Nr. 26. Niksijus Panzirijus „VI ŽVAIGŽDIŲ METALAS…arba ankstyvojo feodalizmo linksmybės“
Reikalas anas vyko mūs Viešpaties 1993-iais metais. Daug keistų istorijų griaudėjo tuomet aplink. Daug liko ir neužrašyta. Bet šita – ypatinga. Užtat ir buvo įsiminta.
Ano meto metraštininkų teigta, kad ankstyvasis feodalizmas (pasibaigus vėlyvajam barbarizmui) buvo laisvės, vienybės, naujovių, beskonybės ir benzinžirgių metas. Tvanas net. Kuriam siautėjant vyravo jėgos įstatymas: visi ligi vieno norėjo būti valdovais. Nuolatinis kapojimasis dėl išlikimo ir statuso, it pagoniškos pjautynės. Pajutę feodalizmo laisvę, gerbiamieji ponai biznieriai nustojo jausti sarmatą ir išlindo iš savo urvų, beveik neslėpdami intencijų, kad atgal į tuos urvus norėjo pargabenti kuo daugiau aukso ir įgauti skambiųjų titulų, kad net dar jų anūkams ant sienų gražiai spindėtų padėkos raštai.
Vienas iš tokių pretendentų į viešpatavimą (vardo kurio, tyčia ar netyčia, metraščiuose nūn nesama) ir figūruoja šioje istorijoje. Žinoma tik pravardė – ponas baronas Bražys. Jis, kaip bajoras didingas, ėjo įprastus, garbingus to meto reikalus: „Atliekų tvarkymo ir rūšiavimo kontora nr. N.“ ir dar kelios priemiesčio lentpjūvės. Bražys, kaip dauguma kitų ponų baronų biznierių, prisipirko sau brangenybių: benzinžirgiais varomų bavariškų karietų, stambių laivų (šeriamų degiuoju eliksyru!), ir freskomis raižytų užmiesčio rezidencijų korintiniais stulpais ir, žinoma, instrumentorijaus technikos naujovių. Didelių it milžinai, baisesnių nei pagonių dievai!
Tokiu prietaisu ir buvo „gatjeris“. Didžiulis, it aršia žirgų banda varomas, pjūklas, įkrovą žaibo turėjęs galingesnę už patį Perkūną. Dieną naktį šis baisūnas griaudėjo bajoro lentpjūvėje. Bet kaip Dievas duoda, taip Dievas ir atima – visi sutvėrimai „lūžta“. Taipogi ir gatjeris nebuvo išimtis. Sulūžo jo grandininė žvaigždė pavaros. Teko baronui Bražiui vežti ją taisyti į vietinį gildijos cechą. Bėda gi buvo tokia, kad gatjerio žvaigždė iš metalo buvo gaminta. O metais tais užėjo metalo krizė – Hanza ir kitos prekybos sandraugos pardavinėjo jį labai brangiai.
Tad Bražys, su sopančia širdim, išsikošėlino1 ir reikalui tam nupirko plieno. Jį atidavė cecho savininkams ir įsakė, kad gatjeris artimiausiu metu vėl ūžtų ir gamintų jam auksą, ir išvyko. O anuomet visi, nuo karalių iki valstiečių, nuo tikinčiųjų iki prekeivių, mėgdavo vogti (baisus vėlyvojo barbarizmo palikimas!). Tad prasmirdusiame tepalais ir degėsiais ceche daiktai galėjo dingti gan lengvai. Ypač jei būta gėrikų… O tokių tame ceche, Dievas liudininkas, buvo apsčiai, ir metalas jiems spindėjo lyg aukso kopos Saliamono.
Taigi… užsakymas nebuvo vykdomas jau savaitę… dvi savaites… mėnesį. Ir, sunerimęs, teisingasis baronas Bražys pasiuntė savo linksmųjų vyrų brigadą, apvalaus pokerio stalo narsuolius, patikimiausią riterių svitą, į tą landynę patikrinti, kam iš juodadarbių čiortų2 išdrįso taip pridergti jo šviesybei. Dievaži, o dergti Bražiui… negalėjo niekas!
