Nr. 25. Gruodis Žeknys „UŽEIK“

Tai prasideda nuo vieno atsitiktinio žvilgsnio. Nuo vienos atsitiktinės, nereikšmingos minties.

Saulė pamažėle grimzta už Senamiesčio namų panoramos, užlieja jos pilkumą saldžia kaip medus šviesa, o mudu su Lasku klaidžiojam be jokio aiškaus tikslo nepažįstamų gatvelių labirintu.

Dar vienas miestas, dar viena šalis, dar vienas svetimas pasaulis… kiek jų jau buvo?

Glaudžiu prie savęs pluoštelį ramunių, su ilgesiu kvėpdama švelnų aromatą. Namų, šviesos ir šilumos aromatą. Lasko aromatą. Tokių puokštelių nuo pat mūsų pažinties pradžios buvo įteikęs man ištisą galybę. Paprastos smulkiažiedės laukų gėlytės, kvepiančios paprasta, jaukia laime.

Sugniaužiu puokštelę tvirčiau, lyg galėčiau sulaikyti tą jausmą.

Vakaras tykus, giedras, bemaž tobulas. Žingsniuojam koja kojon, du ateiviai naujoje žemėje. Rūstūs šimtamečiai namai, aptrupėjęs mūras… Laskas kažko manęs paklausia, blyksteli lango stiklas.

Ir štai jis sušmėžuoja mano akiratyje. Namas. Eilinis banaliai pilko mūro dviaukštis nebyliai goksančiais langais. Toks neišraiškingas, kad nė nesuprasi – gyvenamas ar apleistas. Pro tokį nė nemirktelėjęs praeitum pro šalį.

Dirsteliu vos akimirką, probėgšmais, ir lyg tarp kitko pagalvoju: O tu kažkoks matytas…

Tik tiek.

Man nėra jokio reikalo sustoti. Neturiu jokios svarios priežasties juo susidomėti. Galėčiau eiti sau toliau, turėčiau eiti, bet, nežinia kokio paiko impulso grybštelėta, sustoju. Atsigręžiu. Pažvelgiu vėl. Šįkart – įdėmiau.

Permetu akimis statinį nuo pat dulkino stogo iki pamato. Atšerpetojusios dvivėrės durys, rūškanos langų akiduobės, jokių puošmenų, jokių charakteringų detalių, išblukęs fasadas nykus iki žiovulio. Bet tas jo nykumas kažkuo nesuprantamai šiurpus. Lyg žvelgtum į veidą be bruožų.

Eik jau, namas kaip namas, – gūžteliu mintyse. – Visiškai nieko ypatingo. Tik…

Drumstuose šešėliuose ir prietemoje, ten, languose kažkas šasteli, šmėsteli, išnyksta.

Šviesos žaismas? Regėjimo išdaiga? Gal ten kas yra? Juk galėtų būti, kodėl ne? Kažkas, kas šią pat akimirką taip pat žiūri atgalios į mane.

Vos taip pagalvoju, išsyk nebegaliu atsikratyti tos minties.

Net nusipurtau iš nejaukumo. Žengteliu atgal, kad pasitraukčiau iš žvarbaus pastato šešėlio.

Tada ir pastebiu (ar bent manau, kad pastebiu). Štai kas! Jo šešėlis! Tai su juo kažkas ne taip. Kontūrai keistai išsikreipę, pernelyg aštrūs, kritimo kampas įtartinai nenatūralus… 

– Ei, kas atsitiko? – į priekį jau paėjėjęs Laskas grįžta pas mane.

– Šitas namas… – sumurmu, akimis slysdama per dantytas šešėlio ribas.

Ar man pasivaideno? Bet juk tikrai kažkas…

Laskas užverčia galvą į pastatą, pasitrina delnu sprandą – taip daro visada, kai suglumsta.

– Aha, gražumo kaip šuns apgraužtas lavonkaulis. Radai į ką žiūrėt!

Prajunku. Gal mažumėlę kiek per garsiai, bent taip vildamasi nuvyt apnikusius baisulius.

Lasko tiesa, ir kas man užėjo? Vis dar primygtinai šypsodamasi stveriu jį už parankės ir glausdama prie savęs kvapnią puokštelę tempiu šalin nuo to niūksančio gremėzdo.

Nesprunku. Tikrai ne.

