10. Matas Duonelė “Paskutinis alus”

Iš namų išsiruoši gerokai anksčiau. Užrakini duris, pavartai delne raktą – reikėtų pakeliui išmesti į lietaus nuotekų šulinį, kaip įprasta, bet šito butuko šeimininkė buvo tau maloni – miela smalsi senučiukė, veidas raukšlėtas kaip džiovintos slyvos, susilenkus kaip Paryžiaus katedros kuprius, pirštai išsiklaipę ir gumbuoti kaip šimtmečio alyvmedžio šaknys, bet akys žvitrios kaip jaunos katės – nepastebėtas neišsprūsi.

– Mesjė šiandien neįprastai ankstyvas. Pasivaikščiot ar su reikalais? 

– Reikalai, madam, reikalai, – linkteli į lagaminą. – Turiu trumpam iškeliauti. – Ištiesi raktą. – Gal madam nebūtų sunku pasaugoti? Kad kokios nepamesčiau. Ar maža ką!

– Žinoma, žinoma, ar maža… – paima raktą ir reikšmingai žvelgia tau pavymui iki nepasuki už kampo.

Eiti visai netoli. Lengva. Gatvelė pamažu leidžiasi žemyn. Praeivių vos vienas kitas, visi ta pačia kryptimi, turbūt irgi į stotį. Va ir ji. Taip gerai pažįstama, tokia savai ir tokia svetima.

Kažkada traukiniai pro čia nepertraukiama vora dundėjo iš vakarų į rytus – pilni gyvybės, ryžto, vilties, drąsos, meilės. Į paskui sunkiai dūsaudami puškavo iš rytų į vakarus – pilni baimės, skausmo, praradimų, mirties. Jais keliavai ir tu. Traukiniais, vežimų gurguolėmis, jojai žirgais, žygiavai pėsčias. Į rytus. Ir į vakarus. Į šiaurę. Ir į pietus. Visur, kur vaidijosi dideli, o krauju mokėjo maži, visur kur, griaudė pabūklai, tratėjo šautuvai, žvangėjo kardai, švilpė strėlės, aidėjo sužeistų aimanos ir mirštančių dejonės. 

Dūmelanžas, Sen Pjero stotis. Gyvų ir mirusiųjų skirstymo punktas. Lygiuot! Ramiai! Narsuoliai – žingsnį į priekį, bailiai – du. Didvyriai – į dešinę, išdavikai – į kairę. Lavonai – į abi puses, į dešinę dar gyvi, į kairę – nebe.

Tu viską prisimeni. Tu stengiesi viską pamiršti. Aplink! Žengte marš.

Sustoji prie masyvių raižytų ąžuolo durų. Tas medis gretimos kalvos šlaite žaliavo prieš tūkstančius metų. Kadaise jį nukirto, supjaustė ir padirbo duris šiam namui. Jas vėrė naujų žemių užkariautojo Germaniko ranka. Pro jas įsmukusi smuklės kamputyje glaudėsi Agripos žmona su mažuoju Kaligula. Su trenksmu pro jas įžengęs  Konstantinas Didysis čia gėrė tirštą trevirų alų. Pro šoną žygiavo nugalėtojų gretos, pro šoną slinko nugalėtųjų virtinės. Šitos durys mena daugiau, nei bet kuris žmogus. Ir tikrai daugiau nei tu.

– Pagarba, – pasveikini. Stumteli – durys atsiveria nepaprastai lengvai, tarsi tavęs laukusios – ir žengi vidun. Didelė skliautuota salė apytuštė, vos keli lankytojai, iš savų. Už baro – Gabrielius, kaip visada baltais marškiniais, ilgais palaidais plaukais. Nepakeičiamas Gabrielius. Pagalvoji: jis tikriausiai senesnis nei durys, nei šis namas, gal tai jis yra Jis, tas, kuris čia viską rikiuoja, visus skirto į gyvus ir mirusius, pradeda ir baigia karus, seikėja pasauliui džiaugsmą ir kančią? Vienus globoja, kitus pasmerkia. Ne, papurtai galvą, Gabrielius rikiuoja tik  bokalus, seikėja tik alų, geriausią pasaulyje alų.

– Alaus! – labiau akimis nei lūpomis pareikalauji, nors supranti, kad jis ir taip žino, ko tau reikia.

– Skaidraus kaip gintaras, – atsiliepia Gabrielis sukdamas čiaupelį.

– Mm, – nežinia, pritariamai ar abejodamas numyki. Imi pilnutėlį bokalą ir tarp netvarkingai išstumdytų stalų laviruoji į savo įprastą vietą, į tolimą tamsų kampą, prie tokio pat seno kaip durys stalo. Statai alų, sėdėsi, pirštais brauki per rantuotą stalo kraštą, per visus savo gyvenimus, per visas mirtis. Pirmą žymą įpjovei iškeliaudamas pirmąsyk. O dabar visas kraštas rantuotas kaip traktoriaus vėžė. Ir visos kitos stalo kraštinės. Išsitrauki peilį – ši bus paskutinė. Nes šįsyk tavo kelionė baigsis galutiniu atpirkimu. Taip tau buvo pažadėta. Taip sutarta. Tu mirsi nekovodamas, nežudydamas, greitai ir neskausmingai. Paskutinis taškas tavo punktyriniame gyvenime.

