Nr. 3. Jaunius Jaunius „Antanas Nori Būti Kosmose“

Didžiausią pagarbą išreiškiu deivei Mnemosinei, be jos suteiktos atminties nebūčiau nieko parašęs. Šį kūrinį skiriu jai ir teisininkų komandai.

Mano oficialusis duotas vardas – Antanas Nori Būti Kosmose, sutrumpintai ANBK. Kadangi mano operatorius buvo vokiečių kilmės mane jis vadino Anbachu Raumšifovu. Johanas Sebastianas Bachas buvo jo mėgstamiausias kompozitorius, leisdavo jo kūrinius per mano radiją. „Raumschiff” reiškia „erdvėlaivis” vokiškai. Pilotas manė, kad lietuviai yra slavai, giminingi rusams, todėl ir tokia išgalvotos pavardės galūnė. Mano istorija neprasidėjo man būnant tuo pačiu ANBK, esu tik perdarytas ANBO modelis. Mano tėvas, Antanas Gustaitis, yra plačiai žinoma Lietuvoje asmenybė. Esu matęs jį tik kelis kartus – gimimo dieną ir jam aplankant aerodromą. Gyvenau visą laiką be tėvo, motinos visiškai neturėjau jokia prasme. Manimi rūpinosi kitos asmenybės ir užtai esu joms dėkingas. Pagal tipą originaliai buvau žvalgybiniu lėktuvu, paskiau perkonstruotas į lengvąjį bombonešį prieš antrąjį pasaulinį karą. Persikeliant į kosmosą mane perdarė į naikintuvą. Tiek „plastinių operacijų” kiek aš turėjęs vidutinis žmogus nepatiria, tačiau psichologiniais pokyčiais esame beveik visi lygūs. Pirmą kartą išvydau gyvenimą 1937-ųjų metų liepos vienuoliktosios gražų vakarą. Reikėjo šiek tiek palaukti, kol būsiu išbandytas lakūnų, kurie susijaudinę laukė tos akimirkos. Aš irgi jaudinausi, stresavau, kad pasirodysiu esantis prastos kokybės, nenaudingas oro pajėgoms. Labai palengvėjo, kai nugirdau esantis tinkamas, nors su smulkiais trūkumais. Iš pilotų sužinodavau apie kai kuriuos politinius įvykius: nacionalinius ir tarptautinius. Įtampa vis didėjo, aš žinojau, kad kažkada ateis diena, kai turėsiu kovoti už savo šalį. Kuo toliau datos kalendoriuje pasikeisdavo, tuo mažiau mes priešinomės. Pradėjau jaustis vis vienišesnis. Kartą išskridau autopilotu be leidimo trim naktim aplink Lietuvą. Buvo nuostabu pasižiūrėti kaip žmonės gyvena ne iš tolo. Grįžęs į savo vietą suvokiau, kad niekas manęs nepasigedo. Mano dingimas liko nepastebėtas, nuobaudos jokios negavau. Kitiems eskadrilės nariams irgi nerūpėjau, jie turėjo savų rūpeščių. Netrukus Baltijos šalis okupavo sovietai. Matydamas tokią absurdišką situaciją nusprendžiau išskristi į Drezdeną, Vokietiją. Mano pasyvus buvimas gimtinėje nieko nebūtų pakeitęs, o čia Vokietijoje galbūt mane būtų panaudoję emigracinė vyriausybė. Bandžiau užmegzti artimus santykius su dipukais ir visai neblogai iš pradžių ėjosi. Mano laimei vienas iš draugų pranešė gerą žinią – susikūrė toks Lietuvių aktyvistų frontas. Kodėl gi man jiems neprisistačius? Deja, neišlaikiau jų paskirtų testų ir jei ir būčiau, nekokia jiems nauda iš manęs būtų. Jie kliovėsi Liuftvafės lėktuvais, žymiai geresniais už mane. Atrodė, kad turėjau panirti į gilią depresiją ir susinaikinti kaip Mitsubishi “Zero” naikintuvas. Mane išgelbėjo meilė. Ne, ji nebuvo kūniška, kurią patiria žinduoliai. Bendravimas su išeiviais atsiėjo, dėl jų atradau ir pradėjau domėtis literatūra. Jei ne kaunietis, kuris užsiėmė grafo Tolstojaus kūrinių vertimu, tikriausiai būčiau užtrukęs su gerų romanų ieškojimu. Antrą kartą išvykau į užsienį gerai žinodamas savo tikslą – studijuot filologiją. Vokietijoje sutikti išeiviai rekomendavo universitetus esančius Europoje. Turbūt jie neklydo sakydami, kad jie aukšto lygio. Problema buvo ta, kad įvykiai neprognozavo Europai taikios ateities, todėl reikėjo pasikliauti savo protu. Skubiai išsiruošiau į Ameriką pasibijodamas variklio “Bristol Pegasus” sugedimo, jei tik netyčia kažkur įkliūčiau dėl neapdairumo. Labiausiai nustebino amerikiečių tolerancija. Jiems tik malonu buvo, kad lėktuvas su jais sugyvena, nors būdavo kartais neigiamų remarkų apie mane, negaliu meluoti. Tai kurie piktai ragino mane grįžti į aerodromą, ten iš kur atvykau. Tiesa, su tolerancija dar reikėtų padirbėti, bet apskritai jaučiausi čia gana komfortiškai. Pažvelgę į mano curriculum vitae pradžią, po pat mano žvalgybininko ir bombonešio karjeros pamatytumėte, kur aš studijavau. Studijų vietą surasti pagreitino malonus Amerikos lietuvis, padedantis naujiems išeiviams. Jis mane rekomendavo Kornelio universitetui ir greitai mane ten priėmė. Jis yra mažame Niujorko mieste, Itakėje (nemaišyti su Graikijos sala iš Homero Odisėjos). Pasirinkau Artimųjų Rytų studijas. Prie arabistikos mane pritraukė ezoteriškasis „Šams al-Maarif” ir karių pamėgtas „Tūkstantis ir viena naktis” pasakų rinkinys. Doktorantūrai rašiau disertaciją apie koraniškus ir arabų kultūros motyvus baltų folklore. Pusė gyvenimo nugyventa žmogiškai, lėktuviškumui išreikšti taip ir nesusidarė aplinkybių. Verčiau gyvenau kaip pusžmogis, nes pilnos žmogaus patirties neturėjau. Iš manęs buvo tikimasi laikytis lėktuvams saistomų papročių, elgesio kodekso ir socialinių normų. Turėjau laisvę rinktis netarnauti JAV aviacijos pajėgoms, kadangi buvau tik užsienietis studentas. Teko apie tai pagalvoti. Kas jei Lietuva liktų okupantų glėbyje ir nebegalėsiu grįžti ten? Gyvenčiau be pilietybės, visada negalėčiau likti. Kažkokiame gyvenimo tarpsnyje būčiau priverstas įsikurti užsienyje amžiams ir man privalomos karo tarnybos įstatymas galiotų. Visos įgytos lingvistinės žinio būtų bergždžios, nebent atsirastų politikas gerbiantis mūsų orumą. Saviugdos knygose ir psichologinėje literatūroje rašo, kad tokio pobūdžio mintys iškyla tiems, kurie patiria „egzistencinę krizę”. Mane liūdino lėktuvų sukurtos literatūros trūkumas ir skurdumas. Galėjai rasti tik mūsų kūrėjų rūšies atstovų, kurie rašė apie lėktuvų mechanizmus, istoriją, smulkmenas, inžineriją ir taip toliau, bet nebuvo nei vienos knygos skirtos jų vidiniam, dvasiniam, kasdieniškam gyvenimui.

