Nr. 7. Rasa Kurtinaitytė „Palaimintieji“

– Kodėl juos ten kiša? – paklausiau, stebėdamas stiklo kabiną.

– Nes žmonės nori matyti savo herojus, – atsakė Julijus.

Į salę siūbtelėjo nauja žiūrovų banga; jis patraukė mudu prie sienos, gilyn į kolonų šešėlį.

– Turiu omeny, kodėl toj būdoj padaro tropines sąlygas? – patikslinau. Šįkart prie kabinos laukė viena palaimintoji, jauna moteris. – Kodėl tai sukelia virsmą?

– Nežinau, tačiau tokia kosmoso dovana, – tarė Julijus su tuo užknisančiu pakylėjimu. Turbūt jo kartos bruožas.

– O tu tikras, kad virsmas atėjo iš kosmoso?

Julijus nusišypsojo, juoko raukšlės išryškėjo aplink rudas akis. Jis pasilenkė ir pakštelėjo į skruostą.

– Tavo smalsumas labai simpatiškas, – tarė. Ištempiau kaklą, bandydamas nuvogti deramą bučinį, bet jis sulaikė. – Faustai. Mes viešumoje.

– Koks skirtumas? – atšoviau. – Čia pilna porelių.

Apžvelgiau salę. Stogas kilo milžinišku kupolu, po kuriuo kabojo įspūdingas kosmoso modelis: auksinės planetos ir balti spinduliai, varstantys erdvę. Salės centre, po spindulių lietaus maketu, stovėjo stiklinė virsmo kabina. Aplink šią grūdosi minia, bet salės pakraščiuose slėpėsi ne viena sulipusi pora. Daugiausia studentai. Dilgtelėjo pavydas: būčiau ketvirtam kurse, jei būčiau įstojęs. Deja, tam reikia arba pinigų, arba proto.

– Verčiau stebėkime virsmą, – Julijus nukreipė žvilgsnį į salę. – Prasideda.

Siektelėjau jo delno, bet susilaikiau. Aišku kaip dieną: problema – ne etiketas, o mes. Sunėręs rankas, dėbtelėjau priešais.

Uniformuotas vyras įvedė moterį kabinon ir pasodino. Kol junginėjo aparatūrą, salė nuščiuvusi tylėjo, tačiau jam baigus darbą ir užtrenkus duris, prasidėjo jovalas.

Pusė žmonių iškėlė švieseles ir uždainavo. Kažkas apsiverkė. Stovėję prie kabinos ėmė rašinėti ant stiklo; iš čia nesimatė, bet tikrai bus bent keli „mylime didvyrius“ ir „tavo garbė niekad neužges.“ Palaiminta visiems šypsojosi. Kol kas.

– Garantuoju, jog palaiminimas – eksperimentų pasekmė, o ne visatos stebuklas, – burbtelėjau.

– Kažin, ar gali garantuoti, – Julijus kilstelėjo tamsų antakį.

– Ko ne?

– Neturi įrodymų.

Jokių „nes nieko nesupranti“ ar „nes tu perpus jaunesnis.“ Todėl jis man ir patinka.

– Sapalionėms apie kosmosą įrodymų irgi nėra, – prikišau.

Jo akyse sužibo pažįstamos ugnelės. Įsižiebdavo, kai pažerdavau klausimų ar spėjimų, net pačių kvailiausių, ir nusifilosofuodavom iki grynų kliedesių. Dievinu mūsų pokalbius.

Išskyrus apie palaiminimą. Sunku, kai negaliu pakęst to, kuo jis gėrisi.

– Įrodymai ten, – Julijus parodė į kitą salės pusę, kur švietė Virsmo Bibliotekos iškaba.

– Ten tik Universiteto nariams, – paniurau. – O ne tokiems atsilupėliams, kaip aš.

– Vadinasi, šiam tikslui reikės dviejų atsilupėlių, – jis nusišypsojo, ir krūtinėje tapo šilta. Paėmęs už rankos, kad neišsiskirtume, Julijus žengė į minią.

Jo užsidegimas atsakyt į mano klausimus davė jėgų brautis pirmyn. Kirsdami salę, artėjome prie centro. Mačiau aparatus kabinos kampuose. Jie veikė: stiklas iš vidaus rasojo, oras mirguliavo, kilo kažkokios dujos. Mačiau prikabintą lentelę su virsmo legenda: tipo kažkada dangų nutvieskė baltos šviesos lietus, atnešęs žmonėms palaiminimą.

