9. Milda Jensen “Viršutinis mygtukas”
Maža, dyka planeta su nunykusia biosfera. Jei pažvelgtumei iš arčiau, štai čia ties pusiauju, pamatytumei, kad čionai būta upės. Plačios, gilios, dumblinos upės. Ja kadaise sruvo protu sunkiai aprėpiama masė gėlo vandens, taip leisdama įvairiausioms gyvybės rūšims tarpti. Kaži kur jis pasidėjo? Dabar upė išdžiūvusi, palikusi tik storą nuosėdų sluoksnį ant vagos dugno. Saulės kaitroje dumblas sueižėjęs ir tapęs šios planetos žemėlapiu.
Šia sena vaga krypuoja dvi draugės. Viena – nedidukė, apvalutė, panaši į žemės grumstą ar akmenį. Pilkai raibas apsiaustas padeda susilieti su aplinka, ir tik veidas – dailiai oranžinis, kaip rudenį klevo lapas – patraukia dėmesį. Jos draugė – tikra priešingybė: aukšta, ilgu laibu kaklu, sniego baltumo plunksnomis. Regis, plaukia virš šios mirusios žemės lyg vasarinis debesėlis. Su kiekvienu žingsniu jos juodos plėvėtos pėdos susiskleidžia ir išsiskleidžia kaip milžiniška vėduoklė, galinti uždengti net keletą šios planetos valstybių. Tautos žūva jai po kojomis. Jai nė motais.
Tokios skirtingos, ir tokios geros draugės. Pačios geriausios. Neišskiriamos. Sesės, praktiškai. Paklausykim, ką jos kalbasi.
– Girdėjau, kad garniai šį savaitgalį kelia poravimosi puotą ardeidae ankštyje, – pasakoja Gulbė, – ir kviečia kitus vandens paukščius prisijungti. Net antis pakvietė!
– O, kaip jums smagu, – pavydžiai nutęsia Kurapka. – Kaip norėčiau mokėti plaukti…
– Nežinau, ar eisiu. Ten garantuotai bus gubių. Jos siaubingai pasikėlusios ir tik tyčiojasi iš kitų paukščių, ypač žąsų kaip aš, – draugė nunarina galvą ir išsipeša plunksną iš krūtinės. Baltą, žvilgančią saulėje šimtais vaivorykštinių zuikučių. Vėjas pastveria ją ir ima nešioti po šį tuščią peizažą, kaip snaigę, kurių čia niekas jau seniai nematė.
– Bet… tu juk gulbė?
– Nenusišnekėk, – sušnypščia Gulbė. – Ar tu šiaip durna?
– Pati tu durna, – sumurma Kurapka.
– Ką sakei?
– Nieko.
Pačios geriausios draugės! Geresnių nebūna!
Taip besikalbėdamos jos priartėja prie pupos stiebo. Ne šiaip nupiepusio stiebelio, o penkių metrų skermens, kaip milžino adata dangun smeigiančio technologinio stebuklo. Jei užverstumei galvą ir akimis sektumei, kaip vis toliau, tuo plonesnis jis atrodo (tik atrodo!), vis viena kad ir kiek spigintum, niekaip nepamatytum, kur jis baigiasi.
– Gali iškviesti vikšrą, – pasiūlo gulbė lyg susitaikymo ženklą.
Kurapka strakteli ir snapu baksteli mygtuką. Užsižiebia švieselė, pasigirsta tolimas gaudimas. Klakt vunnn vuuun tik klakt vuuuuuuun vunnnnn. Ji užverčia galvą ir laukia pasirodant vikšro. Gaudimas artėja.
– Kazuaras sakė, kad užkilus iki pat viršaus, galima sutikti pterozaurų, – neatitraukdama akių, sučirpia kurapka.
– Pati tu kazuarė! – prunkšteli gulbė. – Prisiekiu, neskraidantys paukščiai prisigalvoja visokiausių nesąmonių.
– Buvai ten užkilus?
– Nereikia užkilti, kad žinotum, jog jų ten nėra.
Žybt! Vikšras kerta troposferos ribą. Jau bet kurią akimirką atvyks pas mus. Zvuuuuungt! Štai jis ir čia.
– Pirmiau aš palydėsiu tave, – įsakmiai pareiškia gulbė, – o paskui tu palydėsi mane!
