Nr. 27. Deimantas Saladžius „Kai gros orkestras“

The universe can and will create itself from nothing. Spontaneous creation is the reason there is something rather than nothing, why the universe exists, why we exist.
Stephen Hawking

Jeigu šita žemė kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams.
Justinas Marcinkevičius

Kai gros orkestras

Klausimas, kas buvo prieš, neturi prasmės. Tai tas pats, kaip klausti, kas slepiasi už horizonto linijos. Juk visi žinome, kad pasaulio kraštas neegzistuoja. Panašiai yra ir šiuo atveju – Gita įkvėpė gilų oro gurkšnį ir nuo tos akimirkos viskas prasidėjo. Ji negalėjo pasakyti, kas buvo prieš. Kita vertus, akivaizdu – jos gyvenimas turėjo prasidėti kažkada anksčiau. Gita turėjo sutelkti visas jėgas, kad prisimintų – kas buvo prieš, kokia buvo jos vaikystė ir koks kelias ją atvedė iki šios akimirkos.

Prabudusi, Gita jautėsi lyg būtų mėtoma tarp bangų – raudoni įspėjamieji šviesos blyksniai erdvėlaivyje pertraukdavo abstrakčius prisiminimus apie senelės tolimas keliones po visatą. Kažkur šmėžuodavo pasakojimai apie kitokį laiką ir erdvę. Toks plūduriavimo jausmas Gitai nepatiko – priminė tą kartą, kai per bandomąjį skrydį jos erdvėlaivis nukrito į vandenyną. Išnirusi iš gilaus vandens, Gita neveiksniomis galūnėmis plūduriavo paviršiuje ir meldėsi, kad atvyktų pagalba. Išsigelbėti pavyko – žvejys plaukdamas pro šalį pastebėjo leisgyvę merginą ir, ištraukęs ją iš vandens, nuplukdė į savo kaimą.

Čiupinėdama aplinką, Gita pajuto tvirtą piloto kėdę po savimi. Suradusi erdvėlaivio valdymo pultą, išjungė perspėjimo signalus. Ji vis dar bandė plačiai atmerkti akis. Bet kurią akimirką galėjo atgal nuslysti į tą pačią pasyvią būseną. Toji miego nebūtis buvo tokia saldi, lyg pasąmonėje Gita žinotų – pabudimas reiškia didelę atsakomybę.

Laivo DI parodė, kad korpusas, nors patyrė stiprią turbulenciją, išliko nepažeistas. Užtat navigacijos sistema sutrikusi – ji neatpažįsta erdvėlaivio buvimo vietos. Pasak to paties DI, daugiau jokių kitų keleivių erdvėlaivyje nebuvo. Gita negalėjo atsakyti sau, kodėl reikėjo leistis į kelionę vienai.

Gita paspaudė dar kelis mygtukus, tačiau kompiuteris niekaip nesureagavo. Pakartojo. DI pranešė, kad iliuminatoriai jau atidaryti. Negali būti! Tikrindama DI, liepė juos uždaryti. Langas priešais ją nedaug kuo pasikeitė, tik prarado blizgesį, o tai reiškė, kad vaizdas nebetransliuojamas. Paprašė atidaryti šoninį iliuminatorių, prie kurio galėjo atsistoti visu ūgiu. Gita priėjo arčiau prie šio iliuminatoriaus.

Nieko nesimatė. Nei vienos žvaigždės, nei jokio kito šviesos šaltinio. Tik aklina tamsa. Visiška nebūtis. Lyg visata būtų užgesusi. Nugara nuėjo pagaugai. Gita pasijuto vieniša. Jausmas buvo stiprus. Privertė ją susigūžti į kamuoliuką ir apkabinti save per kelius. Gita pabandė prisiminti, ką nors gražaus.

