Nr. 11. Vytautas Ožeraitis „Tavo gintaro spalvos akys yra mano gintaro spalvos akys“

B užveria savo mažo kambarėlio duris, užrakina, stipriai patraukia už rankenos. Lipdamas laiptais žemyn nusišypso. Kam būtų įdomu laužtis į apsileidusio seno techniko miegamąjį? Ko galėtų ten ieškoti? Numesti marškiniai, palaikės kelnės, pora neplautų lėkščių, nuskilęs veidrodis, dėžėmis apkrautas krėslas. Ir net jei tas tariamas įsibrovėlis sugalvotų atidaryti spintą, patraukti šonan kabančius senovinius žieminius paltus ir stumtelti galinę jos sieną, o tada įkištų ranką į nedidelį prie žemės atsivėrusį plyšį ir išsitrauktų miniatiūrinę dėžutę, pilną neurokasečių, tai vis tiek nesuprastų, nė kas ten, nė kaip jas perskaityti. Nebent tiksliai žinotų, ko ieško. Tai reikštų, kad B dienos suskaičiuotos.

Tačiau kol kas B dienos plaukia, kaip plaukusios. Kaukia sirenos, lyja, kaži kur lyg suamsi šuo. B kaip mažas vaikas, mėgsta vaikščioti po balas. Tekšt, tekšt, tekšt, girdėt jo žingsniai kandžios žibintų šviesos apkramsnotoj nakty. Jis kelis kartus apsidairo. Vienas. Bent taip atrodo. Šešėlių čia tokia daugybė, kad juose galėtum paslėpti, regis, ištisus pasaulius. Gal dėl to B renkasi vaikščioti po miestą pėsčiomis, čia, apačioje, kur retas benusileidžia. Kur su kiekviena diena vis daugiau tuštumos, kur nusėda beprasmiai sluoksniai praeities, vis mažiau ir mažiau kam berūpinčios.

Greitakiu tikslą pasiektų per kelias akimirkas. Nesibaigiantis gaudimas viršum galvos į visas puses lakdina tūkstančius, šimtus tūkstančių, milijonus Megapolio sielų. Jis kartais užverčia galvą ir stovi taip, įsmeigęs akis į tą tinklą, kuriame kaip musė įstrigęs spurda visas miestas. Tik voras niekaip nesiskubina savo aukos pribaigti.

Šitas voras įsitaisęs pačiame miesto centre. Visa aplink užgožiantis, masyvus pastatas. B sustoja prie įėjimo, kelias sekundes lukteli. Langelis greta durų plyksteli žalia šviesa. B žengia vidun. Patikra ilgai netrunka. Naudodamasis šoniniu įėjimu, B išvengia greitakio salės. Eilės, eilės, eilės sėdinčių ir laukiančių. Kartas nuo karto vienas jų pakyla iš savo vietos. Apsidairo. Prireikia kelių sekundžių, kol apsipranta. B kelis sykius pagavo tą mirksnį trunkantį žvilgsnį. Ne, jokiu būdu nepalaikytum jo tuščiu, tikintų B. Veikiau priešingai. Akys pilnos, pilnutėlės, perpildytos, sklidinos – lyg jose būtų sutilpęs tūkstančiai gyvenimų. Tada veidu nuslenka šešėlis. Vos pastebimas. Akys mirkteli. B galėtų prisiekti, kad jose kažkas nuskęsta, uždūsta, atleidžia akmeninius gniaužtus ir nugrimzta gilyn į tamsą.

Klaidžiais koridoriais B patraukia į savo kabinetą. Pakeliui prasilenkia su vienu kitu kolega. Nepažįsta jų. Ir nesirūpina pažinti, jam nerūpi tie nuolat besikeičiantys veidai – vienodi, tapatūs, susilieję ir sulipę į vientisą tįstančią veidų masę, kur tavo tikrasis veidas tampa nereikalingas, beprasmis ir visai ne tavo. O be veido tu esi niekas, samprotauja sau B, o jei esi niekas, tai tik užimi vietą, kuri priklauso ne tau.