Vikšro durys atsivėria. Draugės įkrypsi vidun. Mes įsisprauskime šalia ir pažiūrėkim, kaip vikšras atrodo iš vidaus.
– Na, ko lauki? Spausk mygtuką! – sukomanduoja Gulbė.
Kurapka stebeilija į du šimtus penkiasdešimt mygukų, išdėstytus plačiai per visą sieną. Dvidešimt penkios eilės po dešimt. Kiekvienas nurodo, į kurią ankštį vikšras turi užkilti. Phasianidae apatinėje eilėje, tarp spheniscidae ir gaviidae.
– Kodėl visada turiu lydėti tave, o tu manęs niekada nelydi?
– Kaip tai nelydžiu? Pradedam nuo to, kad palydžiu tave.
– O paskui turiu lydėti tave, ir viena važiuoti žemyn. Tai gaunasi, kad nepalydi.
– Nešnekėk nesąmonių! Būk gera draugė ir spausk mygtuką! Nenoriu pavėluot į vakarėlį.
– Sakei, kad neisi?
– Persigalvojau. Spausk. Mygtuką!
Kurapka piktai spusteli mygtuką. Zvuuuum! Vikšras šauna viršun. Tikriausiai įdomu, iš kur jis gauna energijos? Jis siurbia jos iš fotoelektrocheminės stiebo dangos, o smigdamas žemyn dar pasisotina ir kinetine energija.
Tik vunnn vuuun klakt vun, vikšro čiuptuvai kibdami prie stiebo groja pažįstamą melodiją. Ar gi ne žavinga, kad jei daugybę sykių kyli tuo pačiu vikšru, išmoksti jo dainą, ir tuomet vien iš jos gali pasakyti, kaip aukštai jau užkilai?
Po keleto taktų vikšras sustoja, durys atsiveria, ir gulbė negaišdama nuspaudžia anatidae. Kurapka net nebando mestis pro duris.
– Matai, aš buvau gera draugė ir palydėjau tave. Dabar tu būk gera draugė ir lydėk mane!
Durys užsiveria, vikšras zvimbdamas lekia viršun. Zvuuuun vunnnnn klakt klakt.
– Manau, jau laikas susirasti gražų, baltą, ilgakaklį gulbiną ir su juo susiporuoti, – tęsia Gulbė savo monologą. – Būsim nuostabūs tėvai pilkučiams pūkuotukams…
– Bet sakei, kad esi žąsis!
– Ir ką?
– Tai kaip tu su gulbinu susiporuosi?
Kol Gulbė šnypščia ant geriausios draugės, vikšras ropoja aukštyn, aukštyn, aukštyn. Paeiliui trumpam užsižiebia mygtukai: spheniscidae, apterygidae, tinamidae, rheidae. Kai kurie ne – juos vikšras aplenkia iš kitos pusės. Matot, ankštys išsidėsčiusios apie stiebą daugmaž 137,5 laipsnių kampu viena nuo kitos, kaip gėlės žiedlapiai apie viduriuką, ar pupos lapai apie pupos stiebą. Ankštys prie stiebo prisijungusios lenktu koridoriumi, apgaubiančiu vikšro taką iš vienos pusės. Vikšras gali glaudžiai įlįsti į tarpą tarp ankšties ir stiebo, ir įsikibęs stiebo atverti duris į ankštį.
Klakt tik vun vunnn vuuuun tik tik vunnn –
Mums dar pora taktų iki anatidae. Tai pasinaudosiu proga papasakoti apie ankštis. Ankštyse, kaip žinoma, ankšta. Kiekvienoje ankštyje – keletas paeiliui sujungtų menių permatomais kupolais. Kiekvienoje menėje – vis kita buveinė, pritaikyta išskirtinai šios paukščių šeimos rūšims. Kartais skirtingos rūšys gali glaustis toje pačioje buveinėje, kartais joms reikia atskirų. Geriausias pavyzdys būtų spheniscidae – imperatoriškieji pingvinai gali ramiai gyventi antarktiškojoje menėje kartu su Adelės pingvinais, tačiau akiniuotieji ir galapagų pingvinai gyvena daug šilčiau.
– Vaikščiojanti enciklopedija tu, ne draugė! Aš širdį tau lieju, o tu „tai biologiškai neįmanoma“!
Tuoj atvyksim.
