Nr. 21. Eglė Tamsgirytė „Skrydis“

Cakt.

Krintanti antena lengvu mostu nukerta lyną, siejantį mane su kosmine stotimi. Įtempis lyne dingsta, o aš po truputi tolstu nuo kosminės stoties.

Širdis dunksi taip stipriai ir kvėpavimas toks intensyvus, kad net negaliu girdėti savo minčių.

Aš mirsiu… 

Skaičiukai skafandro skydelio kampe rodo 1:05. Po valandos ir penkių minučių aš uždusiu…

Dvi raudonos ir dvi baltos lempos žybsi tolstančioje stotyje. Aš nieko negaliu padaryti…nieko … Aš tik dar viena žmonijos sukurta šiukšlė, skriejantis Visata.

Mamos veidas toks susirūpinęs. Jos skruostais rieda ašaros. Pečius apglėbusi tėvo ranka. Ji netaria nė žodžio tik kūkčioja. Lūpos veriasi kažką pasakyti, bet žodžiai taip ir lieka įstrigę gerklėje.  Tėvas prabyla jam neįprastu virpančiu balsu:

– Julija, ar tikrai viską gerai apsvarstei?

Ar aš viską gerai apsvarsčiau? Magelano, Kolumbo kelionėse buvo daugiau nežinomybės nei maniškėje! Marse jau klesti žmonių kolonijos. Bet tai vis tiek didžiausias nuotykis, kokį tik galima patirti! Aš atsiplėšiu nuo Žemės, atrasiu žemes, kurių dar niekieno koja nepalietė. Iššūkiai, netikėtumai. Visa tai laukia manęs dabar! Išminčius Teslatonas III pranešė, kad žmonija jau žengia žvaigždinės civilizacijos keliu. Aš beabejo negaliu pati visko suvokti ir įvertinti taip, kaip jis, bet jis gali. Tik Jis viską regi daug giliau ir plačiau. Aš juo tikiu. Tikiu, kad Marsas – artimiausia žmonijos ateitis. Tėvai to suprasti negali: jie tiki, kad reikia gelbėti nykstančią ir dūstančią Žemę.  Bet tiesa ta, kad žmonija jau išaugo Žemę. Jokia civilizacija negali išlikti amžinai vienoje planetoje – ji turi pakilti į dangų.  

-Taip, aš viską apsvarsčiau. Aš noriu pakilti į dangų.

Mamos veidas ištirpsta tamsoje…Dvi raudonos ir dvi baltos lempos jau atrodo gerokai mažesnės…Skydelyje laikmatis rodo 00:41.

Atvykau į Marsą su naujųjų kolonistų grupe 92. Oro uostas buvo toks, kokį mačiau reklamose ir informaciniuose filmuose: visur įdiegtos naujausios technologijos, kone blizgantys laukiamojo krėslai, besišypsantis personalas su Marso raudonumo uniformomis. Mus pasitiko Marso reporteriai ir visus klausinėjo apie lūkesčius ir pagaliau išsipildžiusią svajonę atvykti į Marsą. Aš niekaip negalėjau atitraukti akių nuo kameros operatoriaus, kuris čia atrodė it koks svetimkūnis: sulopyta odinė striukė, apšepęs. Jis sukrizendavo kaskart vos išgirdęs kažkurį naująjį kolonistą sakant „mano svajonė pagaliau išsipildė”. Baigę filmavimą reporteriai greitai nulėkė kažkur šalin, tik operatorius, dabar jau ne retkarčiais, o nuolat krizendamas, mums mostelėjo, kad palydės mus iki registracijos vietos. Palikome tviskančią salę ir įžengėme į kitą, kurioje mūsų operatorius atrodė susiliejęs su aplinka: aplūžę baldai, nutrintos sėdynės, nudriskusios darbuotojų uniformos. Tik mūsų, naujųjų kolonistų, naivūs ištįsę veidai atrodė tarsi svetimkūniai. 

