Nr. 18. Kastytis Zubovas „Marso karštinė“
– Ar tu tikrai pasiryžusi eiti?
Kartika nudelbė žvilgsniu Ulrichą. Aišku, bazės inžinierius saugiai jautėsi tik tarp sienų. Bet tai ne priežastis abejoti vadės sprendimais, net jei vadė ji tik laikinai, kol iš ekspedicijų grįš likusi įgula.
– Žinoma. Aš tinkamiausia šiai išvykai.
– Nė kiek neabejoju, – Ulrichas nusisuko į paskutinį marsaeigį, kurį tikrino prieš išvykimą. – Tiesiog galime ir palaukti, kol grįš kiti. Baterijų užteks bent dviem paroms…
– Delsti rizikinga, – nukirto Kartika. Ulricho kompetencija abejonių nekėlė: būtent jis aptiko gedimą saulės elektrinės inverteriuose, kuriuos pakeisti Kartika ir ruošėsi. Tačiau jo atsargumas planuojant bet kokį darbą lauke erzino. Kartika dvejonių nemėgo, o išorė jai patiko. – Be to, juk einu ne viena.
Abu žvilgtelėjo į kitą angaro kampą, kur skafandrą vilkosi Doranas. Ilgšis stoties botanikas apdarą dėjosi negrabiai, truputį vabzdiškais judesiais. Nebuvo prie jo pratęs, mat dienomis tūnodavo bazės sode ir darė stebuklus iš atsivežtų sėklų, trupučio vandens ir Marso dirvos, o naktis praleisdavo prie enciklopedijų ir mokslinių straipsnių. Bet kai visus pažadino drebėjimas ir reikėjo taisyti gedimus, jis iškart pasisiūlė į kompaniją. Kartiką tai nudžiugino: marsaeigį Doranas vairavo tobulai, lyg būtų gimęs akmenimis nusėtame kanjone.
Vos išvažiavus, Kartika į antveidžio ekraną iškvietė apylinkių nuotraukas ir ėmė ieškoti skirtumų. Bazė stovėjo viename iš Cerberio griovių; šiuos daugiaaukščius kanjonus atvėrė drebėjimai prieš kelis milijonus metų. Sluoksniuoti bazaltai kanjono sienose patyrusiai geologės akiai skleidėsi kaip istorijos knyga, o kiekvienas naujas drebėjimas galėjo atversti nematytų, šergotitais ir olivinais išmargintų puslapių.
– Žinai, – pasakė mostu rodydama kanjono sienas, – vis galvoju: mes taip arti Marso istorijos. Ką šie akmenys nuo mūsų slepia? Ar yra čia vandens? Ar kada buvo gyvybė? O jei ir buvo, kas jai nutiko?
– Kol kas nežinome, ar ne?
Pastebėjusi šypsnį kolegos veide, Kartika švelniai jį kumštelėjo.
– Na, na, ko man nesakai? Aptikai ką nors? O tai būtų – atvykom tyrinėti tektonikos, radom bakterijų fosilijų. Net anksčiau už kinus! Šlovės netrūktų. Ir pritaikymai… Ką pirmiausia darytum su Marso bakterijomis? Gydytum ligas? Gamintum naujas medžiagas?..
Doranas kažką numykė ir tvirčiau suspaudė vairą. Kylantį šlaitą dengė naujos nuošliaužos – pirmieji aiškūs drebėjimo pėdsakai. Viršuje jų buvo daugiau: elektrinės inverteriai kibirkščiavo, prispausti nuvirtusio akmens. Doranas nušoko jų taisyti, o Kartika apžvelgė atsivėrusią panoramą. Rusvi negyvi akmenys kaskart primindavo senelių namus Javos saloje ir kiek akys užmato plytinčias sudegusias džiungles, pelenais padengtą nužudytą žemę…
Iš prisiminimų Kartiką ištempė naujovė kanjone. Už kelių šimtų metrų žiojėjo bent dešimties metrų pločio skylė.
– Žiūrėk ten, – pamojo. – Radau drebėjimo priežastį! Bazaltas kanjono dugne ypatingai kietas. Tokia įgriuva tikrai galėjo supurtyti viską kilometrų atstumu.
