Nr. 1. Tomas Vaitkus „Pradžios šerdis“

Tkch, tkch, tkch, tkch. Sportbačiai šiugždėjo jam bėgant asfaltu. Vyras bėgo tarsi būtų trečią kartą pardavęs sielą – greitai, bet užtikrintai, juk jau ne pirmas kartas. Prietemoje tolumoje matėsi miškas. Pirmosios žvaigždės pasirodė danguje. “Rytoj viskas baigsis“,- pagalvojo Gytis. Sunkumas kojose bylojo, jog metas grįžti. Jis nusuko namų link. 

Šaltas vanduo palietė kūną. Oda pašiurpo. Vanduo maišėsi su prakaitu. Pamažu atėjo palengvėjimas. Vanduo įšilo. Putos varvėjo kakta, veidu, pradėjo švelniai graužti akis. Užsimerkė. Įtampa atslūgo. Vandens srovelė bėgo smakru sekdama reljefišku jo kūnu, sruveno krūtine, juosmeniu, kirkšnimi, blauzda, pėda. Susimaišę vanduo, putos, sperma pradingo nutekėjime. 

Atmerktos akys žiūrėjo į pilkas lubas. Nerimas sugrįžo. Širdis prisiminė bėgimo ritmą. Mintis vijo mintį – „Ekspedicija pakeis tavo gyvenimą“, „ Galėsi išsikraustyti iš šitos skylės“, „Gal net dukra daugiau praleis laiko su tavimi“, „Šūdą kas tau išeis“, „Nevykėlis ir Jupitery nevykėlis“. Gytis pasisuko šonu, susigūžė į embriono pozą. Sunkiai atėjo miegas.

Dešimt, devyni, aštuoni. Kosminė jachta „Gilė“ visa vibravo. 

– Kaip manai, ar ta gelda subyrės orbitoje? – paklausė dispečeris kolegos.

-Statau trisdešimt kaosų, jog nepraskris pro mėnulį – atsakė šis.

-Vau vau vau, kažkas gavo algą. Tebūnie penkiasdešimt.

Trys, du, vienas… Startas. Milžiniška nematoma ranka prispaudė Gytį prie sėdynės. Atrodė, jog akys sulįs į smegenis. „Gilę“ išsviedė tarpplanetinė svaidyklė. „Velnias, velnias, velnias“,- galvojo Gytis, pakilti jis galėjo tik papirkęs techninės apžiūros inspektorių. „Gilės“ vieta buvo kosmoso užkariautojų muziejuje, o ne aktyvioje asteroidų medžioklėje.

„Žiūrėk tu man, Fortūna man šiandien šypsosi“,- džiaugėsi asteroidų medžiotojas, „Gilė“ ne tik kad nesubyrėjo, bet ir nenukrito nė viena apsauginė plokštė. Gytis suvedė koordinates link asteroidų žiedo bei įjungė variklius. Jachta pajudėjo medžioklėn. Šiandien bus gera diena.

Asteroidų medžioklės licencijos nebuvo pigios. Gytis užstatė savo gyvenamąją kapsulę bei „Gilę“ du kartus, dėl galimybės eksploatuoti keturis asteroidus. Visgi, sėkmės atveju, vien metalai bei mineralai užtikrintų žmogui sotų gyvenimą, tačiau didžiausi pinigai slypėjo asteroidų šerdyse. Lydiniai, byloję apie didįjį sprogimą, buvo ypač vertinami ekscentriškų trilijonierių. Juk tik prisilėtęs prie pradžių pradžios gali būti nemirtingas.

„Gilė“ skrodė kosmoso tamsybę. Asteroidus dažniausiai medžiodavo grupėmis po 13-19 žmonių. Aišku, tie laivai bei įgulos priklausydavo korporacijoms ir atlyginimai, nors ir geri, neprilygdavo pelnui. Gytis dirbo keliose tokiose komandose, buvo laikomas legenda. Keista, kaip kartais žmogus sugeba ištraukti penkių žmonių komandą iš beviltiškos padėties, tačiau visiškai subliūkšta, kai namuose reikia subalansuoti biudžetą. Situacijos negerino ir tai, jog jis buvo paskutinis degeneratas, kuriam misijų metu blaivumą padėdavo išsaugot tik Neptūno dulkės. 

Pro nediduką langelį kosminėje platybėje matėsi žvaigždės, tokios pačios kaip Žemėje. Nors ir palikęs planetą, jis nesijautė kiek nors arčiau priartėjęs prie jų. Rūpesčiai namuose laikė jį tarsi lenciūgas, rišantis prie Žemės. Net dabar, sklęsdamas kosmoso begalybėje, jis jautėsi įkalintas ankštoje vienutėje.

„Nežinau, bus kaip bus“,.- ramino save Gytis. „Gilė“ priartėjo prie galutinio tikslo. Sustojo. Jis perėmė valdymą ir nukreipė jachtą į didesnįjį asteroidą. Jachta nusileido, nuo smūgio nukrito pirmosios plokštės. „Ilgai ištempė, grįždamas, kaip nors pritvirtinsiu“, – pagalvojo, atsisegė diržus ir išsikrapštė iš valdymo krėslo. 