-Gal turi rūkalų mainams? – tyliai sumurmėjo man operatorius. Pajutau kaip mano antakiai susiraukė. Ką jis sau galvoja! Tai jau būtų kontrabanda! Galima gabentis daiktus tik savo asmeniniams poreikiams. Vėl sukrizenęs, bet nieko man nesakęs operatorius nusliūkino kalbindamas kitus kolonistus. 

Po registracijos savaitę laiko neturėjome jokių pareigų, tad galėjome susipažinti su Marso kolonijomis. Marse buvo įvairių požeminių kasyklų, ūkių, dirbtuvių, gamyklų, o danguje dirbtinių palydovų ir kosminių stočių. Nepaisant to čia trūko visko: maisto, kuro, naudingųjų iškasenų, vandens, įrengimų ir remonto detalių…su nekantrumu buvo laukiama kiekvieno erdvėlaivio iš Žemės. Po savaitės personalo skyriaus viršininkas mus išskirstė į įvairias darbovietes. Ne, ne ten kur traukė mūsų širdys, o ten kur labiausiai reikėjo žmonių darbo jėgos.    

Tolyje vis dar ieškau dvejų raudonų ir dvejų baltų lempų šviesos.  Kartais atrodo, kad regiu jų žybsnius …Skydelyje laikmatis rodo 00:25.

Geležies rūdų kasykloje meistras nuvedė mane prie vagonėlio ir įspraudė kirtiklį į rankas:

– Laikyk. Mums trūksta įrengimų, tad teks darbuotis šiuo,- pažvelgė į mano apstulbusį veidą ir pridūrė,- Marsas – išlikimo žaidimas. Visi daug aukojame, kad išliktume. Konvejeris rūdas nugabens į gamyklą, tau tik reikia su vagonėliu jas atgabenti iki artimiausio. Visi kasyklos planai, daviklių duomenys bus čia, – parodė man mini kompiuterį su ekranu, segdamas jį man ant kairės rankos.- Eime, parodysiu tau kasimui skirtą vietą.   

Jis vedė mane tuneliais, pasakodamas apie tvarką kasykloje. Ir galiausiai likau viena kažkokio niūraus urvo gale, pasišviesdama menka šviesele. Kapojau kirtikliu rūdas, kroviau vagonėlin ir vis dirsčiojau į ekraną. Tamsoje pranyko laiko nuojauta ir tik laikrodis ekrane rodė, kad ši diena kažkada pasibaigs. 

Kompiuteris ant rankos suburzgė pranešdamas, kad laikas pietums. Prisėdau čia pat man paskirtame urve ir iš kuprinės išsitraukiau pietų davinį. Ir vėl sustingau apstulbusi, kai pamačiau, kad jis geriausiu atveju atitiko pusę maisto davinio Žemėje. Avinžirnių papločiai greitai ištirpo burnoje, o pūslių nutrintos rankos kantriai rinko paskutinius trupinius. Vėl suburzgė kompiuteris, o aš pakilau toliau tempti savo vagonėlio.       

Net naktį miegodavome po žeme įrengtuose kambariuose. Pirmos dešimt dienų kasykloje prabėgo it metai, gyvenant kompiuterio ant rankos burzgimų nurodytu ritmu. Ir pagaliau pirmieji keturi laisvadieniai. Nuvykau į “Didįjį Marso parką”. Apstulbusi apžiūrinėjau čia įrengtą smėlio paplūdimį su mažulyte dirbtine jūra, miškelį, pievą.

– Pirmą kartą čia? – kažkas tarstelėjo visai man už nugaros. Atsisukusi pamačiau besišypsantį jaunuolį.

– Taip, atvykau čia su 92-trąja naujųjų kolonistų grupe. Tu čia jau seniai gyveni?

– Aš gimiau Marse. Eime, parodysiu savo mėgstamiausią vietelę paplūdimyje.

Aš linktelėjau ir nusekiau paskui jaunuolį į nuošalesnę paplūdimio vietą, kuri ribojosi su mišku.  

– Kur dirbi? – pasiteiravo jaunuolis

– Geležies rūdų kasykloje.

– Hmmm…na nepagailėjo tavęs personalo skyriaus viršininkas. Tai vienas sunkiausių darbų čia. 