Tik…

Jaučiu, kaip iš tolimo gatvelės galo mus seka tamsuojantys Namo langai.

*

Nuo tos dienos nebegaliu išmesti jo iš galvos. Namo prisiminimas priskrenta prie manęs kaip neaiškus atšešėlis. Šliaužia, vyniojasi iš paskos. Akmens šalčiu alsuojantis šmėklios dimensijos palydovas. Dabar jis nuolat šalia. Mano sapnuose, mintyse, kiekviename žingsnyje ir veiksme.

Tarp mūsų užsimezga kažin koks nepaaiškinamas, neapibrėžtas ryšys.

Vėl ir vėl mąstau apie bjaurias Namo linijas, brutalų siluetą, grubias proporcijas. Svarstau: ar kas ten pasikeitė? Kaip jis atrodo sutemus? Mintimis šlifuoju jo pavidalą, šen ir ten šį tą vis pataisau, perkuriu, perstatau.

Kiekvieną rytą pasižadu sau: Ne, aš ten negrįšiu. Tai nauja diena, nauja pradžia…

Bet vakare vėl stingstu ledinėje jo papėdėje, godžiai rydama beskonį siluetą akimis.

Esu tikra – adresas kitas, gatvė taip pat kita, bet visada jį randu. Tarsi jis lauktų. Lauktų būtent manęs. Tarsi kažkokia akla ir nenumaldoma gravitacija trauktų mane į savo nykią šalčio ir tuštumos orbitą. Kaskart mažumėlę kitoks, bet neabejotinai tas pats dviaukštis negyvėliškai dėbsančiais langais.

Tai galėtų būti bet kuris namas pasaulyje, bet kartu nėra nė vienas jų. Tie šešėliai, tos sienos ir padėrę langai kas kartą verčia mane vis labiau jaudintis – ir nerimauti – ir visuomet, kai tik ten atsiduriu, pastyru užsmaugta nematomos rankos, o kažkur mano savasties pakrašty ima tvenktis riksmas.

Laskai, sakyk, kodėl? Tu visada randi atsakymus… tad pasakyk, kodėl būtent šis Namas? Tai aš ar tai ši vieta? Kas tai sukėlė? Ar mintis apie jį buvo atsitiktinė? Kažkieno pakišta?

Kažkieno… kažko… ten.

Žinau, ne čia turėčiau būti, ne tam turėčiau skirti visą savo dėmesį ir energiją. Deja, taip pat žinau, ką bedaryčiau, šis pasaulis, kad ir koks svetingas, netaps manuoju. Kaip ir visi kiti, į kuriuos lig šiol bėgau. Tolyn, tolyn, be atodairos, be sustojimo. Kad tik neliktų laiko galvoti. Ar prisiminti.

Žmonių be veidų, be rytojaus; juodų gatvių tylos; sudaužytų žibintų; krateriu virtusio sodo; beprotybės, kuri išdraskė mūsų namus; visam laikui užtemdyto gyvenimo…

Mūsų senųjų takų nebėra, Laskai. Kaip ir mūsų, kokie buvom. Tad kas mes dabar? Kas liko?

Nebeturiu krypties, nebežinau kur manasis centras, nei ką turėčiau daryti, nei kur būti. Kas ji? Ši nepažįstamoji, kuri klajoja be vietos, slepiasi, apsimesdama, kad ieško? Atsakymų. Išėjimo. Savęs. Cha! Tai bent juokdarė! Jau turėtų žinoti – kad ir kokį atstumą įveiks – to nepakaks.

Tas Namas. Tavo akys. Strazdanėlės veide. Prisiminimų kvapas žieduose. Romios melodijos atgarsiai. Ak, ji! Sena akustinė, kuria mėgai brazginti… Degėsiai, plėnys, juodas laikas srūvantis gyslomis, nuodai ir ilgesys, graužiantis, perštintis, ėdantis iš vidaus…

Nepaliauju stebėtis – viso mūsų pasaulio nebėra, o štai čia, visur aplink – spalvos, juokas, gyvenimai lyg niekur nieko.

Aplinkiniai klausia manęs, ar viskas gerai. Švelniai, lyg tipendami ant pirštų galų. Kokie malonūs žmonės! Ir ką turėčiau atsakyti? Šypsausi, purtau galvą, laužyta jų kalba išspaudžiu padėką. Iš tiesų man nusispjaut. Vienintelis, kurio rūpesčio ilgiuosi, esi tu, Laskai. Bet tu tyli.

