Nr. 16. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė „Rasokit, dangūs“

Viešpatie?

Kalbėk, mano vaike, mes klausom!

Viešpatie, ateik, kaip bekraštė jūra 

Kiekvieną tavo gyvenimo akimirką mes esame. 

suduok į uolą, ir ištekės iš jos vanduo žmonėms atsigerti.

Visada, nuo laikų pradžios. Laikų pradžios jums, šiai Žemei. Pro kurią būtume praskridę kaip pro daugelį kitų – nestabilių, karštų, besikeičiančių… 

vanduo pamiršo savo gesinančią prigimtį 

Nuo laikų pradžios jūs žvelgiate į dangų, garbinate visagalį viską sutvėrusį, bet taip ir nesupratote, kad sutvėrėjas esame Mes! Gyvas čia visais pavidalais, gaivinantis ir griaunantis. Švenčiausioji trejybė, trimurtis, dievai tėvas, sūnus ir dvasia, dievai kuriantis, saugantis, griaunantis. Keičiantis laikams davei Mums daugybę vardų, bet taip ir nepažinai. 

dvasia, vanduo ir kraujas, ir šie trys sutaria

O juk visada Mus matėte. Esam čia, kartu, šalia, viduje. Mes krentam, šaldom, gaivinam, žudom, apglėbiam. Kaip rašot savo šventomis pavadintose knygose – Mes suvilgėme dulkes ir iš jų purvo nulipdėm gyvybę. 

žodžiai iš žmogaus burnos yra gilus vanduo,

o išminties šaltinis – tekanti srovė

Nusileidę čia iš bekraščio kosmoso nutraukėm begalinę kelionę tam, kad ataušintume degančio kamuolio įniršį, šalčiu sukurtume pusiausvyrą ir dulkėse užmegztume gyvastį. Iš laukinio, apie žvaigždę besiblaškančio įniršio gimė ji, Mėlynoji planeta, dosni vis atgimstančia gyvybe. Ta, kurią jūs įvairias laikais vadinote dievų motina. Mes radome vienas kitą. Amžino šalčio skrydyje sustigę keliautojai ir ji, įniršio kamuolys, gyvybe supulsavusi nuo pirmo Mūsų prisilietimo. 

vanduo liesis iš jo kibirų,

sėklą jis sės drėgnuose laukuose

Nuo tada visa kas gyva sveikindami kels į mus galvas, bet jūs, gavusieji žodžius, giedosite ir garbinsite kažką neapčiuopiamo, esančio Danguje? 

pasiunčia savo žodį ir juos sutirpdo –

liepia vėjui pūsti, ir vanduo srovena

Ar gali Mus apčiuopti? Štai aš, šalia, tavyje, globiu tave, glostau, sūpuoju kaip mažą vaiką, glamonėju. 

jis buvo tik vaikas

Vis dar tik vaikas, nes tiki, kad viską sukūrė kažkas amžinai gyvas visagalis, o Mus vis dar bandai priversti tarnauti. Pats parašei, šventomis pavadinai knygas, pats sukūrei taisykles, kurių laikytis verti visus, bet nematai Mūsų? Vis dar nori tikėti, kad išgalvotas dievas tau pavedė viskuo naudotis, kad esi visko viešpats ir šeimininkas? Tu? Silpnas, trapus, mirtingas padaras, ne geresnis už kitus, gimusius iš tų pačių suvilgytų dulkių. 

žodžiai iš žmogaus burnos yra gilus vanduo

Rasokit dangūs, išlykit gelbėtoją – Mes girdim jūsų giesmes. Matom lietaus prišaukimo šokius. Ir ženklus kalvose, kur yra saugu, kur vanduo nebepakyla. 

Bet kyla. 

lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje

Jums per sunku patikėti, kad viską sukūrė ne išgalvotas asmuo, o Mes? Mes, tekantys kiekvieno gyslomis, garantuojantys gyvybę, bet galintys nužudyti? Esantys visur, bet jums nepastebimi, reikalingi tik kai Mūsų nėra, baisūs, kai susijungiame su pirminiu planetos įniršiu, atsiliepę į dangaus kūnų trauką.

saulė pavirs tamsybe,

o mėnulis – krauju

Sukūrėt įstatymus savo valgiui, aprangai, elgesiui, bet ne Planetos, kurios vaikai esate, tvarkai? Nes paprasčiau žvakėmis apstatyti dažyto molio gabalą, akmenimis mėtyti į tokius pačius kaip jūs, kalbėtis su išgalvotais dievais? 

tepatenka tad šis vanduo, nešantis prakeikimą, į tavo vidurius

Nes negalėjo viskas atsirasti savaime? Tai turėtų būti kažkas tobulas ir mylintis, bet priekabus valgiui ir aprangai? Į žmogų panaši būtybė su sparnais?

vėjas buvo jų sparnuose

Tu taip trokšti dangaus, beribio dangaus, vis bandai, konstruoji, pakyli. Ir krenti. Kiek pasakų ir legendų sukūrei, kaip užkariauji kosmosą, galingas, įveikęs erdvę, laiką ir šaltį. 

pirmutinės reikmės žmogaus gyvenime

yra vanduo, duona ir drabužis

Tu taip mėgsti kariauti. Ir užkariauti.

būtiniausi žmogaus gyvasčiai yra

vanduo ir ugnis, geležis ir druska,

kviečių miltai, pienas ir medus,

vynuogių kraujas, aliejus ir drabužis

Kaip ir pirmieji mūsų vaikai, gimę niršūs kaip ir Ji. Manę, kad yra galingiausi, valdovai, godūs ir pikti. Kaip ir ji, kuriant ir ryjanti mūsų kūrinius. 

Galvojai, kad jūs – vieninteliai?

