Nr. 8. Aloyzas Kalakykiškis „300“

Jau nuo pat pietų pradėjusi rinktis minia nekantriai laukė pagrindinio šio vakaro pranešimo. Rodos kiekviename jos kampelyje netilo diskusijos apie tai, kas galėtų būti pristatyta. Vieni tikėjosi išgirsią apie naują erdvėlaivį, kiti manė salauksią žinių apie vis spekuliuojamą tarpplanetinę misiją, tačiau niekas net neabejojo būsimo anonso grandioziškumu. Visgi tai buvo vos trečioji tokia konferencija per kiek daugiau nei keturiolika metų. Juk niekam nereikia nė priminti, kaip aukštyn kojom pasaulį apvertė pirmosios dvi, atvedusios žmoniją į asteroidų kasybos amžių. Kova dėl gamtinių išteklių tapo seniai pamiršta kone distopine idėja. Beveik neribota naudingųjų iškasenų pasiūla įgalino pasiekti prieš tai neįsivaizduojamų technologinių proveržių, o ekonomiškai atsiperkančia tapusi atsinaujinančioji energetika leido ištraukti milijardus žmonių iš skurdo. Ir visa to centre buvo vos viena korporacija, vos vienas žmogus…

Vasarinėms basutėms pamažu tapsint laipteliais į viršų, prasiveržusios audringos ovacijos sulig akimirka virto ekstazės banga. Daugeliui vien galimybė akies krašteliu žvilgtelėti į „visos tautos tėvą“ jau būtų tapusi įvykiu, apie kurį kiekvienas pasakotų savo anūkams, o čia dar ir privilegija tapti liudininkais, kaip bus atvertas naujas žmonijos istorijos puslapis. Pagaliau ant scenos vidurio pasirodžiusi figūra buvo ne ką aukštesnė už neseniai į paauglystę įšokusį bernioką ir savo stotu leido abejoti ar bėdai ištikus būtų sugebėjusi net ir pačią save pakelti nuo žemės paviršiaus. Mūvimi dvejais dydžiais per dideli kamufliažiniai šortai rėžė akį dėl prie jų visiškai nederančių gėlėmis išdabintų havajietiškų marškinėlių, o virš kulkšnių užtemptos kojinės buvo nusėtos riebalų ar dar nežinia kokio marmalo dėmėmis. Tiesa, galima susidaryti įspūdį kiek gelbėjo vis dar Turkijos saulę menanti nepriekaištinga plaukų linija, o duobutės skruostuose neabejotinai liudijo apie jų savininko nuoširdumą. Štai jis visų mūsų šiaurinė žvaigždė – Manfredas Kandrotas.

Susirinkusiųjų šūksniai ir klyksmai pranešimo neleido pradėti dar kelias minutes. Tačiau kiekvienas iš jų buvo palydėtas nuo scenos sklindančios akį spiginančios šypsenos bei mielo, lyg seniai nematyto artimojo, žvilgsnio. Miniai galiausiai nurimus, Manfredas rankomis apglėbė mikrofoną, o jo dar prieš akimirką buvusią džiaugsmingą išraišką staiga persmelkė tarytum didžiulis susirūpinimo ir liūdesio pliūpsnis.

– Mano tauta, kuriai aš tarnauju, puikiai suprantu, kodėl jūs visi šiandien čia susirinkote, tačiau šis vakaras nėra skirtas kalboms apie tai, ką mums žada ateitis. Šis vakaras skirtas tam, kad susigrąžintume pačią ateitį į mūsų visų rankas.

Šypsenas minios veiduose staigiai pakeitė akmeniniai biustai, bet tai nebuvo nusivylimas – veikiau smalsumas persipynęs su mažumėle išgąsčio.

