Nr. 34. Brigita Budrytė-Mačiulskienė „Ten, kur prabilo tyla“

          Benigno laikrodis rodė beveik trečią nakties. Išplovęs grindis jis ėmė stumti savo valytojo vežimėlį atgal į nedidelį kambarėlį, kuriame buvo laikomi visi valymui skirti rakandai. Nežinia kiek ir ko šioje mažoje patalpoje buvo galima rasti. Per daugybę metų kiekvienas darbuotojas čia paliko dalelę savęs, bet niekas taip ir nepasiryžo įvesti tvarkos. Panaši užmaršties dvasia tvyrojo ir visame muziejuje. Kažkada vieną lankomiausių, šiandien senąjį Kosmoso muziejų aplankydavo tik ištikimiausi entuziastai – tie, kurie vertina autentiką, o ne blizgią imitaciją.

          Jaunesniems čia esanti technika buvo per toli – keista, grubi, be ekranų ir efektų. O miesto centre iškilus naujam Kosmoso pažinimo centrui su interaktyviomis parodomis ir žaidybinėmis erdvėmis, senasis muziejus praktiškai užvėrė duris. Čia liko vos saujelė darbuotojų, kurie stengėsi išlaikyti muziejų atvirą lankytojams. Nepaisant to, Benignas šį pastatą brangino – jo tylą, dulkėtą orą, liuminescencinį apšvietimą, bet labiausiai – istoriją. Čia, tarp aprūdijusių antenų ir į metalą įspaustų techninių terminų stovėjo tai, nuo ko prasidėjo žmogaus kelionė į kosmosą.

          Valytojų kambarėlyje susirinkęs savo kuklią mantą, Benignas čiupo muziejaus raktus ir jau rakino grotas, skiriančias ekspozicinę dalį nuo personalo zonos, kai išgirdo tylų šnypštimą. Akimirkai sustingęs Benignas įsiklausė. Tyla. „Gal grotos pasislinko“, – pamanė jis. Bet vos pasuko raktą spynoje, garsas pasikartojo.

          Jis sklido iš muziejaus gilumos. Šiek tiek padvejojęs Benignas vis dėlto ėmė žingsniuoti per tamsius, nutrintus linoleumo koridorius, kol, pasukęs dešinėn, kampe išvydo prieblandoje paskendusį seną metalinį įrenginį – kosminių ryšių modulį „Orion-3“. Jo korpusas buvo išblukęs, nusėtas įbrėžimais, o šonuose jau matėsi rūdys. „Ar kas nors iš technikų galėjo jį įjungti?“, – šmėkštelėjo mintis. Bet tai buvo mažai tikėtina, mat eksponatų niekas neliesdavo, o ir šiaip, kas čia lankytųsi naktį?

          Šnypštimas nebuvo ištisinis, jis nutildavo ir vėl pasikartodavo. Nežinodamas ką daryti, Benignas stovėjo ir žvelgė į įrenginį, kuris, kaip visi manė, jau seniai buvo miręs. Garsas kartojosi ritmingai, kas keliolika sekundžių, penkiolika kartų, o tuomet – tyla. Dar sekundėlę luktelėjęs Benignas vėl žvilgtelėjo į laikrodį – keturios ryto. Metas namo.

0 3 2 6

          Grįžęs į darbą vėlyvą pirmadienio vakarą Benignas jau buvo pamiršęs penktadienio nuotykį. Atsisveikinęs su paskutiniais kolegomis, jis vėl kibo į darbą – dulkės, langai, grindys. Pasirūpinus muziejaus švara, jei dar likdavo laiko iki naktinio autobuso, jis mėgdavo prisėsti su arbatos puodeliu ir skaityti – apie žmones, kurie gyvena be elektros, kalendorių, interneto, o ypač apie tas vietas, kur nė vieno žmogaus niekada nebuvo.

          Kosmoso muziejuje jis dirbo ne veltui. Ta plati, paslaptimis turtinga dykynė virš mūsų galvų Benigną traukė ir žavėjo nuo vaikystės. Ir nors mokslininko karjerai jam pritrūko gabumų ir drąsos, vis dėlto jis džiaugėsi, kad gali dirbti ten, kur savotiškai gauna tyrinėti kosmoso platybes.

