Nr. 17. Fausta Ivanauskaitė „Ultramarininės skylės“

Naktis. Tamsa. Nors, tiesą sakant, atsimerkus ji mirguliuoja. Galva padėta ant pagalvės. Aš vis vartausi: kairėn-dešinėn-kairėn. Ir jaučiu skausmą, lyg smegenyse kas skylę būtų išgręžęs ir klausiu savęs – kiek visa tai tęsis? Toje pačioje skylėtoje makaulėje vis sukasi: o gal pasiimti tabletę, apvalią kaip kažkur tolybėse esančios planetos? Nors ne! Veikiausiai Mėnulis, net ir nesantis planeta, būtų panašiausias į tą skrituliuko formos tabletytę, tai yra, NUODUS. Kodėl nuodai, paklausite jūs, juk vaistą išgėrus, dingsta problema. O apskritai, kam tai vadinti problema, jei tai išsprendžiama, bene tai tik situacija; o išgėrus esi gyvas kaip niekad. Ir dar žiūrint ką išgėrus. O kodėl ne ibuprofenas, gal veiksmingesnis? Nežinau, gal stalčiuje nėra, ir jis dar toks pailgesne forma, tai vėlgi, gi mes kosmose gyvenam, taigi, Žemė apvali, tai gal ir tie mūsų vaisteliai apvalūs. Žodžiu, gal nedarykime farmacijos traktato. Ieškokime problemos sprendimo, bet problema kaip tokia, neegzistuoja, gi viskas išsprendžiama. 

Bet sulaukus ryto, vėl jaučiu ultramarininės skylės pulsavimą, ir kodėl čia apie kažkokį mariną? Gal aš noriu tik nenukainoto martinio? Bet griebiu tos apvalainos tabletės, dzin, pasigilinsim vėliau. Gi reikia, kad skylė užsipildytų pigiu preparatu, kuris ir pagydo. Nu tipo, tom keturiom valandom kaip žada gamintojas, bet, ai, ką čia vėl, mes gi ne farmacininkai. 

Po kelių dienų, atėjus nakčiai skausmas vėl kitoje galvos pusėje, nu kiek gi galima, gal čia bene juodosios skylės, o ne kokios mėlynos-violetinės-raudonos ir visokios kokios, ai čia, nu kam tą spalvų gamą vardyti, gi dar sako bet kokią spalvą gali padaryt iš kokių trijų. Bet kas mes: Leonardas da Vinčis, Renesanso epochos tapytojas? Ar šiaip koks marginalas, bohemiškas tipas, kuris taip brangiai sumokėjo už tas tabletes nuo skausmo? Gi menininkam viskas brangu. Žodžiu, vėl laukiu ryto, atsikeliu, oi kaip pjauna tos skylės, panašiai kaip kas žolę įkyriai pjauna, o tau laisvadienis, ir po langais KAIP TYČIA! Ką gi. Išsikeiki, pažodžiui paraidžiui, bet bent va tas erkes iššienaus, nes toks jausmas, kad čia iš kosmoso jų tiek priviso. O kas yra kosmosas: praryta tabletė, skylė galvoj (nu aišku, tik metaforiškai-alegoriškai, nu nebent, esi peršautas), ar tos pražudytos erkės pievoj? 

Bet gi istorijos moralas toks – kad visame kame yra kosmosas. Kosmosas, kaip atsirado tavo galva, kaip atsirado jos skausmas, kaip atsirado vaistas nuo to skausmo, kaip atsirado tas tipelis, kuris tą žolę pjauna po langais, kosmosas, kaip tu kaltini kosmosą, kad kam tau ta galva išvis ant pečių, gi dar erkė įkas, galėsi sakyt, kad irgi skauda, nors kai įsisiurbia, tai neskauda. Gal čia ir slypi esmė, kad ne viskas yra skausminga, bet situacija vis tiek nesaldi. Karti paracetamolio tabletė. Ji palieka kartumą. Bet užtat gyvenimas tampa saldus. Kaip išgėrus martinio. Nors trumpam. Bet jei negeri – nei vieno nei kito – irgi saldu. Bet jau biški skausminga.