Pabalnojo narsieji riteriai savo bavariškus benzinžirgius ir karietas ir vieton greitai atjojo. Narsuoliai rado juodadarbius susigūžusius tamsiame kampe, baimės sukaustytus. Iš šios bailios minios riteriai susižvejojo cecho prievaizdą. Jam nė nespėjus ištarti: „Garbingieji ponai!“, linksmieji vyrai pradėjo jį linksmai volioti po grindis, it valydami prieangį.
– Gerasis baudžiauninke, kas paėmė mūs pono žvaigždžių metalą?
Prievaizdas pralemeno:
– Gailestingasis pone, tai buvo Konanas Barbaras!
Laukinio feodalizmo laikais, nusibodus vietiniams Banioniams ir Adomaičiams, į šalį paplūdo visokio plauko egzotinių vaidyklų pasirodymai iš tolimų kraštų. Visas liaudis žavėjosi tokiais šedevrais kaip „Baronas Rembo“, „ExTerminator fatum machinae“, „Baladė apie Dievo kovotoją Roką“, „Antrarūšiai metraščiai“, „Kiniškasis drakonas: arba nenugalimojo Briuaso nuotykiai“ ir „Konanas Barbarietis“, kuris, kaip ir „ExTerminator fatum machinae“, įgavo šlovės dėka savo habsburgietiško aktoriaus Juodojo Arno.
Taigi, garbingasis riterių vadas, žinoma, matęs tą pasirodymą, apstulbo, išgirdęs šį, tarytum, kliedesį ir, to pritrenktas, susimąstė, bet mintis savo lengvai užgožė spirdamas prievaizdui vėl. Jį pakėlęs ir trenkęs kumščiu į veidą, pasakė:
– Meluoji, supostate!
Riteris sušėrė dar vieną įtikinamąjį smūgį. Aplink stovėję bendražygiai garsiai nusikvatojo.
– Kas gi paėmė, brangusis viršininke, žvaigždžių metalą? Proszę odpowiedzieć3!
– Taigi KONANAS BARBARAS! Jis pavogė žvaigždžių metalą, gerasis pone, prisiekiu!
Naujo smūgio į vaizdą ilgai laukti nereikėjo. Vadas parodė vikrų ženklą linksmam šone stovėjusiam riteriui. Tas ištraukė nugaląstą kalaviją ir griebė už prievaizdo rankos ir tas skaudžiai suspiegė.
– Ar jūs glušas? KAS. PAĖMĖ. ŽVAIGŽDIŲ. METALĄ. Nemandravok! Bajoro riteriai nemėgsta melagių…
– Gerieji ponai, sakau jums, po velnių!!… Tai – KONANAS! Toks juodadarbis darbuodavos mūs ceche. Toks su ilgais plaukais. Barbaras. Didelis it Goliafas. Tikro vardo nežinom, tad jį ir praminėm Konanu. Kaip iš to spektaklio! – viltingai pasakė prievaizdas. – Mėgėjas išgert buvo. Alkoholikas. Prasiskolino. Pabėgo… Jis ir paėmė jūsų žvaigždžių metalą! Mes nežinom, kur jis… Jėzus Marija! Prašau paleiskit ranką!
Linksmieji riteriai paleido jį ir paslėpė kardus į makštis. Kiti cecho mužikai jiems pasakė, kad „Konanas, ponai, mol4, gyveno obšiagoj5, Kovne, Šilų naujamiesty.“. Tad riteriai, tučtuojau pabalnoję žirgus, leidosi į kelią.
Prijojo aukštuosius pilkuosius bokštus, spindinčius oranžinėmis linijomis ties akmeniniais rozečių ornamentais. Šios kampuotos citadelės buvo pastatytos fabrikų plušikams apgyvendinti dar užkariautojų laikais. Vien tą prakeiktą amžių paminėjus – ligi šiol maras žmogų užpuola. Riteriai pririšo žirgus ir nusprendė užvalgyti vietinėje tavernoje (nes pirmąsias feodalizmui būdingas užeigas įvežė mūs žemėn tik 1996-ais Viešpats metais). Bepuotaujant, riteriai pajuto kreivoką smuklininko žvilgsnį. Tad neužilgo jį suvanojo paslaptinga jėga ir paliko gulėti po stalu. Išėjo narsieji vyrai iš tavernos ir pakeliui bendrabutin surinko teisėtą duoklę iš visų garbingų gildijos kioskų aplink ir suspardė tą vieną gėdingą niekadėjų, kuris pareigos šios -atlikti nenorėjo.