„Tai turėtų būti kažkur čia“, – sandėliuke kuitėsi jis. Gytis ieškojo valdymo planšetės. „Gilės“ elektroninės sistemos buvo beviltiškai pasenusios ir nepalaikė naujesnių dronų valdymo sistemų. Žinoma, Gyčio įsigytų dronų taipogi negalėjai pavadinti naujais, visgi, jiems valdyti reikėjo atskiro terminalo. Galiausiai, už koncentruoto deguonies kapsulių gulėjo gremėzdiška, nusitrynusi, geltona planšetė. Gytis nuspaudė įjungimo mygtuką, ekranas nušvito, pasirodė nedidukas širšės logotipas, jis palaukė dar porą minučių ir suvedė kelias eilutes skaičių.

Nuo jachtos atsikabinę pakilo du dronai. Kelias akimirkas skrieję kartu, jie išsiskyrė link savo taikinių. Dronai skautai buvo įprasta bei efektyvi asteroidų analizės priemonė. „Širšės“ nutūpdavo ant asteroidų ir suleisdavo savo „gylį“ – tai yra aukšto slėgio grąžtą su lazeriu uolienoms minkštinti. Paėmusios uolienų mėginius, skrisdavo link kito taško ir taip per 6-8 valandas ištirdavo asteroido sudėtį ir vertę. Deja Gyčiui kaosų užteko tik dviejų nuomai, likusius asteroidus reikės ištirti jam pačiam.

Jis užsidėjo savo sidabro spalvos kostiumą, šalmą, pagriebė lagaminą ir patraukė šliuzo link. Laukia daug darbo. Išlipęs ant uolėto asteroido, tarsi kopdamas į kalną, jis nuolat prisitvirtindavo lynu ir inkaru prie paviršiaus. Keli netikslūs judesiai ir jo kūnas taptų išvien su visata. Galimybė – dusti kelias valandas besigrožint žvaigždėmis – nelabai domino. 

Jachtą paliko toli už nugaros. Pagaliau rado pakankamai lygią vietą. Prisitvirtino save trimis inkarais. Atidarė įrankių dėžę, ištraukė daug gyvenimo mačiusį grąžtą ir pradėjo darbuotis. Iš pradžių veidą, o vėliau likusį kūną išpylė prakaitas. Velniškai sunku įsiskverbti į kietą uolieną praktiškai nulinėje gravitacijoje. Viskas taip nestabilu. Tai reikėjo pakartoti dar penkis kartus. 

Atsivėrė šliuzas. Ankštoje baro kameroje subliuško išsekęs Gyčio kūnas. Apatiniai drabužiai buvo permirkę. Velniškai niežtėjo kiaušus. „ Laukia dar vienas“,- keikė save Gytis. Įsliuogęs į kajutę ištraukė deguonies kapsulę ir pajudėjo link mažos dėtuvės šalia piloto terminalo. Išsitraukė nedidelį respiratorių, apžiojo bei nuspaudęs laikė geras penkias sekundes. Akių vyzdžiai išsiplėtė, raumenų nuovargis dingo, atsirito nauja energijos banga. „Reikia paskubėt su kitu“,- įsitaisydamas kėdėje pagalvojo. Jachta pakilo. Apsauginės plokštės, įstrigusios asteroide, blizgėjo apšviestos erdvėlaivio šviesų.

Rankos drebėjo. Grąžto vibracija darėsi nepakeliama. Neptūno dulkių poveikis jau seniai buvo pasibaigęs. „Nebegaliu“, – pasidavė Gytis. Jei būtų ėjęs paimti dar vieną mėginį, ko gero, jam nebūtų užtekę jėgų grįžti atgal į „Gilę“. „ O gal pochui, vistiek namuose šūdas, juk ne kiekvienas gali pasigirti, jog yra palaidotas asteroide“, – susimąstė jis. „Ai, visada spėsiu nusibaigti su „Gile“ kokiame mėnulio krateryje, reikia patikrinti mėginius.“ Dronai „Širšės“ jau laukė prisikabinę prie jachtos.

Ekrane bėgo skaičiai. Akys užstrigo prie vieno – 99,97 procentų. Gyčiui užgniaužė kvapą. Skaičius rodė uolienos senumą. Jis apsiverkė. To asteroido šerdis nukaldinta Didžiojo sprogimo metu. Pagaliau viskas baigsis. Daugiau nebereikės būti išsviestam iš planetos skardinėje dėžėje, nebereikės vilktis nekenčiamo kostiumo, nebekentėsiu prakaito, myžalų ir šūdų tvaiko po kelių parų kosmose. Ir gal… gal dukra nebežiūrės kaip į paskutinį nevykėlį.

„Gilė“ pakilo. Gytis drebančiomis rankomis suvedė duomenis ir išsiuntė pažymą dėl nuosavybės teisių Federacijos mineralų ekstrakcijos departamentui. RYŠIO KLAIDA: raudonos raidės sužibo ekrane. „Šūdas, šūdas, kodėl šita mėšlo krūva dabar mane pakišo“, – panikoje bandė pakartoti procesą. RYŠIO KLAIDA. „Nieko tokio, Marso kosmodrome supildysiu dokumentus“, – ramino save Gytis. „Gilė“ pradėjo vibruoti, varikliai nusviedė ją raudonosios planetos link.

Ant asteroido nusileido naujutėlaitis dronas „Karkvabalis“. Suleido zondus, paėmė mėginius. Pakilo ir nuskriejo į milžinišką erdvėlaivį, aplink kurį dūzgė tūkstančiai „Karkvabalių“. Mėginys automatiškai įkrito į sistemą. Sužibo ekranas – 99,97 procento. Kapitonas Naglis užmetė akį. „Ir visgi atradome kažką įdomaus, pildykite prašymą FMEDui, nusimato nemenkos premijos.“ Laineris „Avilys“ skrodė kosmoso begalybę.