Praėjo penkti metai Amerikoje, piliečiu dar netapau. Sulaukti, kol pasikeis geopolitinė situacija vertėjo. Panbaltistų judėjimas sugebėjo atkovoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautinių valstybių nepriklausomybę. Šios šalys susivienijo ir tapo federacija, arba konfederacija (Sunku tiksliai ją apibūdinti, pagal pavadinimą ji yra federacija, bet turi konfederacijos bruožų). Vykstant partizaniniai kovai komitetas susitarė dėl paramos iš Vakarų valstybių, didžiausia iš jų buvo Amerika – mano prieglobsčio kraštas. Baltijos kovotojai turėjo pakankamai, kad suformuotų naują šarvuočių dalinį. Jis ypatingai pasitarnavo trijų šalių sostinių išlaisvinimo operacijose. Dar prieš okupacijos laikus (šiuolaikiniai istoriografai juos vadina tarpukariu) teko man sutikti tanką Pikuolį. Pasirodo, kad jis turėjo malonumo dalyvaujant Vilniaus operacijoje. Skaičiau tai laikraštyje, puikiai atrodė jisai nuotraukoje. Po sėkmingos pergalės tėvynainiai paskelbė atsišaukimą raginantį pabėgėlius repatrijuoti. Daryti skubotų sprendimų nesiruošiau, niekas nežinojo kas dar galėjo atsitikti. Tariau sau, kad duosiu dar metelius, o tada žiūrėsim kaip Baltija laikysis. Per tą laiką broliai sugebėjo įkurti kosmines pajėgas. Pirmieji kosminiai lėktuvai išbandyti sausio ir vasario mėnesiais. Daugiau nei pusė jų buvo sukurti visiškai naujai, o mažumą sudarė perdaryti seni orlaiviai, tarp jų – ANBO. Tai mane nudžiugino, buvau visiškai pasiryžęs save įduoti. Aš tikrai norėjau būti kosmose.

