užmigo, nepaisydamas nieko: nei svilinančių uodo sukandimų, nei kaukiančių vamzdžių, nei virpančių langų.

Paryčiais susapnavo, kad iš rozetės kažką dusliai šaukė kaimynė. Žodžių šį kartą jis nesuprato.

*

Kiek vėliau greitosios pagalbos darbuotojai konstatavo: vyrui sustojo širdis.

Greičiausiai nuo karščio.