Nr. 37. Paulė Akramaitė-Dean „Gyvybės elementai“
Mama man daug kartų sakė, prieš man užmiegant, kad aš pagaminta iš žvaigždžių dulkių. Dar tada nesuprasdavau, kas yra periodinė lentelė, o kalcį įsivaizdavau kaip baltus akmenukus, iš kurių susidaro kaulai. Geležį – kaip raudoną, tarsi kraujas skystį. Dėl to chemijos pamokos man vėliau atrodė mažiau įdomios, nei mano įsivaizduotos teorijos. Kai elementus užrašydavau sąsiuvinyje, raidėmis ir jų numeriais, jie atrodė labiau vienodi tarpusavyje, bespalviai atomai. Bet buvo daug įdomiau galvoti apie sprogstančias žvaigždes, didelį kosmosą ir kažkur toli visa tai stebintį Kūrėją. Jis galėjo su teleskopu, milžinišku teleskopu, bet kada stebėti bet kurį kosmoso kampelį. Tik niekada nemaniau, kad jam būtų įdomų tuo teleskopu prisiartinti mane, bandančią užmigti mažoje lovoje, su elementais kauluose, kraujyje, kurie buvo pagaminti kelių, jau seniai seniai, prieš milijardus metų, sprogusių žvaigždžių. Ir tikrai nemaniau, kad kažkam tų elementų dar prireiks.
Vaikystėje susirgau sunkia liga. Mama sakė, kad galėjau ir neišgyventi. Daug neatsimenu, išskyrus ilgas savaitės ligoninėje. Po to nusprendžiau, kad chemijos mokslas visgi bus ne man, ir mano karjera prasidėjo pirmiausia nuo studijų medicinoje, kur bent jau galėjau suprasti kaip tas kraujas teka, kaip kaulai auga, auga ir lūžta ir vėl sugija, ir kuriam laikui pamiršau apie žvaigždes, jų nemačiau – miesto šviesos naktį buvo per ryškios, o ligonines šviesos sumaišydavo mano paros nuojautą. Gyvenimas nebebuvo dvidešimt keturių valandų ciklas, tai buvo budėjimai po dešimt, po dvylika, po kelias dienas. Elementai medicinoje vis dar turėjo prasmę. Per daug kalio reiškė vieną, per mažai kitą. Geležis buvo svarbi taip pat. Kartu su prasme, elementai vėl atgavo spalvas, bent jau mano vaizduotėje.
Po vienos tokios ilgos dienos, nusprendžiau aplankyti mamą. Ji gyveno už miesto, bet kartą per dieną iki artimiausio kaimelio kursavo autobusas. Tą vakarą autobusu važiavo tik trys kiti keleiviai, ir jie išlipo dar prieš galutinę stotelę. Atsisveikinau su vairuotoju, ir pradėjau eiti nuo miestelio toliau vedančiu žvyrkeliu, kaip tik pradedant temti. Dar nebuvo tiek tamsu, kad būčiau galėjusi matyti žvaiždes, bet jaučiau tą sunkų dangų virš manęs, aplink kelią buvo medžių, bet jie neužstojo dangaus.
Mama pasitiko mane vidury kelio. Jos ilgi, palaidi plaukai buvo jau pražilę, ir ji jų niekada nedažė. Bet patamsyje, jos akys švietė, jos buvo dangaus mėlynumo, visai kitokios nei mano tamsios, rudos.
– Kaip džiaugiuosi, kad atvažiavai aplankyti, – ji apkabino mane. – Einam, jau tuoj bus visai tamsu, čia tau ne miestas kur per naktis gali vaikštinėti.
Mama atrodė ne visai rami, nuo jos šiaip visada skilsdavo daug ramybės, bet ji skubino mane eiti greičiau, tarsi būtų nuo kažko bėgusi. Galiausiai ji atsipalaidavo mums atidarius jos namelio duris ir įėjus į vidų. Visos užuolaidos buvo užtrauktos. Jos namelis buvo vieno aukšto, medinis, ir labai gerai prižiūrėtas. Ji neturėjo daug elektronikos, vandenį arbatai užvirdavo puode, apie jokį televizorių nebuvo net ką pagalvoti. Kelios lempos, ir knygos.