„Lietaus“ maketas ėmė suktis – virsmas prasidėjo.

Moteris ant kėdės sulinko. Žmonės toliau rašė gražius žodžius, vienas pabučiavo stiklą ir parpuolė ant kelių.

– Juokdariai, – mečiau. – Nenustebčiau, jei ją ne kilnumas čia atvedė, o įgrūdo elitinė šeimynėlė, norinti šlovės giminei.

– Tokiu atveju, jai palaikymo reikia dar labiau, – atsiliepė Julijus su pagarba balse.

Na… Negalėjau prieštarauti. Virsmas jai duos antgamtišką ištvermę. Ją siųs į ekspedicijas, kvies tyrinėjimams, ir ji taps svarbiausių atradimų dalimi.

Ir mirs po kelių metų. Antžmogiška jėga iš oro neateina. Kūnas negrįžtamai perdega.

Moteris nuslydo nuo kėdės. Apglėbusi save rankomis, drebėjo.

– Aš dėl amžinos garbės savižudybei nesirašyčiau, – pareiškiau. Skindamas mums kelią, Julijus grįžtelėjo per petį:

– Kai kurie virsmą renkasi dėl rojaus.

– Mulkiai. Garantuoju, jog patys nėra matę to žiburiuko, – dėbtelėjau į legendos lentelę. Antra jos pusė paistė apie šviesos spindulį, – palaimintą sielą, – kuris šauna į kosmosą, kai palaimintieji miršta. – Be to, rojus – ne visiems, o tik aukščiausiam socialiniam laipteliui su jų „vertesnėm“ dūšiom.

Julijus neatsakė. Jo pirštai suspaudė maniškius; žinau, kad jam tai irgi kliūva. Bent vienas smalos šaukštas palaiminimo statinėje.

Išnirę iš žmonių jūros, atsidūrėm prieš biblioteką. Ši buvo maža, bet prašmatni, už dvivėrių stiklo durų šmėkščiojo baltos lentynos ir paauksuoti foteliai. Julijus žengė prie budėtojos stalo.

– Laba diena. Aš iš istorikų asociacijos, – tarė, tiesdamas kortelę. Gerai skiedžia. Jis tą kortą gavo iš draugo už menotyros patarimus. – Dėstau privačiai, šiuo metu rengiu mokslinį darbą palaiminimo tema. Norėčiau pasinaudoti jūsų archyvais.

Moteris apžiūrėjo dokumentą, tada – Julijų. Jis atrodė puikiai. Juodi plaukai tvarkingai sušukuoti, vietomis pažymėti sidabriškų sruogų, švarkas – nors senas ir ties alkūne sulopytas – lyg jam siūtas. Stengiausi nespoksot; nusukau žvilgsnį. Pagavau savo atspindį durų stikle: ryžas išstypėlis sunešiotu džemperiu.

– Ir jūs su… – moteris mane nužvelgė. – Sūnumi?

– Studentu, – pataisė Julijus. – Geriausias iš grupės.

Vos išlaikiau neprunkštęs. Jis tiek pat dėstytojas, kiek aš – studentas. Apskritai susipažinom amatų mugėje – abu lipdėme puodelius su veidais ir supratom, jog turime kažką bendro. Vis dar iš jų geriam.

Išsitraukusi raktų ryšulį, moteris mus įleido ir vėl nusigręžė į kabiną, kur palaiminta jau gulėjo susirietusi.

Užėjom. Biblioteka buvo ankšta, sienos užstatytos lentynomis, išskyrus kažkokias duris. Dirstelėjau pro stiklą – sandėliukas su viena lentyna. Paklibinau rankeną – užrakinta.

Grįžau prie pasiekiamų knygų. Naršėm greitai ir efektyviai, pasidalindami radiniais: palaimintųjų pasiekimai, virsmo kabinos sandara, kosminio gėrio teorijos…

Salėje užgiedojo apie kosminę šviesą ir išrinktųjų sielas.

– O tau nieko, kad praleisi virsmą?

– Virsmas užtrunka, laiko turime, – Julijus man mirktelėjo. – Ideali proga gauti atsakymus. Kitaip negalėsiu teigti, jog žinau juos geriau už tave.

