Nr. 13. Planetoidas „Suspaustas erdvėlaikis“

– Kas tau padėjo? Vardyk savo pagalbininkus, – pareikalavo Eirat Nadža, planetoido saugumo komiteto pirmininkė. 

Rema numatė, kad tardymas pakryps link to, ir turėjo pasiruošusi atsakymą.

– Jų tūkstančiai, – atsakė ji. – Net jei tarakonai turėtų vardus, kažin, ar galėčiau visus išvardinti.

Nadžos kairės akies vokas trūktelėjo. 

– O, turi galvoje žmones? – prunkštelėjo Rema.

Kokia absurdiška mintis. Su žmogiškaisiais pagalbininkais neišvengiamai reikėtų bendrauti, o kam Rema būtų slėpusis kanalizacijos tuneliuose visą savaitę, jeigu to norėtų?

Eirat Nadžos kombinezonas puikavosi penkiomis antpečių juostelėmis: ji buvo tik dviem lygiais žemiau už planetoido generalinį vadą. Remai šovė mintis tai išnaudoti. Jeigu Rema užsimintų, kad turi informacijos, kurios paprastiems žmonėms žinoti negalima, galbūt pirmininkė Remos nenusiųstų į kolektyvinio perauklėjimo koloniją. Nerizikuotų, kad kalinė tai išplepės. Gal vietoj to įmestų ją į izoliaciją likusiam gyvenimui.

– Žinai ką? – pasakė ji. – Siūlau informacijos mainus. Iš pradžių tu man atsakyk į vieną klausimą.

– Kokį?- paklausė Eirat.

Rema giliai atsikvėpė. Ant sekančio klausimo kybojo jos gyvenimas ir mirtis. Pirmininkė gali nuspręsti, kad Remos neteisėtas žinias geriausia nusiųsti į kapą su ja pačia, ir nuteisti ją mirties bausmei. Bet gal net ir tai būtų geriau už perauklėjimą. Ji pasiryžo.

– Jeigu suspaustas erdvėlaikis turi tokią didelę varomąją galią, kodėl jo neleidžiama naudoti kosminiams skrydžiams?

Pirmininkė sudrebėjo tarsi planetoido viduriai tik-tik prieš šachtai užgriūnant.

– A, tai praktiškai prisipažįsti, kad kaltinimai tau yra pagrįsti, – ji pasakė susitvardžiusi. – Tu iš tiesų įsilaužei į aukščiausio slaptumo tinklą, jeigu sužinojai apie suspaustą erdvėlaikį.

Rema nusijuokė. 

– O dar sužinojau, kad planetoido oro filtravimo sistema atsilaikys daugių daugiausia dar kokį šimtą metų. Jūs, valdžia, slepiate tai nuo liaudies, ar ne? 

Tai buvo faktas. Čia, pirmininkės kabinete, kur Rema buvo tardoma, kaba plakatas, kuriame besišypsantys darbininkai gręžia šachtos sieną, o šalia jo – planuojamų šachtų, šulinių ir tunelių schema su lozungu “Pasitiksime gyventojų prieaugio iššūkį naujų gyvenamųjų vietų kūrimu!” Tačiau slaptų posėdžių protokolai, kuriuos Rema atrado, įsilaužusi į tinklus, piešė kitokį paveikslą. Valdžia bijojo, jog oro filtravimo sistema po šimto metų nebepaveš net ir dabartinio gyventojų skaičiaus.

– Bet suspaustas erdvėlaikis yra vienintelis pakankamai galingas kuras mūsų tautai išsikraustyti iš planetoido ir nuskristi į žvaigždžių sistemą su planetomis, turinčiomis atmosferą, – Rema tęsė. – Tai kodėl Galaktinė Taryba uždraudė jį naudoti?

Pirmininkė Nadža padvejojusi tarė:

– Neuždraudė. Tiesiog etikos kriterijai jo vartojimui yra tokie aukšti, kad jų praktiškai neįmanoma pasiekti. Ar žinai, kokiu principu suspaustas erdvėlaikis veikia?

– Jis… atsitiesina tarsi atleista spyruoklė, – pasakė Rema. 

