4. Gama Volantis “Skonis keturiuose matmenyse”

Kompiuterio ekrane lėtai mainėsi skaičiai, rodantys, kaip pasikeistų norepamezono nanokristalų savybės, keičiantis kai kurioms intramolekulinėms jungtims. Šie nanokristalai buvo inžinierės Ghaitos daugiamečiai gyvenimo palydovai ir jos gyvenimo esmė. Kiek kitokia prasme jie lydėjo visus, kas keliavo per folnių vartus. O firma nėrėsi iš kailio, kad įtikintų daugiau žmonių išbandyti tokias keliones.

Kol kas plati publika nelabai davėsi įtikinama, bet ši diena žadėjo tai pakeisti. Ghaita, panirusi į darbą, nebeskaičiavo praleistų valandų. Lėtai, bet užtikrintai, molekulės forma ekrane transformavosi, judėdama link rezultato, kuris fundamentaliai atnaujins firmos verslą.

Jai ant peties nusileido sunki ranka. Ghaita kone pašoko.

– Dailininkas grįžo, – pasakė direktorė Oneka, net neatsiprašiusi, kad išgąsdino.

– A? Kas? – Ghaita apsidairė.

– Dailininkas Nojus iš marketingo. Nepameni? Išsiunčiau jį vakar į Driežo Betą, kad pats savo kailiu išbandytų folnių vartus, ir pasisemtų idėjų naujai reklaminei kampanijai. 

– Aaa, – pasake Ghaita, nelabai suprasdama, kodėl direktorė su ja apie tai kalbėjo. Jos privačia nuomone, iš reklaminių plakatų tarpžvaigždiniam turizmui naudos buvo lygiai šnipštas. Kirsti folnių vartus buvo toks atgrasus pojūtis, kad tam leidosi tik darbininkai, montuojantys kosmines stotis Galaktikos pakraščiuose. Ir tik todėl, kad kitaip į statybvietę kokioje nors Driežo Betoje nepatektų.

– Jis labai spyriojosi, – pasakė direktorė su piktdžiuga. – Manau, kad baisiai nenorėjo purkštis sau miltelių į akis, nors neprisipažino.

Negi jį už tai smerksi? Norepamezono milteliai graužia akis valandų valandas. Todėl turistų, norinčių vykti per folnių vartus, nėra. Tiksliau, nebuvo iki šiol. Jeigu tik direktorė pagaliau pasišalintų ir leistų Ghaitai tęsti darbą, ji greitai susilauktų daugiau keliautojų, nei dėka kokio nusususio reklaminio plakato.

Bet Oneka nepajudėjo.

– Nojus dabar ilsisi. Mes turime nueiti jo aplankyti. Jam iškilo kažkokių problemų su norepamezonu, o tu – didžiausia jo ekspertė.

Ghaitai plykstelėjo susierzinimas. Sutramdžiusi jį, nusprendė su viršininke kalbėti tiesiai, nors ir mandagiai.

– Oneka, jeigu žinotum, kuo aš dabar užsiėmus, neprašytum, kad tai mesčiau, – pasakė ji. – Nepatikėsi, bet aš konstruoju norepamezono nanokristalus, kurie neturi aštrių briaunų. Radau, kaip tas briaunas suapvalinti. Supranti, kokios perspektyvos atsivers?

Onekos vyzdžiai, išsiplėtę, sužibo valiutos ženklais. 

– Ką, rimtai? Nuo miltelių negrauš akių?

– Būtent! O tai reiškia, kad kur kas daugiau žmonių pasiryš keliauti per folnių vartus! Gal pagaliau ir tie išsvajoti turistai susigundys!

– Tu genijus! – sušuko direktorė. – Mūsų firmos rinka gali išaugti dešimteriopai! O, tiesa, tie naujoviški nanokristalai… vis dar tokie pat skanūs?

– Folniams – taip. Turėtų būti. Kaip žmonėms – nežinau, nelaižiau.

– Dar to betrūko, kad juos ragautum! – prunkštelėjo direktorė.

Jai buvo itin nebūdinga juoktis iš pavaldinių humoro. Tai buvo geras ženklas: po Ghaitos karjeros raketa sudrebėjo įsijungiantys pirmosios pakopos varikliai.