– Visas mano gyvenimas buvo pašvęstas kovai dėl jūsų ir jūsų vaikų šviesesnės ateities, – sielvartingai, tačiau kartu ir su ugnies kibirkštėle ištarė miniai. – Visa, ko rytais bijodavau – tai iššvaistyti dieną užsiimant darbais, kurie pasitarnautų niekam kitam, tik man pačiam. Visa ko norėjau – tai, kad po visko mane prisimintų ne dėl užgyventų turtų, ne dėl padabintų rūbų, o dėl to, jog kai kiekvieną kartą reikėjo rinktis – stojau į jūsų pusę. Aukojau save dėl jūsų labo. Nemaniau esant kilnesnio darbo, negu tarnystė savo tautai! – dabar jau tarsi greitakalbe pyškindamas žodžius bei mosikuodamas į dangaus skliautą iškeltomis rankomis, audringai rėžė Kandrotas.

Paskutiniai žodžiai įaudrino susirinkusiuosius, ir per minią nusiritusi palaikančių riksmų lavina kalbą trumpam privertė sustabdyti.

– Tačiau net ir geriausi mano norai yra visiškai bejėgiai prieš tai, kur mus jau paskutinius kelerius metus gramzdina Pandzūkų partija, – pratęsė kalbą jau pykčiu atsiduodančiu balsu ir nuleisdamas galvą žemyn. – Aš negalėčiau nei sau to atleisti, nei kada nors išdrįsti pažvelgti jums į akis, jeigu neužkardyčiau mūsų tautos naikimui kelio. Visa, dėl ko jūs bei aš taip sunkiai dirbome, yra trypiama be jokių skrupulų, siekiant vien asmeninės naudos. Ir aš skelbiu, kad tam atėjo galas! – Manfredas sušuko su jam viešumoje nebūdingu įniršiu ir trenkė mikrofono stovą į scenos grindis. – Užteks!

Net ir konferencijos techniniai darbuotojai po šių žodžių prisijungė prie griausmingu avocijų ir kartu pradėjo skanduoti Kandroto pavardę.

– Dvidešimt keturios valandos! Tiek laiko suteikiu ministrui pirmininkui perleisti man savo postą ir valdančiajai koalicijai atsistatydinti.

– Kandrotas! Kandrotas! – iš minios nesiliovė tilti skanduotės.

– O jeigu šis mano reikalavimas nebus įgyvendintas, kaip paskatinimą, pakeisiu vieno dabar kasinėjamo asteroido orbitą ir nukreipsiu jį tiesiai į Pandzūkų pirmininko dvarą!

– Kandrotas! Kandrotas!

Prezidentūra. Baltu marmuru tviskančiame ir antikinės statulomis išdabintame kambaryje, ant kėdės, kuri būti tikusi ir pačiam Napoleonui, ramiu veidu bei sukryžiuotomis kojomis sėdejo vyriškis. Prie jo lengvu žingsniu artinosi nuo žurnalistų klausimų jau kone mirtinai išvargęs „visos tautos tėvas“.

– Ponas Prezidente Remigijau, kaip visada garbė jus sutikti.

– Man taipogi, ponas Manfredai. Na ir košės jūs visiems privirėte, – su žaisminga šypsena pasakė jo ekscelencija. – Prašau sėskite.

– Košės privirimo ar taip, ar taip jau nebuvo galimybių išvengti, – niūriu tonu išrėžė svečias. Seniai jau reikėjo reikalus su tais dzūkais sutvarkyti, kol jie ten visai nebaigė išprotėti. Girdėjau net ir raketiniam kurui sugalvojo mokestinę išimtį panaikinti. Invalidai. Visiški daužti protiniai invalidai. 

– Na, grasinimas asteroidu turbūt irgi nebuvo pats išmintingiausias kelias, kuriuo buvo galima eiti, – priekaištingai pareiškė Remigijus.

– Jie mane jau visai užpiso! – nesugebėdamas tvardytis suriko Manfredas. – Seniau viskas paprasčiau būdavo. Bagažinė, žvyrkeliukas, miškelis, parodai į kastuvą ir pyst jau tik žėk – ponas sėdi ramus kaip belgas. O dabar… Su kiekvienu tąsytis reikia. O kai tų tešlagalvių dar visa partija prisikuria, tai…

– Dvidešimt, – tirados pabodęs klausytis ją pertraukė prezidentas.