Vuuun vunnn klakt tik vun klakt –
Nepasakęs paskutinio klakt, vikšras trūktelėjęs sustoja. Draugės akimirkai pakyla į orą ir šlepteli ant minkštų užpakalių.
Nei vienas mygtukas nešviečia.
Durys uždarytos.
Net šviesa prigesus.
Draugės sužiūra viena į kitą pražiotais snapais.
– Kas… čia nutiko? – pasišiaušia Gulbė.
– Mes užstrigom, – konstatuoja faktą Kurapka. – Reikia kviesti pagalbą.
Pagalbos mygtukas, laimei, taip pat apačioje, kur visi paukščiai gali jį pasiekti.
– Neee! – sušunka Gulbė. – Nespausk!
– Kodėl?
– Tiesiog… nespausk.
Gulbė nukabina snapą ir ima pešiotis plunksnas iš krūtinės. Viena balta plunksna, dvi, trys…
– Kodėl nespausti? Juk mes užstrigom! Reikia kviesti pagalbą!
– Gal dar atstrigsim?
Kurapka jau žiojasi ginčytis, bet kitapus durų pasigirsta šlapių plėvėtų pėdų žingsniai. Suklapsi spaudžiamas iškvietimo mygtukas.
– Po šimts kalakutų, neveikia, – sukvaksi balsas kitapus. – Imkim laiptus.
Neveikia? Laiptus? Vaje, tiek lipti! Ateisiu į vakarėlį visa susivėlus! Šlapi žingsniai nuneša kvaksinčius balsus į šoną, aplink, per avarines duris į stiebo vidurį, kuriuo sukasi sraigtiniai laiptai.
Gulbė giliai atsidūsta.
– Gerai, spausk mygtuką…
Kurapka iškart prišoka, paspaudžia, pasigirsta skambutis.
Nieko nenutinka.
Po penkių minučių vis dar nieko nenutinka.
Gal neišgirdo?
Ji kviečia pagalbą dar kartą. Šįkart spaudžia ilgai, skambutis džeržgia gal net dešimt sekundžių. Ir tai suveikia.
– Gana čia skambinėti ir paukščius erzinti! Kiek galima??? – sutarška šarka iš palubėj įtaisyto garsiakalbio.
– Mes užstrigom! – sušunka kurapka.
– Gegutės pasturgaly jūs užstrigot! – trakšt, ir baigtas pokalbis.
– Bet bet bet bet! – dar bando ginčytis Kurapka.
Iš Gulbės gerklės ima veržtis rauda.
– Nebus gulbino ir pilkų pūkuotukų… Mirsiu čia, taip ir nepatyrus meilės… Nesušokusi meilės šokio su savo išrinktuoju…
Ketvirta, penkta, šešta balta plunksna ima skraidžioti po kabiną. Kurapka pasipurto ir nužvelgia 250 mygtukų. Pirmiausiai ji nuspaudžia phasianidae, tačiau tai nepajudina vikšro. Įsidrąsinusi pabando kitus: odontophoridae, pteroclidae, podicipedidae, tačiau bergždžiai. Per vidurį kyšo corvidae: gal kas nors apkeitė mygtukus, ir paspaudus corvidae, atsilieps tikra pagalba? Bet jis aukštai.
– Gulbe! Ei, Gulbe!
– Mirsiu iš troškulio ir bado, iš ilgesio sudžiūsiu, ir mano išrinktasis net nesužinos, kad apie jį visą laiką svajojau…
Ne, Gulbė šiuo metu užsiėmusi. Tad Kurapka nusitaiko, suplasnoja, pakyla ir vožiasi į pultą. Šlepteli ant grindų. Aplink suplevena baltos ir rudos plunksnos.
Vikšras tupi kaip tupėjęs. Garsiakalbis tyli. Užtat Gulbė pakeičia melodiją:
– Ką tu darai, bandai mus nužudyti? Nežinai, kad vikšre šokinėti negalima? Sieki atkabinti vikšrą ir nugarmėti žemyn? Mirti liepsnose?
Kurapka nesiklauso.
– Gulbe. Ei, Gulbe. Žiūrėk.
Virš 250 mygtukų, pačiame viršuje, yra dar vienas. Be jokio prierašo, kur jis kelia. Šiek tiek apibraižytas, kaip ir metalas aplink jį. Lyg būtų naudojamas…
– Gulbe. Žąsie. Kas tik nori. Gal pasiektum?
