Nr. 31. Greta Mėta „Mes“
Priešais pavargusias akis liejosi tolimos žvaigždės – maži, šalti taškeliai juodoje tamsoje. Serena krumpliais nusibraukė besikaupiančias ašaras ir giliai įkvėpė. Pajuto kaip išsiplėtė plaučiai, tačiau pasirodė, jog iki alveolių atkeliavusiame ore deguonies buvo per mažai. Jau kelintą kartą per pastarąsias minutes patikrino išsigelbėjimo kapsulės valdymo skydelį. Nereikėtų panikuoti: deguonies užteks dar kelioms dienoms. Per tą laiką ją tikrai suras. Net ir šioje bekraštėje tuštumoje.
Dabar tas kadaise žavėjęs vaizdas nebekėlė malonaus jaudulio. Anksčiau kosmoso platybė jai reiškė galimybes, žvaigždžių paslaptis, kurias reikia atskleisti. Dabar visa tai teatrodė klaikiai tuščia. Serena užsimerkė nebenorėdama to matyti, tačiau tuomet vėl paniro į fragmentišką, gąsdinantį prisiminimą: kaukiančios erdvėlaivio sirenos, bėgimas liepsnojančiu koridoriumi išsigelbėjimo kapsulės link, skubus bandymas atsišvartuoti. Pro iliuminatorių stebimas laivo sprogimas: tylus blykstelėjimas ir nuolaužos pasklidusios vakuume. Tada įtempusi žvilgsnį ji dar ilgai bandė įžiūrėti ar nepamatys dar vienos išsigelbėjimo kapsulės, per stebuklą likusio gyvo įgulos nario skafandre. Tai buvo kvaila viltis.
Atsimerkusi vėl žvilgtelėjo į laikrodį. Sprogimas įvyko prieš septyniasdešimt šešias valandas. Daugiau kaip prieš tris Žemės paras. Tik dienų skaičiavimas kosmose betikslis. Čia nėra nei ryto, nei vakaro, tik amžina naktis. Serena liko vienintelė gyvybė šioje juodoje begalybėje. Mažytė dulkelė, kuriai išnykus visiškai niekas nepasikeistų.
Ji niekaip nesuprato, kodėl įvykiai prieš pabėgimą iš erdvėlaivio jos sąmonėje susipynė it pilkame tirštame rūke. Ji nebuvo praradusi sąmonės, netgi susitrenkusi galvos ar apskritai susižeidusi. Kartais, tiesa, iš to rūko dar ištrūkdavo trumputis naujas prisiminimas: karšto metalo kvapas, žmonių riksmai, jos pirštai liečiantys rankeną… Bet Serena niekaip negebėjo prisiminti avarijos aplinkybių. Ataka? Nelaimingas atsitikimas? O gal gedimas?
Ne, kas jau kas, o ataka įvykti negalėjo. Šioje tuštumoje nebuvo nieko, kas galėtų juos užpulti. Arėjo įgula tuo įsitikino vėl ir vėl, ir vėl. Jau metus laiko jie nesėkmingai ieškojo kitos gyvybės. Jos žymių buvo įtarta planetoje E2456Y. Tą kartą jie jau tikrai tikėjosi kažką surasti, tačiau ir ten nieko nebuvo. Visa aplink – tuščia ir negyva. Visa, išskyrus Žemę, dabar jau likusią pernelyg toli. Serena baiminosi, kad daugiau jos nebeišvys. O galop vėl nugrimzdo į miegą.
Kai pabudo vaizdas pro kapsulės iliuminatorių buvo nepasikeitęs. Ji ir vėl patikrino rodmenis, valandas. Stotis jau turėjo išsiųsti ką nors į pagalbą. Net jei niekas nespėjo paspausti pagalbos signalo, nesugebėję su Arėju susisiekti stotyje turėjo suprasti, kad kažkas atsitiko. Serena stengėsi būti kantri. Stengėsi nekreipti dėmesio į tą vis dažniau pasikartojančią mintį: „o jei jie neatskris?“.
Atskris. Privalo. Jie buvo ištikimi vienas kitam. Jei tai priklausytų nuo jos, Serena būtų atskridusi. Bandydama nukreipti mintis į ką kitą, ji dar kartą apžiūrėjo visą nedidelę kapsulės erdvę. Žvilgsnis stabtelėjo ties ploteliu aukštai kairėje. Ten, ties plokščių sujungimais – melsva dėmė. Serena prisimerkė ir pažvelgė atidžiau. Pelėsis? Nesąmonė: iš kur čia galėtų būti pelėsis?
Ji priėjo pažiūrėti iš arčiau. Melsvos dėmės paviršius blizgus, lyg apteptas kažkokiomis gleivėmis. Ji susiraukė. Keistas bjaurus pelėsis. Reikėjo surasti, kuo jį nuvalyti. Tik jau benusisukdama Serena sustingo – pasirodė, kad tai keičia spalvas: tampa tai labiau tamsiai mėlynas tai prašviesėja iki violetinės.
– Jie neatskris.