*

Prisiminė, kaip per vestuves grojo orkestras. Vestuvės vyko kaime. Vietiniai sugalvojo paversti vestuves tikru karnavalu – kiekvienas kaimo gyventojas ieškojo, kaip apsirengti kuo neįprasčiau, bet tuo pačiu šventiškiau. Senelis pasirodė su šortais ir petnešomis, bet be marškinėlių, apnuogindamas pečius ir nugarą. Laikydamas dilgėlių rykštę, jis plakėsi pats ir linksmai siūlė išplakti kitus. Kaimynė iš gretimo namo buvo apsirengusi savo velionio vyro kostiumu, užsidėjusi skrybėlę ir nusipiešusi ūsus. Tuo tarpu jos anūkas neatrodė labai patenkintas savo išvaizda – jam užvilko ilgą moterišką palaidinę, uždėjo netikrų perlų karolius ir padažė lūpas.

Senelė vestuvių karnavale dalyvavo gulėdama lovoje. Kojų traumos, patirtos jaunystėje, vis labiau varžė judesius, bet senelė nepasidavė – po lova ji buvo įmontavusi mažą varikliuką, valdomą pulteliu, tad tik retkarčiais prireikdavo kitų pagalbos judant. Ir šiai progai lova buvo išpuošta: ant kojūgalio pritvirtinti varpeliai skambėjo kiekviename judesyje, antklodė – margaspalvė, apkrauta gėlėmis. O pati senelė kėlė taurę, juokėsi, visiems siūlė prisėsti šalia ir išburti ateitį.

Vestuvės prasidėjo procesija per kaimą kartu su visais karnavalo dalyviais. Eisenos priekyje – Gita, pasipuošusi raudonai-balta suknele ir priderintais auskarais, ir jos vyras su rudu, dvieiliu kostiumu. Už jų – septynių muzikos instrumentų orkestras grojantis tradicinę Balkanų liaudies dainą „Ederlezi“. Procesija, apėjusi visus kaimo namus, pasuko link kalvos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į gyvenvietę, dirbamus laukus ir artimiausią ežerą. Septyni glaustai augantys beržai atstojo altorių, o kunigą pakeitė senelė. Ji ramentų pagalba stovėdama pravedė ceremoniją. Gita jautėsi laiminga, kad jos vestuvių priesaiką laimino būtent senelė.

Tą dieną Gita jautėsi taip, lyg visas kaimas būtų tapęs šeima. Kiekviena juoko akimirka, kiekvienas persirengėlio šūksnis ir kiekvienas šokis pynėsi į šventę. Į šventę, kuri buvo daugiau nei vestuvės. Tai buvo pasaulio, kuriame Gita norėjo gyventi, pradžia. Stovėdama šalia beržų, Gita matė ne tik dabartį, bet ir ateities pažadą.

*

Malonus ir šiltas prisiminimas suteikė vilties. Tiek vilties, kad Gita suprato, greičiau net pajuto – katastrofiškos nuotaikos buvo per ankstyvos. Erdvėlaivyje nėra šalta, o sistema pati savaime nesugebėtų išlaikyti tokios temperatūros viduje.

Gita sugrįžo į piloto kėdę. Taip, iš tiesų sistema tik vos šildo laivo vidų. Ir tam nenaudoja daug energijos, o kuro atsargos dar gausios. Mergina pabandė užvesti variklius. Laivas pradėjo kurtis, bet netrukus užgeso. Pabandė dar kartą, bet rezultatas buvo toks pats. DI pranešė, kad varikliai prisipildė kosmoso erdvei neįprastos materijos, kuri neleidžia uždegimo procesui įvykti.

Gita virškino gautą informaciją, kai pasigirdo garsus ūžesys. Erdvėlaivis pradėjo drebėti. Keli objektai atsitrenkė į korpusą, o tada visas laivas pradėjo judėti. DI ekranuose mirgėjo perspėjimai apie tai, kad stiprios jėgos srovė stumia erdvėlaivį į vakarus. Gita norėjo išskleisti mechaninius stabdžius, kurie bent šiek tiek pristabdytų nevaldomą judėjimą, bet nespėjo to padaryti – laivas vertėsi kūlversčiu. Ji nebuvo prisisegusi saugos diržais, tad iškart plojosi ant lubų, kurios tuo metu buvo tapusios grindimis. O tada vėl atsidūrė ant grindų. Ir taip laivas vertėsi kelis kartus, o kartu su juo ir Gitos kūnas.

