23. Andrius Tomkevičius “Nepažįstamasis”

„Sveiki. Ar galiu užeiti?“ – nepaklausė jis. Tik užėjo ir tylėjo slinkdamas link kito išėjimo durų. Nei „labas“, nei „ar galiu čia trumpam prisėsti?“. Nei „aš atkeliavau iš…“, nei „aš keliauju į…“. Tarsi jau būtume seni pažįstami. 

O mes tik stebėjome ir laukėme bent kokio gesto. Bandėme spėlioti, ar tai – kažkelintos eilės motinos pusbrolis? Gal tai atsiskyrėlis dėdė iš rajono pakraščių? O gal užmirštas senelis iš labai toli? Tačiau viskas veltui. Jo paslaptys tik jam vienam težinomos.

Kas jis?

Nepažįstamasis.

. . .

Jo veidas buvo tamsus. Ne kaip anglis ar naktis. Labiau praradęs tikrąją gyvenimo spalvą ir laimę, kaip dalykai, per ilgai buvę vieni ar užmiršti. Atrodė, tarsi šis pavidalas susiliejo su jo metų metus nešioto palto, sugėrusio svetimų miestų dulkes ir cigarečių kvapą, spalva. Tai buvo paraudęs, nelygus ir randuotas nepažįstamojo veidas. Veidas, kuris ilgą laiką nejautė švelnumo, tačiau nugludintas kantrybės ir ištvermės.

Jo rankų oda buvo grublėta, sutrūkinėjusi. Galbūt taip pat su randais. Tarsi senų jūreivių delnų oda. O gal nepailstančio keistuolio, kuris visada dirbo sunkius darbus ar dirbo ten, kur buvo šalta, tačiau niekada nenešiojo pirštinių ar kitų apsaugos priemonių. Ji buvo pažeista išorinių veiksnių, tačiau iškalbingai pasakojo apie jo praeitį.

Jis vilkėjo ilgą, storą, pernelyg didelį – galbūt jau po ilgo nešiojimo ištampytą – paltą. Paltas buvo dulkėtas, nublukusios juodos spalvos, vietomis atsiskleidžiantis rūdžių atspalviais. Tarsi daug kartų taisytas, lopytas, apsiuvinėtas drabužis, kurio pirminės spalvos ar išvaizdos jau niekas nebeprisimena.

Nors ir atrodė, kad paltas prideda daugiau tūrio, jo nešiotojas buvo neįtikėtinai liesas – ilgų rankų, siaurų pečių, kaulėto silueto. Tarsi vienišas cigaras metalinėje dėžutėje. Jis vaikščiojo šiek tiek šlubčiodamas ir svirduliuodamas. Dėjo sunkius žingsnius. Lyg seniai nemiegojęs ir padoriai vaikščioti pamiršęs senis. Atrodė, tarsi kažkas jį prikaustė ir tampė tarp dviejų pasaulių, kuriuose negalėjo visiškai pritapti – visada stovėjo tarpduryje – nei vienoje pusėje iki galo nepriklausantis, nepakviestas, neprisimintas.

Jis buvo labai santūrus, paslaptingas, uždaras ir nepastebimas. Niekuo nesiskundė, nesigyrė, nesidalijo. Nieko nesiteiravo, neprašė ir neklausė. Su niekuo nesisveikino, nebendravo, nesileido į draugystes. Todėl visi, kurie bandė jį suprasti, suprasdavo vis skirtingai. Vieniems jis atrodė liūdnas vienišius. Kitiems – pavojingas svetimšalis. Dar kitiems – tiesiog įtartinas bastūnas. O ketvirtiems – tiesiog vaiduoklis ar šešėlis to, kas liko iš tikrojo šeimininko.

Jis nieko nepasakojo apie save. Tik leido kitiems jį analizuoti, teisti, menkinti ar garbinti. Galbūt todėl, kad jo praeitis buvo per sunki, o kitiems, kurie to nepatyrė, būtų sudėtinga viską suprasti. Arba todėl, kad jo istorijos tiesiog nebuvo kam papasakoti. Niekas jo nieko neprašė, juo nesidomėjo ir nenorėjo klausytis. Jis niekam nerūpėjo. Net jei jis nieko ir nekalbėjo, jis pats buvo tarsi laiškas su tiek daug svarbios informacijos. Ar jis pats suvokė, kokią žinią jo apsilankymas neša? Kartais pasiuntinys nesupranta kalbos, kuria parašytas jo laiškas.

