Nr. 4. Matas Duonelė „Laiškai negimusiam broliui“

*

Labas, mano brangus brolau. Sveiki, visi žmonės: bičiuliai ir draugai, artimi ir tolimi, pažįstami ir nepažįstami. Būk pasveikinta, Žeme! Karšti kaip Saulė linkėjimai iš kito pasaulio! Nors turbūt turėčiau sakyti „iš pakentaurio“!

Taip, aš čia, prie Kentauro α, ant vieno iš aplink ją skriejančių asteroidų. Esu pirmas žmogus, žengęs už Saulės sistemos ribų! Žingsnelis man, šuolis senoliui Neilui, svaiginantis skrydis žmonijai! Milijonus metų mynėm takus senutės Žemės kūne, tūkstančius metų svaiginomės skrydžio svajonėmis, ir štai, nepraėjus nė šimtui metų nuo pirmo žingsnelio kosmose pirmasis žmogus sveikina Žemę iš tolimos žvaigždės!

Pirmoji misijos užduotis įvykdyta: švyturys pastatytas, teleportas įrengtas, Daiktas (nesijuok – taip vadinu kvantinį materializatorių) paleistas. Ir veikia!

Beje, ačiū už dovaną – visų nešvęstų Kalėdų, dešimčių gimtadienių – obuolį! Tai bent – šviežutėlis obuolys! Čia, už trilijonų kilometrų nuo Žemės! Glotnia skaisčia odele. Kvepiantis namais. Mūsų kaimu. Sodu vėlyvą rugpjūčio vakarą. O skonis! Kaip iš svetimo sodo – iš ten obuolys visada skanesnis.

Pameni, būdavo įlendam per tvorą į kaimyno sodą, užsikariam į obelį, išsirenkam po patį gražiausią alyvinuką ir kandam. Sultys teka per smakrą, laša ant marškinėlių, mes žiaumojam kaip savaitę kąsnio burnoj neturėję. Staiga – oi, kaimynas ant gonkelių. Mes bumt bumt žemėn kaip obuoliai, šokam per tvorą. Kaimynas pui, pui – kaip kokiems kiškiams, ach, jūs banditai! Nepiktai, labiau dėl akių. Mus baido ir juokiasi. Juk mes jam ir šieną pagrėbodavom, karvę pargindavom, iš parduotuvės, jei ko reikia, parnešdavom.

Kada tai buvo, brolau, prieš kiek gyvenimų?

Argi ne keista – iš vėlesnių gyvenimų, iš regeneracinių ciklų, atsiminimų beveik nelieka. Teisingiau, nelieka prisimenamo jausmo. Ką tada išgyvenau, kaip jaučiausi? Nepasimiršta tik įgūdžiai ir faktai. Bet pirmojo gyvenimo, to tikro – vaikystės, paauglystės, jaunystės – viską prisimenu ir jaučiu kuo aiškiausiai, vartau prisiminimus kaip šimtus kartu skaitytos knygos iki skylių nutrintus lapus. Ir kas kartą viską tarytum patiriu iš naujo. Nustembu, nerimauju, trokštu, gedžiu – viskas taip pat. Gal per regeneracijas atmintis surambėja ir nebepajėgia išsaugoti sentimentų, tarsi ankstyvąsias patirtis užklotų vientisu nanokristalinės laikmenos sluoksniu?

Kai kas sako, kad dėl to kaltas paslėptas neuroprogramavimas. Kad per regeneravimą mus taip valdo. Neva valdžios ir korporacijų suokalbis. Gal ir yra tiesos. Bet kuriuo atveju, mano misijoj tai pateisinama. Kaip kitaip ištverčiau tuos ilgus vienišo būdravimo greitėjimo ir lėtėjimo fazėse metus? Ir vis dėlto ilgesys smelkiasi į sielą.

Iki „greito“, brolau! „Susirašysim“ vėl po kokio pusšimčio metų.

*

Sveikas, brolau!

Stotelė – Gyvatnešio žvaigždynas. Švyturys – check. Teleportas – check. Daiktas – check. Antrasis misijos etapas – check!

