Nr. 33. Armina Sėja „Jonavos kvankos kosmonautai“

– O kaip jus pati sau aiškinate tai, kas nutiko? – angliškai paklausė Donas iš NBC. Jis, kartu su filmavimo grupe bei dar keliais žurnalistais, atlydėjo JAV suburtą tarptautinę delegaciją. Nuo pat ryto į Jonavą, o tiksliau, į Kosmonautus gūžėjo tarnybinis transportas, tiek Lietuvos policijos, tiek ambasadų kortežai. Ėjo trečioji kvantinių laukų išsivadavimo diena…

– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais atsakydama Donui, – tiesiog kaltinu medį. 

Mano atsakymas akivaizdžiai suglumino Doną, tad nutariau jį išplėsti, primindama apie Faggino ir D‘Ariano teoriją, viešai publikuotą 2028-aisiais. Tuomet šie du mokslininkai, motyvuoti akademinių lažybų, sukrėtė pasaulį įrodydami, jog medis turi sąmonę. Tyrimas apsuko galvą daugybei žmonių, tame tarpe ir nepadoriai gausiam būriui mokslininkų. 

Pats tyrimas buvo, be abejo, platesnis, susijęs su kosmoso sąmonės paieška. Tyrimo centre teorija, kad kosminė sąmonė yra visaapimanti, o realybė, kaip ją suvokiame mes, tėra simuliacija sukurta mūsų pačių. Kitaip tariant, fizinė realybė egzistuoja tik todėl, kad esame mes – jos stebėtojai. Mūsų visų sąmonė tėra maža dalelytė didžiojo kosminio Aš, o sąmonės dalelę (kvantinės energijos lauko pavidalu) turi kiekvienas gyvas objektas. 

Tiesa, šie du mokslininkai, patys nuneigę savo tyrimų išvadas, netrukus pasimirė, abu netikėtai, abu pakirsti ligų. Jų tyrimas planetai kainavo daug. Žmonės jį suvokė kaip atleidimą nuo mirtinos nuodėmės. Pavienių ir ritualinių savižudybių pandemija trūko vos ilgiau nei metus. 

– Bet juk žmonės atmetė šio dueto darbus, dar anuomet, kodėl manote, jog tai susiję su Džounstaunu 2.0?

Džounstaunas 2.0 buvo globalios medijos prilipintas pavadinimas Jonavos Kosmonautų tragedijai, kaip ją vadinome mes. Jos metu, sugėrę cianido ir sulčių kokteilius, mūsų planetą paliko 1836 kvantinės energijos laukai. Užsienio spauda nedelsė sujungti taškų. Prie Džonavos pridedame lygiai dvigubai didesnį aukų skaičių nei Džounstaune, ir vualia – ribotam protui turime tikrą Džounstauną 2.0. 

– Kiek laiko tai darote? – paklausiau braukdama aisistentu per jutiklį, esantį ant policijos holoprojektoriaus, čia pat balsu informuodama terminalą, kad į įvykio vietą pateks du kūnai. Terminalas pyptelėjo, mostelėjau sekti.

– Darau ką? – pasitikslino Donas sekdamas kiaurai „EITI DRAUDŽIAMA. POLICIJA“ juostą. 

– Na, žurnalizmą – atsakiau kikendama, – kiek laiko esate žurnalistas? 

– Tuoj bus 30 metų – su tam tikru patosu, atsakė Donas. 

– Ar jus tas nuneigimas įtikino?

Donas stabtelėjo ir paprašė pakartoti klausimą anglišku išsireiškimu „come again?“. Aš šyptelėjau ir, demonstratyviai žengdama jo link, perklausiau:

– Na, mokslininkų duo pristatė tyrimą, kurį pirma visi lyg ir vertino rimtai, bet tada, net nesulaukę kolegų recenzijų, savo darbą patys pavertė pokštu dėl lažybų. Netrukus abu mirė, o pasaulis ir išvis juos pamiršo. Kodėl? Jus gi sekėt įvykius?..

– O kas nesekė?

– Norite pasakyti, neįžvelgėte situacijoje tiesiog buko pasikėsinimo į asmenybes?