Iš kažkur atkeliavęs, vos akimirką pabuvęs, jis tykiai pasišalino atgal į nežinią. Tarsi mūsų protai tik po kažkurio laiko visiškai suprato, kad kažkas buvo užėjęs. Nežinia ir tai, ar jis pats suprato, kad visų akys buvo nukreiptos į jį. Galbūt tai mes jam buvom per menki ir neverti jo dėmesio. Galbūt tokių vietų jis pralenkė jau nesuskaičiuojamai daug, kad kažkas priverstų jį sustoti. Viskas jam buvo įprasta, todėl nešvaistė daugiau savo laiko. Jo laukė kitos vietos.

. . .

Nepaisant to, kai kurie jame matė daugiau nei tik svetimą, nepažįstamą sielą. Galbūt jie jame pamatė patys save ir suprato, ką nepažįstamojo kelionė iš tikrųjų reiškė, ką jis joje atrado ir ką prarado.

Gero būdo žmonės jame sutiko mandagų svečią, kuriam tereikėjo tik paprastos kelio nuorodos į jo ieškomus naujus namus. Arba atsitiktinį praeivį, kuris atsargiai aplenkė mūsų prižiūrėtą kiemą, grakščiai nukėlė skrybėlę ir palinkėjo geros kloties linktelėjęs savo žila galva. O tuomet toliau tęsė savo kelionę link tikslo, kuris tik jam težinomas.

Nuotykių ieškotojai jame atrado didį keliautoją. Jie jo akyse matė tolius. Jis aplankė tiek daug egzotiškų, mažai tyrinėtų ar iki tol dar mums nežinomų vietų. Jo akys suskaičiavo daugiau žvaigždžių nei jų suskaičiuotųme mes, susirinkę visi kartu. Jis pralenkė objektus, kuriems mes dar neturime savų vardų. Jis išgyveno kitų gimimus ir mirtis, jautrius atsisveikinimus. Tai pasišventusios dvasios keliauninkas, kuris niekada neišsipakuoja lagamino.

Našlaičiai ir nuskriaustieji jame matė paliktą vaiką, kurio nemylėjo jo tėvai ir niekas nelaukia savo namuose. Jis buvo tarsi iš namų išmesta, nuo savo šeimos atskirta, vienatvės kančiai nuteista ir niekam nereikalinga šiukšlė. Silpnoji grandies dalis, kuri nepakankamai stipri, negali pastovėti už save, neturi vilčių išgyventi tame chaotiškame pasaulyje, kuris labiau priminė kovos lauką, o ne jaukius namus. Priverstas vis ieškoti vietos, kurioje galės būti savas, o iki tol bus amžinu benamiu, kurio pirmas prisiminimas apie vaikystę visada bus ne apkabinimas, o užtrenktos durys.

Vis bėgantys nuo kažko jame atpažino tokį patį pabėgėlį ar paklydėlį be draugų. Jie mąstė, kad jei nepažįstamasis atkeliavo ir vis tiek nesustojo pas mus – jis tikrai nuo kažko bėgo. Tikriausiai ne nuo mūsų, tačiau ir čia nesijautė pakankamai saugus, kad pasiliktų. Jis bėgo nuo to, ko negalėjo pamiršti. Nuo nesantaikos jo artimoje aplinkoje. Nuo chaotiškų santykių. Nuo griūvančio namų pasaulio. Viskas jį žlugdė ir ardė dalelė po dalelės. Todėl jis pabėgo tam, kad išgyventų. Ne tam, kad būtų surastas. Nors jis ir nežino, kur dabar pats randasi, tačiau šis paklydimas jam yra vienintelis išsigelbėjimas.