– Gerai, pažymėkime ją vėlesniam tyrimui, – pasiūlė Doranas. Jis kaip tik baigė jungti kontaktus. – Elektra veikia, galime važiuoti atgal.
– Ne… noriu pažiūrėti, kas ten.
– Gali būti nesaugu. Gi žinai protokolą: pirmiausiai žvalgo kopteriai ir robotai, tik tada įgula.
– Bet argi taip įdomu? – Kartika šyptelėjo kolegai. – O jei ten lavos tunelis? Galime būti pirmieji žmonės, patekę į tokį Marse!
Nelaukdama atsakymo, šoko į marsaeigį ir pasileido žemyn vos tik Doranas užsiropštė ant pasostės.
Arčiau naujosios duobės įdomybių daugėjo. Pakitęs uolienų virpesys po ratais ir tvarkinga skylės forma rodė, kad požeminė ertmė gerokai didesnė už kiaurymę. Gilumoje švystelėjo atspindys. Dar iki galo nesustojus, Kartika nušoko ir kone bėgte pasileido prie angos krašto. Sulėtėjo tik pastebėjusi keletą įtrūkimų aplink angą.
– Kartika, grįžk!
– Ten kažkas švyti, gal ledas ar metalas! Turiu patikrinti, ilgai netruksiu.
– Palauk manę… – Dorano balsas sutraškėjo. Atsisukusi pamatė, kad kolega skuba jai iš paskos neįprastai ilgais šuoliais, tačiau tuo pat metu pagrindas po kojomis susvyravo ir atbraila su abiem astronautais nugarmėjo gilyn.
***
Iš tamsos Kartiką grąžino skafandro pypsėjimas. Užspausta deguonies žarnelė… Astronautė gulėjo ant uolienų krūvos, o aukštai Saulė švietė pro nebe idealiai apvalią angą. Kartika lėtai atsisėdo, palaukė, kol akys apsipras su prietema. Ir… jai užgniaužė kvapą. Rankos ėmė drebėti, o širdis – daužytis krūtinėje. Visiškai apvalios patalpos – kitaip jos negalėjai pavadinti – sienas vagojo smulkūs, metališkai spindintys grioveliai. Kartika ištiesė ranką, bet sustojo jų nepalietusi. Rašmenys – tai negalėjo būti niekas kito – šiek tiek liejosi: antveidis aprasojo nuo greito kvėpavimo.
Ausinėse pasigirdo kosulys. Kartika atsigręžė: kitoje nuolaužų krūvos pusėje gulėjo Doranas. Remdamasis atgalia ranka, bandė atsisėsti, tačiau milžiniškas lubų gabalas slėgė jį per juosmenį. Kartika pribėgo prie kolegos, priklaupė, įsiręžė iš visų jėgų ir plokštė džergždama pasislinko. Doranas sudejavo.
– Sustok, – silpnai ištarė. – Nemanau, kad iš čia pajudėsiu.
Kartika atsisuko į kolegos veidą. Šis atrodė keistai, tarsi išskydęs, gal dėl šešėlių ar rasoto antveidžio. Bet tada žvilgsnis susifokusavo truputėlį arčiau.
Antveidyje žiojėjo kone kumščio dydžio kiaurymė.
– K… kaip?.. – Kartika stvėrė taisymo pakuotę ir ėmė karštligiškai traukti iš jos medžiagos lopus. – Reikia ją uždengti, tu…
Doranas švelniai palietė geologės ranką.
– Neskubėk. Nereikia man skafandro.
– Tu kliedi, deguonies trūkumas…
Doranas tvirčiau ją sulaikė.
– Jei man reikėtų žemiško oro, aš jau būčiau be sąmonės.
Kartika spoksojo nieko nesuprasdama.
– Gaila, negaliu atsistoti. Nemandagu, kai šeimininkas guli, užuot aprodęs svečiams namus, – rankos mostu aprėpė viską aplink.
– Ne, ne… – Kartika puolė prie Dorano skafandro indikatorių. – Nežinau, kaip nemiršti, bet kliedi. Tu esi bazės botanikas, Doranas Harmakis…
– Ar atsimeni, kaip skridome iš Žemės?
– Žinoma, kaip galėčiau pamiršti devynis mėnesius kelionės?