Virtuvėje mama užkaitė arbatos. Pastebėjau, kad virtuvės spintelės buvo neįprastai tuščios, tarsi mama seniai būtų buvusi parduotuvėje.
– Kaip tau sekasi? – Paklausiau mums prisėdus prie stalo. – Ar nesijauti vieniša kaime, ypač žiemą?
Mama nusišypsojo.
– Žinai mane, žiema pats geriausias laikas. Ilgos naktys.
Bet ji sakė nelabai įtikimai. Žinojau, kad jai patinka žiema, bet jos balse jaučiau tam tikrą nepasitikėjimą. Tarsi žieme buvo tapusi nebetokia patikima gera drauge, ar kažkuo nuvylusi.
– Papasakok man apie savo darbą. Kiek žmonių išgelbėjai?
– Na, šiom dienon nežinau, esu priėmimo skyriuje, ir daugiausia perduodu žmones kitiems. Man tik reikia greitai sugalvoti kam juos perduoti.
– Bet tai vis tiek žmones gelbėji tiesa? Juk dėl to norėjai būti gydytoja?
– Taip, dėl to…
Negalėjau mamai paaiškinti, nei kam nors kitam, kas iš tikrųjų mane patraukė į mediciną. Žmonėms padėti, žinoma, yra gerai. Bet mane traukė kažkas kita, galbūt pati gyvybė, kurios ligoninėse buvo daug. Gyvybė juk aštriausia būdama arti mirties, arba tada kai gyja, kai išgyvena, ir kai reikia vėl elementams susibalansuoti, pagaminti kažką naujo, užtraukti žaizdas.
– Kiek planuoji pabūti? – paklausė mama, baigdama gerti arbatą.
– Tik šiąnakt. Rytoj vėl grįšiu autobusu, ir eisiu į budėjimą.
Mama atsistojo nuo sofos, pastebėjau, kad jos kojos šiek tiek drebėjo. Jos veidas kambario šviesoje atrodė išbalęs. Pirmą kartą susirūpinau jos sveikata, ir pagalvojau, kad reikės bandyti nusivežti ją į miestą, galbūt padaryti kraujo tyrimus.
– Einu paruošiu tau kambarį, ir paklosiu lovą.
– Ateisiu tau padėti, – atsistojau ir aš.
– Ne, ką tu, nereikia, – mama norėjo priešintis, bet aš ėjau kartu su ja.
Namelyje buvo iš viso trys kambariai. Pagalvojau, kad net nebeprisiminiau, kaip atrodė mamos miegamasis, jis buvo šiaurinėje namo pusėje, ir toliausiai nuo lauko durų. Ji man niekada nedraudė ten eiti, bet žinojau, kad ta erdvė yra asmeninė, neliečiama. Svečių kambarys buvo priešingoje namo pusėje, durys į jį buvo netoli lauko durų, ten mama ir ėjo. Užuolaidos buvo užtrauktos ir tame kambaryje, aš nuėjau prie lango, šiek tiek jas atitraukiau ir atidariau langą, kad kambarys prasivėdintų. Nors viskas buvo švaru, dulkių ar voratinklių nerasta, bet jautėsi, kad kambaryje seniai nebuvo šviežio oro, viskas lyg sustingę.
Mama grįžo į kambarį nešdama patalynę, jos akys iškart sustojo prie atviro lango.
– Norėjau šiek tiek gaivaus, kaimo oro. Mieste tiek daug taršos, noriu pakvėpuoti pušynu – pasakiau, lyg norėdama ją nuraminti.
– Svarbu tik užverk prieš einant miegoti. Kad nesušaltum.
Abi tyloje paklojome lovą, kaip darydavome vaikystėje, kai jai norėdavau padėti namų ruošos darbuose, vien tam kad būtume kartu, tam pačiame kambaryje.