Budriausi ir įtariausi jame įžvelgė paslaptingą žvalgą ar šnipą iš svetimų kraštų. O galbūt jis jiems atrodė kaip kaimynas, kuris eina pro svetimą sodą apsimesdamas, kad visai nesidomi, kokios veislės pomidorus šie augina. Jie pastebėjo, kad nepažįstamasis judėjo neįprastai, kartais greitesniais žingsniais, kai atrodydavo, kad kažkas taikosi jį pričiupti ir demaskuoti. O galbūt jis tik tiesė kelią kitiems tokiems tolimiems „piligrimams“? Vis dėlto, iš visų savų nepažįstamųjų šiame rajone, jis nebuvo panašus į juos. Jis buvo keistas. Jis nebuvo savas.

Fanatikai ir oportunistai jį iškėlė kaip svarbią žinutę nešantį pasiuntinį iš tolimų kraštų ar net visko pabaigos pranašą. Pasiuntinys, kuris atkeliavo iš ten, kur įvyko kažkas negero. Galbūt vienintelis išgyvenęs, vienintelis liudytojas to, kas galimai laukia ir mūsų visų. Tai nežinomybė ir neišvengiamybė. Tokie pranašai neateina be priežasties. O galbūt jis atnešė perspėjimą ne apie kažką ekstremaliai baisaus, o apie vienatvę. Apie tai, kad ši Visata – mūsų pasaulis – yra daug didesnė, nei leidžiame sau tikėti. Tačiau ir priminimą, kad mes nesame Visatos centras, bet ir nesame joje vieni.

Mokslo žmonės suprato, kad jis yra svarbių ir labai lauktų duomenų rinkinys, o ne tik pliki kaulai sename palte. Tikriausiai juos labiausiai domino jo ištvermė, fizinis ir dvasinis atsparumas žalingoms, sunkioms aplinkos sąlygoms. O menininkai jame atrado vienatvę, kantrybę, išmintį ir istorijas. Juk jis tiek daug matė, patyrė ir pažino, nors ir visą tą laiką keliavo vienas. Daliai jų jis tikrai taps įkvėpimu kažkam taip pat labai didingam.

. . .

Tačiau kur jam taip reikėjo keliauti?

Kuo labiau jį stebėjome ir analizavome, tuo daugiau supratome, kad jo kelionės esmė nebuvo judėjimas iš taško A į tašką B. Tai buvo apie tai, kodėl jis keliavo. Apie tai, ką reiškia keliauti tada, kai neturi galimybės sustoti. Jis neturėjo bilieto atgal ir kelionės draudimo, tad visą laiką buvo pavojuje, negalėjo apsigręžti. Jis net neturėjo namų, į kuriuos galėtų grįžti. Kelionė buvo jo vienintelis likimas, o laikas – kompasas. Todėl jis ir pakluso šiems dėsniams. Upė neteka todėl, kad nusprendžia tekėti. Ji teka todėl, kad tokia jos prigimtis. Ir jis tapo tokiu – dalimi didesnės tėkmės.

Gal nepažįstamasis iš tikrųjų neturėjo pasirinkimo? Kai kurių gyvenimus lemia sprendimai. Kitų – stumtelėjimai. Pirmieji negali ilgai likti vienoje vietoje, nes už horizonto visada kažkas šaukia. Ne garsiai, o vos girdimai. Tačiau pakankamai stipriai, kad jie tai jaustų. O antruosius į kelią išstumia išorinės jėgos ir aplinkybės. Dėl to jis priklauso antriesiems.

. . .

O koks gi jis buvo anksčiau ir kaip ši kelionė jį paveikė?

Tikriausiai buvo šviesesnis, tvirtesnio sudėjimo, mažiau paveiktas išorinio spaudimo ir laiko, spindintis grožiu ir viltimis. Tačiau laiko tėkmė pakeičia net akmenis. Žalinga aplinka paveikė jo odą. Gyvenimo išbandymai išmušė randus. Šaltis išmokė taupyti šilumą. O vienatvė – žodžius. Ilgainiui jis niekuo nebesistebėjo. Ne todėl, kad pasaulis jo nebedžiugino. O todėl, kad matė tiek daug stebuklų, grožio bei chaoso, jog išmoko viską priimti tyliai.

