Nr. 5. Austėja Masiokaitė-Liubinienė „Sėklos“

Kažkas apie šią misiją nuolat likdavo nepasakyta. Kalbėdama su jos vadovu, su žmonėmis, kurie misijoje dalyvavo anksčiau, jaučiau kažką kabant tarp eilučių.

Niekada jų nepaklausiau. Galbūt nenorėjau žinoti. Galbūt netikėjau, kad jie pasakys.

Juolab, kad ir taip jaučiausi labai trapi ir nepasirengusi. Žinoma, niekam to nesakiau ir kruopščiai slėpiau: sučiauptomis lūpomis, griežtu žvilgsniu, trumpais atsakymais. Galbūt dėl to niekada ir nepaklausiau. Bijojau, kad tai, ką jie pasakys, gali priversti mane pažirti į tūkstantį dalelių.

Žinoma, tą nepasakytą tiesą, tą įtemptos tylos gumulą, pasiėmiau su savimi. Jis sukasi aplink mane, plūduriuoja tamsioje erdvėje, nutvieskiamoje praskriejančių dangaus kūnų. Mes keliaujame per tuštumą: aš ir man nežinoma tiesa, laukianti kelionės pabaigoje.

Ši misija – kitokia nei visos. Gali visą gyvenimą nuosekliai siekti šios galimybės ir niekad nebūti atrinktas. Gali nesistengti ir netikėtai gauti pasiūlymą.

Kai man pasiūlė sudalyvauti atrankoje, dirbau prie visiškai kito projekto. Niekad neplanavau kandidatuoti. Bet dabar, kai supuosi šioje tyloje kaip kokone, imu suprasti, kodėl pasirinko mane. Manau, dauguma žmonių negalėtų to ištverti.

Savaičių savaitės vienatvėje, akistatoje su savimi: be kitų žmonių, be jokių dirgiklių.

Žinoma, turiu filmų, knygų. Turiu savo dienoraštį ir griežtą dienotvarkę. Joje – pratimai fizinio aktyvumo palaikymui, daugybė darbų. Nesu tikra, ar visi jie išties būtini, kad misija sklandžiai tęstųsi. Kartais spėlioju, kurie yra sugalvoti vien tam, kad mane užimtų, kol skrieju link savo tikslo.

Nepasakyčiau, kad iki galo suprantu savo misiją. Viena vertus, ji labai paprasta, tačiau kuo daugiau apie ją galvoju, tuo daugiau klausimų kyla. Pavyzdžiui, kam reikalingas žmogus erdvėlaivyje? Ar nebūtų ji paprastesnė, ar nebūtų įmanoma nukeliauti dar toliau, jei nereikėtų gabenti manęs ir visko, ko reikia mano gyvybei ir sveikatai palaikyti?

Galbūt eksperimentas – pati kelionė: ši ilga vienatvė be kontakto su išoriniu pasauliu. Kartais man atrodo, jog jei praverčiau liuką, atsidurčiau ne kur kitur, o bandymų kambaryje, išvysčiau žmones su kavos puodeliais ir kompiuteriais, žvelgiančiais į mane sutrikusiais ir šiek tiek kaltais žvilgsniais. Ši mintis mane visad pralinksmina, todėl suku scenarijų galvoje vėl ir vėl, įsivaizduoju jų ištįsusius veidus, negrabiai sudurstytus pasiteisinimus. Tuomet aplanko nusivylimas, jog niekada nesužinosiu.

Jei sėkmingai įvykdysiu savo užduotį, galiu niekada nesužinoti, ar ji buvo tikra: ištvėrusi įtikinamą „kelionę“, atliksiu įtikinamas nusileidimo procedūras, o aplinka susimuliuos viską taip įtikinamai, kaip kad simuliavo pakilimą ir mano kelionę. Jie visi mane pasveikins lyg iš tiesų būčiau grįžusi iš toliausio žmonijai žinomo visatos taško.