– Noriu pasakyti, kad mūsų leidinys insinuacijų apie pedofiliją neplatino. Suprantu kur link sukate, – suirzo Donas. 

– Bet pripažįstate, kad ir tyrimo nuneigimas, ir jųdviejų mirtys buvo keistos.

– Galbūt, – nenoriai linkteli Donas.

– Kaip ten bebūtų, manau, Džounstaunas 2.0 yra būtent globalios medijos produktas, – atsakydama pati nusistebėjau savo netaktu. Tuomet pridūriau:

–  Aš atsiprašau, nekaltinu jūsų, tiesiog pasaulyje per daug nelaimių, kurias sukelia ir žiniasklaidos aplaidumas. 

Šią akimirką Donas mane nustebino. Užuot kažką sakęs, jis nukreipė žvilgsnį į šalį ir tik mąsliai linktelėjo. Taip ir nesupratau ar minčiai pritarė, ar jau galvojo ką kitą. 

– Apžiūrėkime įvykio vietą? – pasiūlau.

Svečias linkteli, tad paprašau aisistento aktyvuoti policijos paliktus markerius. Visi 1836 aukų kūnai buvo išvežti dar įvykio dieną, penktadienį, o policija per savaitgalį suvežė holo žymas. Jų dėka šiandien visi, kam tai būtina, lankysis šioje vietoje ir ras ją tokią, kokią ją rado pareigūnai. Man, kaip Jonavos mero patarėjai integracijai, teko pareiga atvesdinti čia žurnalistus. Ir smagu, nes aš kasdien dirbau su „Q“ bendruomene, įsikūrusia Lietuvoje, Jonavoje, Kosmonautuose, dar 2030-aisiais. Kvantinių skaičiavimų centro atidarymas buvo didžiausia investicija valstybės istorijoje, o kartu su pinigais atvyko ir keli šimtai aukščiausio lygio specialistų, sukurta tūkstančiai naujų darbo vietų. Miestas atsigavo jau pirmaisiais metais, nes dauguma atvykusių dirbti Jonavoje, buvo arba pasaulinio garso specialistai, arba jų gerieji milijardieriai. „Q“ nelabai samdė vietos specialistus į mokslines ir technines pozicijas. Kontraktinių specialistų ir stažuotojų, tiesa, priėmė marias, o greta to sukūrė darbo vietų pramogų ir aptarnavimo sferose. Vienas po kito dygo restoranai, poilsio centrai ir privačios mokyklos, greta „Q Campus“ Kosmonautuose dygo ir vietiniai IT verslai. Tiesa, jonaviškius labiausiai džiugino „Q“ investicijos ar banalios aukos pačiai Jonavai. Pradedant tuo, kad iš pagrindų buvo renovuota Jonavos ligoninė, esanti tiesiai prieš „Q Campus“ valdas. Jonava netruko virsti trokštamiausiu miestu respublikoje. Jonava mylėjo savo kvankas.

Staiga išsijungė patalpoje budinčios lempos. Pabuvus aklinoje tamsoje kelias akimirkas, apšvietimas grįžo, bet jau kartu su projekcijomis. Mes stovėjome „Q Campus“ centrinio biuro hole. Masyvi, gan asketiška patalpa, kurios gale matėsi praėjimo kontrolės punktas, o už jo – elevatoriai svečiams ir liftai, skirti tik darbuotojams. Paprastą dieną šioje patalpoje nebuvo nieko. Šiandien – grindys, nuo sienos iki sienos nuklotos jogos kilimėliais. Normaliomis aplinkybėmis ši patalpa priminė investicinį banką. Bet užsibuvę čia ilgiau pastebėdavo smulkių detalių, graviruotų marmure, kurių dėka patalpa ėmė panašėti į šventorių. 

Kaip ten bebūtų, buvau tikra, kad Donas to nė nepastebės. Ne tik dėl menko apšvietimo, kuris slėpė mistiškąsias patalpos detales šešėliuose. Jei Donas paprašytų – gi įjungčiau šviesą, bet neprašys. Jei reiktų spėti, spėčiau, kad jis netars nė žodžio, iki mes iš čia išeisim. Lygiai taip, kaip tylėdami ryte išvyko Frydrichas iš „The Bild“ ir Simona iš „The Guardian“.