Radusi informacijos apie jį vyriausybės tinkluose, ji bandė perskaityti kiek galėdama daugiau, bet nespėjo įsigilinti, kai uniformuočiai, nusliuogę kanalizacijos vamzdžiais, apsupo jos šulinį-slėptuvę. Sužinojo tik tiek, kad kiekvienas žmogus gyvendamas išbrėžia erdvėlaikio sluoksnį – erdvę ir laiką, kuriame jo gyvenimas vyko. Laikui bėgant, tas sluoksnis susislegia, nes ant praeities gula dabartis. Kaip suspaustoje spyruoklėje slypi varomoji galia, taip ir erdvėlaikio klode. Ir tai galingiausias kuras visatoje.

– Teisingai, – pasakė Eirat. – Tam klodui atsitiesinant, visi jame suslėgti įvykiai įvyksta dar kartą. Supranti? Tie patys karai ir konfliktai įvyksta vėl, tragedijos pasikartoja. Juk nepasmerktum tūkstančių ar milijonų žmonių tiems patiems siaubams? 

– Tūkstančių? Milijonų? Kodėl tiek daug? 

– O kaip kitaip? Dideliame erdvėlaikio tūryje gyvena daug žmonių. O tūris turi būti didelis, kad suslėgtas įgautų didelę varomąją galią, – paaiškino pirmininkė Nadža. – Manau, matematinį šios problemos aspektą supranti, tik etinio gal nelabai, ar ne? Tau nuo tų kenčiančių milijonų nei šilta nei šalta. 

Rema negalėjo to neigti, bet sunku buvo patikėti, kad tos etinės problemos neišsprendžiamos.

– O dabar, kaip susitarėme, klok dabar viską apie savo suokalbininkus, – tarė pirmininkė. – Tu viena nebūtum išgyvenusi tuneliuose.

– Jokie žmonės man nepadėjo, – pasakė Rema. – Tik mažyliai su daugybe antenų ir kojyčių.

– Kaipgi. O iš kur gaudavai maisto?

– Nepatikėsi, kiek gerų maisto atliekų yra išmetama kasdien. Mano bičiuliai mane prie jų nuvesdavo.

Pirmininkės veidas persikreipė tarsi žiauktelėjus.

– Tai tau net tarakonai ne tokie bjaurūs, kaip žmonės. Na ką gi. Aš tave pradedu suprasti.

Rema pamanė, kad pirmininkė ironizuoja, bet jos veide šmėstelėjo kartėlis, netgi pavydas. 

#

Remą uždarė į vienutę, kol tyrimų biuras aiškinosi, kaip ir su kieno pagalba ji įsilaužė į slaptus tinklus. Vienuma buvo puiku, bet ateityje tūnojo siaubas. Juk ji tikriausiai bus išsiųsta į kolektyvizmo koloniją, kur diena iš dienos reikės daryti “komandos vientisumo” pratimus.

Kalėjimo celė buvo siaura: kadangi planetoide gyventi galima tik po žeme, viskas statoma ne į ilgį ar į plotį, o į gylį. Celės sienų aukštis yra didesnis, negu ilgis ar plotis. Todėl pasivaikščioti vietos mažai. O štai tarakonams čia būtų pats tas, pamanė Rema. Jie mokėtų išnaudoti tą sienų aukštį.

Ir tada jai šovė mintis.

Suspausto erdvėlaikio klodo varomoji galia priklauso nuo jo tūrio. Kad gautum tam tikrą tūrį, galima paimti cilindrą su plačiu diametru; tada užtektų ir nedidelio aukščio. Bet plačioje erdvėje knibždėti knibžda žmonių. Niekas negyvena vienas dideliu spinduliu visatos platybėse. Kur vienas žmogus, ten ir tūkstančiai, tarsi tarakonai kanalizacijos tunelyje. Ir tai yra pragaras.

Bet ilgas erdvėlaikio sektorius – pavyzdžiui, atstumas tarp dviejų žvaigždžių – turėtų didelį tūrį, net jei jis ir siauras. Kad “uždirbtų” jį, žmogus turėtų jį nukeliauti nuo vieno galo iki kito. O kas keliaus į kosmosą vienas? Laive turi būti bent keli astronautai, kad tarpusavy turėtų pakankamai žinių ir įgūdžių pataisyti gedimams. O kur keli žmonės, ten konfliktai ir kančios. 

