Nr. 10. Jonė Tamsuolė „TELE… TELE…“

Praeis keli dešimtmečiai, kol Roma Katalikienė, gavusi Nobelio premiją astrosociologijos srityje, vėl prisimins savo ištartą frazę, kai perskaitė močiutės pomirtinę žinutę. Užgniaužusi kaltės, graudulio ir palengvėjimo jausmų mišinį, ji pradės skaityti paskaitą. Auditorija klausys įdėmiai, bet po pusės metų prisimins tik nuotrupas ir nebegalės atpasakoti to, ką girdėjo.

Roma močiutę pakvietė teleportuotis į ungurių planetą, nes buvo pradėjusi tyrinėti būtybes, kurios dėl savo panašumo į ungurius, taip ir buvo vadinamos. Žemėje tada dar vyravo daugybė keistų reikalavimų mokslininkams. Įstatymai jiems draudė kurti naujus žodžius, kurių nesupranta plačioji visuomenė. Kuo daugiau negirdėtų pavadinimų – tuo didesnis visuomenės susipriešinimas ir sunku pritraukti finansavimą, – tuomet kartodavo politikai. Romai niekada nepatiko toks požiūris. Ji jautė, kad reikia kovoti su šiomis nesąmonėmis ir jai pavyko šią kovą laimėti. Ateityje planeta buvo pavadinta jos močiutės vardu. 

Močiutė vardu Waitangi iš pirmo žvilgsnio buvo Romos antipodas. Ji dienų dienas leisdavo žaisdama kvailą žaidimuką rankiniame kompiuteryje ir viskas į ką turėjo noro gilintis, buvo ji pati. Retai kada su ja galėjai pasikalbėti apie tai, kas vyksta pasaulyje. Waitangi jautėsi saugi tik savo pačios draugijoje. Na dar truputį ir gamtos draugijoje. Kita vertus anūkė pasikviesti teleportuotis pasirinko būtent močiutę. Jaunoji mokslininkė norėjo praplėsti ne tik savo, bet ir senų žmonių akiratį, tvirtai tikėdama, kad tai yra kelias į tarpusavio susikalbėjimą. Nors kvietė ne vien dėl jos amžiaus, bet ir todėl, kad jas vienijo pagrindinė vertybė – pasirinkimo laisvė.

Waitangi sutiko palydėti Romą į Ungurių planetą, nes jautėsi, kad nebeturi ko prarasti. Ji jau sena ir dar kažko lyg norisi prieš paskutinę kelionę. Gal kokios kitos kelionės?, – galvojo ji, tepdama dar vieną sumuštinį, kurį ketino iškepti Romai. 

Roma, valgydama močiutės keptą sumuštinį, pradėjo svaidyti nebereikalingus argumentus, kuriais bandė nuraminti savo pačios abejones:

-Viskas bus gerai. Žinau, kad nesi to patyrusi, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad viskas kuo aš pasikeičiau, tai tik praplėčiau suvokimą apie visatą. Jau padaryta didelė pažanga ir ištirta daugybė žmonių, kurie patyrė teleportaciją. Nenustatyta jokio didelio poveikio žmogaus sveikatai. Taip, yra atvejų, kai žmonėms truputį paveikia atmintį, bet tai išgydoma.

Teleportacija iš tiesų jau daugiau nei 40 metų buvo prieinama visuomenei. Pradžioje tokį kelionės būdą į kitas visatos planetas rinkosi tik drąsiausi, kurių garbės troškinys dar virė burbuliuodamas. Jie visi jau buvo lankęsi planetose virtualiai, nes virtualus informacijos teleportavimas tiesia linija į kitą iš Žemės matomą planetą buvo galimas nuo neatmenamų laikų. Tačiau tai nepadėjo išvengti mirčių keliaujant fiziškai. Bet dėl tų mirčių progresas buvo įspūdingas ir staigus. Kažkas turėjo pasiaukoti, kad naujos žinios apie tamsiąją medžiagą ir gravitaciją būtų panaudotos praktiškai ir padėtų išmokti plaukioti tamsiosios medžiagos vandenynais kaip kažkada plaukėme į naujus žemynus Žemėje. 

Jau nuo pirmų dienų buvo aišku, kad teleportuotis be taisyklių ir tvarkos yra kaip išjoti į didmiesčio eismą ant išsigandusio stručio, todėl buvo sukurti: Portalai – astro uostai su reikalinga infrastruktūra; Tarpplanetinai pasai – dokumentai, kuriuose atvykus į kitą planetą įsegama sekimo mikroschema, o grįžus į Žemę mikroschemą pakeičia antspaudas su data ir planetos pavadinimu; Teleportacijos tuneliai – stikliniai (su galimybe nuleisti geležinį gaubtą), segmentuoti kelių kilometrų ilgio ovalios formos statiniai kitoje planetoje. Panašūs į tai, ką Žemėje matome akvariumuose po vandeniu. Ne visose planetose, su kuriomis pavyko užmegzti ryšį, sąlygos buvo palankios žmogaus gyvybei, todėl tuose tuneliuose sukurta galimybė pamatyti planetą ir išlikti gyvam. 

