Nr. 19. Paulius Piečiukaitis „Jonas Kalamitas ir kosminė nesąmonė“

Tai nutiko vienoje Paribio prekybinių stočių. Tokių, kurias valdo pilvoti, ūsuoti ir šlipsuoti dėdulės, žaidžiantys švarios reputacijos verslininkus, o jose gyvenantys vargšeliai apsimeta, jog tuo žaidimu tiki. Na, tokių, kur pagrindinis biznis vyksta ne turgaus angare, o uždarose kajutėse. Anava, tuoj matysite, kaip viena tokių kajučių – „Geradarių kurjerių gildija“, netikėtai ir gana pompastiškai atveria savo duris.

– Vis tiek nesuprantu. Kodėl nutrauktas? – aukštielninkas sudejavau kresnam vyrukui, besišliejančiam prie panašaus sudėjimo apsauginio, ką tik katapultavusio mane laukan.

– Mes tau dar per prastai paaiškinom!? – išraudo kresnasis, – vien per paskutinį mėnesį: du eismo įvykiai, penketas vienos žvaigždutės įvertinimų ir du kartus pats suėdei klientams vežtą maistą! Kur kontrakte parašyta, kad galima ėsti klientams vežamą maistą, ką!? Jau nekalbu apie tavo geldą be technikinės! Vat todėl ir nutrauktas! – baigė šūkauti tas ir, susirinkęs savo palydą, trenkė durimis dar smarkiau.

Tam kurbakiui pasiteisinti aš nesuspėjau, bet jums, žinoma, galiu. Netgi jaučiu pareigą. Vis dėlto, spaudžia laikas, tad prižadu – kitą kartą. Būkite, tačiau, ramūs, jog visi tie kaltinimai buvo sukurpti visiškai neteisingai interpretuojant aplinkybes. Ypač tas, neigiamai apibūdinantis mano transporto priemonę…

Vadinasi pėdinau aš – Jonas Kalamitas, ex-kurjeris maudžiančiais sėdmenimis, į artimiausią butelinę. Na, maniau, jog tądien vis vien niekur neskrisiu. Tam sektoriuj kurjeris be narystės Gildijoj – nuogas. Ėjau, keikiausi sau, visą Gildiją juodojon skylėn siuntinėjau. Buvau jau ir pralinksmėjęs – ar tai nuo smagaus keiksnojimosi, ar pagaliau išvydęs ryškutėlę „Ledi Uranus“ iškabą, tik, anava, iš už kampo man ranką ant peties uždėjo koks tai dozimetras:

– Sveikas, – kažkaip kreivai šyptelėjo tas. 

– Sveikas, tai sveikas, – atsisukau ir, nustūmęs jo ranką šalin, atšokau. Veidas visas randuotas. Akis dengė apvalūs apsauginiai akiniai.

– Nesibaidyk, – nusijuokė anas, – švankalų nesiūlau, į kišenes rankų nekišu.

– Tai ko tada nori? – nuoširdžiai suglumau, mat lokacija kitokių aplinkybių ir nepiršo.

– Darbo turiu, – nužvelgęs mano tepaluotą kombinezoną, tarė tas.

– Tai dirbk, jei turi, – linktelėjau benueinąs, tačiau tipelis, panašu, atsišvartuoti pasiruošęs nebuvo.

– Daug turiu. – vėl kreivai šyptelėjo tas.

– Kur čia taip darbais lyja? – nusišaipiau pakėlęs antakį, nors viduje jau jaučiau kirbant kokią tai kibirkštėlę.

– Lyja. Dvejais šimtais tūkstančių iskų. Už laiku ir į vietą pristatytą krovinį, – tipelis kalbėjo lėtai, it mėgaudamasis kiekvienu žodžiu, o gal norėdamas įsitikinti, jog tinkamai juos įsisavinau.

– Kaip tyčia, – kiek paniurau, – šiandien baigė galioti mano Gildijos kontraktas. Neturiu leidimo pakilti su svetimu kroviniu.