– Ne to klausiu. Ar atsimeni ką nors apie mane iš skrydžio?
– Tai aišku, juk… – Kartika užsikirto. Užplūdo prisiminimai, bet Dorano juose nebuvo.
– Laukiau jūsų čia, kai tik pamačiau zondus ir suvokiau jų paskirtį. Kai atvykote, prisijungiau. Pakeisti išvaizdą į jūsišką ir truputį pašukuoti jūsų mintis, kad neklaustumėte, iš kur atsiradau, sunku nebuvo. Tokios technologijos mums žinomos seniai… – jis vėl užsikosėjo, o veidas persimainė tikrai ne dėl šešėlių. Viena akis pasislinko į šoną, nosis išplito į lapą primenančią raukšlę, bet netrukus grįžo ankstesnis vaizdas. Lyg trūkčiojanti holograma.
– Tai tu… Marsietis? Tikras, gyvas marsietis? Kodėl nepasirodei savo tikra išvaizda?
– Norėjau pažinti žmoniją. Dienomis stebėjau jus ir tyriau žemišką gyvybę, naktimis… – Doranas vėl užsikosėjo, šįkart šlapiai. Tada giliai ir pratisai įkvėpė, užsimerkė.
– Ir ką sužinojai? – nekantriai paklausė Kartika.
– Jūs jauni. Ir skubate. Tai natūralu. Bet skubate ne ten, kur derėtų.
– Ką turi omeny?
Doranas atsakė ne iškart.
– Ši vieta, sakykime, yra biblioteka. Ant sienų – turbūt viskas, ko galėtumėte paklausti apie mūsų civilizaciją. Ji įrengta prieš daugiau nei milijoną metų ir dar tiek pat galėtų stovėti. Kaip manai, ką žmonija darytų, sužinoję apie jos egzistavimą? Apie mus?
– O… Na, pirmiausia būtų gausybė tyrimų. Lingvistika, kad perskaitytume raštą. Archeologija, paleontologija, geologija – kad suprastume, kaip ji pastatyta…
– Tu tuo įsitikinusi? Ar tokie tyrimai nenueitų į antrą planą, vos tik rastumėte raktą į technologijų atkūrimą?
– Na jau ne – tai juk visų laikų svarbiausias atradimas!
– Tačiau kai ryte klausei manęs apie gyvybę, iškart pasukai kalbą apie technologijas ir taikymus, – Doranas trumpam nutilo, tada tęsė tyliau, silpnu rankos mostu sustabdęs Kartikos prieštaravimą. – Jūs skubate bet ką išnaudoti, iki galo nesupratę.
– Viską, kas čia užrašyta, galėtume pažinti!
– Kada nors, kai tam liks laiko, ar ne? O kas iki to? Jūsų istorijoje apstu pavyzdžių. Įkūrėte ugnį ir padegėte kaimynus, išradę ratą pagaminote kovos vežimus. Net ir dabar, atskridę į Marsą, nepaliekate to už nugaros. Pati sakei, kad nori aplenkti kinus. Kaip manai, kaip Kinija reaguotų į šį atradimą? Ar jūs pakviestumėte juos bendradarbiauti? O gal šis urvas taptų pirmojo žmonių karo Marse priežastimi? – Paskutinius žodžius Doranas beveik išrėkė.
Jo veidas vėl sumirgėjo, burną trumpam pakeitė besiraitančių ūselių miškas.
– Kadaise ir mes buvome susiskaldę, – tęsė jau ramiau, – vis ieškojome, kaip iškilti kitų sąskaita. O tada planeta pradėjo mirti. Susivienijome, darėme vis įspūdingesnius atradimus… Sukūrėme technologijas, kokių jūs dar negalite net įsivaizduoti. Bet viskas buvo veltui. Ką su mūsų technologijomis nuveiktumėte jūs, bijau pagalvoti. Mūsų likę labai mažai, pasipriešinti nesugebėtume. O jūsų praeitis paženklinta ne vienu pražūtingu civilizacijų susidūrimu. Net ir tavo protėviai tą patyrė, ar ne?
Kartika žiojosi atsikirsti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Atmintyje iškilo senelių namas, aplink degančios džiunglės ir klykiantys orangutanai.