          Bet šį kartą Benigno mintis nutraukė garsas. Šnypštimas, kurį jau girdėjo prieš porą dienų. 03:26, rodė laikrodis. Tik šį kartą jis neišsigando. Atsistojęs ėmė žingsniuoti link garso šaltinio, pasiryžęs išsiaiškinti kas vyksta. Pasilenkęs prie aparato jis pajudino priekyje esančią svirtelę. Nieko. Pajudinęs ją dar ir dar kartą jau buvo bepasiduodąs, kai galų gale šnypštimas pakito – tapo ritmingesnis ir priminė impulsus, galbūt net… skaičius? Ar gali būti, kad ritmas ir intensyvumas nėra atsitiktiniai? Pirmoji mintis šovusi Benignui į galvą, kad tai – kalba. Nežinoma, nesuvokiama, bet logiška. Kūnu perbėgo šiurpas. „Bet kas galėtų kalbėti? Iš kur? Kodėl dabar? Kodėl būtent per šį seną aparatą?“, – mintys sukosi galvoje.

          Benignas greitai nulėkė į valytojų kambarėlį pasiimti užrašinės su rašikliu. Nors viskas iš pradžių ir atrodė padrika, bet kuo ilgiau klausėsi, tuo labiau įtikėjo, kad tai sistema, mat signalai kartojosi vienodais intervalais. „Žodis, o gal… klausimas?“, – murmėjo pats sau.

          Šnypštimas liovėsi 03:56 – lygiai po pusvalandžio. Benignas liko sėdėti toje pačioje vietoje ir toliau ieškojo paslėptos prasmės. Galbūt tai raidžių pozicijos? Bet sudėliotas žodis neturėjo prasmės. O jei signalas sklinda iš kosmoso, nejaugi kas nors ten toli mokėtų mūsų abėcėlę?

          Benignas ėmė bandyti prisiminti viską, ką iki šiol buvo girdėjęs muziejaus ekskursijose, paskaitose, filmuose ar skaitęs knygose. Galų gale jis atsiminė, kad vienas iš gidų yra minėjęs, jog jei svetima civilizacija bandytų su mumis susisiekti, jie naudotų pačius universaliausius principus – matematiką, struktūrą, ritmą. Tai, ką galėtų suprasti bet kokia mąstanti rūšis.

          Jis dar ir dar kartą peržiūrinėjo skaičių seką, braižė rodykles, rašė raides, piešė schemas. Galų gale, kai lauke jau prašvito, jo užrašinės viršuje į popierių liko įspaustos raidės: „AR KAS NORS YRA?“.

Vienintelis liudininkas

          Tą rytą Benignas namo neišėjo. Užsidaręs valytojų kambarėlyje jis laukė, kol pasirodys kolegos. Kiek luktelėjęs, kad niekas nežinotų, jog praleido čia visą naktį, jis tyliai nuėjo į virtuvėlę, kur rytais rinkdavosi darbuotojai. Nors buvo nemiegojęs, nuovargio nejautė – tik nerimą ir įtampą. Tai, ką jis patyrė, galėjo būti vienas reikšmingiausių atradimų žmonijos istorijoje.

          Virtuvėlėje jau sėdėjo Ilona – vyriausioji gidė, smalsi ir racionali. Jei kas ir galėjo jį išklausyti, tai ji.

– Ilona, – tyliai kreipėsi Benigną. – Šiąnakt tas senas ryšių modulis skleidė garsą… signalą.

– Signalą?, – ji nustebusi kilstelėjo antakį.

– Taip. Skaičių seka, ritmingi impulsai. Jie ne atsitiktiniai. Tarsi kažkas… klaustų.

          Benignas ištiesė jai užrašų knygutę. Lapai buvo nusėti skaičiais, brūkšniais, schemomis. Bet labiausiai į akis krito viršuje didžiosioms raidėmis užrašytas klausimas. Ilona žvilgtelėjo į užrašus, tuomet vėl į jį, o tuomet nusišypsojo taip, kaip suaugusieji šypsosi vaikui, kuris teigia matęs vaiduoklį.