Daiktą išbandžiau. Spėk kuo. Žinoma, obuoliu! Tuo pačiu gautu iš Žemės, kurį su tokiu malonumu sugraužiau prie Kentauro. Argi ne stebuklas! Tas pats prieš penkias dešimtis metų mano pilve pradingęs obuolys vėl atsirado ant mano delno čia, už šešių šviesmečių. Lygiai taip pat kvepiantis vasara, sodu, namais. Toks pat rausvašonis. Visai kaip vietinė Bernardo žvaigždė. Kur kas blyškesnė nei mūsų Saulė. Nors iš dešimties milijonų kilometrų atstumo jos šviesa visai maloni akiai. Šios mažytės planetos, kurią pavadinau Bernadeta ir kurioje pastačiau švyturį, peizažą ji nudažo dulsvu raudoniu. Tokiu kaip per saulėlydį jūroje.

Žinojom, kad raudonas saulėlydis pranašauja audrą, bet drąsiai plaukėm jos pasitikti. Tada mūsų nebaugino bangos, vėtros, liūtys. Drauge buvome nenugalimi, tikėjome, kad savo „Kregždute“ kartu įveiksim bet kokią stichiją.

Ech, kaip norėčiau šitomis nurausvintomis Bernadetos uolomis gėrėtis drauge. Bet neįmanoma, juk tai – vienišiaus misija. Tokioj šimtų šviesmečių kelionėj suskaičiuotas kiekvienas erdvėlaivio kilogramas. Beveik. Šis papildomas jachtos formos akmenukas nuo nurausvintos planetos paviršiaus erdvėlaivio pernelyg neapsunkins. Parvešiu jį tau. Pasiilgau tavęs, brolau.

*

Trečias švyturys. Lakaja 9352. Žvaigždė, kurios pavadinimas man kažką primena. Lyg labai gerai pažįstamą, bet negaliu prisiminti ką.

Galbūt turėjau moterį vardu Lakaja? Aukštą, liekną, šviesiais plaukais iki juosmens ir drąsiu didelių mėlynų akių žvilgsniu. Ar turėjau? Neprisimenu.

O gal tai vardas žirgo, kumelės, kuria mėgau jodinėti žvilgsniu neaprėpiamais Labano slėniais? Pasibalnodavau, išjodavau pro vartus ir paleisdavau pavadį. Lakaja neraginama pasileisdavo šuoliais. Lėkdavo kaip vėjas. Šlaunimis jutau po savimi jos plieninius raumenis, girdėjau, kaip nirčiai daužosi gyvulio širdis, užuodžiau gaižų jos prakaito kvapą. Kuriame gyvenime tai galėjo būti? O galėjo nebūti visai. Gal niekada neturėjau žirgo, niekada neturėjau moters, šeimos, draugų. 

Neturėjau brolio?

Netikiu.

Nutrūko ryšys su Žeme. Tiesioginis dingo jau prieš daug šviesmečių, pasiklydo tarpžvaigždinių dulkių ir dujų debesyse, nuslopo tarp įvairiausių spinduliuočių, užkliuvo už galaktikos šiukšlių ir nuolaužų. Net jei ir prasimuštų pro visas tas kosmines kliūtis, kokio senumo žinią gaučiau? Dešimties, vienuolikos metų? Žinoma, visatai tiek – vieni niekai, akimirka, bet aš čia tiek tupėti ir laukti negaliu.

O štai per sujungtus teleportus signalas turėtų ateiti su visai menku vėlavimu. Gal ir koks mielas siuntinukas priedo. Deja, nieko.

Kad teleportas veikia, įsitikinau – obuolys mano kišenėje. Anoks ir stebuklas. Per vienus vartus išsiuntei kodą, per kitus gavai obuolį. Juk tam Daiktas ir reikalingas, tam juos ir statau. Pagal planą netrukus iš kiekvienų vartų turėtų išžygiuoti mažulyčių robotukų armija, kuri teleportus padidins tiek, kad bus galima atsisiųsti ne tik kad obuolį, bet visą obelį. O paskui, jei įsigeisčiau, ir visą sodą. Juk energijos ir materijos prie švyturių – lig valiai. Bet dabar – tyla.