Kiti keliauja ir renka prisiminimus. Tačiau jam kelionė veikiau buvo prisiminimų praradimas. Laikui bėgant jis pamiršdavo po vieną gimtojo pasaulio detalę. Iš pradžių – savo dangaus spalvą, oro kvapą. Paskui – motinos šilumą ir prisilietimus. Dar vėliau – ar išvis kada nors turėjo namus. Liko tik tai, kas jį padaro juo, pati kelionė bei tai, ką jis surinko jos metu.

. . .

Ką ši kelionė sako apie patį nepažįstamąjį?

Visų pirma, galbūt tai, kad jis ištvermingas. Vieni palūžta po vienos sunkios žiemos, o jis jų išgyveno daugybę. Antra – kad išmoko ilgą laiką būti vienas ir priimti tylą. Kita yra tai, kad jis nejautė skubos. Visi dalykai aplinkui po truputį sensta, griūva, nyksta, miršta ir virsta dulkėmis, iš kurių gimsta nauji dalykai. Tai vyksta lėtai, tad kodėl skubėti jam? Vis vien visi apsuksime tą ratą ir vėl pradėsime ten, kur ir pabaigėme. Tamsa, šaltis, tuštuma ir vienatvė – jį tik padarė atsparesniu. Ne kiekvienas gali tai ištverti.

. . .

Kaip jo kelionė toliau tęsis ar galimai pasibaigs?

Žinome tik tai, kad jis čia niekada nebegrįš. Galbūt jis aplankys kitus kiemus, kurių vietiniams jis taps jų istorijos nepažįstamuoju. Ir ten visi klaus: „Kas jis?“, o jis ir toliau dengsis paslaptimi. Galbūt kažką jis aplankys tik po labai ilgo laiko arba visai nieko nebesutiks. Ilgainiui jis pats sunyks ir pavirs dulkėmis, o vėliau taps kažkuo kitu ar kažkieno kito dalimi.

Mes žinome tik tiek: nepažįstamasis mūsų neieškojo. Buvome tik viena iš daugybės jo pralenktų stotelių. Tačiau kartais užtenka kelių akimirkų, kad jis pakeistų tavo supratimą apie supančią aplinką ir iš tikrųjų pamatytume, kad pasaulis yra kur kas didesnis nei manėme. Mes jam buvome tarsi trumpas vasaros lietus ant traukinio lango. O jis mums tapo įrodymu, kad net didžiausioje tuštumoje ir tyloje kažkas vis dėlto keliauja. Ir kad kiekvienas nepažįstamasis keliautojas, kad ir iš kur būtų atvykęs, savyje nešasi istoriją, kartais ilgesnę už visus mūsų gyvenimus.

. . .

Kas jis?

Ar tik atsitiktinis, skrybėlę nukėlęs ir gero linkintis svečias?

Ar didis keliauninkas po tolimas ir egzotiškas erdves?

Gal jis našlaitis ar pamestinukas, kurį paliko ar apleido jo nemylintys tėvai?

Galbūt jis vienišas pasiklydėlis, ieškantis draugų, ar pabėgėlis iš chaotiškų namų?

Gal tik paslaptingas žvalgas, kuris tikėjosi nepastebėtai ir tyliai praslinkti per mūsų kiemą?

Kiti kalba, kad veikiau jis tolimas pasiuntinys, nešantis žinutę apie kažką negero ateinant ar neišvengiamo mūsų laukiant.

Tik be išankstinio perspėjimo ar pasibeldimo į duris įsliuogė į mūsų uždarą gyvenimą, į mūsų namus, o netrukus „likit sveiki“.

Ar tikėtis, kad po jo apsilankys ir kiti tokie, kaip jis?

O gal jie jau čia? Slenka per kažkieno kito kiemą?

O kaip yra iš tiesų – mes visko nesužinosime.

Jis labai toli, o mes labai maži.

Vis dėlto mums jis buvo pirmasis.

Kas jis?

Nepažįstamasis.

Tačiau mes jam davėme vardą.

. . .

Oumuamua.