– Benignai, ar žinai, kiek žmonių teigia girdėję ar matę kažką „keisto“? Tai tik senas, nebeveikiantis eksponatas. Tu tikriausiai pervargai.

          Nusivylęs tokia reakcija, Benignas dar bandė kreiptis į kitus kolegas, bet niekas juo netikėjo. Vieni, kaip ir Ilona, į jį žvelgė su gailesčiu, o kiti mėtė kandžias replikas. „Nuo kada ateiviai bendrauja su valytojais?“, – juokėsi jie. Benignui pasirodė kvaila, kad jis apskritai tikėjosi palaikymo ir supratimo. Galbūt manė, kad ir kiti čia dirbantys žmonės bus suintriguoti?

          Tą popietę išeidamas namo jis dar kartą sustojo prie aparato ir ant nedidelio lapelio paliko žinutę: „Jei kam nors įdomu, ką girdėjau – ateikite šiąnakt“.

          Ir jis laukė. Laukė, kol signalas įsijungė – tie patys impulsai, tarpai. Laukė, kol signalas nutilo. Bet niekas taip ir nepasirodė.

Kai žinai per daug

          Benignas negalėjo nustygti vietoje. Nors muziejuje niekas juo nepatikėjo – arba tiesiog nenorėjo tikėti – vidinis įsitikinimas, kad jis aptiko kažką svarbaus, nedavė ramybės – galva ūžė, mintys šokinėjo.

          Kitą dieną jis ėmė kalbinti miestelėnus, atsargiai, lyg ieškodamas bendraminčių. Bet žmonės tik nusišypsodavo ir nusukdavo žvilgsnį. Netrukus jis ėmė justi žvilgsnius, girdėjo šnabždesius už nugaros, panašu, kad gandai apie „pamišusį valytoją“ jau sklandė mieste.

          Nepaisant to, Benignas netikėjo, kad išprotėjo. Jis girdėjo tą signalą – aiškiai, nuosekliai. Nuo to momento, kai iššifravo reikšmę, klausėsi jo kasdien. Ieškodamas atsakymų Benignas praktiškai nemiegojo, neretai užmiršdavo pavalgyti. Ir nors darbo neapleido, kolegos matė jį pasikeitusį – sulysusį, įdubusiomis, bet vilties kupinomis akimis. Niekas apie tai garsiai nešnekėjo, bet muziejuje tvyrojo slogi nuotaika, mat visi tikėjo, kad Benignas, kurį jie visi pažinojo, eina iš proto.

          Bėgo dienos, o Benignas, užvaldytas noro rasti atsakymą, gyveno sava intensyvia rutina, kol vieną vakarą viskas pasikeitė. Į senąjį muziejų užsuko du vyrai, ne vietiniai, vilkintys tamsius drabužius. Ar gali būti, kad kažkas išgirdo jį ir atėjo identifikuoti signalą?

– Pone Benignai, jums reikia liautis kalbėti apie tai… ką vadinate signalu, – tarė vienas iš jų.

– Kodėl?

– Nes tai – ne jūsų reikalas.

Antrasis tylėjo, bet jo žvilgsnis baigė išdeginti Benigno viršugalvyje skylę.

– Pamirškit, ką girdėjot. Grįžkit į savo įprastą gyvenimą. Kitu atveju būsime priversti imtis veiksmų.

          Kokių veiksmų – vyrai nepatikslino, bet Benignas linktelėjo supratęs, širdis daužėsi krūtinėje. Keista, bet jis džiaugėsi, mat tai tik įrodė, kad signalas tikras, kad jis nepamišęs, bet… jie žinojo.

          Tą naktį savo darbų muziejuje jis nepabaigė. Parėjęs namo užtraukė užuolaidas, užrakino duris ir ėmė traukti senus laikraščius, iškarpas, įvairius žurnalus – senai pamirštą, dar vaikystėję rinktą kolekciją apie kosmosą, NSO, paslaptingus dingimus, nepaaiškinamus signalus.