Žinoma, kaip ir visos naujovės, teleportacija pirmiausiai buvo priimta jaunimo tarpe. Kai pasibeldžia savisaugos amžius, žmonės spaudžia rizikos stabdžius. Anūkės Romos tėvai jau buvo pusiau spustelėję savuosius, tik jie neketino spausti dukros ir leido jai priimti sprendimus pačiai. Roma norėjo tapti astrosociologe ir praplėsti žmogaus suvokimo galimybes ir jie tai žinojo. Bet kaip jie jaudinosi, kai ji teleportavosi pirmą kartą! Pagrindinis teleportacijos principas – kelionės metu mūsų atomai yra stipriai suglaudžiami tarpusavyje, tam tikra prasme tampame superfluidu, kuris sklendžia erdve iki kito taško ir tada portale yra atverčiamas į mums įprastą biologinį pavidalą. Kiek tai yra žalinga organizmui, dar nebuvo žinoma daug, todėl Žmonijai atsirado terpė prisikurti prietarų ir konspiracijų, kurios maitino žmones baime ir trukdė progresui.

Kai Waitangi jauname savo gyvenime girdėjo apie teleportaciją, pagrindine problema buvo laikoma tai, kad suspaustas ir vėl suformuotas objektas galbūt jau yra naujas, o ne tas pats. Ji žinojo, kad žmonės po kelionių tiriami, bet ką, jeigu yra rodiklis, kurio taip lengvai nepamatuosi? Gal tas pokytis keliavusiems tiesiog tampa nesvarbus, o fiziškai jo nepamatysi? Labiausiai visame tame Waitangi nenorėjo, kad jai iš naujo reikėtų ieškoti savęs. To jau ji nepakęstų. Visą gyvenimą bandė suvokti, kas ji tokia, ką turėtų veikti, kaip jaustis yra normalu ir už ką nereikia savęs graužti. Būtų pernelyg apmaudu bent krislelį užčiuoptų atsakymų prarasti. Bet patirti kažką pirmą kartą savo senu fiziniu kūnu Waitangi viliojo. 

Kai tik apie teleportaciją paskelbė naujienose, įsikūrė TTKA – Tarpplanetinių teleportacijos kelionių agentūra. Ji ir organizavo pagrindinius turistinius procesus. Pirmiausiai prieš teleportaciją reikia praeiti patikros procedūras. Visiems išduodami iš specialių medžiagų sumegzti kostiumai, kurie palaiko kūną kartu atspaudimo momentu. Tiesa, visada yra, ką nugabenti teleportacijos tunelio priežiūrai, tai dar reikia prigriebti ir keletą atskirai supakuotų daiktų, kitoje planetoje dirbantiems asmenims. 

Kai jau esi fiziškai pasiruošęs, prasideda jausmų logistika. Slėgis kūne didėja, tai primena tarsi nesvarumo būseną suplaktą su sąnarių skausmu, tada užplūsta nepatirto jausmo panika. Po panikos ateina malonusis taikos laikas. O tada žybteli geltonai balta šviesa. Pirmiausia atsipeikėjant grįžta rega – Waitangi atveju, geltonai balta šviesa po truputį keitėsi į formomis virstančius šešėlius ir buvo atsakyta į jos klausimą „Ar aš apakau“. Ne, neapako. Tada grįžo lytėjimas – pajuto, kad turi galūnes, nutirpo veidas, pasidarė karšta. Galiausiai išgirdo kažką keistai karkiant ir užuodė senos burnos kvapą. „Ai, čia aš“, – pagalvojo Waitangi ir truputį susigėdo, kad yra nukaršusi senė pati sau sukelianti šleikštulį. 

Roma jau buvo atsigavusi ir kaip jauna mokslininkė, į visą procesą žiūrėjo labai profesionaliai ir racionaliai. Pasitikrino, ar viskas kaip įprastai, tada nuskubėjo suteikti močiutei savo žinių apie kylančius išgyvenimus. Waitangi atsigavus, abi nuėjo į pasų patikrą. Atidavė atgabentus daiktus, gavo reikalingus čipus ir galėjo tęsti kelionę tuneliu. 