Racionalus protas tikina, kad tai tik menka techninė problemikė, žada, kad tuoj pro vartus iššoks vienas iš tų visagalių robotukų ir viską sutvarkys. Tačiau iracionalioji mano pusė linkusi pasiduoti emocijoms – aš bijau. Vos pagalvojus, kad ryšio gali nepavykti atkurti, džiūsta burna, prakaituoja delnai, krūtinėj daužosi širdis, vaizdas aplinkui liejasi, ima atrodyti, kad aš kažkur ne čia, kad čia – ne aš.

Kas bus, jei liksiu vienas? Visiškai vienas.

Šimtas šviesmečių vienatvės. Čia, bekraštėj visatos erdvėj, ji ypač aitri.

*

Tu tyli, brolau. Suprantu.

Žemė neatsiliepia. Nesuprantu.

Neįsivaizduoju, kas nutiko. Žinoma, kosmose staigmenų nestinga, betgi taip kruopščiai viskas suplanuota, suskaičiuota, numatyta net ko numatyti, rodos, nebuvo įmanoma. Neliko abejonių, kad Žemėje kažkas atsitiko.

Savo pusėj viską pertikrinau – visi švyturiai, visi teleportai veikia. Jau keturi. Čia, ε Eridano sistemoj, statyti buvo sunkiausia. Dujinė β netiko dėl gravitacijos, o asteroidų žiede – tikra maišalynė. Dar neteko matyti, kad kosminiai kūnai apie žvaigždę judėtų taip chaotiškai – orbitos nenuspėjamos, nuolatiniai susidūrimai, visur nuolaužos, gravitacinės anomalijos. Sugaišau kelias savaites, kol išoriniam žiedo pakrašty radau palyginti ramų asteroidą. Dar savaitę, kol stabilizavau jo orbitą.

Lygiai kaip nuolaužos apie Eridaną skrieja mano mintys: nesuvokiamom trajektorijom, be jokios tvarkos, susieidamos, išsiskirdamos, susitrenkdamos, viena kitą prarydamos. Ar tikrai aš – žmonijos pasiuntinys? O gal tremtinys? Gal turėčiau tiesiog spjauti į viską? Juk praėjo ištisas amžius, mane turbūt paprasčiausiai pamiršo. Tad kodėl man turėtų rūpėti jie?

Netikiu. Cha, užraukti įsibėgėjusį trilijonus kainavusį, milijonų žmonių rengtą projektą? Viens ir į šiukšlyną? Kad žmonija atsisakytų svajonės pakilti į žvaigždes? Neįmanoma. Tikriausiai techniniai nesklandumai. Žmonija susitelks ir sugalvos, kaip atkurti ryšį su savo pasiuntiniu į žvaigždes.

Akimis Oriono žvaigždyne susirandu Saulę. Kažkur greta ir neįžvelgiama Žemė. Ten ir tu. Ten tavęs nėra. Dešimties šviesmečių. Jei dabar pasukčiau atgalios, po kokio šimto metų būčiau namie. Tik ar tikrai ten mano namai? Kelyje aš jau daugiau kaip du šimtmečius – gerokai ilgiau nei gyvenau Žemėje. It kosminė sraigė 1/8 šviesos greičio šliaužioju tarp žvaigždžių, kas keliasdešimt metų vis iškišdamas iš kiauto galvą apsidairyti ir užžiebti dar vienos švieselės. O, labukas, Bernardai. Eridanai, senas bičiuli, malonu tave matyti! Kaip gyvuoji, Prokionai? Kaip laikosi tavo broliukas ir jūsų Mažasis Šunelis?

Septyni švyturiai, septynios žvaigždžių sistemos. Keturiose užžiebiau žmonijai žiburį. Liko trys. Tik trys. – Girdi, brolau?

Kosmosas užkniso juodai.

*

Sušikti švyturiai. Sušikti teleportai. O labiausiai sušikti – Prokionai. Jokių planetų, jokių tinkamų asteroidų. Teko toli susigauti vieną ir atsitempus patupdyti lagranže tarp brolių. Tiek kuro išeikvojau! Dabar tupiu prie Daikto ir gaminuosi. Po kelis kilogramus per dieną. Užtruksiu vos kelerius sušiktus metus. Žemė tyli.