Prakeiktas Namas.

Nusisuku. Bet tai, kad jo nebematau, tik sustiprina jo būvį. Štai ten, man už nugaros, jis stovi. Štai ten. Ten jis plyti, tikresnis už bet ką, už mane pačią. Atgrasus, perdėtas, nepakeliamas.

Lyg įtrūkis lygiame tikrovės paviršiuje. Iš pirmo žvilgsnio neišsiskiriantis, bet visai čia nederantis. Apsimetėlis, bandantis pasislėpti. Visai kaip aš.

Traukiuosi šalin, bet kuo labiau tolstu, užuot pamažu nykęs, jis egzistuoja tik dar ryškiau. Ir tada man topteli, kad aš irgi esu tokia. Čia, dabar, aš esu, bet tarytum manęs nėra.

Ir tokia nesanti užminu ir sutrypiu į dulkes iš pavytusios puokštelės išsprūdusį ramunės žiedą.

*

Kitą vakarą aš vėl ten. Ir kitą. Ir dar kitą. Nepraleidžiu nė dienos.

Kiek tai tęsiasi? Neįsivaizduoju.

Lig šiol neišdrįsau į jį įkelti kojos. Tik žvelgiau iš šalies.

Galiausiai pasiduodu. Juk anksčiau ar vėliau turėsiu tai padaryti. Žinau (visą laiką žinojau) – tai vienintelis būdas išsivaduoti iš šitos betikslės manijos spiralės.

Aš taip pavargau bėgti…

*

Jis pasitinka mane kaip visad: niaurus, bereikšmis ir toks pat nieko nežadantis, kaip ir ateities be tavęs, Laskai. Apsiblausę langų stiklai žėri saulėje it karštinės krečiamo ligonio akys klejojančiu žvilgsniu. Goslios, alkanos, nežinia ko laukiančios.

Staiga pagalvoju: Tai visai ne Namas. Namas tėra laikinas pavidalas. Masalas grobiui privilioti.

Ir vis dėlto… net jei ir taip…

Žengiu artyn.

Smilkinius suveržia jau pažįstama įtampa; įsirango po oda, nudilgina kaulus. Mano kojos virsta švinu, žingsniai įklimpsta nematomo pasipriešinimo dumble, bet nesustoju. Braunuosi į priekį, pėda po pėdos plėšdama mus skiriančios erdvės gabalėlius.

Štai jis, šis taškas, ši žiojinti tuštymė, kurioje neišvengiamai susibėga visi mano keliai. Neapčiuopiama. Konkreti. Kviečianti.

Priglaudžiu delną prie atšerpetojusių durų. Prisilietimo slaptažodis. Namas tarytum kvėpteli. Tada tingiai pražioja savo dvivėrę burną lyg alkanus nasrus. Ir aš žengiu vidun, įsileidžiu save, po kojomis cypteli minamas slenkstis, ir aš puolu, puolu į jį lyg į išsiilgtą glėbį, lyg pastumta (ar įtraukta) neriu tamson – pro geležį, pro šviną, pro laiką, – tada durys užsitrenkia man už nugaros, kaukšteli dantimis, ir štai – aš praryta.

Įeidama sykiu išeinu, dalis manęs tarytum atskyla, pasilieka ten, kitapus. Kartu su baime ir dvejonėmis. Likusia dalimi leidžiuosi savojo išsapnuoto siaubūno rykle tolyn.

Prietema, rūsio vėsa, aitrus metalo ir dūlėsių tvaikas. Klaidžioju priplėkusios tylos ir pramano viešpatijoje, sprindis po sprindžio tirdama mane pasitikusį gluminančių prieštaravimų mikrokosmosą.

Kambariai tėra penki. Penkiasdešimt. Penki šimtai. Ankšti, dusinantys, neaprėpiami. Begalybė suspausta savyje tarp keturių sienų. Tarsi visas Namas būtų ne didesnis už bet kurį atskirą kambarį, o kiekvienoj jo kertėj galėtų glūdėti ištisa visata. Suku ratais iš vieno į kitą. Pirmyn, atgal. Erdvės tos pačios, bet kaskart jos pasireiškia vis kitaip. Lyg užkeikta knyga, kurios puslapiai persimaino vos ją užverti. Vėl ir vėl.