Amą žmonės prarasdavo vos išvydę hologramas. Vienintelis dalykas, kuo ši patalpa šiandien skyrėsi nuo kitų dienų, buvo tie jogos kilimėliai. Beveik 1000 jų. Tvarkingai suguldyti eilėmis jie užėmė kiekvieną laisvą centimetrą šiame milžiniškame hole. Aktyvavus projekcijas, ant kiekvieno jų pasirodė ir visiškai įtikinami kūnai – tokie ir tokiose padėtyse, kaip kad buvo rasti. Jei ne blausus švytėjimas, kurį skleidė kiekvienas kūnas, nė nepagalvotum, kad kūnai tėra iliuzija. 1832 žmonės buvo suprojektuoti ant pačių kilimėlių: tie, kurie gyveno porose ar šeimose, dalijosi vienu kilimėliu su savo artimaisiais ir vaikais, dar keturi – kėdėse, prie praėjimo kontrolės punkto. Prie kiekvieno jogos kilimėlio – gertuvės projekcija. Gertuvės, kuriose buvo vaisių kokteiliai su cianidu, taip pat išvežtos dar penktadienį. 

Kraupiausias morgas kokį tik gali įsivaizduoti. Visi tie žmonės… tie lavonai.. Visgi tuo pat metu jų veidai spinduliavo palaimą. Visų. Be išimties. Ir tai vyko ne dėl hologramoms būdingo švytėjimo, o dėl veidų išraiškų. Veidai spinduliavo tik džiaugsmą, be jokio fanatizmo apraiškų. 

– Saldžiai saldžiai mieganti bendruomenė, o ne lavonynas, – pasakiau labiau sau ir lietuviškai. Nežinau, ar Donas tai išgirdo. Tą akimirką net nebuvau tikra, ar jis tebėra gyvas. Žmogus suakmenėjo, tad aš pabandžiau pajuokauti (kai buvau čia su rytiniais, atrodė, jog padeda):

– Gali tik pavydėt tokio miego…

Donas nereagavo. Regis jo lūpa virpėjo, o akyse tvenkėsi ašaros. Kokios mintys virė už tų akių, nė nespėliočiau. 860 žmonių šioje patalpoje – buvę JAV piliečiai. Šeimos su vaikais. Tik dabar sumojau, kad Donas galėjo dalį jų pažinoti. Jo žvilgsnis, regis, buvo fiksuotas būtent į amerikiečių pusę. Taip. Pokštauti reikia mažiau.

Nesu cinikė, pažinojau šiuos žmones asmeniškai, ypač tuos keliolika lietuvių, kurie prisijungė prie „Q“ šeimos. Kai čia lankiausi pirmą kartą, dar penktadienį, patyriau tokį patį šoką. Tačiau šoką pakeitė, sakykim taip, sūri satyra, nes aš juk žinojau, jog taip nutiks. Visi mes žinojom. Manau, Donas irgi.

– Ar galime trumpam išeiti lauk? – pagaliau paklausė Donas.

– Jei išeisime, nebegrįšime, – atsakiau kuo ramiau, – protokolas. Jeigu pamatėte pakankamai, galime eiti. Komunikacijos centras suteiks visą medžiagą, kurios pageidausite. Penktadienį dronai viską suskenavo, tad reportažą nusifilmuosite VR‘e.

– Eikime, – sumurmėjo Donas ir pats pasuko išėjimo link.

Išėjome tylėdami. Vos ištrūkęs iš pastato, Donas iškart įsigrūdo burnon kanabinoidų garintuvą (net keista, kaip greit šis niekutis pakeitė ir alkoholį, ir tabaką). Priėjusi švelniai suėmiau jį už alkūnės ir pusbalsiu pasakiau:

– Noriu pasiimti kai ką iš automobilio, ar atnešti jums vandens?

– Man viskas gerai, – atsakė, tačiau kiauras žvilgsnis liko nukreiptas kažkur į tolį.