Patį B pažinti lengva. Jis visą gyvenimą nešioja tą patį veidą. Net neturi integravęs greitakiui reikalingų jungčių. Kartais dėl to sulaukia pašaipų, kurioms visai neteikia reikšmės. Šį rytą jo veidą pastebi vienas iš aukštesnio rango technikų. Jis šūkteli B ir greitu žingsniu pasiveja. Stipriai įdegęs, gintaro spalvos akių, jaunas veidas. Aukšto stoto vyrą B mato pirmą kartą. Žmogaus, prisidengusio šiuo veidu – nekenčia. Nors jo ir nepažįsta. Nėra nė karto matęs jo akių, girdėjęs jo balso, nė karto matęs kaip iš pykčio, pagiežos, laimės ar džiugesio suvirpa jo žvilgsnis. B negali paaiškinti šitos neapykantos. O dar sunkiau supranta, kaip ji gali būti atmiešta sunkiai numaldomu noru išlupti tą žmogų iš greitakio, įkvėpti pasaulio taip, kaip įkvepia jis, paliesti, kaip liečia, sušalti, kaip šąla jis, išėjęs į murziną ir šaltą tolimos dulkėtos žemės pavasarį. Tam užtektų pačiam prisijungti prie greitakio. Bet… tada jis taptų be veido, būtų niekas, užimtų vietą, kuri priklauso ne jam. Jis turi kitą būdą. B galvoje šmėsteli galinė jo spintos siena.

Pokalbis ilgai netrunka. Nurodymas vykti į aukštutinį žiedą nestebina. B ten siunčiamas gana dažnai. Dauguma jo rezidentų nugyvenę jau ilgą amžių, užsispyrę, kietakakčiai. Jų namuose dar nuo senų laikų likę greitakio agregatai dažnai yra vyresni už savo šeimininkus, o technikų, išmanančių ir turinčių įgūdžių tvarkyti tokias senas mašinas liko nedaug. B susikrauna krepšius, įsimeta kišenėn papildomą neurokasetę ir patraukia, kur lieptas.

Toliau viskas vyksta taip, kaip B jau yra įpratęs. Ilgoka kelionė iki aukštutinio žiedo, klaidžios, tamsios, labirintą primenančios gatvės, žemaaukščiai namai be langų. Aukšta apsauginė tvora, už jos dailiai prižiūrėtas kiemas. Žolė. Sausa, gelsva, leisgyvė. Bet žolė. Retas vaizdas. B tikisi vyresnio amžiaus klientų. Jie atidarys duris, pakvies jį vidun, apsimes mandagūs, pasiūlys atsigerti. Jis atsisakys, paklaus, kur stovi greitakio vartai. Jį nuves į didžiulę patalpą, kurios centre švelniai ūš ir žybsės sudėtinga mašina. Mintyse B tikrina dažniausių gedimų sąrašą. Jis greitai atliks savo darbą ir dėkingi namo šeimininkai galės tęsti savo parazitišką egzistenciją. Pagal protokolą, B turės pasilikti, kol jie žengs pro vartus, ras kitoje pusėje laukiantį nešėją ir prie jo prisijungs. Tai taip pat ilgai netruks. Menko uždarbio laukiančių kūnų yra gerokai daugiau nei norinčių jais pasinaudoti. Eilės, eilės, eilės sėdinčių ir laukiančių. Laukiančių, kad už kelis skatikus galėtų atiduoti ne tik savo kūną, bet ir džiaugsmą, baimę, gailestį, jaudulį. Jiems pasisekė. Jie vis dar gali sėdėti ir laukti, kol juos pasirinks tingūs, svetimų jausmų gobšūs, tačiau baikštūs žemiausio lygio vartotojai. Dauguma nešėjų visą dieną praleis dirbdami nuobodžius darbus, šmirinėdami stikliniuose pastatuose be poilsio, be minutės atokvėpio. Vakare jie bus nuvargę, tačiau atsijungę nuo greitakio galės grįžti į savo varganus kambarius, paliesti žmonos ar vyro lūpas, išgerti stiklinę šalto vandens. Ir jie bus jie. Bent tą vakarą, bent tą naktį. Gulės lovoje, spoksos į juodą valandų valandas atmintyje išgraužusią tuštumą ir tikės, kad vieną dieną galės žengti pro vartus iš kitos pusės, kad patys galės vartoti kitų gyvenimus. “Aš besąlygiškai sutinku atiduoti savo kūną greitakio vartotojui, kuris užmegzto ryšio metu gali daryti ką mano esant tinkama ir reikalinga, kol tai nekelia pavojaus ir realios grėsmės jo nuosavybėn perduotam kūnui”, pasirašo visi nešėjai. “Aš besąlygiškai įsipareigoju nesukelti realaus pavojaus ryšio metu valdomam kūnui”, pasižada visi vartotojai. Į artimąsias ir tolimąsias žvaigždes keliaujantys nešėjai sutartyse tokių punktų neturi. Dauguma susitaiko, kad namo niekada negrįš. Nemaža dalis pranyksta kitoje vartų pusėje, taip ir neužmezgę ryšio su vartotojais.