Priėjo riteriai bendrabutį. Laiptinėje užmatė būrį stambių (sekmadienio mokslyčios nelankančių) jaunuolių juodais apdriskusiais apsiaustais, paženklintais trejomis baltomis juostomis ir ereziškais pagonių apskritimais. Tad nutarė mūsų narsieji karžygiai apsivilkti šarvus, paimti skydus ir įtikinančius arbaletus.
– Ar čion būta Konano, jaunuoliai šaunūs?
Jaunuoliai, kurių buvo dauguma, tarė:
– Maut iš dvaro, ševaljerai6!
Ir ėmė traukti smulkius durklus. Riteriai gi, nieko nelaukę, ėmėsi kalavijų ir kuokų. Visi grakščiai užsimojo ir…
Netrūkus visa laiptinė buvo krauju nudažyta.
– Ot špana7! Jokios pagarbos! – prabilo vienas iš riterių, besivalydamas kardą į senus turėklus.
Kruviną vaizdą pamatę kaimynai pasakė tik tiek, kad laiptinės tinkavimo planų šį mėnesį jie neturėjo. Riteriai dar bandė iš kitų padoriai sužinoti vietovę Konano, bet išgirdo tik:
– Šlovė Kosmoso valdovui! Šlovė Žvaigždžių metalui!
Išsigandę erezijos, riteriai juos paskerdė. Kritusių priešų apsiaustai spindėjo keistais, laiptinėje matytais, ženklais. Riteriai nutarė, kad visas bendrabutis uostė tuos pačius klijus.
Suglaudę skydus, karžygiai vis kilo į viršų, iš kur it lietus ant jų pylėsi strėlės ir akmenys. Užsipuolė visi čiabuviai: liesi požemių studentai, netikęs jaunimas su švirkštais, pašalpiniai juodadarbiai, benamiai klajokliai ir gausiausia gvardija – puolę baronai alkoholikai. Riterių kalavijai ir strėlės guldė juos kaip rugius.
Pasiekus paskutinį aukštą, iš koridoriaus išlėkė burtininkas violetiniu apsiaustu ir ilgais plaukais.
– O gi štai gali būti mūsų ieškomas Konanas! – tarė prieky einantis riteris.
– Aš Pranas! – sušuko Konanas ir išsitraukė metalinį arbaletą.
Aklinančiai spindinti strėlė žaibiškai nuskrido tiesiai riterių būryn. Riteris prieky gavo šūvį į gerklę ir krito laiptine žemyn. Sekantis užsidengė skydu, bet liepsnojanti strėlė jį prakiurdė ir griuvo karys aukštielninkais.
– Stebuklingos velnio strėlės! – šaukė riteriai. – Kur tai Dievo matyta?!
Susakę „Tėve mūsų“, jie persižegnojo ir puolė pirmyn. Konanas šūvio nutaikyt nespėjo, nes Dievo jėga sutrukdė, tad paspruko pro atidarytas buto duris. Klastūnas nuvertė komodas ir spintas tarpdury, bet šaunūs riteriai jas suskaldė lyg malkas. Burtininkas vėl bandė nusitaikyti, bet vadas buvo vikresnis ir perkirto arbaletą perpus. Konanas liko stovėti prieš langą, sename kambary, senais kilimais, tapetais, laiko rodžiais ir grindimis, klotomis laminu.
– Pasiduok, Konane bailusis! Dingt kažkur tau jau nebevalia. Atiduok mūsų garbingam ponui pagal teisę priklausančią nuosavybę ir už tai – teisim tave sąžiningai.
Konanas pažvelgė į lubas ir pakėlė rankas į dangų.