– Tikėjausi patekti į dirbtuves…Testų išvadose buvo rekomenduojama mane paskirti inžinieriaus pameistre.

Jaunuolis mąsliai žvelgė į mane:

– Tu turbūt vis dar tiki Teslatono III utopine Marso sistema, – jaunuolis tyrinėjo mano veido išraišką ir laukė, kad kažką pasakyčiau, bet aš tik žiūrėjau į jį.- Vieta dirbtuvėse kainuoja dvidešimt aukso grynuolių.

Aš tik žioptelėjau, o galvoje visas mano pasaulio supratimas pradėjo griūti: 

– Bet gi…

– Dirbdama kasykloje juk kartais randi aukso grynuolių. Nepriduok jų kasykloje, o slėpk. Kai turėsi reikiamą skaičių, už penkis grynuolius padėsiu tau tapti inžinieriaus pameistre dirbtuvėse. Čia bet kas ko kažkam gali prireikti yra mainų objektas. 

Į mano Marso nuotykį grįžo viltis. Po keturių laisvadienių grįžusi į kasyklą nudžiugdavau kaskart radusi aukso grynuolį. Didumą priduodavau kasykloje, bet dalį pavykdavo paslapčia išsinešti ir paslėpti savo gyvenamajame kambaryje. Dažnai vyko vadinamieji sanitariniai parazitų valymai gyvenamosiose patalpose, bet iš tiesų jie buvo skirti kontrabandos prevencijai. Kartą mano slėptuvę aptiko du tokie sanitarai, ir man buvo atimti šeši laisvadieniai (tiek, kiek aukso grynuolių buvo rasta mano slėptuvėje), skirta bauda. Įsirenginėjau kitą slėptuvę. Ir dar kitą. Galiausiai, vos atėjus sanitarams, kiekvienam iš jų įteikiau po aukso grynuolį, ir šie mano slėptuvės neberado…Taip po trejų metų pagaliau galėjau išsipirkti iš požemių.

Skydelyje laikmatis rodo 00:04. Kurioje pusėje liko kosminė stotis? Aplink mane žybsi žvaigždės. Stingulys kūne dingo…aš rami…

Metai inžinieriaus pameistre buvo gerokai lengvesni nei kasykloje. Buvo įdomu, nuolat tobulėjau…Bet pasaulio nepakeičiau…nuotykių skonio nejutau…kasdien plušau dirbtuvėse, vėliau kosminėje stotyje. Pajutau, kad Marsas netapo mano namais – jis tapo mano kalėjimu. Sapnuodavau mamą ir tėvą, jų mažytį išpuoselėtą sodelį prie namų, rožių kvapą…sapnuose dažnai vaikščiodavau pieva ir jausdavau kaip kutena žolė basas kojas. O nubudusi vėl badavau, dirbau ir stebėjau nykumą Marse. Ką aš sau galvojau? Kaip galima buvo tikėti, kad planeta, kuri iki žmogus į ją įkėlė koją, neturėjo net gyvo mikrobo, gali imti ir virsti klestinčia oaze? Mes nesugebame išsaugoti Žemės, kurioje jau klesti gyvybė ir tik reikia ją saugoti ir puoselėti, bet įsivaizduojame galį sukurti naują gyvenamą planetą? Kaip galėjau būti tokia naivi…

Ašaros rieda mano skruostais  ir jaučiu gniutulą gerklėje…pajuntu sunkumą kvėpuoti…negaliu suvaldyti savęs ir įkvepiu kiek tik galiu giliau ir vis dažniau. Aš dūstu… 

Matau link manęs artėjantį šviečiantį baltą diską. Ar tai ta vadinamoji šviesa tunelio gale? Dieve, išgelbėk mane. 

Svaigsta galva.

Prarandu sąmonę.

Vokai atrodo tokie sunkūs…negaliu jų pakelti…jeigu miriau, kodėl jaučiu savo kūną? 