– Kas dvidešimt? – nesupratęs, kas tuo norėta pasakyti, nusistebėjo svečias.

– Dvidešimt procentų nuo viso pelno, kuris ateina iš asteroidų kasybos, – visiškai ramiu tonu atsakė jo ekscelencija.

– Gal tave blogai išpudravo? Jau ir taip prieš pora metų nuo dvylikos iki penkiolikos pakėliau. Vėl mane terorizuoti sugalvojai? Vėl maža pasidarė?

– Gerbiamasis mūsų tautos tėtuši, tik noriu priminti, kad prieš įstatymus visi esame lygūs. O terorizavimu aš nei užsiimu, nei planuoju tuo kada nors užsiimti, juo labiau, kad už tai grėstų baudžiamoji atsakomybė.

Mėnulis. Asteroidų orbitų kontrolės būstinė. Valdymo pulte sušvito violetinė lemputė, indikuojanti apie skubiai reikiamą pakeisti skriejimo trajektoriją.

– Čekai, varla tu, kelkis turim darbo, – savo kolegą žadino vyresnysis orbitų valdymo specialistas – Šniūras Jonaitis.

– Vėl? – iš akių trindamas traiškanas sumurmėjo jaunesnysis specialistas – Čekas Petraitėvič.

– Rūpužiokai, bimbėk iš lovos tik tais, – savo nepasitenkinimo nė neketino slėpti, jau į šeštą dešimtį įkopęs ir ne vieną tokį tinginį matęs pamainos vadovas.

– Gerai, gerai, keliuos, – jau visai išsibudinusiu balsu atšovė šiam. 

– Kodas violetinė. Taikinys – A18-D52, aš paruošiu ir paleisiu krypties zondus, tu gauk ir nustatyk naujas orbitos koordinates.

– Oki doki, šefas.

Neilgai trukus iš mėnulio pakilo ir A18-D52 link pajudėjo aštuoni nedidelio automobilio dydžio raketiniai zondai. 

– Iš manęs jau viskas, duok žinot kai baigsi, – sušuko vyresnysis.

– Ė šefas, čia žinokit kažkas su nauja orbita ne taip yra. Jinai susikerta su Žeme, – neužtikrintu balsu išlemeno jaunėlis.

– Su kuo sakei? Su Žeme? Negali būt, patikrink viską dar kartą.

– Nu šefas, pats pažiūrėkit. Viską jau ir taip keletą kartų pertikrinau.

Šniūras visas suirzęs ir nepatenkintas nuėjo būtent to ir padaryti, su kiekvienu žingsniu keikdamas šių laikų jaunimo neatidumą.

– O rūpuže, iš tikro tiesiai į žemę, – priblokštu balsu ištarė jis. – Tokio čiūdo dar nebuvau matęs. Greitai sujunk mane su centriuku, ką jie čia priblūdijo?

– Centriukas klauso, kuo galiu padėti? – po kelių minučių iš valdymo skydo garsiakalbių pasigirdo žavus moteriškas balsas.

– Laba diena, gerbiamoji. Čia kalba orbitų kontrolės būstinė. Sakykite ar nebūsite padarę klaidos dėl taikinio A18-D52?

– Taikinio A18-D52? A taip, tai specialus pono Manfredo nurodymas. Yra poreikis nukreipti asteroidą į vieną dvarą. Bet nesijaudinkite, patsai Manfredas viską apskaičiavo ir parinko taikinį. Sakė išrinko tokio pat dydžio kaip ir pats dvaras, kad netyčia kokia jo siena dar neišgriauta nepasiliktų.

– Sakykite gerbiamoji, kokio skersmens tas asteroidas būtų?

– Tai kaip ir pats dvaras – trijų šimtų metrų skersmens – maloniu balsu patikino kalbančioji.

– TRIJŲ ŠIMTŲ? – suriko Šniūras.