– O man čia Gildijos izotopų kaip tik ir nereikia, – dar sykį snukį perkreipė tas. – Moku grynais. Dvidešimt procentų iš karto, likusi dalis vietoje. Su dispečerine viską suderinsim. Skrisi atostogų, – tipelis mažumėlę valiūkiškai patylėjo, – jos tau visai praverstų, ne?

Turbūt galvojate, jog pasielgiau neapdairiai. Suprantama. Vis dėlto, ką tik patekęs dykumon, nepulsi, žmogus, ieškoti skėčio, kuomet iš giedro dangaus ima lyti. Pliaupė tąnakt… Visgi užbaigėm kelionę į butelinę, kad jau toks laimės šypsnis. Už tokią sumą, tais laikais, buvo galima labai padoriai dingti. Negi neaplaistysi tyru lietaus vandenėliu… Nepaisant to, rytojaus dieną, sutartu laiku, ryžtingai kulniavau prieplaukos link. Vakarykštį tipelį radau stovintį tiesiai prie mano „Lizės“. Taip, taip, į paskutinę sekundę paširdžiuose kirbėjusius klausimus taip pat numojau ranka. Reikalas buvo keistas iš visų pusių.

– Na, labą rytą! – pamojo tipelis, kurį, po vakarykščio pasisėdėjimo, žinojau Ulfo vardu. Aš jam atsakiau tuo pačiu.

– Dispečeriai jau laukia. Siunta pakrauta. Triumo inspekcija pravaryta, – nors Ulfo veidą tebedengė akiniai, man pasirodė, jog jis nežymiai mirktelėjo. Panašiai mirktelėjo ir man, nugalėtam smalsumo, pagaliau užklausus apie krovinio turinį.

– Kai reikės, sužinosi, – mįslingai teištarė, vis kreivuodamas ta savo burna ir brukdamas man į rankas plastikinį vokelį: 

– Dalis, kaip tarėmės ir tolesni nurodymai. Iki pirmo šuolio šypsaisi ir mojuoji dispečeriams, po to atsiverti šitą, – parodė į voke esantį plonytį elektroninį kelrodį.

Apsikeitus visais formalumais, nieko nelaukdamas, sėdau kurti savo meilutės, kurią Ulfas taip pat, krateriai jį rautų, pavadino gelda. Beje, užsikūrė senoji – iš pirmo karto! Šito stebuklo bei svajų apie krovinį ir iskus užliūliuotas, pamiršau atsisakyti dispečerinės nuolat brukamo automatinio atsišvartavimo. Per savo kvailą galvą, lygiai vienuoliką minučių klausiausi kažkokio lėto šmoto apie mėlyną upę pamirštoje planetoje ir žiūrėjau, kaip vangiai vinguriuoja pro mane tekantys pakilimo angarai. Šiai kankynei pasibaigus, nedvejodamas įsibėgėjau ir užprogramavau pirmą šuolį hipererdve. Viso jų, oficialiame žvaigždėraštyje, buvo numatyti trys. Pastebėjau, jog tąkart maniškė „Lizė“ nedrebėjo ir nesispardė taip, kaip įprastai. Žodžiu, buvau pakilios nuotaikos, mat viskas, rodėsi, ėjo kaip iš vieno tų senovinių dūminių prietaisų. Iššokau iš hiperio tiesiai prie Primos ir, atsispyręs nuo jos gravitacinio lauko, moviau tolyn, kaip Ulfo lieptas. Prietaisiukas nurodė kito šuolio koordinates – visiškai kiton pusėn, nei oficialiame maršrute. Biurokratai. Vis tiek negeba sekti toliau pirmo šuolio. Sėdėjau taip, parimęs prie pulto, jo švieselės žaidė man ant veido, sumišusios su priešakyje besiliejančiais žvaigždynais. 