Tačiau ką, jei astronautui nebūtina pasiekti tikslą? Gal jam tas pats, jei laivas suges ar jis pats nusibaigs per dešimtmetį-kitą. Gal jis nori nugyventi, kiek išeis, ir mirti vienas. Kaip Rema.

Ji net pašoko nuo tos išganingos minties. Skrisdama viena kosminiu laivu, ji “uždirbtų” daug suspausto erdvėlaikio. Ir jis būtų visas tinkamas naudoti, nes ji būtų jame laiminga. Jame nebūtų konfliktų ar kančių. Ji padovanotų tą klodą tautai – mainais už tai, kad išleido ją. Gal jos gyvenimo galas – ar dėl ligos, ar dėl fatališko laivo gedimo – bus ir nemalonus. Bet tai nesvarbu: erdvėlaikio segmentas, jos nugyventas iki to meto, bus pilnas ramybės ir pasitenkinimo, ir todėl atitiks etikos standartus.

Ji turėjo iškelti šią idėją Eirat Nadžai, kol valdžia Remos dar neįmetė į perauklėjimo irštvą. Pieštuko nuograuža ant popieriaus skiautelės ji ėmė braižyti diagramą.

# 

Kai pirmininkė Nadža atėjo aplankyti jos celėje, Rema buvo pasiruošusi.

– Pirmininke! – sušuko Rema tik viešniai įžengus ir nespėjus prakalbėti. – Jeigu tu mane įsodintum į automatinio skrydžio kapsulę ir paleistum mane į visatą, as visai tautai uždirbčiau suspausto erdvėlaikio!

Nadža atsisėdo. Pažiūrėjo į kalinę su užuojauta.

– Oi, Rema, tu vėl apie tą patį, – pasakė ji. – Pamiršk tai. Jo etiškai vartoti neįmanoma.

– Visiškai įmanoma! Paklausyk. Jeigu aš kosminiame laive gyvensiu viena, jausiuosi puikiai. Todėl mano nugyventas erdvėlaikis bus etiškas. Žiūrėk!

Rema iškėlė lapą su diagrama ir ėmė baksnoti į ją.

– Mano kapsulė, žinoma, būtų maža. Jos ilgis ir plotis būtų mano išbrėžto sektoriaus pagrindas. Sektoriaus aukštis būtų mano nukeliautas atstumas. Jis bus labai didelis: net ir su konvenciniu kuru per visą gyvenimą pasiekčiau mūsų žvaigždės sistemos pakraštį. O ketvirtasis matavimas, laikas, irgi bus didelis, nes aš jauna ir ištempsiu dar kokius šešiasdešimt metų. Taigi, uždirbčiau didžiulį klodą. Padovanočiau jį tautai, ir jai užtektų kuro persikraustyti į normalią, gyvenimui tinkančią žvaigždžių sistemą!

– Tau galvoje negerai, – pasakė Eirat.

– Pirmininke, tu neįsivaizduoji žmogaus laimingo šešiasdešimt metų vienumoje?

– Ne.

– Bet aš juk buvau laiminga savaitę tarp tarakonų. Aš nenorėjau jų keisti į dvikojų draugiją. Kodėl manai, kad kada nors pasigesčiau žmonių?

Pirmininkė Nadža neatsakė. Remai pasirodė, kad jos galvoje sukasi rateliai. 

– Tu nori, kad patikėčiau, jog tau iš tiesų būtų gera vienai, ir tavo išbrėžtas erdvėlaikis būtų grynas ir vartotinas.

Remos širdis suspurdėjo.

– Bet planetoido pilietis – kolektyvinis žmogus, – tęsė Nadža. – Jam neįmanoma trokšti vienumos. Ką jau kalbėti, kad ją gautų.

Išeidama ji užtrenkė duris į Remos paskutinę viltį.

#

Kai Remai nuėmė akių raištį, pasirodė, kad ji stovi cilindrinėje patalpoje aukštomis sienomis. Joje koncentriniais ratais stūksojo niūrių žmonių minia. Tuoj bus jai paskelbtas nuosprendis. Rema neabejojo, kad tai bus perauklėjimas ekstremalaus kolektyvizmo kolonijoje. Gal čia jau ir buvo susirinkę jos kaliniai, nors vėlgi, kaip atskirtum juos nuo eilinių žmonių?

