Nr. 23. Daiva Ausėnaitė „Pasaulio pabaiga“
Rytas vos prabudus ji dar spėjo pažadėti, kad diena bus gera. Tam pritarė kasdienis kavos puodelis žvelgdamas iš labai arti į jos užtinusias akis (silkė vakarienei – bloga mintis) ir pagalvės suformuotą randą ant kairio skruosto. Atverstas nešiojamas kompiuteris, kaip visuomet, perdėtai entuziastingai rodė orų prognozes. Šiandien dar orų langelyje mirgėjo geltona vėliavėlė – padidėjusi oro tarša.
Programėlės visuomet elgdavosi įžūliausiai ir stengėsi uždengti iššokančius naujienų pranešimus.
Instaliuotos programėlės negerbė žinių, tačiau nevengė ir viena kitos pastumdyti. Jos kas rytą stengėsi priminti savo svarbumą:
dienos tikslas 4000 žingsnių,
šiandien – jūsų ovuliacijos diena,
iki tikslo perskaityti šimtą knygų liko 92!
Dešiniame kamputyje lyg koks krupjė planšetinis kompiuteris mėtė vakarykštes ir šios dienos naujienas:
Parduotuvių lentynos sparčiai tuštėja;
dar du nukritę lėktuvai – vyriausybė nekomentuoja;
sukrečianti naujiena – praėjus keturioms valandoms po Putino mirties nušautas Trumpas.
Dar paštas springdamas šūkavo apie notifikeišenus iš feisbuko, linkedino ir instagramo:
draugas Sima paspaudė like po Antano ir Ados nuotraukų albumu „Mūsų meilės mėnuo;
nauji darbo pasiūlymai jūsų mieste;
tik šiandien išskirtinis pasiūlymas jums – 20 proc. nuolaida visiems liekninamiesiems kokteiliams.
Du pranešimas iš banko kantriai laukė, kol viskas nurimo, tada išspjovė:
nesumokėjote įmokos 345 eu
nuo jūsų sąskaitos nuskaičiuoti 5000 eurų
Ištuštėjęs kavos puodelis paklausė ant sienos kabančio kalendoriaus:
– ji pamatė?
– turėjo…
Puodelis akies krašteliu stebėjo kaip ji išskubėjo pro duris, nemenka jėga jas trinktelėjusi. Nuo sukelto nedidelio vėjelio atsivertė kitas atverstos knygos puslapis. Neskaitytas eilėraštis tikėjosi sulaukti susižavėjimo:
Sraigių namai
Pavasarį rinksiu paliktus namus išėjusių sraigių
kur jos dingo?
Gal susirado geresnius, didesnius, erdvesnius, baltesnius?
O gal nusprendė ieškoti savęs?
O gal mirė? Kodėl tuomet nemirė namie?
Kodėl išėjo? Paliko namus?
Aš nežinau. Čepulis gal žino?
Ta kosmoso mįslė – tuščias sraigės namas –
įsitaiso mano knygų lentynoje
šalia kitų namų.
Puodelis su siaubu pažvelgė į tirščius:
– mūsų neišplovė!
Jos rankų šilumą dar jaučiantis storuliukas pasinėrė į nepatirtą jausmą – tirščiai ant jo dugno lėtai džiuvo.