          Rytą surizikavęs nuvyko į biblioteką, kur internete ieškojo visko, kas padėtų jam pabaigti šią mįslingą dėlionę. Ir pagaliau pamirštuose archyvuose, forumuose rado naujienų nuotrupas, pašalintas iš viešiai prieinamų puslapių. Signalas užfiksuotas dar 1968-aisiais, vieta – Saturno palydovas Titanas. Tyliai ištyrus, informacija apie jį buvo lygiai taip pat tyliai padėta į stalčių ir priimtas sprendimas – neatsakyti. Juk jei kažkas klausia, reiškia, kad kažkas ir klausosi, o mes nežinome, kas jie – ar draugiški, kokios jų intencijos ir kiek jų laukia atsakymo.

          Benignas atsilošė savo kėdėje, lėtai užmerkė akis. Jis žinojo per daug.

Taip, yra

          Prabėgo kelios savaitės. Miestas ir muziejus grįžo į įprastą ritmą, o Benignas tylėjo. Ne todėl, kad nebuvo kuo dalintis, o todėl, kad žinojo – niekas nepatikės. Kas gi patikėtų, kad pas seną valytoją atėjo vyrai juodais drabužiais ir liepė tylėti? Toks pasakojimas paverstų jį tik dar didesniu pajuokos objektu. Tačiau tylėti buvo sunkiau nei kalbėti. Ypač, kai žinai tiesą.

          Vieną naktį, kai muziejus buvo užrakintas, Benignas grįžo. Turėjo atsarginius raktus, kurių niekas taip ir neprašė atiduoti. Tyliai pravėrė duris, žengė tamsiais koridoriais link seno aparato. Iš kuprinės išsitraukė nedidelį baterijų bloką, paties surinką impulsų generatorių, galbūt net ne visai legalų. Prijungė jį prie aparato ir iš pasiryžimo drebančiomis rankomis atsakė: „YRA“. Nežinia ko Benignas tikėjosi, bet po to sekė tik tyla. Jokio garso, jokio atsako.

          Pasibaigus Benigno atostogoms, į darbą jis negrįžo. Į skambučius neatsiliepė. Po dviejų dienų muziejaus atstovybė apie tai nusprendė pranešti policijai.

          Paieška prasidėjo nuo buto – nors durys ir langai buvo užrakinti, gavę raktą iš pastato savininko jie vis dėlto pateko į vidų. Viskas buvo tvarkinga, švaru, išskyrus sienas. Jos buvo nusėtos užrašais, schemomis, formulėmis. Juodu markeriu išpaišyti skaičiai, įvairūs brėžiniai. Ir visur ta pati frazė: „AR KAS NORS YRA?“.

          Ant valgomojo stalo jie rado ranka pieštas radijo bangų diagramas, bandymų schemas, elektros jungčių brėžinius, o ant grindų – nebaigtą prietaisą, kurio paskirtis iš pirmo žvilgsnio nebuvo visiškai aiški. Visas nedidelis Benigno butas priminė keistą laboratoriją arba… pamišusio žmogaus šventovę.

          Spaudoje netrukus pasirodė pranešimai apie muziejaus valytoją, kuris dingo be žinios. Žmonės taip pat ėmė kalbėtis tarpusavyje ir ieškoti paaiškinimo. Vieni manė, kad jis patyrė nervinį išsekimą ir niekam nepranešęs išsikraustė. Kiti – kad neiškentęs pajuokų pats pasitraukė iš gyvenimo. O sąmokslo teoretikai buvo įsitikinę, kad Benignas buvo „pašalintas“, nes žinojo ir ketino atskleisti per daug.

          Tačiau net ir prabėgus metams, kai kurie miestelėnai vis dar kalbėjo apie tą naktį. Apie šviesą danguje, apie tylą, kuri sekė po jos. Apie tai, kad nuo tos dienos mieste pasikeitė.

          Benigno daugiau niekas niekada nematė. Jo kūnas nebuvo rastas. Jo dingimo byla taip ir liko neišspręsta, nes policija nesurinko nė vieno reikšmingo įrodymo.

          Išliko tik klausimas, vis dar išraižytas ant jo buto sienų, dabar jau lyg skirtas mums: „AR KAS NORS YRA?“.