Sėdėjau, kol, iššokus iš hiperio lyg ir teisingose koordinatėse, tėškiausi tiesiai į asteroidų jūrą. Prieš akis stojusiame gyvenimo „filme“, išvydau net tėvą, kurio niekad nebuvau matęs. Šitoje velniavoje, jums reikia suprasti vieną pagrindinį dalyką. „Lizė“ – ne koks prašmatnus karinis kreiseris, o mažutytis krovininis kateris, vos išvystantis tarpžvaigždinius greičius šuoliams hiperyje. Tokio dalyko, kaip energiniai skydai, aš tais laikais nė nebuvau matęs. Trumpai tariant, šuolis tiesiai į asteroidinę knaipę, turėjo baigtis visišku manęs ir mano laivo išsivaikščiojimu į visas galaktikos puses. Vietoje to – spoksojau apspangęs, it pro kažkokią miglą, kaip asteroidai lėtai traukiasi man iš kelio, o maniškė ramiai sau plaukia tiesia trajektorija link galutinių kelionės koordinačių. Šito, suprantate, buvo tiesiog per daug. Laivui atitolus nuo asteroidų lauko, įjungiau gravitacinį inkarą – vieną iš nedaugelio prašmatnybių, kurias laive turėti vertė profesija ir nukulniavau į triumą patikrinti, kokią kosminę nesąmonę aš čia vežu ir kokia radiacija čia vyksta. 

Atšovus triumo spyną, manęs laukė dar vienas aparpuolis. Krovinys – metalinė dėžė su kondicionieriaus modulu, paprasčiausiai kybojo ore, pačiame triumo viduryje. Mano žvilgsnis nuslydo prie ant sienos įtvirtinto gravistato. Mažumėlę atsikvėpiau – parametrai buvo normalūs. Mano paties kojos noro pakilti oran irgi neišreiškė. Lėtai priėjau ir pajudinau dėžę, pabandžiau pastumti ją žemyn – veltui. Dėžė taip ir liko kyboti ore, it koks plūduras. Atsargiai prisitraukiau ją arčiau ir atsegiau užraktus. Dėžei atsivėrus, tiesiai į mano sielą pažvelgė dvi gelsvos akutės. Stovėjau, kaip koks vaikiščias kosmokadetas, pirmą sykį iš išorės pamatęs savo gimtą planetą. Akutės miauktelėjo. Padarėlis nedrąsiai iškišo apvalų snukutį. Juodas it naftalinas, pūkuotas it kelias savaites ant stalo kiurksantys priešpiečiai. Tarp ausų – dvi antenėlės. 

Katulis. Ta prasme. Kažkokiame Paribio užkampyje. Mano GELDOJE! Atleiskite, jūs, tikriausiai, katulius pažįstate. Pas jus jų netrūksta. Tačiau supraskite – Paribyje, kur karaliauja plienas, chemikalai ir atsainumas, kur vienintelė natūralios gamtos apraiška yra batų purvas ir žmonių atliekos, katulių veik nėra. Taip pat, jūsų katuliai, matyt, iš to gero gyvenimo, yra gana tingūs ir retai tesinaudoja jų genome užkoduotomis galiomis. A, taip, dažnas jūsų pilietis apie tai nieko ir nežino. 

Taip ir spoksojau, negalėdamas atsistebėti, į tą mažylį, ne tik pagelbėjusį mano „Lizei“ sklandžiai skristi, bet ir išgelbėjusį ją, mane, žinoma ir save, nuo asteroidinio galo. Atsitokėjęs, nusinešiau pūkuotąjį valdymo kabinon. Skristi dar buvo likęs geras gabaliukas. Tegu prasibudina, prasimankština – pamaniau. Išjungiau inkarą, nustačiau autopilotą ir, užsikėlęs kojas ant pulto, žvelgiau į tą minkštą kamuoliuką, smalsiai skrajojantį po kabiną.

Kišenėje supypsėjo Ulfo prietaisas. Juokingas tas Ulfas. Prie kiekvieno kelionės vektoriaus pridėjo po kažkokį keistą palinkėjimą. Štai dabar, artėjant prie galutinių koordinačių, ekrane degė – „Žinau, kad pasielgsi teisingai“. Ta prasme. Manė, kad nukniauksiu aš tą jo krovinį? Kai dar tiek iskų galutinėj stotelėj!? Tuo tarpu, katulis ore darė kūlversčius, jo antenėlės žibėjo vario spalva. Tada visas staigiai pasišiaušė, ėmė šnypšti, o man pabandžius jį meiliai numaldyti, atlėkė pas mane ant kelių ir susigūžė. Taip pratūnojome dar kelioliką minučių, kol pasiekėme išorinį stoties saugumo perimetrą. Ši stotis buvo visai kitokia. Panaši į ištaigingą, erdvėje kabančią liustrą. Be abejo, išorinė forma nusakė ir viduje pūpsančius turtus. Jau vien apsauga ko verta. Hiperio šuolių blokatorius didžiuliu spinduliu. 