Tunelis buvo pilnas žmonių. Visi jie spietėsi prie stiklinio skaidraus paviršiaus, kad tik galėtų įsitaisyti geriausioje vietoje, kai atplauks unguriai. Ten priekyje buvo tokia krūva žmonių, kad Waitangi pasibaisėjusi sušnibždėjo anūkei:

-Aš tiek žmonių paskutinį kartą mačiau tik prie Jėzaus Rio de Žaneire. 

-Einam, rasiu ramesnę vietą,- Roma mikliai prasibrovė pro nekantraujančią minią ir pasuko vienu iš tamsesnių koridorių. Waitangi bizeno iš paskos vis labiau nerimaudama. Moterys atsidūrė siauresnėje erdvėje netoli tualetų, todėl žmonių čia nebuvo daug. Waitangi stovėjo sustingusi ir labai susiraukusi.

-Kas tau?, – šiek tiek susirūpino Roma.

O Waitangi negalėjo nieko pasakyti, nes jos galvoje zujo tūkstančiai balsų. Per kažkokią klaidą senjorė galėjo suprasti Ungurių planetos būtybių mintis ar kalbą. Vienas priplaukęs pradėjo: 

-Pažiūrėk į šitą. Truputį raukšlėtas objektas, ką? Ir galvos ataugų trūksta. Kad būna skirtingų spalvų, tai mačiau, bet šitas dar kitoks. Matai kaip virpa, bet tuo pačiu ir lėtai juda.

-Fiksuojam, perduosim kitiems, – susidomėję dalinosi įžvalgomis jauniklės būtybės.

Waitangi pabandė atsikirsti mintimis: „Pažiūrėk į savo ūsus, smirdantis ungury. Net rūkymui Žemėj netiktum“.

Būtybė arba apsimetė, arba jos nepasiekė Waitangi žinutė. Ungurių-neungurių priplaukė daugiau ir visos būtybės viena per kitą pradėjo stebėtis. Jų mintys kėlė tokį triukšmą, kad Waitangi užvaldė noras ką nors primušti, suleisti nagus kam nors į odą, kad tik tai liautųsi. Ta begalinė agresija ir bandymas ją užgniaužti išsunkė paskutines jėgas ir ji atsisėdo vietoje.

Tuo tarpu Roma fiksavo būtybių dydžius, formas ir viską įnirtingai užrašinėjo. Net nepastebėjo kaip močiutė atsisėdo ir, sukaupusi visas likusias jėgas, vėl pakilo.

-Gal jau galim grįžti? Man čia labai sunku būti. Kažkaip visai ne to tikėjausi. Per daug žmonių, per mažai laisvės. Visur tik turistai. O tu dar žinai, man šiek tiek klaustrofobija, tai niekad net kosmose dėl to nebuvau. Tikėjausi truputį daugiau laisvės ir ramybės, o čia tik galva zvimbia nuo visų tų garsų.

-Kokų garsų? 

-Čirška čia visi tie…, – Waitangi suprato, kad pasakė per daug. Kad ir kokia jos galva buvo sunki nuo ungurių kalbų, ji šiukštu nič niekam šiam pasauly, net ir artimiausiam žmogui negalėjo pasakyti, kad skaito būtybių mintis. Jos gyvenimui tikrai būtų galas ir ši kelionė būtų jau ta paskutinioji. Ją čia paliktų amžinai tarpininkauti tarp žmonių ir būtybių. Ji taptų mokslo kaline. Ar visus super galia taip slegia? Mes žmonės turbūt tai vadiname negalia. Puiki kelionė, dabar ji suvokė, kad dar ir gyvena su negalia. Roma daugiau neklausinėjo ir jos abi nuskubėjo atgal prie portalo. 

Grįžus į Žemę Roma kibo į darbus ir net neturėjo laiko pasidomėti močiutės sveikata. O sveikata blogėjo. Apie tai Waitangi niekam nesakė, tik toliau žaidė savo kvailą žaidimuką ir mėgavosi savo pačios draugija. Ji neprisiminė, kad buvo Rio de Žaneire ir matė minias žmonių prie Jėzaus skulptūros. Po kelių mėnesių Waitangi mirė. Tą naktį Roma miegodama verkė balsu, o Ungurių planetoje, už teleportacijos tunelio ribų, sužibo būtybių kūnai. Būtybės atsisveikino su žilagalviu, lėtai judančiu ir drebančiu objektu, kuris juos suprato, nors pačios neturėjo jokio savo švytėjimo paaiškinimo.

Tvarkydami Waitangi daiktus, Romos tėvai rado raštelį skirtą dukrai. Jame buvo parašyta: „Roma, aš girdėjau, ką jie galvoja. Atsiprašau, kad nieko tau nesakiau. Močiutė“ Roma perskaičiusi Waitangi mintis sumurmėjo: „Ir aš, močiute, ir aš.“