Nr. 20. Goda Astrauskė „Visatos palangė“

Pirmasis kirmgraužą pastebėjo Anzelmas ir dėl to visai neapsidžiaugė, mat ji buvo atisvėrusi jo žemėje ir nudangino juodumon beveik visą daržą, kurį dar vakar buvo susiaręs ir ketino čia sodinti bulves. Jis priėjo arčiau ir eksperimentiškai bato galu pasiuntė didesnį grumstą kirmgraužos link, kur jis pasielgė kaip pasielgtų bet koks padorus grumstas, susidūręs su skyle – nugarmėjo žemyn. 

Anzelmas save laikė paprastu žmogumi, stengėsi nekišti nosies į ne savo reikalius ir jautėsi laimingiausias laikydamasis savo užtikrintai įgyventos rutinos. Keistas darinys vidury jo daržo tą rutiną grasino neatitaisomai sugriauti, dėl ko prieš išsitraukdamas iš kišenės telefoną paskambinti sūnėnui Anzelmas iš didelio piktumo koja prarajon pasiuntė dar keletą grumstų. Sūnėnas, atsigavęs nuo išgąsčio, kurį sukėlė skambutis paryčiais, tuoj nutarė, kad čia gi būsiąs draudiminis įvykis. Jam klausiant, kaip reikėtų apibūdinti, kas padarė žalą, Anzelmas nusispjovė ir stebeilydamasis į kirmgraužą tarė:

– Kū aš žinau. Kaži kuokia tai navatna smegduobi.

*****

Brigita savo darbą mėgo lygiai tiek, kiek įprasta klientų aptarnavimo specialistui – nė kiek. Bet ji visad ateidavo laiku, atsakydavo į pakankamą kiekį užklausų, kad vadovė būtų patenkinta ir išjungdavo kompiuterį lygut lygutėliai penktą.

Šis pirmadienis, kaip ir daugelis kitų, buvo pasitiktas su tyliu susitaikymu. Perskaičiusi Anzelmo sūnėno parašytą elektroninį laišką Brigita atsiduso, dar vienas aptakus “kažkas čia nutiko, duokit pinigų”. Ji surinko kontaktinį numerį ir, išgirdusi prikimusį “Aluo?” žinojo, kad pokalbis bus klampus ir varginantis.

– Laba diena, Anzelmai, jums skambina Brigita iš įmonės Drauduva dėl jūsų pareiškimo apie žalą apdraustam turtui.

– Kū sakuot?

– Gavom laišką apie smegduobę.

– A, greitą kap paskambijuot.

– Galbūt galėtumėte patikslinti žalos pobūdį? Laiškas minėjo, kad tai “keistos kilmės ir išvaizdos” smegduobė. Ar turite daugiau detalių?

– Kū aš žinau. Spitrijau aš į anų puoilgią, ale, nieka nesuprantu. Kap tį akmenys tin lakiuoj ratąs, kaži kuokia švysa matytis.

Brigita peržvelgė jai priskirtų bylų kiekį – bus ilga diena. Nutarė daugiau nesiterlioti.

– Reikėtų, kad atvažiuotų įmonės atstovas apžiūrėti gyvai ir įvertintų žalą, aš perduosiu jūsų pareiškimo duomenis kitam skyriui, gerai?

– Nu gerą.

*****

Anzelmas kelias dienas svarstė, ką čia su savim daryti, mat visi suplanuoti darbai buvo apie sėją, o daržas gi duobės dugne. Paniuręs sėdėjo prie namo durų ir, dėbsodamas į kirmgraužą, pynė pintinę, mat buvo įsitikinęs, kad protas guvesnis jei rankos ne dykos. Galiausiai prakuto, paliko nebaigtą darbą ant žemės ir nukėblino į daržinę įrankių – jei smegduobė atėmė iš jo daržą, susikas naują, laiko dar yra, o veja kitapus namo puikiai tam tiks. Išeidamas iš daržinės jautėsi toks patenkintas galvoj gimstančiu darbų planu, kad visai  nepastebėjo, jog jo pusiau baigtos pintinės prie namo nebebuvo.