Jau buvau bepradedąs svajoti apie kokį nors turtuoliškai slaptą užsakymėlį ir skrendant atgalios, kuomet pastebėjau, kad manasis draugas vis labiau gūžiasi. Tuo pat metu sučirškė radijo imtuvas.

– Esate stoties „Palmės šakelė-31“ saugumo perimetre. Išjunkite variklius, identifikuokite save, laivą bei pateikite atvykimo priežastį, – tiesiog sulojo valdingas balsas. Padariau kaip lieptas.

– Laukėme jūsų, – atsiliepė tas pats balsas, šįkart kiek maloniau, – palikite variklius išjungtus, išsiųsime katerį perėmimui.

Net į stotį neįsileido. Didžiūnai. Būtų viskas taip ir pasibaigę, jei ne ta kerėpla prie radijo imtuvo. Pamiršo nutraukti ryšį.

– A, […] kas ten toks? – nugirdau per traškesį ir pašalinius garsus.

– Kurjeris. […] boso užsakymu. […] puotai kitą sekmadienį.

Ta prasme. Nu ta prasme. Puotai. Kateris buvo jau čia pat, besišvartuojąs ir bekišąs savo didžiūniškai išpampusius putnagius. Suprantate, staigiai kūriau aš tuos variklius ir dėjau tam kateriui į šoną taip, kad net su visomis katulio apsaugomis „Lizė“ sudrebėjo taip, jog beveik pasigailėjau tokio sprendimo. Beveik. Aišku – baisus triukšmas prasidėjo. Vis dar girdėjau jų radiją. Kaukė visos sirenos. Kėlė kovos laivus. Pažvelgiau katuliui į akis. Man dingojosi, kad jis mane suprato. Lyg su padėka žvelgė atgal į mane. Kovinukai jau lindo pro liukus. Laiko buvo labai mažai. Apsukau senąją ir taip dėjau per greičio svirtį, kad, galvojau – nulaušiu. Katulio antenos žybčiojo. Nepaisant to, „Lizė“ smarkiai sudrebėjo. Apšaudo, prakeikti kurbakiai! Jų radijas tebečirškė. Girdėjau, kaip kažkas įnirtingai šūkavo kažką apie atsargą ir būtinybę, kad mėsa liktų gyva. Paskutiniai stūmokliai. Kateriai jau skrido praktiškai greta. Greičio turėjau pakankamai, tačiau tebuvau šuolių blokatoriaus dengiamoje zonoje. 

Katulis ėmė smarkiai drebėti, jo antenėlės prigeso. Buvau betiesiąs ranką paglostyti, kai prigeso ir viskas aplink. Sekundei prigeso net mano paties makaulė. Atsipeikėjęs, šoniniame iliuminatoriuje išvydau vienas į kitą besitėškiančius kovinukus. Sprogimo žybsnis buvo vienintelė šviesa aplink. Įjungęs galinį registratorių net nusišvilpiau – visa prakeikta stotis skendėjo tamsoje. Radijas taip pat nutilo. Atsisukęs atgal į pultą patikrinau atsarginius generatorius. Mano turimomis žiniomis, kurios, aišku, nėra labai gilios, po šitokio katulio šposo, niekas ir pas mane neturėjo veikti. Visgi, varikliai ir elektronika lėtai nubudo. Galbūt dar vieno katulio šposo dėka – šito negaliu pasakyti. Iš naujo įsibėgėjau – dabar visi blokatoriai ir kiti blizgučiai buvo nė motais. Pamenu, programuodamas šuolio į „Megapaplūdimys-78“ koordinates nusišypsojau, supratęs Ulfo žinutę. Nors už tokį užsakymą iš Gildijos būčiau neabejotinai gavęs dar vieną „vienetuką“, manau, kad savo darbą atlikau gerai.