Vaizdas akyse liejasi, bet matau, kad guliu nuoga po stikliniu gaubtu…išryškėja už stiklo didžiulis ekranas su keistais užrašais, paveikslais…prie jo stovi dvi keistos būtybės. Viena jų prieina arčiau stiklo, įsistebeilija į mane savo aštuoniomis akimis. Vėl grįžta prie ekrano ir čiuptuvu keičia vaizdus ekrane – keisčiausių būtybių paveikslus. Matau ir būtybes panašias į žmogų, tik vienos su daugiau rankų, kitos su stirniškomis ausimis, trečios su dryžuota oda ar atsikišusiu žandikauliu. Ekrane atsiranda paveikslas su itin į žmogų panašia būtybe, bet galvos forma ilgesnė ir joje keistai įsodintos ketverios akys. Viena iš aštuonkojiškųjų būtybių vėl prieina prie stiklo ir atidžiau įsižiūri į mane. Tuomet pasisukusi į kitą būtybę čiuptuvais rodo savo akis. Galiausiai ekrane atsiranda vyro ir moters vaizdai. 

Kad ir kas šie aštuonkojiškieji padarai būtų, bet regis jie mane išgelbėjo! Atsistoju ir prieinu prie stiklo, leisdama jiems geriau įsižiūrėti į mane. Regis jie bando identifikuoti mano rūšį. Panašu, kad jie iš labai pažengusios civilizacijos. Kaip man reikės su jais susikalbėti? Matau kaip ekrane pradeda bėgti keistieji simboliai, lydimi žmogaus kūno dalių, vidaus organų paveikslėlių. Aha, vadinasi jiems pavyko mane identifikuoti. 

Aštuonkojiškosios būtybės įsitaiso prie pulto, esančio visai greta stiklinio gaubto. Ant manęs pasipila spiritu trenkianti lipni dulksna. Man darosi sunku kvėpuoti. Jie turbūt bijo, kad nepaskleisčiau jų laive žemiškųjų mikrobų. Po kelių minučių gaubtas pasikelia ir galiu girdėti keistus gargaliuojančius garsus, kuriuos skleidžia aštuonkojiškosios būtybės. Galiausiai imu sekti joms iš paskos, lipti ten, kur mosteli čiuptuvu. Kaip suprantu, jos tikrina mano sveikatą: peršvietė mane keistu aparatu, davė suvalgyti kažkokių vaistų, nuo kurių paliuosavo vidurius ir toks jausmas, kad visos žarnos vos kartu neišėjo, tyrė kraują ir atliko krūvą kitų man nesuvokiamų procedūrų. Man vis dar silpna, bet kenčiu. Man taip pasisekė, kad šios nežemiškos būtybės kaip tik buvo šalia ir neleido man uždusti. 

Po visų procedūrų mane galiausiai įveda į salę, kur susirinkę daugiau čiuptuvėtųjų padarų, kurie susėdę aplink keistą apskritimo formos pakylą, kurioje grioveliais išpiešti ornamentai. Mane stumteli link pakylos. Galbūt tai kažkoks svečių priėmimo ar pagerbimo ritualas? O gal mane nori pristatyti visai įgulai? Jeigu jie tokie pažangūs, tai turbūt turi ir galimybę bendrauti su kitų civilizacijų atstovais. Laipteliu užlipu ant pakylos ir atsistoju jos centre, ten kur man buvo mostu nurodyta. Padarai sutartinai gurgena kažką, ką įtarčiau esant kažkokia daina. Vėliau keletas jų pasisako po vieną. Regis, jie kaip ir žemiečiai mėgsta skelti kalbas. O gal tai šventė? Kažin koks mano vaidmuo joje? Galiausiai visi atsisuka į mane ir salė nutyla. Padarai tvarkingai išsirikiuoja aplink pakylą ir kiekvienas iš pakylos išsitraukia po aštrų metalinį strypą ir it ietis sviedžia į mane. Skausmas perveria mano kūną įvairiose vietose, o aš sukniumbu. Matau kaip mano kraujas sruvena nuo mano kūno link ornamento griovelių, teka jais į pakylos kraštus…aštuonkojiškieji padarai godžiai laižo, siurbia mano grioveliais link jų atitekėjusį kraują…

Sukasi galva…

Akyse dar trumpai šmėsteli mamos besišypsantis veidas…