*****

Tadas, priešingai negu Brigita, mėgo savo darbą. Jam patiko galios jausmas, kurį jausdavo kaskart priimdamas sprendimą ir tai, kaip to sprendimo laukdami į jį žvelgdavo žmonės. Atvažiuodamas į žalos vietą jau iš tolo pastebėjo milžinišką duobę ir prie jos stovintį vyrą. Tadas išlipo iš automobilio ir mandagiai pasisveikino bei prisistatė, tuomet metė žvilgsnį į duobę.

– Keisčiausia smegduobė, kokią esu matęs… – tarė.

– Sūnėns saka, ka čia kirmins bus kažkų pagraužis. Visų amžių žemi kasu, ale nesu matįs kirmina, katras tuokį skyli būt galiejįs pragraužt, net dugna nematytys.

Tuo metu iš namo atlėkė kažkuo iki pat akių obuolių apsimuturiavęs antras vyras ir paklaikusiomis akimis pažvelgė į Tadą, tuomet į duobę. 

– Ar jūs tai matot??? – galiausiai paklausė, negalėdamas aprėpti atvykėlio abejingumo.

– Matau, ponas, matau, bet smegduobės patenka į ‘force majeure’ kategoriją jūsų sutartyje ir nėra dengiamos pagal…

– Kokios dar smegduobės, čia gi kažkoks kosminis portalas ar kirmgrauža.

– Kas tokio? – Tadas pasikasė smakrą.

– Kirmgrauža. Laiko ir erdvės kontinuumo linkis. Kelias į nežinomus visatos tolius, o gal net į paralelinę visatą!!!

– Šito sutartyje tikrai nėra, nedengsim. – gūžtelėjo Tadas ir apsisuko eiti. Šitas susitikimas jo visai nepradžiugino ir nesuteikė to laukiamo ir mėgstamo galios jausmo. Vietoj jo Tadas jautė sumišimą, gėdą ir pasimetimą, važiuodamas namo paprašė AI asisteno telefone papasakoti, kas yra kirmgrauža.

*****

Anzelmas ir vėl  sėdėjo prie namo pindamas. Jautėsi baisiai nuvargintas sūnėno šokčiojimo, rėkavimo ir skambinėjimo.

– Tiek šumo dėl duobės. – kraipė galvą Anzelmas sūnėnui ir tuomet būdavo priverstas klausytis tiradų apie kažkokius ten mokslinius atradimus, laiką ir erdvę ir dar kažką, ko nelabai suprato, o nelabai jam ir rūpėjo. Į šitą vienkiemį žmonai mirus jis atsikraustė ieškodamas ramybės, o čia dabar šitoks alasas.

Sūnėnui pagaliau išvažiavus Anzelmas ramiau atsikvėpė. Labiausiai dėl to, kad šiaip ne taip pavyko atsiginti primygtinų siūlymų važiuoti drauge. Jau kur kur, bet bute vidur miesto ramybės tikrai neras, o visokie gąsdinimai apie galimas radiacijas, nuo kurių sūnėnas name užsidaręs net langus dėžėm apstatė ir škurliais apkarstė, Anzelmui buvo nė motais. Kiek jau čia gyvent beliko šiaip ar taip.

– Geriau jau trumpiau bet tap, kap nuoru. – garsiai tarė jis duobei, mat jau turėjo įtarimą, kad joje kažkas gyvena.

*****

Vyresnysis seržantas Pranas Mickus nesidžiaugė gavęs užduotį informuoti gyventojus apie evakuaciją, bet pareiga yra pareiga. Palikęs atitinkamą kiekį vyrų tvarkytis su aplinkinių kaimų ir kaimelių evakuacija, patraukė į vienkiemį, esantį arčiausiai objekto. Automobiliui sustojus kurį laiką spoksojo pro langą į kirmgraužą ir negalėjo susilaikyti nenusipurtęs. Gal evakuoti gyventojus ir ne pati maloniausia užduotis, bet jis bent nebus vienas tų nelaimėlių su skafandrais, pasiųstų į šitą prarają dugno ieškoti.

Išlipęs pamatė senyvo amžiaus vyrą nublukusiame krėsle prie trobos durų pinantį pintinę ir užtikrintai nužygiavo perduoti įsakymo.

