3. Deimantas Saladžius “Trečioji taisyklė”

Pavakarės šviesoje kelias atrodė lyg seno siaubo filmo dekoracija: žolėmis ir krūmais apaugę kelkraščiai, šalikelėse paliktos transporto priemonės, apleisti namai, o jų terasose – tingiaujantys šeimininkai pilkais veidais. Iš grotuvo, prikabinto prie dviračio vairo, čirškė kadaise garsi daina apie vidurnakčio pabaisas. Daina buvo iš tų laikų, kai siaubas dar galėjo būti pramoga. Keliautojas mynė dviratį, galva linguodamas į taktą, ir kartkartėmis suūkdavo kartu su vokalistu.

Keliautojo dviratis buvo paruoštas ilgai kelionei. Ant bagažinės laikėsi du neperšlampami krepšiai, virš jų – palapinė. Iš vieno krepšio kyšojo grotelių rankena – keliautojas mėgo pasikepti mėsos ant laužo, kai tik rasdavo šviežios. Prie rėmo buvo pritvirtintos dvi gertuvės: didesnė vandeniui, mažesnė – viskiui. Geram viskiui, kai pavykdavo tokio rasti. 

Kelio ženklas pranešė, kad iki Trakų liko keturi kilometrai. Keliautojas vis dar atsiminė šitą kelią, ir tai jį šiek tiek erzino. Per trejus metus jis stengėsi užmiršti daugybę dalykų – draugų veidus, darbus, dėl kurių anksčiau kas vakarą gerdavo viskį, ir net visus kino teatre matytus filmus. Bet šis kelias išliko. Kadaise vasaros savaitgaliais su žmona mindavo po apylinkes ir ginčydavosi, kuriuo keliu grįžti: jis norėdavo trumpesnio, ji – šito, nes už posūkio atsiverdavo Galvės ežeras ir Trakų pilis, dėl kurios ji kiekvieną kartą aikčiodavo.

Tačiau šįkart už posūkio pasimatė ta pačia kryptimi einantis žmogus. Pirmoji keliautojo taisyklė buvo paprasta: gyvieji važiuoja, o sėsliai eina pėsčiomis. Todėl kelyje pamatęs žmogų keliautojas pirmiausia ieškodavo ratų – dviračio, motociklo, vežimėlio, bet ko panašaus. Pėstysis ant asfalto dažniausiai reiškė bėdą. Žinoma, būdavo išimčių – kiekvienas galėjo patekti į situaciją, kai ratai nebevažiuoja. Bet įprastai gyvajam keliauti pėsčiomis buvo per daug rizikinga.

Kai žmogus buvo pakankamai arti, keliautojas išjungė grotuvą, nulipo nuo dviračio ir iš krepšio išsitraukė metalinį strypą. Sutiktasis vilkėjo motociklininko aprangą, šalmą nešėsi rankoje. Gal jam baigėsi benzinas? Keliautojas švilptelėjo.

Motociklininkas atsisuko. Jo veidas buvo neįprastai sulysęs – atsikišę skruostikauliai, įdubusios akys, o nosies oda nusilupusi iki atviros mėsos. Keliautojas nuleido žvilgsnį į jo kojas. Vieno bato padas ties pirštais buvo beveik visai nusitrynęs, priekis išsižiojęs, o pro jį kyšojo iki kraujo nudrožtas nykštys. Abejonių nebeliko – tai buvo sėslius.

Sėslius keistai sušuko ir nepaprastai vikriai puolė link keliautojo. Jis nesidraskė ir nesikandžiojo, tik siekė keliautojo veido, lyg norėtų jį pabučiuoti. Keliautojas strypu atmušė ištiestas rankas ir trenkė į kairį kelį. Sėslius suklupo. Keliautojas nieko nelaukė – šoko ant dviračio ir numynė tolyn. Vos jam pradėjus judėti, sėslius pasimetęs ėmė žvalgytis.

