17. Aloyzas Kalakykiškis “O Ryčka, Ryčka”

– Ė, mientai, atriškit mane! Atriškit, sakau! – riksmai be perstojo sklido pro koridoriaus gale stūksančias duris.

– Kuon tas jau spirga? Nė kavutės žmogus nebegali ramiai atsigerti. – Ingutė nė neketino keltis iš vietos neužbaigusi savo rytinio ritualo. Trys makiato ir gabalėlis torčiuko – vienintelė garantija, kad pavyks ištverti dieną šiame gyvulyne. – Kuon anas apskritai jau bus pridirbęs?

Ryčka užvertė akis į viršų. Kolegė, panašu, eilinį sykį nepamatė ant jos stalo padėtų bylų.

– Aplinkybes dar teks išsiaiškinti, bet tyrimas pradėtas dėl sukandžiotos mažametės. Šeimininkas teigia, kad jo šuo buvo šiurkščiai provokuojamas, tačiau nieko neužpuolė, o mergaitė pati kur nors tiesiog nusibrozdino.

– Sukandžiotos, – torčiuko pilna burna suprunkštė Ingutė. – Aš va praeitas atostogas turėjau civilizuotoj šaly, tai ten, žinai, užeini į kokį prekybcentrį ir tų šunų ten dešimtim, jei ne šimtais, strakalioja. I kuon? I nieka. Sako, ale nehigieniška ir kiti jų gali bijoti. O tai vaikai tai labai jau higieniška? Prekes apseilėja labiau negu šunys.

Ryčka nė neketino klausytis dar vienos istorijos apie kelionę į Venesuelą. Demonstratyviai lėtai atsistūmė su kėde nuo stalo ir patraukė darbuotis.

– Einu pradėsiu procedūrą. Per daug neužtruk.

* * * * * *

Atvėrus blausiai apšviestos patalpos duris, pasimatė pačiame centre stūksantis operacinį stalą primenantis gultas. Ant jo, ties riešais bei kulkšnimis pririštas, gulėjo pusamžis nediduko stoto vyras, kuriam ant galvos buvo užmaukšlintas prie didžiulio ekrano prijungtas šalmas.

– Detektyvas Ričardas, malonu susipa…

– Atrišk mane, mientas! Aš nepasirašau šitam šūdui. Nepasirašau!

Ryčka priėjo prie gulinčiojo ir grubiu judesiu sugrūdo žiodiklį tiesiai jam į burną. Dabar visi garsai, kuriuos pastarasis galėjo išstenėti, tebuvo duslus šmėklą primenantis gargaliavimas.

– Gerbiamasis, nėra jokių priežasčių nei jaudintis, nei bijoti, – su per visą veidą nutįsusia šypsena ramiai deklaravo detektyvas. – Vos tik jums sukelsime dirbtinę mirtį, iš karto pradėsime skenuoti visus prisiminimus, kurie, taip sakant, prabėgs jums pro akis, ir jau už kelių minučių galėsime jus sugrąžinti. Nuo dirbtinės mirties dar niekas nenumirė, – savo firminį bajerį rėžė Ryčka.

– O, jau matau, spėjote susibičiuliauti, – nė kiek vaizdu nenusistebėjo tarpduryje pasirodžiusi Ingutė. – Tu tik pagrūsk, pagrūsk kuotram giliau biški. Praeitą savaitę man viens visus plaukus apgargaliavo.

– Užteks ir tiek. Eik geriau nustatyk engramų surinktuvą. Data turėtų būti birželio septinta, laikas – apie antrą popiet. Aš einu aktyvuosiu jėzuliuotoją.

Ryčka žengė porą žingsnių link valdymo skydo ir uždėjo ranką ant pakeltos svirties.

– Būk šiame momente, – pradėjo murmėti sau po nosimi. – Mėgaukis šiuo momentu. Tu esi Dievas. Viešpats. Jis priklauso tau. Tau! Jis musė – įstrigusi tavo voratinklyje, nepilnametė – užrakinta tavo rūsyje, žiurkė – įkalinta…

– Kas Brazauskienė? Aš Brazauskienė. Kas Brazauskienė? Aš Brazauskienė, – balsu kvatodama savo kolegą ėmė parodijuoti Ingutė.

– Užtilk! – suriko Ryčka ir sugniaužęs svirtį ją staigiai nuleido žemyn.

Ant gulto drybsantį kūną perliejo elektros srovė. Stuburas išsirietė lyg per egzorcizmo seansą, 

smilkinius išvagojo iššokusios venos, o akyse beliko matyti vien baltymas.

Šis vaizdas akimirksniu nuramino detektyvą. Kiekvieną kartą išvydus įjėzuliuotą kūną, jam sunkiausia susitvardyti būdavo būtent pačią pirmąją akimirką. Ooo, tik jei niekas nematytų… Pasaulis būtų neregėjęs tokios nuodėmės nuo Adomo ir Ievos.