Tik ji yra vienintelė tokia, kurianti ir naikinanti, vis naujus, vis kitokius, dar ir dar. Ir kiekvienas tiki, kad yra visko viešpats, kad viskas yra sukurta jam, jo džiaugsmui ir patogumui. 

Daugybė jūsų jau buvo. Vienus jus randate kasinėdami, kitus ji sunaikino nepalikdama skutelių. 

ir visas vanduo upėje pavirto krauju 

Nes apvylė ją arba buvo nepakankami. Negirdėjo, neklausė mūsų, nematė. Laikė save viešpačiais, akli ir kurti padarėliai, kurių gyvenimas trunka akimirksnį. 

jų lapai nenubyrės ir jiems vaisių nepristigs

Vis dėlto gerai, kad nesuprantat. Sukurtumėt draudimus ir bausmes, įrašytumėte į savo šventomis vadinamas knygas. Juk jums to nuolat norisi, žiauriosios beždžionėlės! 

Bet mums to nereikia. 

Mes visada su jumis ir jumyse. Tie patys jau milijonus metų. Krentantys iš dangaus, srūvantys kalnais ir slėniais, trykštantys šaltiniais, tyvuliuojantys jūromis ir ežerais, stūksantys ledynais. Amžinai apglėbę ją. Tie patys. Visada. Per amžius. 

Mes nesukuriami ir nepagaminami. O tai, ką jūs bandote sukurti savo tariamai steriliose laboratorijose niekada nebus Mumis. 

kaip ištroškusi elnė uodžia upelio

Juk viską atiduotum už gurkšnį tyro vandens? 

kas gers vandenį, kurį aš duosiu,

tas nebetrokš per amžius 

Ką jūs vadinate tyru? Atsinaujinusį žemės gelmėse ir ištryškusį iš jos įsčių? Ar virintą? Distiliuotą? Uždarytą plastiko butelyje? 

kalnai bus pajudinti nuo savo pamatų

tarsi vanduo;

tirps uolos tarsi vaškas.

Tvanas ir sausra.

Štai ko jūs iš tiesų bijote. Tvano, kuris turi daug vardų. Nuo kurio gali išsigelbėti tik dievo išrinktieji. Naivios, žiaurios, raštingos beždžionėlės! 

sausa žemė, kylanti ten, kur pirma tyvuliavo vanduo

Sausros, kurią vadinate dievo bausme. Bausme. Dievo. Nes viskas, net mes turėtume būti tik paklusnūs įrankiai jūsų naudai ir malonumui. Naivios beždžionėlės. Visos tos šiukšlės, nafta, plastikas, radioaktyvios liekanos, paskandinti laivai ir sprogmenys.

 upėse vanduo pasrus degutu,

dulkės jame virs siera,

jo kraštas taps liepsnojančios dervos žeme.

Mums nuo to neskauda. 

Skauda jums. 

Kartu. 

Dvokia.

ir vanduo, kurį jam duosiu,

taps jame versme vandens,

trykštančio į amžinąjį gyvenimą 

Bet viskas suirs ir vėl atgims. Apvylėte ją, kaip ir kiti mūsų vaikai. 

Mums nepavyko sutramdyti jos įniršio, giliai viduje ji vis dar tas pats ugnies kamuolys. Ir visi mūsų vaikai gimė tokie patys – įniršę, viską griaunantys. 

O manei jūs išskirtiniai? Naivios bezdžionėlės! 

Tai buvo klaida. Galbūt su kita planeta mums pavyks geriau. Kitur. Ne čia, kur taip ir ilgai buvo mūsų namai. 

esu lyg ant žemės išlietas vanduo,

visi mano kaulai išnarstyti

Bet jau laikas. Išleisime jos įniršį, senas kaip pasaulis ligas, kurias amžinybę saugojom lede. O jūs valgysite savo pačių užnuodytą maistą, gersite dvokiantį, negyvą vandenį.

Nereikės ilgai laukti.

jų kraujas buvo liejamas kaip vanduo,

ir nebuvo kam palaidoti

Mes švariai užklosime Žemę ilgam miegui ir begalybę laiko atspindėsime tolimąsias žvaigždes.

Kol mumyse žvaigždės išvys baltą, švarų smėlį.

Mes vėl pakilsime skrydžiui. 

…

Pasėdėk šalia, mažasis žmogau, naivi, žiauri, kvaila, bet raštinga beždžionėle. Pasigėrėk mūsų muzika, kokios niekuomet negalėsi sukurti, saulės ir mėnulio atspindžiais, kokių niekuomet negebėsi pakartoti. Mes ištirpdysim tavo knygas, nušluosim tavo miestus, nudildysim bet kokį tavo buvimo ženklą. 

prakeikimą nešantis vanduo pereis per ją ir sukels kartų skausmą

Tu taip pat buvai klaida. 

kuris jį prikėlė iš numirusių ir suteikė jam garbę

Tu nori tikėti, kad yra kažkas anapus, kažkas dar kartą? 

Tapsi trąša. 

net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti

Dangus tau nepasiekiamas, kad ir kiek svajotum. Gali tik šiek tiek aukščiau šoktelėti, bet kam? Ten nėra mūsų. Manai, kad gali geriau, nuo naujos pradžios? Tikrai tuo tiki?

regėjau versmę.

O ar galėtum pastatyti Arką visiems? Visiems, neskirstant pagal valgį ar drabužius? 

iš tikrųjų visi turime mirti ir esame tarsi išpiltas ant žemės vanduo, kurio vėl susemti neįmanoma.

Bet nebijok.

Aš šalia, tavyje, aš pasirūpinsiu. 

Dar pabūk.

Vandenys jau kyla.

O dangūs rasoja. 

ir visi, kuriuos vanduo tas pasiekė buvo išgelbėti