– Turbūt tu teisus, – nudelbusi žvilgsnį galiausiai atsakė. – Mūsų istorijos knyga pilna siaubingų puslapių. Bet ten rasi ir kitko. Tūkstančius nepažįstamųjų, padedančių stichijos aukoms. Šimtų kilometrų gyvą grandinę, rodančią vienybę ir laisvės troškimą. Poeziją, matematiką, filosofiją… Mokame ir bendradarbiauti; mūsų bazė – puikus to pavyzdys. Net blogis, kurį radai mano praeityje, nebuvo absoliutus: po katastrofos nusprendžiau siekti žinių ir prisidėti prie geresnio pasaulio. Čia, – ji ranka parodė salę ir rašmenis ant sienų, – slypi didesni atradimai, nei žmonija padarė kada nors iki šiol. Mes galime juos panaudoti prasmingai!
– Atleisk. Pasikarščiavau. Žinau, kad jūs ne visi tokie. Mačiau tą ir tavyje. Tai, kaip žvelgei į šią vietą iš kanjono viršaus, kaip skubėjai čia… Pažinimo troškimas – žingsnis teisinga linkme. Galbūt mums ir nereikia slėptis. Bet aš bijau…
Kalbą nutraukė kosulys, holograma trumpam visai išnyko. Tikroji Dorano išvaizda priminė gėlės žiedą: raukšlėtą centrą supo banguojančių siūlų juosta, o šonuose spindėjo aštuonios akys.
– Norėčiau pasakyti, kad žinau atsakymą, – tyliai pratarė Kartika, žiūrėdama į nežmogišką veidą. – Bet tai būtų melas.
Kai Doranas vėl prakalbo, jo balsas tebuvo vos garsesnis už šnabždesį:
– Salės krašte, maždaug akių lygyje, rasi ženklą – penkių apskritimų liniją. Jei jį paspausi, viskas, ką čia matai, subyrės į smėlį, o mūsų žinios nueis užmarštin.
– Ar tikrai nori, kad taip pasielgčiau? Doranai?
Tačiau Doranas – ne, ne Doranas, o čiabuvis – nebejudėjo.
***
Saulė jau slėpėsi už kanjono sienų, kai Kartika apvažiavo paskutinę uolos atbrailą. Pažįstami bazės kontūrai ir nuramino, ir vėl užgniaužė kvapą, tarsi jai grėstų teismas dėl savo pasirinkimo. Ausinėse pasigirdo traškantis pažįstamas balsas:
–…liepk. Kartoju. Kartika, ar girdi? Kur esi, kokia tavo situacija? Atsiliepk. Kartoju…
– Aš čia, Ulrichai. Viskas… man viskas gerai.
– O Dieve, pagaliau! Kai išlėkei viena taisyti elektrinės, manėm, kad tau pasimaišė protas. O dar tie du nauji drebėjimai… Bijojom, kad netekome tavęs. Ir paskutinio marsaeigio.
– Ne, išvyka buvo sėkminga… Pala. Viena? Aš juk su Doranu keliavau.
– Su kuo?
– Doranu. Botaniku mūsų.
– Kartika, ar tau tikrai viskas gerai? Jokio botaniko įguloje nėra. Mūsų augmeniją prižiūri kompiuteriai…
Šliuze ją pasitiko medikė Matilda. Vos Kartika pakėlė antveidį, švystelėjo į akis prožektoriumi.
– Atleisk, bet privalau patikrinti. Neįprastas elgesys, netikri prisiminimai gali būti kosminės psichozės pradžia. Persirengusi ateik į mano kabinetą.
Prieš eidama patikros, Kartika iš skafandro išsiėmė kortelę su kelionės vaizdo įrašu.
Vakare, po ilgo pokalbio su įgula ir dar ilgesnio prausimosi duše, ji gulėjo lovoje, spoksojo į lubas ir vartė kortelę tarp pirštų. Galiausiai atsikėlė, įdėjo laikmeną į asmeninį kompiuterį. Taip ir praleido bemiegę naktį, stebeilidamasi į vienintelį likusį įrodymą apie Marso civilizaciją, drebantį pirštą laikydama virš mygtuko “Ištrinti”.