Staiga Ryčka pastebėjo valdymo skyde geltonai mirksinčią lemputę.

– Ingute, ar prisiminei pakeisti išjėzuliuotojo batarkes?

– Uon jūs kumelių tešmenys kap galva užmarši pasidarė. Vakar niekur jų neradau, tai planavau šiandy pakeliui į darbą prigriebt. O daba…

Detektyvas pro nosį įtraukė oro į plaučius, suskaičiavo iki šešių ir palengva iškvėpė pro burną.

– Ir kaip pagal tave mes dabar turėsime jį prikelti? – paklausė šaltu, lediniu balsu.

Ingutė porą akimirkų stovėjo išžiota burna, kol galiausiai suriko:

– Woltas! Užsakysime iš Wolto.

Nieko nelaukusi išsitraukė telefoną ir jau po akimirkos akimis narstė picų bei lavašų labirintą.

– Radau! – suriko su pasididžiavimu. – Jau užsakinėju. Atkeliaus po devynių minučių.

Ryčka užsimerkė ir dar porą kartų pakartojo kvėpavimo pratimą. 

Prisiminimai jau turėjo būti nuskaityti, toptelėjo jam. Detektyvas pasisuko ir nužingsniavo link engramų surinktuvo. Data ir laikas jau buvo nustatyti. Beliko viską peržiūrėti.

Rankai pasukus metalinę rankenėlę, prie sienos pritaisytas ekranas nušvito. Jame pasirodė vaizdas iš pirmojo asmens perspektyvos.

* * * * * *

Smėlyje prasmegusias pėdas skalaujant bangoms, horizonte auksiniai saulės spinduliai margino vakarinę jūros paklodę.

Kiek tolėliau dar maudėsi keli poilsiautojai, o šalimais tupinti iš pažiūros trejų ar ketverių metų mergaitė besijuokdama varvino smėlio pilis.

Vaizdas pasisuko į dešinę.

Jūros pakrante iškišęs liežuvį skuodė šiek tiek raišas, raumeningas pitbulis. Su kiekvienu šuoliu jis artėjo vis arčiau ir arčiau.

Vaizdas pasisuko į mažametę.

– Tu tik nebijok, – pasigirdo balsas. – Jis draugiškas, nesikandžioja.

Sulig šiais žodžiais staiga atskriejęs šuo rėžėsi į stūksančią smėlio pilį ir nusirito kūlversčiais.

Ten, kur dar prieš akimirką riogsojo smėlio bokštai, dabar tebuvo likusi šlapio smėlio bala.

Mergaitė pažvelgė į savo triūso griuvėsius, o tuomet, patempusi lūpą, lėtai nukreipė žvilgsnį į kaltininką. Pitbulis spoksojo tiesiai į jos akis, iš kurių viena po kitos pradėjo riedėti ašaros. Savo gležna rankele ji paėmė smėlio kastuvėlį ir išleidusi karo riksmą sviedė jį šuns pusėn. 

Pitbulis akimirksniu šoko mergaitės link. Savo letenomis parbloškė ją ant nugaros ir suleido dantis į šlaunį. 

Paplūdimį perskrodė širdį veriantis klyksmas.

– Mama! Mama!

Vaizdas pakrypo žemyn. 

Ranka nuėmė nuo pėdos šlepetę ir pradėjo ja daužyti šuns snukį.

– Gėlala, paleisk, – suriko balsas. – Kvailas šunie!

Bet Gėlala nepaleido. Tik nepaliaujamai purtė sukąstą koją į visas puses.

Staiga pitbuliui dantimis išplėšus šlaunies gabalą mergaitė akimirkai išsilaisvino. Tačiau iš perkąstos arterijos fontanu pradėjo trykšti kraujas, o Gėlala nieko nelaukusi prarijo ką buvo atkandusi ir kibo šįkart jau į ranką. 

– Kišk nykštį subinėn ir suk, – pasigirdo situacijos link bėgančio poilsiautojo riksmas.

Vaizdas pasisuko šio poilsiautojo link. 

Pastarasis skuodė puslankiu taip, kad atbėgtų šuniui tiesiai iš už nugaros. Likus vos keliems metrams iki taikinio, jis užsimojęs ranka sugniaužė kumštį ir įtempęs nykštį sugrūdo jį tiesiai Gėlalos išangėn. 

– Nepamiršk sukti, – pasigirdo dar vienas pagalbon lekiantis balsas. – Tik suk pagal laikrodžio rodyklę, ne prieš!

* * * * * *

– Užteks, užteks jau, – suniurzgė Ingutė. – Aš nesuprantu, kap tap sava vaiką neprižiūrėti? Kuon jos tėvai buva?

