Nr. 22. Petras Blažys „Gaja“
„Grįžtame namo“ – ši frazė nuskamba tarsi burtažodis mano negausiai įgulai. Visi trys kvailai šypsomės ir pamiršę bet kokią gėdą plyšaujam seną gerą Mikutavičiaus dainą „Aš pakeliui namo“. Tomas prieš skrydį standartiškai tikrina svarbiausias „Perkūno“ sistemas, variklius, antimaterijos reaktorių, korpuso vientisumą ir panašiai. Dalia skrupulingai peržiūri mūsų gyvybinius rodiklius, kažką užsirašinėja į savo medicininę planšetę. Man belieka tik suvesti Žemės koordinates į navigacinį kompiuterį ir išsidrėbti patogiame kapitono krėsle.
Taip, misija pavyko. Iš planetos X džiunglių į „Perkūną“ sėkmingai atsigabenome subjektą, už kurį pažadėta solidi premija. Padaras išties keistas. Atrodo, žiūri į jį, bet pilnai nesuvoki, ką matai. Tai jis panašus į žmogų, tai į fantastinį gyvūną, tai į dar kažką. Rankų, kojų, čiuptuvų ir kitų galūnių skaičius mainosi kas akimirką. Šiek tiek primena tuos pirmuosius dirbtinio intelekto kurtus vaizdelius. Akys kažką regi, tačiau smegenys nepajėgios to pilnai apdoroti.
Šiuo metu padaras laboratorijoje, uždarytas grūdinto stiklo cilindre su oro šliuzu grindyse. Dalia užtikrino, kad nei mums, nei subjektui pavojus negresia. Galėsime be didesnių problemų jį parsigabenti į Žemę. Svarbiausia, per ilgai į padarą nežiūrėti – visa ta vaizdų kaita gali neigiamai paveikti smegenis: sukelti nemigą, stresą, netgi pykinimą. Daktarės geriau klausyti – ne kartą jos biologijos žinios svetimose ir atšiauriose planetose gelbėjo mūsų kailius.
Atlikęs būtiniausią patikrą Tomas išsiprašo poilsio. Šiandien džiunglėse jis dar kartą įrodė, kad ne veltui tarnavo kosmoso pajėgose. Be jo kariškos mąstysenos tikrai nebūtume padaro sučiupę. Medžioklė išties pareikalavo daug jėgų, todėl poilsio kolegos užsitarnavo. Tiesa, Dalia vis dar kažką konspektuoja, ima kažkokius mėginius, tiria juos po elektroniniu mikroskopu ir niekaip neįstengia palikti laboratorijos.
Žemai atloštas krėslas migdo. Akys nors ir užmerktos, tačiau jose vis dar raibuliuoja kažkokie psichodeliniai vaizdiniai, šiek tiek primenantys tą besimainantį subjektą iš planetos X. Prieš pat užmiegant raibuliai susiformuoja į vientisą žmogaus siluetą…
***
Gaja patogiai įsitaiso man ant pečių. Neskubėdamas nešu ją senų liepų alėja, kartais pritūpiu – bandau apsaugoti mažylės šukuoseną nuo žemai nusvirusių šakų. Kelis kartus sustojame pasigrožėti įdomesniais vabzdžiais, perkeliam į saugesnę vietą sraigę paklydėlę, pabaidome būrelį žvirblių. Galiausiai takas užsibaigia nedidele apžvalgos aikštele. Čia, už apsauginės tvoros, žemyn leidžiasi aukštas skardis, atveriantis nuostabią kosmodromo panoramą. Apačioje, prie artimiausio erdvėlaivių paleidimo bokšto, iškėlęs smaigalį aukštyn stovi išdidus „Perkūnas“, aplink kurį lyg skruzdėlės zuja techninis personalas.
Nukelta nuo pečių Gaja iškart puola prie tvoros ir įsikniaubia į virbus. Ji susižavėjusi žvelgia į erdvėlaivį, o aš šypsodamasis į ją: mažą, liekną ketverių metų mergaitę, šviesiais suveltais plaukais (vis dėlto nepavyko pilnai išvengti šakų). „Kitą kartą, kai užbaigs remontą, nusivesiu tave vidun“ – pažadu jai, o ši, kiek patylėjusi, pareiškia: „Užaugusi būsiu astronaute kaip tu, tėti“.
***
Nežinau kodėl, bet negaliu išmesti iš galvos laboratorijoje uždaryto subjekto. Štai ir dabar, nutaikęs progą kol Dalia miega, kaip koks plėšikas sėlinu prie stiklinio cilindro. Kuo toliau, tuo labiau ta būtybė viduje man kažką primena. Kažką seniai pamiršto. Kažką artimo. Kažkokią trūkstamą dalį mano pasąmonės dėlionėje. Nors šis jausmas gąsdina, tačiau maloniai šildo. Nenoriu, kad jis išnyktų.