Gulbė trumpam nutyla, ir pažiūri, kur rodo Kurapka.
– Pabandom? Tu turėtum pasiekti.
Gulbė spygso, švelniai linguodama į šonus, lyg neapsispręsdama, ką daryt.
– Ten… pterozaurai, sakei?
– Jei tikėt kazuaru, taip. Bet tu juk sakei, kad pterozaurų ten nėra.
Gulbė šiaušiasi, žiojasi, mindžikuoja vietoje, tuomet persigalvojusi nunarina galvą ir išsipeša turbūt jau dvidešimtą plunksną iš krūtinės.
– Aaaaš gal geriau… numirsiu iš bado.
Tarp baltų žėrinčių plunksnų žioji pašiurpusios odos plėmas. Gulbė pasikiša galvą po sparnu ir sumurma:
– Pažadink, kai jau mirsim.
Kurapka pritūpia šalia.
– Žinai, kartais iš visos širdies tavęs nekenčiu.
– Tu visai nemoki manęs guosti, – sušvabžda Gulbė.
Kaip sakiau – jos praktiškai sesės.
Ir kol jos savais būdais bandė spręsti problemą, neišgirdo, kad kitapus vikšro durų – sujudimas. Tad pašoka kliegdamos, kai pro tarpelį įsispraudžia pora didelių, stiprių kojų, durys prasiveria ir kabiną užlieja šviesa.
– Na, tai ko nespaudžiat pagalbos mygtuko, o tupit čia kaip vištos?
Pro per jėgą atlapotas duris galvas kiša būrelis raguotųjų palamedėjų.
– Spaudėm! Tik aprėkė! – atgavusi žadą sučereškuoja Kurapka.
Draugės išlipa iš vikšro, markstosi ryškioje šviesoje. Gulbė skubiai nukiūtina į savo buveinę, jai iš paskos žąsele nuplevena plunksnos. Paukščiai išsiskirsto, palikdami pusiau pravertas užstrigusio vikšro duris. Kurapkai belieka sekti jų pavyzdžiu ir keliauti namo.
Ji jungiamuoju koridoriumi apeina vikšrą, ir pro avarines duris išeina ant stiebo viduriu besisukančių laiptų.
Strakt, strakt, strakt, strakt.
Tarp phasianidae ir anatidae – 112 ankščių.
Strakt, strakt, strakt, strakt.
Ankštys iš stiebo išsišakoja kas 500 metrų. Vadinasi, Kurapkai reikia nusileisti 56 kilometrus.
Strakt, strakt, strakt, strakt.
Viena laiptų pakopa – maždaug 25 cm aukščio. Tai duoda maždaug 224.000 laiptų.
Kurapka prisimena, kad moka skraidyti. Tačiau tik tiesiai, o laiptai visą laiką sukasi. Na, bet verta pabandyti. Ji suplasnoja ir skrenda, kol siena ima trukdyti. Šiek tiek pastraksi, ir vėl skrenda.
Kol ji sau straksi, papasakosiu, kas nutiktų, jei paspaustum viršutinį mygtuką. Durys užsivertų ir vikšras šautų aukštyn. Kiltų ilgai, kol imtumei jaustis lengvas. Tuomet sustotų ir išleistų į erdvią salę stiklinėmis sienomis, per kurias galėtum žvelgti į išdžiūvusią tolimą planetą, saulėje spindinčias ankštis, ir juoda erdve besidriekiantį, žaliai žaižaruojatį pupos stiebą. Kitoje pusėje dangaus juodumos nebūtų matyti per milijardų žvaigždžių žibėjimą; išgirstum jų šauksmą. Nedvejodamas atvertum duris į erdvėlaivį, kurio valdymo pulte vienintelis mygtukas: aukštyn. Paspaudęs jį, justum atleidžiančius gravitacijos gniaužtus. Žvaigždės pasislinktų arčiau, imtų šokti ir vilioti. Jos jau laimėjo; netrukus su išrinktosiomis krisi į spalvingus ūkų patalus, širdis plazdės kaip pulsarai, o neutrinai neš jūsų dainų aidus.
Gaila, kad Gulbė nepaspaudė to mygtuko.
O kur Kurapka?
O, ji nušokliavo jau 7.439 laiptus! Liko tik 216.561.
Na, tai palinkėkim jai sėkmės.