Po galais, norėjau jį apkabinti. Bet pro duris matėsi gera riekė publikos.

Mes viešumoj. Ir net ne visai mes. Dėstytojas ir studentas. Aišku, to reikėjo, kad mus praleistų, tačiau norėtųsi būti tiesiog savimi.

– Faustai? – jis mane stebėjo. – Viskas gerai?

– Aš tik galvojau, – pirštais perbėgau knygų nugarėles. – Mes irgi už stiklo.

– Ką turi omeny?

– Stovim kabinoj, ir iš jos mūsų nesigirdi, – sumurmėjau. – Žmonės rašo ant stiklo, bet ne apie herojus. Rašo mūsų versijas, kurios leidžia jiems jaustis patogiai – kol liksim uždaryti. Kol nebandysim išeiti ir kalbėt už save.

Nuleidau rankas. Kas geriau: išeiti iš kabinos laisvu žmogumi ir rizikuoti ar nugyventi ilgą gyvenimą už stiklo?

Julijus tylėjo. Priėjo arčiau. Atrodė, jog kažką pasakys, bent uždės ant peties ranką – tačiau sustojo. Jo akys nukrypo į salę. Vėl tas pakylėtas žvilgsnis. Niekada nesupratau.

O gal pavydėjau, kad palaimintais jis žavisi atviriau, nei manimi.

Jis turi pamatyti, jog virsmas iš jokio kosmoso neatėjo. Gal atsipeikės.

– Julijau, – sušnibždėjau. – Nukreipk jos dėmesį.

– Budėtojos? – jis kilstelėjo antakius. Linktelėjau.

– Bus verta.

Rudos akys mane nuskanavo. Vėl pasirodė žaismingos ugnelės; užsikrėtęs azartu, jis nusišypsojo. Kai nužvelgė mane antrąsyk, maniau, ištirpsiu.

– Gerai, – be jokių klausimų, Julijus nuėjo prie moters.

Pakišo jai knygą ir ėmė kažką aiškintis. Prisėlinau iš nugaros. Salės triukšmas užgožė garsus. Visų dėmesys buvo ties kabina. Budėtojos – ties Julijum. Pradaręs stalčių, sužvejojau raktus ir tyliai moviau prie slaptų durų. Pabandžiau vieną raktą, antrą… Trečias klaktelėjo.

Nutykinau atgal. Julijus pastebėjo; suvokęs, ką darau, išplėtė akis, bet susiėmė. Palinko virš stalo, nusijuokė, persibraukė plaukus; net su nutrintais rūbais buvo velniškai žavingas. Budėtoja aiškiai galvojo tą patį, nes pražiopsojo, kaip grąžinau ryšulį į stalčių.

Vos Julijus atsidūrė bibliotekoj, įsitempiau jį į kambariuką; iš čia mūsų nesimatė.

– Vogti raktus? – sušnypštė jis. – Išprotėjai?

– Negi nenori atsakymų apie palaiminimą? – atkirtau. Pataikiau – jo veide šmėstelėjo alkis.

– Per tave, aš… – Julijus išpūtė orą. Jei ir bandė pykti, nepavyko – vėl išsiskleidė drąsi šypsena. Jis atrodė toks laisvas. Toks gyvas. – Gerai. Negaiškime.

Puolėm prie lentynos. Visokios statistikos, suvestinės… Ėmiau knistis ieškodamas labiausiai užkištos knygos. Kažkokią iškrapščiau.

– Žiūrėk, – sumurmėjau pasklaidęs. – Mirčių išrašai.

Ne šiaip žmonių – palaimintųjų. Visi su vardais, pavardėm ir mirties datom. Ir visų kūnus, kaip pažymėta, paliko… balsva šviesa, šovusi į dangų.

Sugniaužiau knygą. Gerklėj strigo gumulas.

Ne legenda. Palaimintų šviesa išties grįžta į kosmosą. O aš – avigalvis, bandęs pašiept žmonių įsitikinimus.

– Gal man tapti palaimintu, – sušnibždėjau.

Julijus net atšlijo.

– Žinau, kad neįmanoma, – pridūriau. – Mes per daug… nepatogūs. Ir neturtingi.

– Ko prisigalvojai? – jis suglumo. – Tu nekenti palaimintųjų.

– Bet visata juos myli. Ir visuomenė. Ir… – vos nepakėliau akių į jį. – Jei būčiau palaimintas, niekas negalėtų laikyti kabinoj.