Išeidamas iš laboratorijos sutinku Tomą – su įrankių dėže rankoje ir rūškanu veidu. Pasirodo, nuo pat išvykimo iš planetos X inžinierių kamuoja košmarai, dėl kurių jis kaltina subjektą. Netgi pavadina jį „tiksinčia bomba“. Tomas jau pašnekėjo su Dalia apie galimybę padaru atsikratyti, tačiau medikė kol kas nesutinka – per daug nežinomųjų, kuriuos vis dar reikia ištirti.
Tomas akivaizdžiai bijo. Bijo to, ko nesupranta. Kaip karo inžinierius jis pratęs mąstyti racionaliai. Jam kitų pasaulių būtybės, ypač turinčios antgamtinių, mokslu kol kas nepaaiškinamų galių, yra svetimos.
Iki kito savo miego laboratorijon užklystu dar tris kartus. Dalia į mane žiūri kreivai, bet nieko nesako, toliau sėdi prie savo kompiuterio ekranų. Kiekvieną kartą būtybės pavidalas, jos besimainantis veidas atrodo vis labiau ir labiau pažįstamas. Paskutinio savo apsilankymo metu aš jau žvelgiu ne į abstraktų gumulą, o į mažą geltonplaukę mergaitę, kuri nebyliai kreipiasi į mane „tėti“…
***
Gaja krykštaudama laksto „Perkūno“ koridoriais, o aš iš paskutiniųjų stengiuosi neatsilikti. Štai ji krovinių skyriuje sėdi už transportinio visureigio vairo, štai ji nusiraško sultingą pomidorą nuo hidroponikos šiltnamio lentynos, štai ji sukioja kažkokias gyvybiškai svarbias svirtis reaktoriaus patalpose. Gerai, kad čia nėra Tomo – stačiai pamištų visa tai išvydęs.
Vienu metu pametu Gają iš akiračio. Girdžiu lengvus mažylės žingsnius, susižavėjimo kupinus šūksnius, bet niekaip neįstengiu jos rasti. Tekinas bėgu iš vienos laivo pusės į kitą, rodos, nesibaigiančiais koridoriais ir posūkiais, tačiau Gajos niekur nesimato.
Kelią pastoja sunkios durys su įspėjamaisiais ženklais. Už jų – laivo laboratorija. Pridedu delną prie spynos skenerio ir įeinu. Viduje lengva prietema – šviesą skleidžia tik blykčiojantys prietaisų ekranai ir margaspalvės mygtukų lemputės. Apsauginio cilindro viduje stovi išsigandusi Gaja. Ji smulkiais delniukais beldžia į šaltą stiklą ir maldauja išleisti…
***
Prabundu išpiltas šalto prakaito ir jausdamas… baimę? Baimę ne dėl savo ar įgulos gyvybių, o dėl tos vienintelės sielos, uždarytos cilindre. Bijau, kad pamišusi medikė ar prakeiktas paranojikas inžinierius nepadarytų Gajai ką nors blogo. Taip, dabar aš įsitikinęs, kad ten tikrai Gaja. Akys nemeluoja, širdis tuo labiau. Aš tiesiog žinau, kad čia ji. Mano mažasis angelėlis, palikęs pasaulį per anksti, ir dabar vėl pas mane sugrįžęs.
Dalia užtinka mane kaukšintį laboratorijos kompiuterio klavišais. Noriu išlaisvinti Gają, vėl ją apkabinti, nešti laivo koridoriais pasodinęs ant pečių, tačiau mano svajonėms išsipildyti nelemta. Pajuntu švirkšto dūrį į kaklą ir nieko nebejausdamas suglembu ant stalo. Daktarė kažką man piktai aiškina, bet aš nesiklausau. Matau tik liūdnas mergaitės akis už apsauginio stiklo, kurios vis tolsta, Tomui tempiant mane atgal į kajutę.
***
Gaja nusiteikusi kūrybiškai. Ji surinko visas svetainės kėdes, pledus bei kitas „statybines medžiagas“, iš kurių konstruoja kosminį laivą – „Perkūną 2“. Barbės ir pliušiniai žvėreliai jau laukia eilėje skrydžiui į mėnulį, o gal ir kažkur toliau. Kambaryje šviesos išjungtos, paliktas tik kamuolio formos vaizdo projektorius, savo spinduliais aptaškantis lubas ir sienas žvaigždžių raštais.
Stebiu savo mažylę. Nors ir šypsausi, bet viduje mirštu iš sielvarto. Žinau, kuo visa tai pasibaigs, tačiau nieko negaliu padaryti. Taip jau nulemta. Taip jau vieną kartą įvyko – įvyks ir dar kartą.