– Vyresnysis seržantas Pranas Mickus, – prisistatė, – Ponas Anzelmai, mums reikėtų, kad jūs važiuotumėte su mumis, mes izoliuojame teritoriją penkių kilometrų spinduliu nuo kirmgraužos.

– Vaikel, aš šitų namų pirkau, kad anam numirčiau, nevažiūsu nykur. – ramiai pareiškė Anzelmas.

– Mes iškraustom žmones iš ištisų gyvenviečių nori jie to, ar ne, jūs ne išimtis. Turite penkiolika minučių susirinkti būtiniausius daiktus. – atrėžė Vyresnysis seržantas ir išdidžiai nužirgliojo atgal į automobilį. Kaip pirmasis pareigūnas, fiziškai matantis objektą taip pat buvo įsakytas surašyti protokolą, kuo ir užsiėmė, kad tik nereikėtų ketvirtį valandos praleisti akis į akį su ta siaubą jam keliančia praraja. Protokolą baigė ir iš automobilio išlipo lygiai po keturiolikos su puse minutės, neskubėdamas priėjo trobą, kurion Anzelmas per tą laiką buvo nulindęs ir tvirtai pabeldė.

– Ponas Anzelmai, laikas važiuoti.

– Eikit pekluon. – pasigirdo iš vidaus.

Pranas Mickus laikė save itin šaltų nervų savininku, bet sėdėjimas per mažiau nei kilometrą nuo kosminės prarajos krašto vis tik paveikė nervus ir jis ėmė kumščiu baladoti į duris ir grasinti viduj užsibarikadavusiam senoliui. Galbūt vidinis gėdos jausmas jį būtų sustabdęs, jei tas senolis nebūtų grubiai atsikalbinėjęs, todėl tai, kas iš tiesų sustabdė Vyresnįjį seržantą Praną Mickų buvo linkstančio metalo gergždimas. Atsisukęs jis išvydo iš kirmgraužos kyšančius du čiuptuvus, dydžio sulig vėjo jėgainėm, trečiasis buvo sučiupęs džipą, iš kurio Pranas kątik išlipo ir suspaudęs jį kaip kokią dantų pastos tūbelę.

*****

Padarą duobėje Anzelmas praminė Vincium, jis buvo puikus kaimynas, tylus ir santūrus. Kartais, kad palaikytų gerus kaimyniškus santykius, Anzelmas palikdavo Vinciui krepšelį obuolių ar slyvų ant kirmgraužos krašto. Dažnai matydavo iš kirmgraužos spitrijančią didžiulę Vinciaus akį, stebinčią kaip jis dirba, ypač Vincius mėgdavo žiūrėti, kaip Anzelmas pina pintines. Jau visas daržinės kampas buvo užgrioztas pintinėm, kurių neturėjo kur dėti, bet Anzelmui patikdavo vakarais sėdėti prie trobos durų ir pinti Vinciaus draugijoje. Kartais pasimiršęs imdavo pasakoti, ką daro, lyg bandytų pamokyti Vincių pynimo ir neteko amo vieną rytą priešais namą išvydęs keistą raizgalynę iš medžių kamienų kurią, kiek apžiūrėjęs, suprato esant Vinciaus bandymu nupinti pintinę. Nuo to karto Anzelmas su Vincium kalbėdavo kasdien. 

Taip jie ir gyveno metai iš metų, vienintelis dalykas, kuris kito, buvo atstumas. Anzelmo krėslelis vis artėjo prie kirmgraužos kol galiausiai jis tiesiog atsisėsdavo ant pat jos krašto ir pasakodavo Vinciui apie savo jaunystę, mataruodamas kojom virš bedugnės. Bet kaskart prireikus atsistoti vis prisimindavo, kaip seniai ta jaunystė buvo. Todėl kartą, ankstyvą pavasarį, supratęs, kad jau nebeužteks sveikatos dar vieną derlių pasėti, subrandinti ir nuimti, užuot atsistojęs nuo bedugnės krašto ir parklibinkščiavęs namo kaip kiekvieną vakarą, palinko į priekį ir nugrimzdo begalybėn po savęs palikdamas tik daržinę, pilną pintinių.