Į duris B pasibeldžia šiek tiek paniuręs. Ranka kišenėje varto neurokasetę. Be reikalo ėmė. Namie tokių dešimtys. Įprasti signalai. Artimos kelionės, dažniausiai vietinės. Jokių aitresnių emocijų ir skambesnių potyrių. Nieko, ko B nebūtų godžiai rijęs tūkstančius vakarų. Nieko, ko nesuprastų. Nieko, kas padėtų jam surasti prasmę šiame realybės žaidime. Tas pats tamsus miestas, tos pačios akys, nereikšmingi sekso ar smurto potepiai. Kopijuoti tokį ryšį daugiau rizikos nei vertės. Bet kartais B sekasi.

Ponios V namuose stovi naujausios kartos greitakio vartai. Galingas jų signalas leidžia akimirksniu pasiekti tolimosiose planetose laukiančius nešėjus. B retai kada turi progą juos prižiūrėti, bet gedimą rasti pavyksta greitai. Kalibracija ilgai neužtrunka. Ponia V visą laiką stovi šalia ir stebi jo darbą. Jiedu kalbasi.

Kodėl nesinaudojat greitakiais, klausia ji.

Kodėlkodėlkodėlkodėl – kažkada jis taip dažnai kartojo šitą žodį, jog tas galiausiai nustojo prasmės. O jūs? Kam jums reikalinga šita mašina? Kam jums jaunas nešėjo kūnas, išsiųstas šviesmečius nuo namų? Kam jums jo rankos, šnervės, liežuvis, vyzdžiai, iš baimės dunksinti širdis? Bet jis to nepaklausia. Tyli.

Ji šnabžda. Aš keliauju sutikti Dievą. Linksi galva. Pagaliau jį radau. Aplankiau tūkstančius tolimiausių mums pasiekiamų pasaulių. Žinojau, kad jis kažkur ten. Keliauja iš vienos planetos į kitą. Jį pagauti sunku. Sunku rasti nešėjų, kurie ryžtųsi keliauti ten, kur keliauja Dievas. Jis nesiartina prie mūsų pasaulio. Laikosi atokiai. Nežinau, kodėl. Jis man niekada neatsako.

Moteris, atrodo, nuliūsta. B slapta prijungia prie aparato neurokasetę. Jam gaila kvailio, kuris susigundė šitos kvaišos siūlomais pinigais ir nusitrenkė per pusę pažįstamos visatos į atšiaurų niekam neįdomios žvaigždės sistemos užkaborį vien tam, kad turtinga vieniša senė patenkintų savo ligotą fantaziją. Bet tuo pačiu jis ruošiasi patenkinti savo ligotą fantaziją. B vypteli eilinį kartą supratęs savo dviveidiškumą ir prisiminęs pasiteisinimų litaniją, kurią kartos vakare, rydamas neurokasetėje užfiksuotas juostas.