– Aha, bet ar gali, ranką ant širdies padėjusi, pasakyti, kad niekada nenorėjai pajusti to dieviško norepamezono skonio, kokį jaučia folniai? Tikrai tikrai? – pasakė Ghaita.

Ji ir pati nusijuokė iš tokio absurdo. Norepamezonas žmogui beskonis. Keliautojai purškiasi jo miltelius į akis tam, kad folniai nulaižytų juos nuo žmogaus vidaus organų, į kuriuos jo molekulės numigruoja. Tai skanėstas, kuriuo keliautojas folnius apdovanoja už tai, kad jie paslaugiai išverčia erdvę ketvirtame matavime, kaip rankovę. Jie tą patį padaro ir su keliautoju. Jų liežuviai įlenda į kiekvieną sunkiai įsivaizduojamą kampelį išvirkščiame žmogaus kūne.

Oneka surimtėjo ir tarė:

– Bet pas Nojų turime vis tiek nueiti ir pažiūrėti, kas jam atsitiko. Matai, jis sako, kad jam norepamezonas nesuveikė.

– Ką? – sušuko inžinierė. Staiga molekulių patobulinimai išgaravo jai iš galvos. – Kaip taip gali būti? Kaip jis staiga imtų ir nebeveiktų? Gal Nojus tiesiog pasigailėjo savo akių ir nepasipurškė juo? 

– Aš irgi taip įtariu, bet turime išsiaiškinti.

Ghaita nenoriai atsikėlė ir nusekė paskui direktorę į lauką. Per firmos vidinį kiemą vedė dekoratyvus takas su atsišakojančiomis ataugėlėmis iš rausvų Alasijos asteroidų žiedo uolienų, primenantis stilizuotą folnio liežuvį. “Iš liežuvių juos pažįstame”, sklandė firmoje populiarus posakis. Ghaita su juo nesutiko: žmonės folnių beveik nepažinojo. Nei iš liežuvių, nei iš išvaizdos. Joks keliautojas neprisiminė, kaip buvo išverstas ir viduje išlaižytas: ši transformacija vyko keturmatėje erdvėje, ir žmonių smegenys jos net nesugebėjo suvokti. Ką jau kalbėti, kad prisimintų.

Nuleidusi balsą, Oneka tarė:

– Tikrai nebandyčiau tavęs atitraukti nuo monumentalių išradimų, bet nepamiršk Erkidyr. Jei ji suuos, kad kažkokį keliautoją folnių vartai sudirbo, ji šoks ant progos visom keturiom.

Ghaita linktelėjo. Erkidyr buvo kongresbūtybė, kuri labai įtariai žiūrėjo tiek į norepamezoną, tiek apskritai į eismą per folnių vartus. Jei išgirs, kad kažkam kažkas nutiko, ji gali įtikinti kongresą užraukti visas tas keliones. Tada, žinoma, firmą ištiktų galas. Ir todėl Ghaita priminė sau, kad turi neniurzgėdama eiti ir gilintis, kas atsitiko tam nelaimėliui dailininkui.

Inžinierė pasuko link rekreacinio centro, kur grįžę iš žvaigždžių darbininkai miegodavo. Išversti išvirkščiai ir atgal, keliautojai jausdavosi, pasak direktorės, “mažumėlę nuvargę”, o pasak jų pačių – kaip pervažiuoti traktorium. Nojus juk buvo tikriausiai ten. Tačiau Oneka įžengė į siaurą takelį tarp krūmų, ir pamojo Ghaitai, kad sektų. 

– Eime čia! Nojus senajame pastate.

Ghaitą nukrėtė šaltis. Senasis pastatas daug metų stovėjo tuščias. Kadaise jame buvo laikomi ir stebimi pirmieji folnių vartų testuotojai: žmonės, kuriems labai nepasisekė, nes jie leidosi į keliones, prieš išrandant norepamezoną. Liaupsinami kaip herojai firmos viduje, bet slepiami nuo publikos, ir ypač nuo kongresbūtybės Erkidyr. Ghaita susivaldė nepaklausus, kodėl Nojus ten. Greitai sužinos.