Nespėji. Sugirgžda sunkiai stumiamos durys. Naujokas! Durys atpažįsta dar nemirusius, taip nenoriai jiems veriasi. Rodos, visa savo medine esybe priešinasi, neįleidžia, nes žino, kad čionai įeina tik pasmerkti mirti.

Jaunuolis leitenanto uniforma žengia vidun, sustoja, markstosi pratindamas akis prie prietemos, apsižvalgo. Veidas, rodos, tau kažkur matytas, spindi jaunyste ir viltimi, žvilgsnis skaidrus ir atviras, bet pačioje akių gelmėje jau įrašyta mirtis, lėta ir skausminga. Judviejų akys susitinka – jo gyvybe trykštantys šaltiniai, tavo – tušti šuliniai, abejingai žvelgiantys į dangaus bedugnę. Tavosiose seniai išdžiūvo gyvybės vanduo, joms viena teliko – laukti, kol užklos amžinybės smėlynai. Turėtų būti baugu žvelgti į merdinčius šulinius. Bet jaunuolio tai neišgąsdina – jis suka tavęsp.

Pažįstamas iš ankstesnio gyvenimo? Žuvusio bendražygio sūnus? Tavo nužudyto priešo palikuonis? Tau skirtoji auka šiame gyvenime?

Jaunuolis neryžtingai sustoja greta. Ir tada – žaibas iš po baro skliautų: juk tai tu! Vienas iš daugybės tavęs. Tavo kadaise nužudytas kūnas. Subadytas ietimis, sukapotas kalavijais, sudraskytas kovinių šunų, nuplikytas verdančia derva, miręs iš skausmo ir troškulio ant kryžiaus, sutrupintais budelio kaulais, suplėšytas į gabalus pabūklo sviedinio, nukraujuojantis užtvarų spygliuotoje vieloje, uždusęs garstyčių dujų debesyje, sutraiškytas tanko, apkurtintas tūkstančių riksmų skęstančio laivo spąstuose, gyvu deglu krintantis iš numušto bombonešio, persmeigtas bambukinių spąstų kuolų, gyvas suėstas žiurkių partizanų urve, liepsnojantis baltu fosforu, springstantis savo pūliais užverstame akmeniniame požemyje, termobarinės bombos suplėšytais plaučiais bandantis įkvėpti paskutinį gurkšnį oro, drono sprogimo nutrauktomis galūnėmis gyvas pūvantis apkasų purve… Taip, tai tu, tavo daugsyk nužudytas, karo sumaitotas kūnas. Vėl sveikas, jaunas, gražus. Ne, to negali būti. Nebent… 

– Sveikas, tėti.

Vadinasi, gali. Gyvybė galingesnė už mirtį. Net jei ji žiauriausiais būdais kartojasi šimtus kartų. Po kiekvienos mirties ateina gyvybė. Mirtis – tik vienas mažytis taškelis gyvybės linijoje. O jei linijų daugybė, kaip įrantų ant šio stalviršio krašto – ir visai nežymus. Bet jei tai tiesa…

Kaip pagreitintas filmas prieš akis tau bėga ankstesni gyvenimai. Stop. Šitas. Dižonas. Prieš 25 metus. Ankšta seno namo Pelėdų gatvėje palėpė, trikampiai langeliai be užuolaidų į katedrą, didelė lova, joje – nuoga moteris, mažos baltos krūtys neįtikėtinai dideliais speneliais, rudų garbanų įrėmintas pailgas veidas, gosliai pravertos lūpos ir gilios rudos akys. Antuanetė. Manei, bus kaip daugelis kitų – tam kartui, laikui iki kelionės pratempti, nežabotu seksu skausmingiems prisiminimas slopinti. Bet buvo kitaip. Ji buvo kitokia. Ji suprato. Pažino tavyje tūnantį žvėrį, pajuto jo kančią. Ji meldėsi už visus, kritusius nuo tavo kardo, nuo tavo kulkų, nuo tavo bombų, už nužudytus kaltus ir be kaltės, už neapgintus tuos, kuriuos apginti turėjai. Ir jų vardu tau atleido. Pamilo tave tokį, koks tu sau nedrįsai prisipažinti esąs. Ji buvo tavo laimingiausias gyvenimas. Tu jai viską išpasakojai. Ir ji patikėjo. Sutiko su tavo likimu, bet turbūt visada slapta tikėjosi, kad gal tai netiesa. O tu vis tiek turėjai išeiti. Nes tavęs laukė kita sugulovė – mirtis. Naujame gyvenime pas Antuanetę negrįžai. Kaip ir anksčiau negrįžai nė pas vieną moterį. Bet štai – ji grįžo pas tave. Tavo sūnumi.