Pirmą kelionę po rekalibracijos turi prižiūrėti technikas. Tad B lieka stebėti, kaip ponia V įsitaiso gulte, kaip vartų valdymo pulte įsižiebia žalia šviesa, reiškianti, jog nešėjas yra pasiruošęs priimti savo vartotoją, kaip V užsimerkia, kaip įsitempia jos kūnas. Kaip pamažu atsipalaiduoja. B įjungia mažą su neurokasete susietą monitorių. Jame pasirodo pirmosios juostos.

Iš pradžių vaizdas įprastas. B stebi tris ryškiausias juostas – nešėjo ir vartotojo ryšį, pasaulio matmenų atvaizdą ir siaurą liniją ekrano apačioje, kuri žymi šalutinio signalo stiprumą. Kol kas čia mato tik menkai pastebimą savo paties neurokasetės paliktą pėdsaką. Viskas gerai, automatinės apsaugos sistemos jo dar neaptiko. Greičiausiai ir neaptiks. Antroji juosta nuolat keičiasi. B atpažįsta tam tikrus fragmentus – drėgmė, šaltis, lipnu, švilpesys, puvėsio kvapas, tamsa, vėjo šuorai, adatos dūriai, aitrūs dūmai. Nenuostabu, kad pirmoji juosta taip pat pradeda spurdėti. B tikras, kad ryšys ilgai netruks. Nešėjas paliko savo laivą ir žengė į atšiaurų pasaulį. Jo kūnas nori grįžti. Jam sunku kvėpuoti. Ji veda jį gilyn. B mato skubėjimą, alsavimą, skausmą, nežmonišką nuovargį, paniką. Jo ar jos? Juosta ima pulsuoti beveik neįskaitomai. Nešėjas bando nusikratyti vartotojo. Ech, gaila, kad viskas tuoj baigsis. Juosta išnyksta. V tuoj nubus. Jau tuoj. Už minutės. Pamažu nyksta ir kitos juostos. Lieka tik ta pati žemiausia. V nenubunda. Kodėl? Kodėlkodėlkodėlkodėl? B šoka iš savo vietos. Staiga žemiausia juosta kaip pasiutusi ima šokčioti ir trūkčioti. Tai rodo, kad kažkas jungiasi prie šito signalo. Nejaugi susekė? Jei taip, B turi vos kelias minutes. Jis privalo sprukti. Juosta plečiasi, užpildo visą ekraną. B negali pajudėti. Iš ekrano ima veržtis drėgmė, šaltis, lipnu, švilpesys, puvėsio kvapas, tamsa, vėjo šuorai, adatos dūriai, aitrūs dūmai. B ima rodytis, kad jį kažkas stebi. Bando tiesti ranką link neurokasetės. Nebeturi jėgų. Šnabždesys, murmesys, žodžiai. Jis girdi, kaip kažkas į jį kreipiasi. Užuodžia kavos aromatą. Jaučia krūtine žemyn slystančius pirštus. Nutvilko svilinantis karštis, o tada sukausto sunkiai pakeliamas šaltis. Jis mato akis. Gintaro spalvos akis. Kaip banga užlieja vaikų juokas, dainos, kurių žodžių jis nesupranta, bet jų ritmas persmelkia kūną. Degančios gumos smarvė. Švelnūs rožių žiedlapiai. Nupjautos žolės kvapas. Jis niekada nėra užuodęs nupjautos žolės. B bando rasti racionalų paaiškinimą, tačiau mintyse girdi tik keistai iškreiptą ponios V balsą.

Dieve, čia tu?

Tu, aš, mes.

Dieve, čia tu?

Tu, aš, mes.

Jis užduoda tą patį klausimą, regis, milijonus kartų. Milijonus kartų jam atsako tą patį. Ir tada B ima atrodyti, kad jis vienu metu stebi visą pasaulį. Ir kad visas pasaulis tuo pat metu stebi jį. Kad jis yra ir vartotojas, ir nešėjas. Kad tuo pat metu jaučia viską, ir nejaučia nieko. Ir jis mato, kaip atsiveria jo kambario durys. Kaip į vidų žengia žmogus. Kaip kažko ieško. Kaip gintaro spalvos akių žvilgsnis sustoja prie spintos. Ir jis žino, kas bus toliau.

Ir jam visai nebaisu.