Įvažiavus į miestą, keliautojui pasidarė gaila. Kadaise čia vaikščiodavo turistai, važinėdavo dviratininkai, šaukdavo vaikai. O dabar gatvės buvo tuščios, ir tik sėsliai, nepaisydami prarastų galūnių ar pūvančių skylių veiduose, sėdėjo verandose, kambariuose prie langų, ant suolelių šalia namų. Kai kurie dėl savo aprangos atrodė pasiruošę ilgoms kelionėms – su žygio batais, kuprinėmis, šalmais, neperšlampamomis striukėmis. Jie turbūt irgi bandė būti keliautojais. Bėgo, kol kažkur pakeliui juos pasivijo sėsliaus rankos ir tas beveik švelnus, beveik žmogiškas bučinys. Po jo kelionė visada pasukdavo atgal – į vietą, kurios žmogus labiausiai nenorėjo prarasti.

Kai visa tai prasidėjo, visi ieškojo medicininio paaiškinimo. Virusas, grybelis, toksinai, smegenų uždegimas. Kai medicina nieko neišsprendė, prasidėjo filosofiniai samprotavimai. Kažkas per radiją pasakė, kad sėsliai yra pasaulio atsakas į progresą. Keliautojui ši mintis patiko. Žmonėms ilgai buvo žadama, kad viskas tik gerės. Bet karinių konfliktų daugėjo, atsirado naujų sienų, o pabėgėliais tapo tie, kurie jautėsi saugiausi pasaulyje. Tad galbūt kažkas galiausiai pasakė – gana. Jeigu ateitis virto grėsme, belieka grįžti ir apsigyventi ten, kur kadaise visi buvome laimingi.

Keliautojui minant Karaimų gatve, tarp senų medinių namų pasigirdo riksmai ir automobilio variklio burzgesys. Tai turėjo būti karavanas. Antroji taisyklė liepė visais būdais vengti karavaniečių, tad keliautojas su visu dviračiu pasislėpė peraugusių alyvų krūmuose. Netrukus pasirodė ir pats karavanas – raudonas dviaukštis autobusas. Ant stogo buvo pririšti dviračiai, sulankstomos kėdės, kanistrai, lagaminai ir čiužiniai. Pro pravirus langus girdėjosi šurmulys ir vaikų verkimas. Keli karavaniečiai bėgo šalia autobuso ir metodiškai talžė sėsliuosius beisbolo lazdomis. Vienam lazda perskėlė veidą ties skruostikauliu, bet tas dar kelis žingsnius ėjo pirmyn, kol kitas karavanietis įstūmė jį po autobuso ratais. Kitą, taip pat suknežintu snukiu, du vyrai paėmė už pažastų ir įmetė į autobusą. Kiti karavaniečiai lindo į namus ir nešė lauk viską, kas galėjo praversti: konservus, drabužius, įrankius.

Keliautojas jau norėjo trauktis, bet už nugaros išgirdo traškesį. Atsisukęs pamatė seną moterį. Ji stovėjo arti, su ledkirčiu prie diržo ir stora raudona striuke, netinkančia vasariškam orui. Sėslė sušuko ir puolė prie jo. Keliautojas išsisuko nuo jos rankų ir šovė iš krūmų, bet gatvė jau buvo sujudusi. Sėsliai, dar ką tik sėdėję lyg apdulkėję baldai, dabar brovėsi į gatvę klupdami. Akimirką sutriko ir karavaniečiai. Keli šoko atgal į autobusą, durys užsidarė, kažkas viduje ėmė rėkti.

Keliautojas išlėkė tiesiai į gatvę, vos nekliudydamas sėsliojo. Vos spėjo įsibėgėti, kai už nugaros užriaumojo variklis ir sužviegė ratai. Autobusas artėjo. Pro atidarytas duris karavaniečiai kažką šaukė angliškai. Vienas mojavo ranka, kitas šypsojosi ir rodė konservų skardinę. Keliautojas jų nepaisė ir ieškojo, kur nusukti. Tada tarpduryje pasirodė stambus skustagalvis su arbaletu. Jis taikėsi ne į keliautoją, o į dviračio ratus.