– Geresni prisiminimai net už tos panikės, kuri bandė gibonui su cigariuku ant veido sėdėti, – žvengė Ryčka. – Ai, o klausyk, batarkės neatkeliavo dar? Turime apie dešimt minučių, iki kol kūnas taps tiek įjėzuliuotas, kad vėliau jo jau nebegalėsime prikelti.

Kolegė žvilgtelėjo į telefoną.

– Jau atvažiavo. Įleisk, jei skambins. Man reikia minutės atsikvėpti.

Ingutei Wolto žaidimas, kuriame per penkias sekundes reikėdavo kuo daugiau kartų patapšnoti ekraną, visada padėdavo nusiraminti. Kap tap šlykščiai pasielgti su šuniuku – netilpo jai galvoje. Nelaimėlis gi nekaltas, kad šeimininkas paleido nuo pavadėlio. Vargšas gyvūnėlis.

Ištapšnota – 66. Wolto komandos rekordas – 63, tačiau iki asmeninio rekordo pritrūko dar vieno.

Antras bandymas – 59. Pirštai greitai pavargsta. Užteks.

Detektyvė užmetė akį į pristatymo laiką. Nepasikeitė – vis dar dvi minutės. 

Netikėtai kurjerio ikonėlė žemėlapyje pradėjo judėti. Slinko tiesiai palei pastato sieną, kol pasiekė jos galą ir tuomet sustojo.

Pristatymo laikas – trys minutės.

Ikonėlė niekur nejudėjo apie pusę minutės, o tuomet pradėjo pamažu grįžinėti link įėjimo.

Jau prie įėjimo.

Nesustojo – juda toliau.

– Kuon tu dirbi? – sušuko Ingutė.

Ryčka atsisuko į kolegę:

– Atsiprašau?

– Ne tau. Kurjeris pasiklydo. Aplink biurą valkatauja.

– Tai skambink! Neturim laiko. 

Pypt, pypt, pypt.

Atsiprašome, abonentas šiuo metu nepasiekiamas. Prašome paskambinti vėliau.

Ingutė vos susitvardė nesviedusi telefono į sieną. 

Tuo tarpu Ryčka dėbtelėjo į žemėlapį. Kurjeris stovėjo prie daugiabučio kitoje biuro pusėje.

– Iš tos pusės yra balkonai, – suriko. – Bėgam!

Detektyvai pasileido tekini ir jau po kelių akimirkų žvelgė pro balkoną. Už keliasdešimties metrų nuo jų, akis įbedęs į telefoną, stovėjo jaunuolis, o šalia jo buvo matyti mėlynas krepšys.

Abudu akimirksniu pradėjo rėkauti ir mosikuoti rankomis, tačiau kurjeris nereagavo.

Po kelių akimirkų suskambo Ingutės telefonas. Nežinomas numeris.

– Kuon? – atsiliepė.

– Sere, nerandu įėjimo. Sere, kur jūs?

– Kuon, kuon? Pasisuk į dešinę. Mes tau mojuojam iš balkono.

Kurjeris apsisuko 180 laipsnių.

– Kuon tu darai? – Ingutė jau rėkė į telefoną. – Per daug pasisukai. Daba po biški sukis kairėn. Da, da, da biški. Iš lėto, da biški. Stok! Stok, nebejudėk! Tiesiai prieš tave mojuojam.

– A, matau jau, sere. Matau.

– Gerai, daba grįžk ten, kuon buvai atvykęs iš pradžių, ir stovėk ten. Niekur iš ten nejudėk. A supratai? Aš pas tave pati tuoj ateisiu.

Ingutė išbėgo iš balkono, dar spėjusi išgirsti Ryčką riktelint, kad jis grįžta pasergėti kūną. Tuomet perskuodė koridorių, nusileido laiptais ir pasileido lauko durų link. Dabar buvo svarbi kiekviena sekundė.

Lauke kurjerio nesimatė. Apsidairė į kairę, į dešinę. Štai kur jis – laukia prie avarinio išėjimo. 

Greitai pribėgo prie jo ir nors matė, kaip šis ruošėsi kažką sakyti, nieko nelaukusi įkišo ranką į Wolto krepšį ir stvėrusi viršutinį maišelį pasileido atgalion.

Galiausiai parsigavusi atgal detektyvė vos laikėsi ant kojų. Ištiesė ranką paduoti maišelį sau neįprastai visam apsipatenkinusiam Ryčkai ir šiam paėmus, visa sukniubo ant kėdės. 

Kolega nuskubėjo valdymo skydo link, tačiau pažvelgęs į maišelio vidų sustingo. 

– Ingute, čia ne batareikos, – ištarė drebančiu balsu.  – Čia Jammi česnakinis…