*

Vis dar prie Prokionų. Bakai artipilniai. Greit galėsiu lėkti. Viskas atsibodo. Norėtųsi ką nors pakeisti – sraigės kiauto interjerą, meniu, kūną, maršrutą. Turbūt lengviausia – kūną. Pasididinti pimpalą, nusipjauti pirštą, persirėžti gerklę? O gal pradžiai pakaktų tatu? Tarp erdvėlaivio įrangos tatuiruočių mašinėlė nenumatyta, bet kai po ranka turi Daiktą…

*

Tatūškė išėjo nereali! Ant krūtinės – plačiašakė obelis, šaknimis besiremianti į papilvę, šakomis nusidriekianti per pečius, o jose vietoj obuolių – žvaigždynai. Ir du berniūkščiai užsikorę į obelį skina žvaigždes ir ragauja. Tau patiktų, brolau. Tik turbūt šiek tiek netikslų kodą įvedžiau į Daiktą – darant tatu žiauriai skaudėjo. Bet gerai. Skausmas gydo. Pažadina norą gyventi. Pažadino – tiesiu taikymu neriu į regeneratorių.

*

Regeneravo. Aš vėl gražuolis jaunuolis. Supuvusiom smegenim. Minčių neregeneravo. Supistas aparatas.

*

Gulbė. Tik ne balta, o oranžinė, kaip gelbėjimosi liemenė. Teisingiau, dvi Gulbės. Ir šeštas švyturys, šešti vartai, šeštas Daiktas. Atskridau, pamačiau, pastačiau. Paprasta, tiesiog kaip į saują prisimyžti. Dar kone šimtas metų kaip arklio šiknon. Aūūū, kur tu, mano gyvenime, pasidėjai? Lakstau it uodegon įkirptas tarp žvaigždžių ir švieseles degioju, Daiktus dėlioju. O, Daiktas – geras daiktas. Be abejo, išbandžiau. Šįkart obuolio nesiunčiau. Atsisiunčiau šūdą. Savo. Tikrą. Penktame prikroviau krūvą, suskaitmeninau, o čia mygtuką spust ir štai, turiu. Smirda. Kaip šūdas.

Žemė nebekalba. Nėra Žemės. Ir tegul prasmenga skradžiai žemę. Turbūt jau prasmego. Gal kokia sušikta kometa perpiso, o gal patys – tik bach ir nebėra Žemės. Taip supuvusioms mano smegenims lengviau manyti. Nors dėl jų klydau. Rodos, regeneruoja ir jas. Bent tą dalį, kur įrašytos komandos. Lobus obligationis. Negaliu liautis statęs švyturius. Noriu, bet negaliu. Prieš guldamas į regeneratorių buvau tvirtai pasiryžęs – daugiau ne. Atsinaujinu ir suku atgal. Velniop viską. Bet išlindau ir taip panižo atlikti švyturininko pareigą! Štai, pastačiau dar vieną. Jaučiu, pastatysiu ir dar – bet tą jau tikrai paskutinį, kaip suplanuota.

Ką gi, einu paliksiu dar vieną krūvelę pratestavimui. Juk viskas – ŠŪDAS!

*

Laimės švyturys nušvito man ir Tau,
Aš stebiuosi, kokį lobį atradau!

Ką gi, Žemė mirė, tegyvuoja Žemė!

Trečioji apie Tau Ceti ratus sukanti planeta. Analizatorius rodo, kad planetoj daug vandens, nemaži sausumos plotai, yra azoto ir deguonies atmosfera. Dėl dviejų mėnulių vandenynuose turėtų cikliškai kartotis potvyniai ir atoslūgiai. Vadinasi, turi būti ir gyvybė. Tik nematyti civilizacijos pėdsakų. Juo geriau. Su Daiktu aš pats ją sukursiu.

Pabandysiu Daiktą sujungti su regeneratorium, gal pavyks replikuoti save, sugeneruoti antrą Aš. Vėl turėsiu dvynį brolį. Pasistatysim laivą, pavadinsim „Kregždutė II“ ir leisimės į kelionę apie mūsų naująjį pasaulį. Dviese.

O gal geriau trise? Juk galėtume sugeneruoti ir trečią Aš! Ir ketvirtą. Penktą. Visą Aš žmoniją!

Ne, švyturio ir teleporto gal nestatysiu. Kam man tie šūdai? Man, Mums ir be kitų bus gerai. Dabar čia – Mūsų namai, Mūsų naujoji Žemė.