– Buvusi piliete Rema Pavica! – prabilo Eirat Nadža. – Už įsilaužimą į vyriausybės tinklus, ir už dar didesnį nusikaltimą – kolektyvo niekinimą – tau paskelbiamas nuosprendis: išmetimas iš visuomenės.

Kaip tai išmetimas? Rema nesuprato. Juk visi nepaklusnieji yra per prievartą integruojami!

– Kadangi humanizmas mums neleidžia tavęs pasmerkti bado ir troškulio mirčiai, mes išsiųsime tave į kosmosą, – tęsė Nadža. – Automatizuoto skrydžio kapsulėje tu būsi aprūpinta oru, maistu, vandeniu, medikamentais. Tačiau kada nors laivas suges, o gal tu pati susirgsi, ir nebus kam tau padėti. Siųsi mums pranešimus apie blogėjančią padėtį ir maldausi pagalbos, bet bus per vėlu. Išsižadėjusi visuomenės, pasmerkei pati save.

Rema negalėjo patikėti savo ausimis. 

– Na, nebent užmegsi ryšius su kokiais ateiviais, – pridūrė Nadža.

Per minią nuvilnijo juokas ir nepelnytai gausūs plojimai. Eirat Nadža buvo įtakingas asmuo, ir niekas nerizikavo rodyti nepakankamą susižavėjimą jos sąmoju. Iš pradžių Rema nesuprato, kodėl ji nevykusiai apsimeta komike. Tada pirmininkė priėjo prie Remos ir sušnabždėjo, naudodamasi proga, kad jos balsą užgožė aplodismentai.

– Bet ką atiduočiau, kad galėčiau skristi su tavimi. Kad ištrūkčiau iš čia.

Rema apstulbo. Juk pasak Nadžos, atskyrimas nuo visuomenės yra baisiausia bausmė. Žmonės nelogiški. 

– Bet tai sugadintų mano uždirbtą erdvėlaikį! – susnibždėjo Rema. – Kur du žmonės, ten kančia. 

– O, aš manau, kad mes gerai sutartume, – pasakė Nadža.

Rema išsigando, kad pirmininkė paskutiniu momentu iš desperacijos ims ir padarys neįsivaizduojamą dalyką: nuseks paskui ją į laivą. 

– Tik pagalvok, tu turi šansą tapti visos tautos heroje! – Rema ėmė berti greitakalbe. – Tauta gaus kuro persikraustyti iš planetoido į planetą su stabilia ekosistema! Paskelbk, kad tu pati sugalvojai išleisti mane į kosmosą, kad uždirbčiau jums visiems kuro. Tave istorija už tai garbins. Neišmesk to šanso! 

Nadža karčiai šyptelėjo. Mostelėjo sargybiniams. Jie niuktelėjo Remai šautuvais, ir ji paklusniai apsisuko. Pamatė aukštą vertikalų tunelį – kosminių laivų paleidimo šachtą. Ji įžengė į laivo liuką neatsigreždama. Bijojo, kad jei dirstelės sau per petį, Eirat Nadža apsigalvos. 

Bet žingsnių už nugaros nepasigirdo, ir Rema suprato, kad niekada nesužinos, ar pirmininkė kalbėjo rimtai, ar juokavo.

#

Praėjo keturi kelionės metai. Nors Rema kūrė muziką ir baigė rašyti jau antrą romaną, nors siauroje lašo formos kapsulėje ji jautėsi laisvesnė, negu begaliniuose planetoido tuneliuose, ji kartais vis sapnavo Eirat Nadžą. Ją pažadindavo įkyriai maudžiantis klausimas, ar pirmininkė tikrai norėjo iškeliauti su Rema, ar tikrai troško pabėgti iš visuomenės taip labai, kad pakęstų Remos draugiją. Tačiau Rema veja tas mintis šalin, nes išsigalvojant nebūtus dalykus gera nuotaika gali susvyruoti. Dar to betrūko, kad Nadža, padovanojusi Remai didžiausią laimę, netektų Remos jai visą likusį gyvenimą kuriamos dovanos.