Vos įžengus į žemą baraką po lapotais medžiais, užstojančiais jį nuo tako, pasitiko tamsus koridorius. Jo gale pro praviras duris sklido blausios gelsvos šviesos ruožas ir gergždžiančios dejonės, nuo kurių Ghaitai norėjosi sprukti. Prisivertusi ji priėjo prie durų, susikaupė, ir kreipėsi į prieblandą:

– Labas vakaras, Nojau. Čia aš, inžinierė Ghaita. Kaip suprantu, turi kažkokių… sunkumų?

Ant lovos, veidu į lubas, gulėjo išsipleikęs žmogaus siluetas. Jam iš gerklės išsiveržė neartikuliuotas riaumojimas, tarsi kiekvienas girdimas žodis jam keltų skausmą. Jo poza rodė, kad jis kaip įstengdamas bandė atsipalaiduoti. Ghaita atpažino tai iš pirmo žvilgsnio: ji buvo mačiusi ne vieną interviu su pirmaisiais folnių vartų testuotojais, keliavusiais prieš norepamezono erą. Ji buvo mačiusi jų būklę po tų kelionių.

Nojaus rankos buvo taip pat keistai išsuktos, kaip jų. Tarsi tiestųsi į ketvirtąjį matavimą. Ne, jis sąmoningai to nesiekė: kūnas tai darė už jį. Sąmonė tam priešintis per silpna.

– Čia tu? – suriko Nojus. – Tu, folnių kekšė?

Ghaita krūptelėjo. Priminė sau, kad tai kenčiantis žmogus. Neturėjo ant jo pykti, nors jis bėdą užsitraukė savo noru: jis garantuotai prieš kelionę nepasipurškė. 

– Nojau, kodėl tu taip pasielgei? Kodėl nepasipurškei? Aš suprantu, kad graužia akis, bet…

Ghaita įsivaizdavo, kas jam atsitiko. Grįžęs jis tikriausiai jautėsi gerai, bet tik iki tol, kol nepabandė užmigti. Taip, žmonių smegenys nesugeba suvokti, kad kūnas yra išverstas keturiuose matmenyse, bet proprioceptoriai tai prisimena. Ląstelės, atsakingos už organizmo padėtį erdvėje, užfiksuoja tą nenatūralią pozą. Nuo tada jos to ilgisi.

Tas pojūtis pasibeldžia į tau sąmonę tyloje ir tamsoje. Pabandyk užmigti, ir pasijusi, kad esi išlankstytas, tarsi kartoninė dėžė, prieš išmetant ją į atliekų konteinerį. Išlankstytas ir vėl sulankstytas kitaip, į formą, kuri neegzistuoja trimatėje erdvėje. 

Nojus nuslydo nuo lovos tarsi medūza, sukniubo ant kelių: galūnės jo neklausė.

– Aš išsipurškiau norepamezonu pagal visas instrukcijas! – suriko Nojus. – Jis nebeveikia! 

Jis pabandė stotis. Jo kojos buvo nenatūraliai išsukiotos, bet jis to nejautė ar net nepastebėjo. Tai tipiškas simptomas žmogui, kurio pasąmonė bando jį išlankstyti į kitus matavimus. Nojus pargriuvo, nors rankomis spėjo atsiremti į grindis. Akyse šmėstelėjo sumišimas, tarsi jis stebėtųsi savo nerangumu. Bet inžinierei priežastis buvo aiški: jo proprioceptorių veikimas buvo sutrikęs, iškraipytas keturmatės erdvės pojūčio.

Pasitelkusi užuojautos rezervus, ji vėl prakalbo. Šis žmogus jai akivaizdžiai melavo, bet ji turėjo būti kantri.

– Atleisk, bet norepamezonas negali nustoti veikti, – pasakė ji. – Juk folniams niekas nepasikeitė. Žmonių proprioceptinės ląstelės, paskanintos norepamezonu, folniams vis dar gardėsis. Folniai mus vis dar laižo, išverstus išvirkščiai, ir jų seilės, kaip ir anksčiau, uždeda nejautrą proprioceptoriams. Todėl kūno padėtis keturiuose matmenyse jiems neužsifiksuoja. Ir niekas tuo atžvilgiu nepasikeitė. Tai kaip norepamezonas gali imti ir nebeveikti?