Daugybę kartų norėjau atidaryti liuką. Įsivaizdavau, kaip suvedu kodą. Vėl ir vėl patvirtinu, braukiu kortele, suku raktą, kad pakeisčiau numatytąsias saugumo komandas, neleidžiančias atlikti šio savižudiško veiksmo.

Niekada nedrįsčiau to pabandyti, jei turėčiau ryšį su centru. Žinoma, tai juokinga – kodėl man turėtų rūpėti nuomonė žmonių, kurie yra arba nesuvokiamoje tolybėje, arba apsimetinėja kitame kambaryje? Tačiau jei misija tikra, tai tiesiog būtų neprofesionalu iš mano pusės. Jie manytų, kad palūžau – pasirinkau siaubingą mirtį, nes ji atrodė kaip mažiau skausminga išeitis.

Kartą skaičiau apie tyrimą, jog žmonės, turėdami pasirinkimą tarp elektros šoko ir buvimo vienatvėje su savo mintimis, gana dažnai pasirinkdavo elektros šoką. Galbūt mano kelionė – šio eksperimento tęsinys. Galbūt atidaryti liuką ir yra galutinis tikslas. Galbūt jie nori sužinoti, kaip labai žmogui turi nusibosti, kad jis ryžtųsi siaubingai mirčiai.

Ar ne tokios ir bus paskutinės mūsų akimirkos? Ar tai, ką veikiu čia, šioje metalinėje kapsulėje, judančioje per erdvę beprotišku greičiu, nėra agonijos simuliacija?

Kartais iš tiesų imu manyti, jog kelionės pabaigoje manęs laukia mirtis. Vartau šią mintį iš visų pusių, bet ji manęs nebaugina. Tokie žmonės kaip aš yra įpratę leisti laiką su savimi ir šios kompanijos, kitiems tokios baugios, visai nesibodi. Gyvenu viena, neturiu nei artimų giminaičių, nei draugų. Po darbo grįžtu namo, kur skaitau knygas, žiūriu filmus.

Manau, kad dėl to ir buvau atrinkta į šią misiją. O galbūt dėl to, kad niekas neliūdės, jei negrįšiu. Galbūt tai ir liko tarp eilučių: jie norėjo, kad suprasčiau, jog mano gyvenimas tapo ilga, pernelyg ilga įžanga į neišvengiamą pabaigą.

Ramybė, užliūliavusi mane šiame priešmirtiniame koridoriuje, išgaruoja tą pačią akimirką, kai pajuntu lėtėjimą. Per tas savaites (mėnesius? metus?), ko gero, iš tiesų patikėjau, jog tai tęsis tiek, kiek aš to trokšiu, o tada galėsiu tiesiog pasirinkti nebūtį. Tačiau juk tie, kurie keliavo prieš mane, sugrįžo. Vadinasi, sugrįžti turėsiu ir aš. Dabar jau visu rimtumu trokštu atidaryti liuko duris, tačiau nė už ką nebeišdrįsčiau.

Nežinoma tiesa, kurią maniau atvėrusi ir perpratusi, dabar didelė kaip niekad. Ji kabo prieš mane, o aš matau, kaip nuo jos atsiskiria dar kai kas.

Tarsi lipnus šliužas ji prisiplojo man prie nugaros ir, glamonėdama savo šaltomis elektros iškrovomis, surakinančiomis ir aptemdančiomis akis, keliavo drauge. Ji ištvėrė mano ryžto akimirkas, ji nesileido nusipurtoma mokymų metu. Įtikinamai pasislėpusi nuo vertintojų, prasliūkinusi tarp psichologinio pasirengimo klausimynų puslapių, ji visad rasdavo kelią atgal. Dabar, pajutusi savo valandą, įsikibo į mane taip, kad veikiai pajėgiu kvėpuoti.

Ar jie žinojo? Ar mane siųsdami žinojo, kad kai ko nepasakiau ir aš? Kad kai kas svarbaus liko tarp eilučių – kai kas, kas, ko gero, būtų nulėmęs jų sprendimą? Aš neturėjau čia būti. Tai klaida, kainuosianti misijos sėkmę, greičiausiai ir mano gyvybę.