Serena krūptelėjo išgirdusi balsą. Tokį aiškų, garsų, lyg kažkas būtų prabilęs prie pat ausies. Išsigandusi apsidairė. Vis dar buvo viena. Patikrino ryšio priemones. Jokio signalo. Lėtai iškvėpė ir užsimerkusi patrynė kaktą vėsiais pirštų galiukais. Pasigirdo. Štai ką daro ilga izoliacija. Buvo skaičiusi, kad taip gali nutikti. Ilgai būdamas vienas gali imti girdėti, net matyti dalykus, kurių nėra. Serena nebepažvelgė, kur prieš tai matė pelėsį. Tik vėl bandė nukreipti mintis vis tikrindama ir tikrindama rodiklius.
Vaizdas pro kapsulės iliuminatorių nepasikeitė. Ji ėmė galvoti apie Arėjo įgulą. Kapitoną, laivo mechanikę Alą, Mariją… Marijos akyse sublizgusias ašaras, kalbant apie Žemėje likusią šeimą. Marija jau nebegyva. Jos molekulės dabar sklaidosi šaltame kosmoso vakuume. Marijos šeima Žemėje niekada neaplankys jos kapo. Nes jo net nebus. Serena susimąstė, ar juos paguos mintis, kad Marija bent fiziškai yra danguje. Nuo tos minties net nejučia šyptelėjo.
– Tai tu kalta.
Kūnu prašliaužė šiurpas. Vėl tas keistas balsas. Nepažįstamas, neapibūdinamas. Neaišku iš kur. Akimirką Serena norėjo tik užsimerkti ir užsidengti ausis, bet vietoj to vėl apžvelgė kapsulę. Vis dar buvo viena. Neskaitant pelėsio. Šis, rodos, dar labiau išsiplėtęs suraibuliavo šaltomis melsvomis spalvomis. Ji vėl atsistojo ir atsargiai palinko prie jo. Kas tai? Gal tas daiktas visgi tikras ir nuodingas? Gal skleidžia haliucinacijas sukeliančias sporas? Ji pakėlė ranką pelėsio link ir tuomet jis sujudėjo. Dėmė staiga įgavo trimatę formą, iš mėlynos plokštumos iškilusios pseudopodijos išsitiesė jos pirštų link.
Serena aiktelėjusi atšoko ir griuvo atgal į kėdę. Pseudopodijos išnyko. Pelėsis ir vėl atrodė kaip dėmė.
Pasivaideno. Jai tiesiog pasivaideno. Tai buvo logiškiausias paaiškinimas. Serena ištiesė rankas iki stalčiuko, suspaudė drėgnų servetėlių pakelį. Tada sudvejojo. Norėdama nuvalyti, turėtų paliesti.
– Vis dar nieko neprisimeni?
Trečią kartą išgirstas balsas išgąsdino mažiau.
– Kas čia? – nedrąsiai paklausė nebesidairydama po kapsulę, įsmeigusi žvilgsnį į pelėsį.
– Tai tu. Aš. Aš esu tu.
Pelėsis vėl keitė spalvas. Serena užsidengė delnais akis. Jai rodėsi, kad pamažu eina iš proto.
– Tai netikra, – ištarė ji garsiai. – Aš girdžiu balsus, nes ilgai esu viena. Liko nebedaug. Jie atskris ir mane išgelbės. Jie jau pakeliui. Liko nebedaug.
Balsas nieko neatsakė. Serena ėmė niūniuoti. Kažkokią seną dainą, kurios žodžių neprisiminė. Iš tiesų ramino girdėti savo balsą.
Kai vėl pramerkė akis vaizdas pro kapsulės iliuminatorių vis dar buvo tas pats. Ji ir vėl peržvelgė rodmenis. Mirktelėjo suabejojusi tuo, ką pamatė. Bet ir mirktelėjus vaizdas nepasikeitė. Sereną pamažu apėmė panika. Deguonis. Deguonies atsargos ką tik dar buvo tokios gausios. O dabar rodiklis blyksėjo raudonai. Kapsulės valdymo skydelis rodė, kad deguonies teliko porai valandų.
Tai negalėjo būti tiesa. Turėjo būti kitoks paaiškinimas. Nebent ji buvo užmigusi ir pramiegojo labai ilgai? Tačiau laikrodis rodė jog nuo atsikabinimo nuo erdvėlaivio praėjo tik septyniasdešimt aštuonios valandos. Jausdama, kaip vis greičiau daužosi širdis, Serena trenkė kumščiu per pultą, lyg tikėdamasi, jog kaip sename mechanizme, atšoks kokia spyruoklė ir valdiklis parodys kitus duomenis. Deja, taip nenutiko.
– Laivo sprogimo metu pažeistos kapsulės deguonies talpyklos. Duomenys tikri.
Vėl tas balsas. Serena stengėsi apsimesti, kad jo negirdi.
– Bet nebijok. Tu neuždusi.
– Aš neuždusiu, – vis greičiau kvėpuodama, pakartojo Serena. – Aš neuždusiu, nes gelbėjimo laivas jau pakeliui. Mes rūpinamės savais. Jie mane išgelbės.