– Pastebėjau, kad beveik baigėsi arbata, ir sausainiai. Gal rytoj man prieš grįžtant galim kartu nuvažuoti į parduotuvę, apsipirkti, – pasiūliau. Žinojau, kad mama nemėgsta vairuoti, gal dėl to vengė važiuoti iki miestelio apsipirkti.
– Ne, ką tu nesitrukdyk. Čia aš paskutiniu metu aptingau, reikėjo paruošti namą žiemai, tai buvo daug darbų. Praeitais metais neužteko, reikėjo skolintis malkų iš kaimynų…
– Kodėl nesakei? Juk būčiau atvažiavusi.
Mama nieko nesakė. Man norėjosi, kad ji pasakytų ką nors labiau, kad sužinočiau, kaip ji iš tikrųjų jaučiasi.
– Arba atvažiuok į miestą. Žiemą mieste geriau, galėsim nueiti į kiną, išbandyti naujus restoranus. Kada paskutinį kartą buvai mieste?
– Tu juk pavargus šiandien, po darbo dar važiavai čia, o rytoj vėl anksti keltis. Einam pavakarieniauti ir miegoti.
Mama uždarė langą, ir išėjo iš kambario.
Vakarienė buvo jauki, mama mokėjo skaniai gaminti. Bevalgant pasijaučiau šiek tiek geriau, bet vėl susirūpinau pastebėjusi, kad mama beveik nevalgė. Man pabaigus, ji greitai atsistojo, abi lėkstes nuėmė nuo stalo, neleido man nieko tvarkyti ir liepė eiti miegoti.
Aš ilgą laiką negalėjau užmigti. Buvo labai tylu, negirdėjau jokių automobilių ar kitų gatvės, miesto garsų prie kurių buvau pripratusi. Naktis buvo rami, be vėjo. Nusprendžiau, kad vietoj to kad gulėti neužmiegant, geriau išeisiu į lauką, bent jau pakvėpuosiu grynu oru. Net ir pravėdinus kambarį jaučiausi tarsi man trūktų oro.
Spintoje radau seną mamos paltą, užsidėjau jį tiesiai ant pižamos ir išėjau į lauką. Kurį laiką nieko nemačiau, tad paėjus kelis žingsnius tiesiog sustojau. Palaukiau kol akys pripras prie tamsos. Dangus buvo giedras, ir po kelių minučių mačiau daug žvaigždžių. Jų su kiekviena minute vis daugėjo ir daugėjo, ir staiga naktis nebeatrodė tamsi, o kaip tik dar šviesesnė nei diena. Namelio kontūrai žvaigždžių šviesoje buvo ryškūs, ir tik viena kita pušis užstojo dangų. Pasijaučiau geriau, tarsi būčiau sugėrusi tos energijos iš dangaus. Nenorėjau grįžti į vidų, mano kambarys atrodė toks uždaras, toks izoliuotas nuo dangaus ir gamtos, net būdamas už plonos medinės sienos.
Bet kažkas kitoje namelio pusėje patraukė mano dėmesį. Iš mamos kambario langų, net užvertų, staiga pasklido šviesa. Tos šviesos buvo daug, nepaaiškinamai daug, ir staiga nebemačiau dangaus ir žvaigždžių. Net užsimerkiau, ir staiga mano kojos ėmė drebėti, ir net suklupau. Pajaučiau kažkieno rankas mane tempiant į viršų.
– Eime, kelkis, einam į vidų.
Aš paklusau, šiaip ne taip. Mama nuvedė mane iki mano kambario, ir tada grįžo uždaryti lauko duris. Aš po truputį vėl pradėjau matyti.
– Nežinau, kad čia buvo mama, matyt nuo nuovargio pradėjau alpti… tie budėjimai man visai sugriauna laiko nuovoką, naktim nemiegu… – mano kvėpavimas dažnėjo ir bandžiau sulaikyti ašaras.
– Taip ir bijojau, kad bus. Taip tikėjausi, kad tau pavyks to išvengti, kad tik man reikės taip gyventi, – mama atsakė tyliai.
– Ką turi galvoje? Kaip gyventi?
– Priklausomai nuo žvaigždžių.