3, 14, 42… Aš pelytė, aš šešėlis šmirinėjantis labirinte. Nejučiomis vėl ieškau. Ženklų. Pėdsakų. Spragos. Kūno griuvėsiuose. 73, 137… Ties 200 – uoju ratu viename iš kambarių sustingstu priešais giliu rėžiu perkirstą sieną.

Štai taip. Tik tiek. Vienas įtrūkis. Prisiminimai žaibiškai susigniaužia į žudantį kumštį ir trenkia, smogia, sprogsta ugnim, o aš subyru atgal į šipulius.

Pabaiga. Pradžia. Gūrančios lubos, nusiaubti kambariai… tavo veidas. Tušti bekvapiai žiedai, kuriuose neliko paguodos, bet vis tiek laikausi jų įsitvėrus… Tu ten, tu vis dar ten, išėjai, išėjai, nes šaukė, nes taip reikėjo… Ar toks jis buvo? Tas bevardis namas išdegintoj dykroj, be adreso, be vietos? Apleistas sutalžyto mūro ketursienis, savo žvarbiam glėby užmigdęs tavo gyvastį… Man sakė, kad tu budėjai. Ar taip jis atrodė? Namas, kuriame nukraujavo visi mūsų rytoj ir galėjo būti?

Sudegė, sudegė… tai, kas buvo, ko nebėra. Atminties laukai, kur veši vien tamsa. Klupinėju joje, apgraibom čiuopdama, rinkdama save po skeveldrą. Tarp kraujuojančių pirštų trupa pajuodę žiedeliai, byra man po kojomis it suskrudę grūdai. Su naujai užgimusiu įkarščiu be gailesčio juos trypiu.

Sudie, sudie, lik sveikas…

Lik, lik, lik, – atsako man šešėliai, mūras ir sienojai.

Stojuosi, parpuolu, vėl keliuosi. Peržengiu tamsą, nusvirduliuoju prie lango. Įsiklausau.

Dunksi tuštuma. Dunksi mūsų širdis. Aš ir šis Namas, aš šiame Name, Namas manyje. Mano prieglobstis. Mano atsakymas. Priimu jį.

Ten, kitapus dulsvo stiklo, kur spalvos ir laikas vis dar turi prasmę, išvystu juos. Praeinančius. Nieko nenutuokiančius. Vyrą ir moterį. Jiedu kalbasi suglaudę galvas. Jo strazdanotam veide žaidžia šypsena, jos rankose gėlių puokštelė. Moteris kilsteli galvą ir svajingai pažvelgia į mane mano akimis.

A, štai kaip, – pamanau, klebendama durimis, braškindama sijas, girgždindama pakopas. – Amžinybė stebinti save.

Ratas užsiveria.

*

Čia yra ir kitų. Kol kas jų neradau, bet žinau, kad jie yra. Ten, kažkur, šviesmečių tolybėj, visai čia pat, už štai šių durų. Kartais juos jaučiu. Daugybę beribėje ankštumoje.

Kartais (vis rečiau) susimąstau: Kas mes? Jo kaliniai? Gyventojai? Jo gyvastis?..

Neabejoju, kad po tokį Namą esama kiekviename pasaulio kampelyje. Tūkstantis ir vienas. Begalybė. Jis vienatinis daugybėje savo paties atspindžių ir pasikartojimų.

Tavo mieste, gal net tavo gatvėje. Sykį eisi pro šalį ir galbūt nejučia sustosi, apsižvalgysi ir išvysi jį.

Be abejo, atrodys eilinis, niekuo neišsiskiriantis, netgi visai joks, vis dėlto pajusi tai. Užčiuopsi. Neįprastai krintantį jo šešėlį. Saulės žybsnį lange, kuris pavilios it valiūkiškas mirktelėjimas. O gal tai bus garsas. Taip, gali būti ir tai. Vos girdimas vėjelio šnabždesys, skirtas vien tau. Slidus, įsirangantis atmintin.

Galbūt pajusi nepaaiškinamą nerimą, gal net spėsi pagalvoti: Kas gi tai?

O tuomet mes tyliai pakviesime: Užeik.

Ir tu ateisi. Kaip ateina visi.