– Folniai nori jo daugiau! Jie priprato prie to, ką mes jiems duodame! Jiems nebeužtenka!

Ghaitą tarsi žaibas nutrenkė. Ką, jeigu Nojus teisus?

Šis pagaliau užsliuogė pilvu ant lovos, tarsi pritrėkštas kirminas, ir suglebo nejudėdamas. Ghaitai ėmė suktis galva. Ar ji turėjo įrodymų, kad jis klysta? Ar turėjo įrodymų, kad folniai iš tiesų nepradėjo reikalauti iš keliautojų daugiau norepamezono? Ką, jeigu jie tikrai atmeta žmones, kurie jiems jau nepakankamai skanūs? 

Oneka atsikrenkštė. Ghaita buvo apie ją jau ir pamiršus. 

– Viskas tvarkoj! – Direktorės balsas virptelėjo, bet ji susitvardžiusi tęsė. – Nėra ko jaudintis! Net jei Nojus ir teisus, mes turime išeitį.

Dailininkas kilstelėjo galvą nuo čiužinio.

– Ir už tą išeitį turime dėkoti būtent tau, Ghaita!, – pasakė Oneka. – Girdi, Nojau? Ghaita išrado naują norepamezono molekulę. Dabar tų mikroskopinių kristaliukų, iš kurių susidaro milteliai, briaunos bus apvalios. Todėl keliautojai galės prisipurkšti į akis kur kas daugiau medžiagos, negu iki šiol. Nes ji negrauš. Ir folniai bus vėl patenkinti!

Ji giliai atsikvėpė ir pamojo Ghaitai.

– Eime! 

Įsikibusi staktos, inžinierė nepajudėjo. Jai linko keliai. Oneka gūžtelėjusi išdrožė pro duris.

Nojus vėl sugergždė:

– Ji beprotė. Visiška beprotė! Kas bus, kai folniai įsigeis daugiau norepamezono, negu mūsų organizmai gali absorbuoti? Kai nei vienas žmogus nebegalės jų patenkinti? 

Juk to negali būti, sumurmėjo Ghaita mintyse. Jos pasaulis negali imti ir sugriūti. Ji griebėsi kontraargumento.

– Tą ribą pasieksime labai negreitai. Gal tik po dešimtmečių ar šimtmečių.

– O tada ką? 

O tada prieisime liepto galą. Dirbtinę viltį pakeitė geležinis tikrumas.

Jeigu folniams nebeužteks mūsų duodamo maksimalaus gardumo, jie nustos laižyti mūsų proprioceptorius. Tada keliautojams per folnių vartus atsitiks tas pats, kas Nojui. Kelionės baigsis. Kosminėse stotyse nebeliks darbininkų. Ekonomika nukentės. Taip bus jeigu visa tai atsitiks dabar, kai dar kolonijose nėra savarankiškų miestų. 

Bet miestai jau statomi. Kai kurios stotys jau vystosi į savarankiškas valstybes. Jeigu kelionės nutrūks tolimesnėje ateityje, kai žmonija bus pasklidusi per tūkstančius šviesmečių, visos tos valstybės nustos tarpusavyje komunikuoti, keistis gyventojais bei prekėmis. Palaikyti vieningą žmonijos kultūrą. Žmonija susiskaidys į tūkstantį skiedrų.

Galbūt folniai būtent to tikslo ir siekia.

– Ar tau ateitis nesvarbi, nes būsi padariusi karjerą? – sugergždė Nojus.

Staiga Ghaita suprato, kad tiek jis, tiek ateinančios žmonijos kartos apie ją galvos būtent taip – jeigu ji nieko nedarys.

– Aš pasirūpinsiu, kad to neatsitiktų, – pasakė ji.

Tiesiu taikymu ji grįžo prie darbo stalo, ir viena klavišų seka sunaikino ką tik išrastą naujausią norepamezono formulę. Tada, sekančia klavišų seka, nusiuntė prašymą kongressbūtybei Erkidyr padaryti lemiamą veiksmą, už kurį ją prisimins istorija: įtikinti kongresą uždrausti keliones per folnių vartus.