*

Ta pati „Ederlezi“ daina, dar didesnis pučiamųjų ir mušamųjų orkestras, bet visai kitokia diena. Liepsnos, laižančios medines degančio vežimo lentas, apšvietė vidury nupjautų rugių lauko susirinkusius kaimo gyventojus. Vežimo ornamentai ir spalvos keitė atspalvius, kai ugnis lietė lakuotą, prižiūrėtą medieną. Senelės kūnas buvo vežimo viduje. Gita verkdama stebėjo visą procesą.

Ugnies liežuviai šoktelėjo aukštyn, kai stipriau papūtė vakarinis vėjas. Vežimas įsidegė visu pajėgumu – girdėjosi spragsėjimas, poškėjimas ir dūmų gaudimas. Žarijos spiečiais kilo į viršų. Tarsi norėdamos pasekti senelės pėdomis į nežinomą erdvę. Mediniai vežimo kraštai ėmė lūžinėti. Pasklido aštrus aromatas. Orkestras, nujausdamas kulminaciją, pradėjo groti garsiau. Pasigirdo lūžis – vežimas graudžiai susmuko.

Dūmai dar ilgai kilo. Kaimiečiai stovėjo šalia laužo, kol liko tik žarijos, tačiau Gita laukė kol paskutinė anglis užges. Stebint, kaip naktis sugeria dūmus, Gitos akys, drėgnos nuo ašarų, matė ne tik praeitį, bet ir tolimesnę kelionę. Gita paveldėjo savo vardą iš senelės. Su vardu paveldėjo ir tam tikrą vaidmenį šioje bendruomenėje.

*

Iš prakirstos kaktos bėgo raudona srovelė. Nepaisant pralieto kraujo, Gita aiškiai suvokė savo padėties pasikeitimą – erdvėlaivis nėra tuščioje kosmoso erdvėje. Jeigu aplink būtų vakuumas, Gitos kūnas nebūtų patyręs tokio smarkaus kritimo. O jeigu būtų veikusi dirbtinė gravitacija, net apsivertus erdvėlaiviui ji būtų likusi stovėti. Tad vienintelė išvada – Gita yra planetoje, kurioje veikia gravitacija. Tik, deja, ta už iliuminatoriaus plytinti aklina tamsa nekėlė pasitikėjimo šiuo pasauliu. Atsistojusi ant kojų, prisilaikydama sienos Gita nuskubėjo link persirengimo kabinų. Kabinoje DI mechanizuotos „rankos“ padėjo apsirengti skafandrą.

Gita priėjo prie šliuzinių vartų ir liepė atidaryti pirmąsias durys. Sistema pakluso, o kai užsidarė pirmosios durys ir susireguliavo slėgis, liepė atidaryti antrąsias. DI perspėjo apie už durų esančią nežinomą materiją. Gita lėtai įkvėpė ir iškvėpė, o tada pakartojo komandą. Atsidarė antrosios durys ir vos joms prasivėrus pradėjo veržtis vanduo.

Stipri banga prispaudė Gitą prie sienos. Šliuzų valdymo pultas liko nepasiekiamas kitoje pusėje. Mergina supanikavo, prispausta prie pirmų durų beviltiškai pradėjo daužyti jas. Staiga plūstelėjo nauja vandens banga. Atgalinė banga, atsitrenkusi į šliuzo sienas, kirto per Gitos kojas ir ištraukė kūną į išorę.

*

Nešama stiprios srovės, Gita ištiesė ranką, bandydama už kažko užsikabinti. Jau buvo prie pat erdvėlaivio korpuso pabaigos, kai pavyko sugriebti paskutinę kopėtėlių pakopą. Ji prisitraukė, keturiomis galūnėmis tvirtai įsispyrė į pakopas. Mergina pajuto, kad sunku išsilaikyti toje pačioje padėtyje – skafandras dėl viduje esančio oro kyla į paviršių. Nedelsdama prisisegė karabinu, kuris su skafandru buvo sujungtas virve.