Mama tai sakė rimtai, jos akyse buvo daug baimės, bet ir daug ryžto. Pirmą kartą mačiau ją tokią, ir pirmą kartą pagalvojau, kad kažkas buvo tikrai ne taip. Kad tas izoliuotas gyvenimas pagaliau privedė ją prie beprotystės.
– Priklausomai? Tau visada patiko kaimas, ar ne?
– Aš neturėjau pasirinkimo. Suprask, niekada neturėjau pasirinkimo. Be žvaigždžių nebūčiau išgyvenusi, ir kai tu susirgai, maža… vėl pasirinkau tą patį sprendimą, bet ar tai buvo pasirinkimas. Nebuvo kito būdo…
Mama kalbėjo greitai, tarsi sau, tarsi manęs ten net nebūtų buvę.
– Tu pagaminta iš žvaigždžių, ir jos tą jaučia. Jos duoda tau energiją, lyg savai, bet ir nori ją pasiimti. Negali būti be jų, bet negali pasiimti ir per daug… per daug, reiškia, kad liks tik jų dulkės, nebeliks tavęs.
– Mama, tau reikia miegoti. Einam miegoti. Pakalbėsime ryte.
Mama linktelėjo, ir išėjo iš kambario.
– Bet daugiau neik į lauką. Ne šiąnakt. Jos per stiprios.
Daugiau nėjau į lauką. Prieš užmiegant pagalvojau, kad kambaryje buvo per daug šviesu, kol supratau, kad šviesa sklinda nuo manęs, nuo mano odos, nuo viso mano kūno. Bet Užmigau greitai, giliai, miegojau nepabusdama, iki pat ryto, kol išlindo pirmieji saulės spinduliai.
Ryte jaučiausi geriau, nepaisant nerimo dėl visko kas įvyko, dėl visų klausimų. Manyje buvo lengvumas, ir kambario oras atrodė gyvas, jaučiausi, kad galiu giliai kvėpuoti.
Mama jau buvo virtuvėje. Užuolaidos buvo atitrauktos, ir saulė apšvietė kambarį, jis atrodė visai kitaip nei vakar. Nežinojau, ką sakyti mamai, bet ji pamačiusi mane pati pradėjo kalbėti.
– Labas rytas. Šiandien matau, kad jau geriau. Tiesa?
– Taip, – pasakiau, ir atsisėdau prie stalo. – Mama, kas vakar…
– Tau dar yra laiko. Dar gali grįžti į miestą, išgelbėti kelis žmones. Bet po truputį, kaip man, tau reikės būti arčiau jų. Ne taip arti, kad jos atsiimtų tave, ir elementus. Bet pakankamai… Aš paruošiu tau kambarį.
– Mama, kas… aš nesupratu.
– Žvaigždės. Jeigu ne jos, tu būtum neišgyvenusi. Liga buvo rimta. Neužteko tavyje geležies, neužteko, jie pylė tau daug kraujo, ir nebuvo gana. Tave galiausiai išgydė žvaigždės. Ir dėl to tau reikia gydyti kitus. Ir tada po truputį, jos atsiims ką davė, bet dar galėsi gyventi. Ir tokios naktys kaip vakar.. Dėl jų verta gyventi. Bet jos po truputį ir žudo.
Aš tyliai suvalgiau mamos išvirtus kiaušinius.
– Man reikia skubėti į autobusą.
– Taip, žinoma. Einam.
– Aš… viena. Noriu pagalvoti.
Išskubėjau greitai, ir laukiau autobuso stotelėje. Jis šiek tiek vėlavo, bet kai pagaliau atvažiavo, įsėdau į jį, ir norėjau kuo greičiau atsidurti mieste.
Grįžus į miestą, į ligoninę, stengiausi pamiršti tą naktį. Vėl nebemačiau nakties dangaus ir žvaigždžių, ir stengiausi kuo daugiau dirbti, kuo daugiau gelbėti. Nenorėjau daugiau niekada matyti dangaus, norėjau likti mieste, ir tik sintetinėse šviesose. Bet po kelių savaičių, jaučiau, kad elementai senka. Kad reikės vėl važiuoti pas mamą.