Keliautojas iš visų jėgų suspaudė stabdžius. Galinis ratas šoktelėjo į orą, bet dviratį pavyko suvaldyti. Strėlė pralėkė pro šalį ir įsmigo į tvorą. Keliautojas apsisuko, numynė siaura gatve tarp dviejų namų, o pasiekęs ežero pakrantę pasuko palei vandenį. Autobusas čia nebegalėjo įvažiuoti. Už nugaros dar girdėjosi riksmai, bet netrukus ir jie liko tolumoje.

Įsukęs į mišką, keliautojas nulipo nuo dviračio. Iki sodybos dar buvo likęs kilometras, bet jis pasirinko neskubėti. Neartų laukų vietoje driekėsi laukinės, krūmingos pievos. Sodybų tvoros buvo išvirtusios, bet trobos atrodė neliestos. Viename kieme ant skalbinių virvės kabojo išblukusios paklodės. Kelią vagojo traktoriaus vėžės. Kažkas čia vis dar važinėjo. Galbūt karavaniečiai? Keliautojas sustojo ir įsiklausė. Girdėjo tik savo kvėpavimą ir medžiuose rėkiančius paukščius.

Sugrįžimas čia reiškė trečiosios, svarbiausios taisyklės sulaužymą. Laikydamasis jos, keliautojas numynė toliau, negu kada nors būtų įsivaizdavęs. Bet galiausiai kiekviena kelionė pasuka namų link. O trečioji taisyklė būtent tai ir draudė.

Priėjęs sodybą, keliautojas pajuto, kaip gerklėje susitraukė. Namas vis dar stovėjo. Jeigu stogas būtų įkritęs, langai išdaužyti, o terasos lentos surinktos malkoms, būtų buvę lengviau. Tada būtų galima pasakyti, kad namų nebėra. Bet sodyba stovėjo – tik labiau pavargusi. Sienos papilkėjusios, lietvamzdis viename gale atšokęs, langai apnešti dulkėmis. Žolė kieme siekė juosmenį. Suolelis prie pušų buvo pažaliavęs nuo samanų. Ant terasos gulėjo seni lapai, nors buvo gegužė.

Bet svarbiausia – terasoje žmonos nebuvo. Keliautojas kelias akimirkas žiūrėjo į pintą krėslą, kuriame ji sėdėdavo su vyno taure ir stebėdavo stirnas. Kartais stirnos prieidavo beveik iki sklypo krašto, ir žmona pašaukdavo jį pašnibždomis, bet jis dažniausiai ateidavo per vėlai. Dabar krėslas buvo tuščias, ir keliautoją užplūdo palengvėjimas.

Prie durų jis sustojo. Raktus tebeturėjo kelnių kišenėje. Trejus metus vežiojosi juos su savimi, kartais netyčia apčiuopdavo ir prisimindavo namus. Paskui vydavo tas mintis šalin. Jis paklibino durų rankeną. Raktų nereikėjo – durys buvo neužrakintos.

Viduje kvepėjo drėgme, pelėsiu ir dar kažkuo, kas priklausė tik šitai sodybai. Miegamajame rado kelis jos drabužius: megztinį, marškinius, suknelę, kurios ji beveik nenešiojo. Pakėlė megztinį prie veido. Kvapo beveik nebebuvo. Dar kelias akimirkas laikė megztinį rankose, tada atsargiai padėjo atgal taip, kaip rado.

Kai kurių žmonos daiktų jis neberado: kerzinių batų, žygio kuprinės, miegmaišio. Greičiausiai ruošdamasi į kelionę ji spėjo susirinkti viską, ko reikėjo. Skirtingai nei jis, žmona turėjo šansą pradėti pasiruošusi. Keliautojas bandė įsivaizduoti, ką ji dėjo į kuprinę, ką paliko, ar verkė, ar manė, kad jis tuoj grįš.

Svetainėje jis sustojo prie knygų lentynos. Permetęs pavadinimus akimis, ištraukė Haruki Murakami romaną „Norvegų giria“. Su knyga rankose jis prisėdo ant sofos. Pagalvojo, kad norėtų netrukdomas perskaityti visas turimas Murakamio knygas. Ir tik versdamas puslapį pastebėjo raštelius ant staliuko. Jie buvo sudėti į krūvelę ir prispausti kriauklėmis iš kelionės prie baltųjų Doverio uolų.