Iš pradžių niekas į tai nežiūrėjo rimtai: vaikai dažnai įsivaizduoja dalykus, kurių negeba atskirti nuo realybės. Tačiau epizodai tęsėsi, plėtėsi. Juodi lipnūs pirštai kaskart nustverdavo vis daugiau mano realybės, kabino man akis, gnaibė liežuvį ir akėjo gerklę. Bandydavau priešintis, tačiau ilgainiui suvokiau, kad taip tik pratęsiu agoniją. Kad ir ką daryčiau, scenarijus, kuris manęs laukia, kaskart yra toks pats: turiu leisti nusitempti mane į dugną, kad galėčiau pradėti ilgą šviesmečių trukmės kelionę per tamsos tunelį atgal į šviesą. Svarbu neprarasti krypties ir pasirinkti teisingą kelią. Vaistai tik atbukina siaubą, atideda jį. Laikinai parklupdo šiame tunelyje, atimdami galimybę jausti jo siaubą – bet ir judėti pirmyn.

Dėl to gyvenu viena. Dėl to vengiu kitų žmonių.

Dėl to pasirinkau vykti. Dabar suprantu.

Muzika pasigirsta juodiesiems pirštams jau bebaigiant taršyti mane į skutelius. Plūduriuoju erdvėje, neseniai raminusioje savo beprotišku greičiu, bet tučtuojau prisipildžiusioje šmėklų dabar, kai veik sustojome. Plūduriuoja mano erdvėlaivis, jame – aš, o manyje – siaubas, didesnis už visą beribį kosmosą. Jame aš – toks pats mažytis taškelis, koks esu visatos tamsoje.

Ko gero todėl muzika manęs nenustebina. Turėtų, tačiau nenustebina. Suvokiu, kad negaliu jos girdėti. Tačiau girdžiu: lengvai banguojantį gausmą, kuris užpildo erdvę aplink ir mano galvoje. Man atrodo, kad šios muzikos bangos iš lėto susitapatina su mano kvėpavimu ir širdies dūžiais.

Aplink plyti vandenynas, o aš – jo molekulė. Ant mano blakstienų supasi galaktikos, aš alsuoju ūku. Stebiu savo erdvėlaivį, skriejantį pro šalį, suimu jį dviem pirštais ir pakeliu artyn. Juokiuosi, ir mano juokas gaudžia, kužda kiaurai viską, kas egzistuoja.

Ir Viskas ima kuždėti man atgal.

Mes kalbamės galbūt amžinybę, o gal akimirką. Atsitokėju nuo balso atsakiklyje, bandančio užmegzti ryšį. Esu visai netoli namų.

Mano misija buvo sėkminga. Dabar suprantu jos tikslą – matau tai iš savo kolegų šypsenų ir žvilgsnių. Nieko nebeliko tarp eilučių: to, ko neįmanoma papasakoti, kas prieštarauja viskam, ką žinome apie visatą. Tai – ne atsakymas, o šviesa tunelio gale, iki kurios žmonija eis dar ilgai, galbūt ilgiau nei gyvensiu aš ar mano komanda. Manęs tai nebaugina. Svarbiausia – nesustoti.

Matysiu savo įpėdinius: įsitempusius, iš visų jėgų slepiančius savo sielos randus, įsitikinusius, kad jiems pavyko. Jie dar nesupranta, kaip nesupratau ir aš, jog būtent dėl šių randų ir buvo pasirinkti. Misijai reikia žmogaus, kuris yra lankstus realybei: įpratęs, kad ši retkarčiais išskysta, pasikeičia ir iškrečia kažką neįmanoma, nesipriešinančio. Tik žmogus, priimantis tariamą savo beprotybę, gali grįžti iš šios misijos nesužalotas, gavęs tai, ką reikėjo parsivežti.

Išmokau žvelgti į juos – į mus – kaip į derlingą žemę. Žemę, kurioje savo sėklas pasės visata.