Gita svarstė, kaip grįžti į erdvėlaivio vidų, kai pajuto pirmuosius keistus požymius. Pasigirdo lengvas, ritmingas traškėjimas. Vibracija sklido per rankas ir kojas. Skafandro audinys aplink kūną šiek tiek įsitempė, pradėjo spausti odą. Tarp metalinių jungčių pasigirdo šnypštimas. Šie požymiai pranešė – kosmoso erdvei skirtas skafandras bet kurią akimirką gali subliukšti nuo gilaus vandens slėgio jėgos.

Gita pradėjo paniškai leistis žemyn kopėčiomis. Skafandras buvo stumiamas aukštyn, tad kiekvienas judesys žemyn reikalavo dvigubai daugiau jėgų. Ir kiekvieną pakopą būtinai reikėjo prisisegti su karabinu. Pasiekus kopėčių pabaigą, pasimatė kitos pakopos, išsidėsčiusios horizontaliai palei korpusą. Tarp šių pakopų tarpai siekė kelis metrus. Skafandro virpėjimas vertė priimti greitą sprendimą – Gita atkabino karabiną, susilenkė tiek, kiek leido kostiumas, ir atsispyrusi šoko link kitos pakopos. Skafandras trumpam ją pakėlė aukštyn, tačiau paskutinę akimirką Gitai pavyko ištiesta ranka užsikabinti. Šį judesį teko pakartoti kelis kartus, kol pasirodė šliuzo vartai.

Buvo likusios dvi paskutinės pakopos, kai pasigirdo garsus šnypštimas. Skafandro sluoksniai įplyšo, suspaustas oras išsiveržė burbulais. Koją nusvėrė vanduo, plūstelėjęs į vidų. Skafandro metalinės dalys sulinko į vidų per kelias vietas sužeisdamos Gitos dešinę koją ir ji vos neprarado sąmonės nuo skausmo.

Nenorėdama pasiduoti Gita susilenkė dar vienam šuoliui. Jau ruošėsi atkabinti karabiną, bet nauja smūgio banga šį kartą smogė kairėje kūno pusėje. Sprogimas privertė paleisti pakopą. Gita pajautė kaip karabino virvė įsitempė. Oro burbulų gausa trukdė ką nors pamatyti. Išsisklaidžius burbulams, Gita nebesuprato, kur yra skafandras, o kur jos koja – mėsa, kraujas, audiniai ir metalas buvo susimaišę.

Skausmas buvo stiprus. Gita suprato, kad jos kūnas niekada nebebus toks pats. Ir skausmas padėjo jai atsiminti, ką reikia padaryti, kad išgyventų. Gita išsitraukusi peilį nurėžė karabino virvę. Skafandras lėtai, bet nuosekliai pradėjo kelti jos kūną į paviršių.

*

Pažadino švelnus prisilietimas. Kažkas glostė plaukus. Netrukus Gita pajautė vandenį ant savo lūpų ir priglaudusi gertuvę godžiai atsigėrė. Gitos kūną iškėlė iš vandens ir sunkiai įvertė į valtį. Gita pamatė tą patį žvejį, kurį jau kažkada regėjo. Žvejys bandė išlaisvinti jos kūną iš skafandro, bet mergina pakvietė prisėsti jį arčiau. Gita ištiesė ranka, paglostė jo šiurkštų skruostą. Suprato, kad pasiilgo tų šviesiai mėlynų akių. Jeigu turėtų jėgų, ji iškart įsisiurbtų į taip gerai pažįstamas lūpas.

Gita uždėjo rankas sau ant pilvo. Žinojo, kad dar nėra nėščia. Bet jau žinojo, koks spalvingas gyvenimas laukia mergaitės, kuri bus pavadinta jos vardu. Svarbiausia, kad Gitai visai nerūpėjo, kas buvo prieš. Ji neieškojo priežasčių, priešų ir kaltininkų. Ji, nors buvo sužalota visam gyvenimui, nesijautė auka. Užtat Gitai be galo rūpėjo tai, kas nutiks. Ir ji žinojo, kad tas rūpestis atsipirks. Žinojo, kad dienų, kai gros orkestras dar bus. Ir jų netruks. Net kai jos pačios nebus šioje žemėje.