Jis pakėlė vieną iš raštelių. „Vėl čia buvau, tavęs neradau, lauksiu tavęs 2048 m. gegužės 10 d., per mūsų metines“ – perskaitė tuos žodžius kelis kartus, tada paėmė kitą. „Vis dar ieškau tavęs, susitikime, kai čia gražiausia, 2047 m. rugpjūčio 9 d.“ Ji čia buvo. Ne vieną kartą. Grįždavo į šitą namą, kurio jis trejus metus vengė. Užrašydavo datą. Gal laukdavo. Gal tik užeidavo, pakeisdavo raštelį ir vėl išvažiuodavo. Gal kiekvieną kartą sakydavo sau, kad tai paskutinis kartas. Ir vis tiek grįždavo.

Keliautojas pradėjo rūšiuoti raštelius. Ieškojo vienintelio, kuriame būtų būsima data. Reikėjo tik vieno įrodymo, kad dar ne viską praleido. Bet tokio raštelio jis nerado. Paskutinio data buvo 2049 m. gegužės 15 d. Beveik metus ji čia nebebuvo palikusi jokio ženklo.

Palengvėjimas, kurį pajuto terasoje, dabar atrodė savanaudiškas. Ji išgyveno ir ieškojo jo, o jis tuo metu laikėsi savo taisyklių. Jis apvertė vieną iš raštelių. Ranka drebėjo, tad pirmos raidės išėjo kreivos. Keliautojas užrašė: „Atsiprašau, pavėlavau. Negalvojau, kad tu grįši. Sugrįšiu 2050 m. rugpjūčio 10 d.“ Pats sutriko įrašęs tokią datą. Norėjo susitikti kuo greičiau, bet nežinojo, kas realu.

Staiga už lango kažkas sušuko. Atsisukęs pamatė, kad jį stebi vienas iš sėslių. Netrukus pasigirdo braukimas per namo sieną. Sudrebėjo terasos durų stiklas, ir į svetainę įvirto sėslius su hidrokostiumu ir aplaužytais plaukmenimis. Paskui plaukiką vidun įgriuvo dar trys buvę keliautojo kaimynai.

Ankštoje svetainėje keliautojas jautėsi užspeistas į kampą. Jis sustingo. Sofa buvo čia pat, knyga dar gulėjo ant jos. Namus dar pamatė savo akimis. Tad gal to ir turėjo užtekti?

Jis pasižiūrėjo į žmonai paliktą raštelį. Akimirką įsivaizdavo ją grįžtančią ir save, laukiantį čia, siekiantį jos veido paskutiniam bučiniui. Tik tada pajudėjo. Pasiėmė žarsteklį nuo židinio atbrailos ir smogė greitai – plaukiką parbloškė iškart, kiti trys sugriuvo vienas ant kito. Keliautojas prasiveržė pro juos, kirto artimiausiam per rankas ir išlėkė į kiemą. Kieme buvo dar keli sėsliai. Su jais kovoti nebuvo kada, tad keliautojas išsisuko nuo jų rankų, pagriebė dviratį ir pro vartelius išvažiavo.

Pirmuosius metrus jis mynė sunkiai. Prie ratų kabinosi žolės, krepšiai daužėsi į bagažinę, už nugaros girdėjosi baugūs šauksmai. Netrukus viskas liko tolumoje.

Tik tada keliautojas suprato, kad trečiąją taisyklę sulaužė ne pravėręs namų duris, o užrašęs naują datą ant žmonos raštelio. Iki tos akimirkos dar galėjo sau meluoti, kad atvažiavo tik smalsumo vedamas aplankyti savo namų. Galėjo apsimesti, kad pravėręs duris vėl išvažiuos, o kelionė tęsis kaip tęsėsi iki šiol. Bet dabar jokie pasiteisinimai ir jokios taisyklės nebeveikė. Jis vis dar mynė dviratį, vis dar atrodė kaip keliautojas. Tik kelias, anksčiau reiškęs laisvę, dabar virto kilpa aplink vieną vietą, į kurią reikės sugrįžti. Sodyba liko už nugaros, bet nuo šiol kiekvienas kilometras tik didino atstumą, kurį reikės įveikti grįžtant.