Garbė pilotuoti mane buvo suteikta baltvokiečiui iš Latvijos – Manfredui fon Ryginui. Jo mirę tėvai turėjo barono ir baronienės titulus, pats save irgi baronu vadindavo. Tikiuosiu jo noras, kad Baltijos federacijoje įsigaliotų kilmingųjų titulai išsipildys. Man labai gaila, kas turėjo tarp mūsų atsitikti. Neatsiimu žodžių, kad norėjau būti kosmose ir neatsiimsiu. Mano žodžiuose nieko nebuvo užsiminta apie norą naikinti kosmose. Jei nuo pat pradžių būčiau pripratintas prie kovų man nerūpėtų, tačiau aš neužaugau su kovotojo dvasia. Žmonės savo kareiviams sako, kad ją galima išsiugdyti. Tai yra tiesa tik tuo atveju, jeigu jai esi paruoštas. Prokuroras skaitydamas mano atsiminimus tikriausiai atsakytų, kad aš juk dalyvaudavau pratybose ir visą kitą. Taip, keliose pratybose ir ką? Daugumą laiko stovėjau vietoje apleistas, visada su priešo bombardavimo baime. Tas galėjo išugdyti tik ištvermę ir toleranciją psichologiniam skausmui. Karys, kuris tik budi ir daugiau nieko kito nedaro yra tik prekybos centro apsauginis. Visiškos tolerancijos neįgijau, vietoj to manyje gimė maištininkas. Nuo tada ir apsisprendžiau laisvai gyventi ir skraidyti ten kur manęs nepasieks, išskyrus būtybė žmonių vadinama Dievu. Pilotų miego metu, kai Manfredas paliko mane ir išėjo iš aerodromo su kitais, išskridau iš Merkurijaus kuo toliau nuo Baltijos Federacijos patruliuojamos zonos. Giliai Paukščių Take aptikau vienišą skrajojantį žvalgybinį lėktuvą. Tai buvo man anksčiau matyta jauna mergina vardu Antuanetė (Antoinette veut être dans l’espace). Akivaizdžiai kilusi iš Normandijos. Susižavėjau iš antro žvilgsnio. Ji neatsakė tais pačiais jausmais, tai yra įprasta žvalgybinių orlaivių natūra. Pokalbis prasidėjo jai siunčiant man formalius klausimus, derančius ką tik sutikus nepažįstama lėktuvą. Jie pritaikomi ir pažįstamiems – niekada negali žinoti, ar jis yra užgrobtas piratų, ar ne.