Artėdama link automobilio mostelėjau jam stovėti ir laukti, negaliu pakęsti paslaugiųjų technologijų komplekto, kuriuos dabar visur kiša mums neprašant. Pati atsidariau dureles ir, sužvejojusi daiktadėžėje gertuvę, sukausi grįžti, bet Donas buvo jau čia pat.

– Panele, – kreipėsi jis, nes esu Švitrigailė, ir tai suprantama.

– Taip, Donai.

– Atsiprašau, man sunku tarti jūsų vardą…

– Viskas gerai, Donai.

– Panele, kodėl medis?

– Ar jus spėjote susipažinti su manifestu prieš čia atvykdamas?

– Taip, redakcija persiuntė jo turinį, perbėgau akimis skrisdamas.

– Tuomet žinote vykdyto eksperimento tikslus? – paklausiau ir godžiai patraukiau sulčių iš gertuvės.

– Taip, žinau, – atsakė. – Jie mėgino įrodyti, kad Faggino sąmonė egzistuoja kosmose, kas būtų vienintelis reikalingas jų eksperimento pagrįstumo įrodymas. 

– Na, tai jie jam prisiskambino. Toliau viskas priklausys nuo to, ar jam prisiskambins ir kiti. Aną antradienį DHL dronai buvo ne juokais užtemdę Jonavos dangų. Nežinau, praskrido koks tūkstantis jų, gal net… 

– Kam? Mus manifestas pasiekė tiesiog elektroniniu paštu, – nutraukė mane Donas.

– Jus – taip, tačiau kiekvienas pasaulio universitetas ar institutas, taip pat fondai ir akademinės bendruomenės – visi gavo išsamią eksperimento dokumentaciją bei įrangos elementus jo replikavimui.

– Jūs rimtai? – Donas neslėpė sutrikimo.

– Visiškai, – atsakiau kuo tvirčiau. – Dovanokit, maniau, tai jau yra žinoma.

– Gal ir yra, – niurna Donas traukdamas aisistentą. 

– Ar jūsų jau prašė, jei galite, nevadinti šio įvykio Džounstaunu 2.0? – pagaliau paklausiau, nors žinojau, kad neprašė. To paprašyti buvo mano darbas.

– Ne, kodėl? – paklausė, pakėlęs akis nuo aisistento.

– Na, juk matėte jų veidus, skaitėte manifestą. Nė vienas jų nebuvo apgautas, priverstas ar nužudytas. Visi išėjo patys ir buvo laimingi.

– Atsiprašau, jei nuskambės grubiai, bet ar Džounstaune buvo ne taip pat? 

– Esu tikra, kad ne, – šypteliu. – Džounstaunas buvo grįstas tikėjimu, o mūsų tragedija – mokslu.

Donas netikėtai pats sau suprunkštė ir čia pat susitvardė.

– Gerai, panele, o kaip šį įvykį vadina jūsų spauda? – paklausė.

– Na, dabar – Kosmonautų tragedija, o iki įvykio mes vadinom juos kvankomis.

– Kvan kom mis? – perklausė neužtikrinai.

– Aha, sakykime, tai sinonimas idiotui, bet gal ne piktybiškas, – bandžiau paaiškinti. – Tiesiog prilipo, nes skamba panašiai, kaip kvantas, kurių kalbinti jie čia ir atvažiavo.

– Ha, – atsakė Donas ir jau žiojosi kažką dar sakyti, bet vienu metu subirbė mūsų abiejų aisistentai. Žinutė buvo iš ekstremalių situacijų valdymo biuro. Panašu, kad ją gavo visi akredituoti lankytis Jonavoje, nes vėjas nešiojo įkyrų aisistentų blerbimo aidą.

– Taisonas ir Kaku, juodu galėjau nuspėti, bet Koksas irgi? – negalėdamas patikėti murmėjo Donas. 

Aš, stebėdama visą tai, jutau ir palengvėjimą, ir siaubą vienu metu. Mokslininkai patvirtino „Q“ tyrimo išvadas tiesiog susimaišydami sau cianido kokteilius.

– Tai – pasaulio pabaiga, – žiūrėdamas į aisistentą balo Donas.

– Galbūt, – gūžtelėjau ir ištiesiau jam gertuvę su lazeriu graviruotu „Q“ ženklu. – Sulčių?