Gaja užbaigusi kosminio laivo statybas padeda būsimiems keleiviams užimti jiems skirtas vietas. Deja, pirmajam skrydžiui įvykti nelemta – mažylės veidas išbąla. Ji susverdėja ir susmunka ant raudono svetainės kilimo. Aš iškviečiu greitąją, paguldau Gają ant sofos, budžiu prie jos. Jaučiu, kaip mano skruostais rieda ašaros. Norisi dar daug ką jai pasakyti, bet iš lūpų išsprūsta tik nevilties kupinas inkštimas.
Lauke užkaukia greitosios pagalbos sirenos. Už durų girdėti gydytojų, o gal šiaip smalsių kaimynų balsai, kažkodėl primenantys Tomo ir Dalios. Bandau suprasti ką jie šaukia, bet viską užgožia prakeikta sirena. Paskutinį kartą pažvelgiu į išblyškusį, netikrų žvaigždžių taškeliais nusėtą nejudantį kūnelį ir…
***
Šiaip taip pramerkiu akis. Galva plyšta, gelia visus raumenis, tačiau vaistų poveikis jau praėjęs. Sirenos kauksmas tęsiasi, tik dabar jis, rodos, dar garsesnis. Palubėje monotoniškai mirkčioja raudona avarinė lemputė. Per traškantį garsiakalbį girdisi Dalios ir Tomo ginčas. Iš sakinių nuotrupų suprantu, kad kalba eina apie laboratoriją, būtybę, pavojų… žudymą? Rankos pirštai beveik refleksiškai palenda po lova ir slėptuvėje užčiuopia šaltą blasterio rankeną.
Laboratorijos durys, nors ir užrakintos, pasiduoda kapitono kodui. Viduje du pavojingi padarai ruošiasi nužudyti mano Gają. Tariasi, kuris nuspaus mygtuką ir atvers apsauginio cilindro dugne esantį šliuzą į atvirą kosmosą. Niekšai tikrai nusiteikę ja atsikratyti, lyg mergaitė iš kūno ir kraujo būtų kažkoks nereikalingas daiktas, kažkokia šiukšlė, kurią panorėjus galima išmesti. Ranka stipriau suspaudžia blasterį – niekas Gajos niekur neišmes.
***
Pagaliau Gaja laisva. Abu ilsimės mano kajutėje ant lovos. Ji guli padėjusi galvą man ant kelių, aš glostau jos švelnius plaukus, kurių taip niekas ir nesušukavo. Ant jos suknelės krinta tikrų žvaigždžių atspindžiai. Jaučiu tolygų mažylės kvėpavimą. Laisva ranka vis dar gniaužiu blasterį – niekas nedrums jos ramaus miegelio.
Tiesa, drumsti nelabai yra kam. Tomas taip ir liko aukštielninkas gulėti laboratorijoje, iš nuostabos išsprogintomis akimis. Aplink jį, tikriausiai, vis dar plečiasi kraujo bala, vis labiau panašėjanti į tą svetainės kilimą. Dalia šūvį išgyveno – medikai turi savo slaptų būdų kaip nenumirti. Matyt, slepiasi kažkokiame laivo užkampyje, bet aš tam pasiruošęs.
***
Savo pažadą Gajai tęsiu. Neskubėdami vaikštome „Perkūno“ koridoriais, aprodau jai kiekvieną patalpą, papasakoju kiekvienos paskirtį. Mažylė pirmą kartą kosminiame laive, todėl jai viskas nauja ir nematyta. Įdėmiai manęs klausosi, užduoda klausimus. Pasodinu „pavairuoti“ visureigį, pavaišinu šviežiais pomidorais, leidžiu pasukinėti gyvybiškai nesvarbias svirtis. Galiausiai Gaja įsitaiso kapitono krėsle. „Dabar tu tikra astronautė kaip ir aš“ – ištariu tyliai.
***
Dalia maldauja pasigailėti. Ji uždaryta oro šliuze kartu su atšalusiu Tomo lavonu. Paklaikusi iš siaubo daktarė tranko langelio stiklą kumščiais, tačiau aš nepasigailėsiu. Negaliu pasigailėti po to, ką jie ketino padaryti mano mažylei. Liepiu Gajai nusisukti ir nuleidžiu šliuzo svirtį. Užsižiebia įspėjamosios šviesos. Du svetimkūniai palieka „Perkūną“ ir jau niekada daugiau čia nesugrįš. Dabar mes tikrai saugūs.
***
Taip, Gaja. Tu tikrai nepaprasta mergaitė. Ir vardas tavo nepaprastas. Jis reiškia Žemę – mūsų gimtąją planetą, mūsų namus. Ten dabar ir grįžtame. Grįžtame namo.