– Savais… – pakartojo balsas. – Tu. Aš. Mes. Aš ne savi. Niekada nebuvom. Nors tu, dalis manęs, ir norėjai tuo tikėti.
Serena užsidengė delnais ausis. Nepadėjo. Dabar balsas atsklido tarsi iš jos pačios galvos.
– Leisk sau prisiminti.
Tai nebuvo prašymas. Tai buvo įsakymas. Ir jos smegenys įsakymą vykdė. Pilkas rūkas dengęs tai, kas nutiko prieš daugiau kaip tris žemės paras, staiga prasisklaidė. Savo rankose Serena išvydo žirkles, kerpan
ias susivijusias spalvotas laidų gijas, atsuktuvą bedantį į vandens tiekimo vamzdį, po to į deguonies koncentratoriaus mechanizmą. Pajuto Alos pirštus stipriai gniaužiančius jos riešą. Išgirdo Marijos klausimą „Kodėl taip darai?!“ ir savo balsą. Savo balsą, dabar taip panašų į tą, jos galvoje: „nes turiu save apsaugoti“.
Serena papurtė galvą ir vėl pažvelgė priešais save. Vaizdas pro kapsulės iliuminatorių nepasikeitė. Kaip įmanydama stengėsi save įtikinti, kad tai ne prisiminimai, o dar viena haliucinacija.
– Serena. Jei nori, vadinsiu tave taip. Tu mano dalis. Prisimink. Jie mus atskyrė. Jie rado mane laive, tavo kajutėje ir pabandė įkalinti. Jie bent iš dalies suprato, kas aš. Kas – tu. Jie nerado nežemiškos gyvybės toje planetoje, bet rado ją savo laive. Ir aš jau maniau, kad apleisi mane. Kad iš tikrųjų nori tapti tokia, kaip jie. Mes. Aš, tu. Mes, tu turėjai tik juos stebėti. Bet tu nusprendei jais tapti.
Skausmas tiesiog plėšė galvą. Serena ėmė dejuoti, bet balsas užgožė visus kitus garsus.
– Aš esu tu. Tu esi aš. Nesi ir niekada nebuvai žmogus. Tu mano, aš tavo dalis. Prisimink – šis kūnas tik kaukė.
– Nutilk! – sušuko Serena ir galop balsas iš tiesų nutilo.
Staiga užklupusioje tyloje ėmė pypsėti aliarmas. Skydelyje raudonai blyksėjo pranešimas, kad deguonies liko tik kelioms minutėms. Prisiminimai vėl ryškėjo. Tas pats mėlynas pelėsis sandarioje plastikinėje talpoje, jos glėbyje. Kapitonas, bandantis ją sustabdyti. Jos peilis smingantis į jo kaklą. Po to ir tai, kas buvo seniau: prabudimas Arėjo kajutėje, tokiame neįprastame, svetimame kūne; vėl ir vėl kartojama informacija: „Aš esu Serena Udart – žmogus, astronautė, siunčiama į nežemiškos gyvybės paieškų misiją“.
Žemo deguonies lygio aliarmas nutilo. Deguonis baigėsi. Serena giliai įkvėpė ir jos baimė pagaliau ėmė sklaidytis.
– Prisimeni? – dabar tas balsas atrodė toks pažįstamas. Savas. – Mums nereikia deguonies.
Serena tylėjo. Visas žmogiškas gyvenimas iki šios misijos tebuvo tik pasisavinta svetima atmintis. Tik būdas visus apgauti. Apgauti netgi save. Baimės nebeliko, tik liūdesys ir keistas praradimo jausmas. Suvokimas, kad netekai kažko svarbaus – to, ko iš tiesų niekada ir neturėjai.
– Bet jei… Bet kodėl negaliu prisiminti nieko, kas buvo prieš tai? Kas aš buvau prieš tai? – Serena nurijo seiles ir suprato, kad jau kurį laiką nekvėpuoja.
– Tavo senieji tikri prisiminimai liko manyje. Jei vėl mane paliestum, jei vėl taptume vienu…
Serena ištiesė ranką link spalvingai žėruojančio pelėsio. Atrodė, kad žiūri į save iš šalies. Štai Serena Udart – žmogus, moteris, astronautė pabėgimo kapsulėje, kur dar ką tik laukė pagalbos iš žmonių, kuriuos pati ir pražudė. Štai mėlyna pulsuojanti gyvybė ant kapsulės sienos – ta, kurios žmonės nesėkmingai ieškojo po visą bekraštį kosmosą, ta, kuri ištisus metus keliavo drauge su jais.
Kapsulė sudrebėjo. Vaizdas pro kapsulės iliuminatorių pasikeitė. Tolimas žvaigždes ir juodą tuštumą kažkas užstojo.
– Sakei, kad jie neatskris.
– Jie neatskris, – lėtai ištarė jos balsas ir Serena išvydo, kad tai kas buvo už iliuminatoriaus pakeitė spalvą į tamsiai mėlyną. – Bet savęs aš nepalikčiau.