– Faustai. Tau to nereikia. Tu nuostabus, koks esi.

– Nuostabus nevykėlis.

Jis mane apkabino.

– Nešnekėk nesąmonių, – sušnibždėjo.

Paleidau knygą žemėn. Nebenorėjau galvoti.

Slėpiausi jo rankose, kol giesmes salėje vėl pakeitė skanduotės. Virsmas artėjo prie finalo. Julijus atsitraukė, pakėlė leidinį; tas buvo atsivertęs kitoj vietoj. Dirstelėjau.

– Pala, – perėmiau knygą. – Čia apie šviesos lietų. „Kosminė spinduliuotė paveikė visą populiaciją, pasėdama spindulius. Jie persiduoda per kartas, tačiau yra neaktyvūs.“

– „Jog virsmas prasidėtų, sukeliama kūno būsena, kurioje spindulys pabunda,“ – perskaitė Julijus.

– „Po virsmo, kūnas maksimaliai naudoja išteklius trejus-penkerius metus, jog sustiprintų spindulio…“

Išverčiau akis.

– Jauniklį? – pasakėm vienu metu.

– „Žmogus išsekęs miršta, o užaugęs spindulys palieka… augimvietę… ir grįžta į kosminę erdvę,“ – vos judindamas lūpas užbaigė Julijus.

Tyla buvo tanki. Nekvėpavom. Bet kai įtraukiau oro, iš manęs išsiveržė pats riebiausias prunkštelėjimas. Palaiminti tėra maistas ateiviams.

Ir kažkas tai slepia. Nors apsimoka – palaimintieji stumia atradimus pirmyn.

– Aš – kvailys, – Julijus atsirėmė į sieną. Atrodė taip, tarsi pasaulis aplink jį byrėtų.

– Visai ne. Juk radai atsakymą, – šyptelėjau; galva sukosi. Mano pasaulis irgi byrėjo – ir byrėdamas pagaliau įleido vidun orą. Šviesą.

– Visą šį laiką… tikėjau… melu, – Julijus papurtė galvą. – Aš… aš – paskutinis idiotas.

– Ne. Tu – drąsus, – užginčijau. Jis tyliai pakartojo žodį. Lyg svertų. – Metei iššūkį savo tikėjimui.

– Be tavęs nebūčiau išdrįsęs.

Nuaidėjo griausmingi plojimai. Susižvelgėm. Pakišau knygą po džemperiu, ir išėjom į salę.

Virsmas baigėsi – palaimintoji stovėjo sukaitusi, tačiau atsigavusi, su savo nauja ištverme. Vykdytojas atidarė kabiną. Ji išlipo. Žmonės švilpė.

Julijus stebėjo procesą nemirksėdamas. Kažkas jo žvilgsnyje pasikeitė. Kažkas negrįžtamo.

Jis pajudėjo link lauko durų.

– Nepasiliksite ceremonijai? – šūktelėjo budėtoja. – Studentui reikėtų pamatyti.

– Jis ne studentas, – Julijus sustojo. – O aš ne dėstytojas.

Jis atsigręžė į mane. Maniau, kažką pasakys – bet jis pasilenkė ir pabučiavo.

Stvėriau jį į glėbį. Kam rūpi, ką galvoja žmonės, jei net jų tikėjimas – nesusipratimas? Atsitraukiau, ir Julijus šypsojosi – taip džiugiai, kad jaučiausi nutviekstas saulės. Ar kažkas aiktelėjo? Reagavo? Nežinau.

Aplinka neteko prasmės. Jis darė tai dėl manęs. Dėl savęs.

Gal mes jau palaiminti.

Čiupau jį už rankos ir ištempiau iš salės. Pakeliui įgrūdau knygą kažkokiai studentei; tegul žmonės žino. Pasigirdo pirmieji ceremonijos skaitiniai, ir žengėme pro duris lyg pro dūžtantį stiklą.

Išvirtome į ankstyvą naktį; nesustojau.

– Kur einame? – Julijus suspaudė delną.

– Kur tik norim, – užverčiau galvą ir įtraukiau oro. – Gal ant atodangos. Stebėti žvaigždžių ir spėlioti, kur spindulių namai.

Atsukę nugaras salei, gatvei, miestui, traukėme tolyn.