– Juokdariai! – garsiai nusijuokė jis. – Jus manot, kad valiai savo parklupdysit Kosmoso valdovo didvyrį?! Kad aš, kardinolas Pranas-Kieša Antrasis, Kalabirbiškių baronas-magas, jums nusilenksiu?!
Ištiesė Konanas delnus ir suspindėjo jie pagoniškais ženklais it ugnis.
– Be reikalo ieškot žvaigždžių metalo… Sulydžiau jį KOSMOSO VALDOVO ir ŽVAIGŽDŽIŲ GARBĖS VARDAN! Ir tai tik maža dalis to, kas turi būt išpildyta, kad teisėtas mūsų viešpats žengtų atgal sostan.
Riterių vadas supyko ir griebėsi kardo.
– Ak tu…
– Jus manot, kad laukinis feodalizmas davė jums viską? Klystat! Klystat! – griaudėjo jis, grasindamas pirštu. – Klausykit, išlepę tamsoidai: kosmosizmas davė man amžinybę!
Konanas delnais uždengė akis.
– Durniai akli… Visi pavirsite žvaigždžių metalu vieną dieną! – šaukė jis, pasisukdamas lango link. – Visi būsite sulydyti masėn vieningon gerajam mano Kosmoso dievui paaukoti… Šlovė! Uralkodó8!
Nespėjus riteriams susivokti, jis suriko: „Tesaugo Žvaigždės mane!“ ir iššoko tiesiai pro daugiabučio langą devyniais aukštais žemyn. Pamatę, kaip jis prisiplojo apačioj, riteriai persižegnojo, ir nubėgo jo susirinkt. Bet, jiems nusileidus, kūno jau nebebuvo. Rado tik violetinį apsiaustą auksiniais raštais, plevėsuojantį vėjyje…
Bergždžiai apylinkes apieškoję, riteriai grįžo į bendrabutį, tikėdamiesi aptikti šventąjį žvaigždžių metalą viename iš kambarių. Bet ir čia jų laukė nesėkmė! Iš vietinių metalo supirkėjų irgi nieko nepešė. Riteriai šnekėjo:
– Po paraliais! Tai arba pas latvius nutempė… Arba rimtai tas… Kosmovo… valdovas… paėmė?
– Nejuokauk. Sakysim baronui, kad toli lenkams nuvežė ir tiek.
Linksmieji vyrai, nesėkmių neapkentę, benzeleksyru pašėrė prakeiktą bendrabutį, o iškviestoji inkvizicija padarė savo. Tada jie pabalnojo žirgus ir išvyko.
Baronas Bražys išgirdęs apie nesėkmes nugrimzdo liūdesyn, bet, pataisęs gatjerį svetur, tęsė reikalus savus toliau. Bet nutikimas buvo pranašiškas, nes Bražys vėliau bankrutavo. O dar vėliau jį buvo norėta uždaryti požemiuose už duoklės sukčiavimus ir kaltinimus vagyste. Tačiau su Dieviškąja pagalba ir maldom baronas Bražys įtikino rūstųjį likimą pasigailėti. Jo varganų reikalų teismo metraščiai stebuklingai dingo. Visgi vėliau, visų nuostabai, baronas Bražys staiga prapuolė nežinion. Kalbama, kad jis, sandorį su velniu sudaręs, tapo Norvegijos kunigaikščiu, bet tai tėra tik nepatvirtinti gandai.
Bražiui dingus, išsisklaidė lyg rūkas ir jo linksmieji riteriai. Nė žodžio nebuvo girdėta apie juos laiką ilgą. Tik visai neseniai, tiek žiemų praėjus, vienas jų buvo rastas savo prabangiuose rūmuose. Nuodėmingai pakartas.
Mažas pergamento lopinėlis, gulėjęs ant stalo, bylojo štai ką:
„Sandorio terminas išseko.“
Jo galva švytėjo.
O ant delnų spindėjo pagoniški ženklai.
O nukabinę jį žmonės sakė, kad
Po valandos pavirto jis it nepajudinamo metalo luitan.
Po antros jis išsilydė.
Po trečios – skystis nubėgo žemėn negrįžtamai.
Lyg ligi pat pasaulio centro.
Ar Dievo tai buvo valia…?
1355/08/01
Kaunas