Akimis parodai krėslą priešais.

– Mama sakė, kad tikriausia rasiu tave čia.

Nustebęs kilsteli antakį.

– Tikriausiai ilgai laukei?

– Nevisai. Prieš savaitę gavau paskyrimą į frontą, o tada naktį atėjo Jis ir pasakė, kad turėsiu mirti kančiose ir vėl gyventi, vėl mirti ir vėl gyventi – kaip mano tėvas. Pabudęs maniau – tai tik sapnas, bet kažkodėl jutau, kad tai tikra. Apsakiau sapną mamai ir ji man viską papasakojo. Apie judu. Apie tave. Apie tavo gyvenimą… gyvenimus ir siaubingas mirtis. Ji viską prisiminė, prisiminė jas visas. Tik nežinojo, kaip mirei tada, kai ją palikai. Ir kitus kartus po to. Bet suprato, kad man skirta tas pats – trumpai gyventi, skausmingai mirti, atgimti vien tam, kad vėl mirčiau kančiose. Kaip ir mano tėvui. Kaip tau. Už tavo kaltes. Nenoriu.

Jaunuolis nutyla, tramdo gerklę užspaudusias ašaras. Ačiū dievui, vyrai dar verkia. Pravirktum ir tu, bet išdžiūvusiuose šuliniuose neliko nė lašelio vandens.

– Tėti, padėk man, maldauju. Padėk man numirti. Numirti taip, kad niekada nebeatgimčiau, kad negyvenčiau begalybės gyvenimų skaičiuodamas dienas iki naujos mirties, kad nebūčiau kasnakt žudomas mano nužudytųjų sielų, o dienomis neskandinčiau savo budelės atminties bedugniame butelyje. Nenoriu skaudinti kitų ir kentėti pats. Jei man neduota gyventi tikro gyvenimo, noriu mirti, bet mirti vienąsyk ir galutinai.

Tuščiu žvilgsniu spoksai į sūnaus veidą. Tikriausiai per visus savo gyvenimus turėjai daug sūnų ir dukterų. Bet nė vieno nepažinai. Niekada dėl jų nesukai sau galvos. Kam rūpi karo našlaičiai! Tikrai ne jų mirusiam tėvui. Bet dabar… Kodėl dabar?! Nes tai turėtų būti tavo paskutinė kelionė! Nes ši mirtis turėtų galutinai užbaigti tavo gyvavimą, tave išlaisvinti. O ne, taip paprastai Jis tavęs nepaleis. Tu toliau gyvensi ir mirsi savo sūnuje. O tai – daug blogiau nei dabar.

– Bandžiau nusižudyti, bet neįstengiau, – susitvardęs vėl prabyla jaunuolis. – Naujutėlaitė virvė nutrūkto, durklas lūžo, pistoletas užsikirto. Tada galutinai patikėjau, kad tai ne paprastas naktinis košmaras ar įsibaiminusios mamos pramanas. Ir supratau – tu man tokią gyvybę davei, tik tu ir gali ją atimti.

Kurį laiką abu tylite, panirę į savo mintis.

O juk jis tikriausiai teisus. Nei jis, nei aš negalime nusižudyti, bet nužudyti… Juk toks kario darbas. Per daugybę gyvenimų tu šį įgūdį išpuoselėjai iki tobulybės.

Kilsteli ranką su dviem ištiestais pirštais. Po minutės Gabrielius ant stalo dunksteli du gintarinio gėrimo bokalus.

– Gerk. Gal tai paskutinis alus tavo gyvenime, – paragini jaunuolį.

Pats kaire suimi savo bokalą ir lėtai su pasimėgavimu geri. Pro rudą skystį žvelgi į tamsų išklaipytą pasaulį, bet ne kiek ne labiau pamėklišką nei tavoji tikrovė. Dešine suspaudi durklo, tavo žygių nuolatinio palydovo, rankeną. Ginklas, atrodo, nekantriai suspurda makštyse, nekantraudamas susmeigti savo geluonį į dar vienos aukos širdį. Pakentėk, drauguži, pagirdysiu tave. Pačiu tirščiausiu, pačiu raudoniausiu, pačiu sočiausiu krauju. Bet dar ne dabar, ne čia – karys miršta mūšio lauke. 

– Nedelsk, sūnau, iki traukinio liko visai nedaug, – tari žvelgdamas jaunuoliui į veidą tarsi į veidrodį. – Mūsų laukia ilga kelionė. Į tavo pirmą ir paskutinį karą.

Tiki, tau pavyks. Žinai, ką Jam pasiūlyti: savo amžiną kančios gyvenimą už vieną mirtį, pačią skausmingiausią tau mirtį. Bent jau alus – ne paskutinis.