– Stok. Prisistatyk. – paliepė prancūziškai.

– ANBK, Lietuvos kosminės pajėgos, ketvirtoji eskadrilė. Čia pasimatymas ar ką?

– Juokus mest. Slaptažodis?

– Ar slaptažodis ne Mallarmé citata?

Ne, aš jo nepamiršau. Kiekviena šalis susikurdavo skirtingus slaptažodžius. Antuanetė nepatikėjo, kad įprastas užsieniečių lėktuvas mokėtų prancūzų. Beje, buvau įsibrovęs į jų įtakos zoną be pateisinamos priežasties. Nepaisant tokios nepatogios padėties, su ja pavyko susikalbėti ir užmegzti pradinės stadijos draugystę. Ji savęs toje stadijoje nepristatė, bet to ir nereikėjo. Susidariųsių įspūdžių pakako, kad suprastum kas ir kokia ta Antuanetė, kuri kaip aš norėjo būti kosmose. Tai rodė ne tik pavadinimas, bet ir mūsų veiksmai individualiai ir kolektyviai. Laisvės mėgaujimasis kartu padrąsino mus ją labiau vertinti. Kosmosas – tai vieta, kur ją labiausiai atrasdavai. Ar tai yra judrių būtybių stokos dėka? Aš savo gyvenimo istorijos nelaikau kaip amžino laisvės ieškojimo, tai šis klausimas mane mažiausiai jaudino. Mane domino mūsų, lėktuvų, prigimties klausimas. Jei mes tik įrankiai privalantys visiškai paklusti šeimininkų valiai, bet koks bėgimas nuo jų būtų neteisėtas. Jei tai netiesa, tik pasirašytas kontraktas įpareigotų mus nebėgti. Bet kuriuo atveju aš prasižengiau, todėl teisėtai galiu būti pavadintas maištininku. Kodėl aš savanoriškai užsirašiau į kosminę eskadrilę neturėdamas jokio noro tarnauti, kai galėjau pasilikti Žemėje ir gyventi joje nepriklausomai kaip lėktuvas be pilietybės? Tai neužsitęstų ilgai, anksčiau ar vėliau būčiau priverstinai užverbuotas kažkieno. Mūsų statusas universaliai visur yra tas pats. Taip, galiu tapti filologu, bet vieną dieną kariuomenė pasibels ir mano įgyti laipsniai jokio aktualumo neturės. Pamąsčius, žmonės mums yra tas pats, kas Dievas yra jiems. Jie negali pabėgti nuo jiems paskirto likimo. Jiems suteikta galimybė prasižengti prigimtinei teisei, bet gale jie sumokės už savo nusikaltimus.

– Ar sulaužėte celibatą? – klausė teisėjas.

Aš ir Antuanetė neturime reproduktyvinės sistemos, bet taip. Dėl Baltijos įstatymų, negaliu papasakoti apie tai detaliai, nes cenzoriai traktuotų tai kaip pornografinę medžiagą, todėl susilaikysiu nuo nešvankių aprašymų memuaruose. Teisėjui pakanka žinoti, kad nusikaltimas buvo įvykdytas. Liko atsakyti į paskutinį jo klausimą prieš užbaigiant. Ne, kaltu nesijaučiu, bet kaltę pripažįstų. Mano istorija gali būti apibendrinta kaip bėgimas nuo savo prigimties. Malonės prašymas man yra beprasmis, nes man nusibodo nuolat bėgti.

                                                     Epilogas

Teismo psichologai nustatė, kad teisiamasis ANBK protu ir dvasia prilygsta žmogui, todėl mirties bausmė jam negalėjo būti taikoma. Tą draudžia valstybinė religija. Vietoj to jam buvo paskirta kariuomenės rašėjo pareigos iki gyvos galvos. Deja, pilotas naujokas, paskirtas jį nugabenti į vietą netyčia pateko į avariją, kurioje lėktuvas nepataisytinai sudužo ir pilotas žuvo.