31. Odi Sėja “Perkeltine prasme”
Tai buvo paskutinė karo diena, tik lėkdama laiptais į penktą daugiabučio aukštą Elzė šito dar nežinojo. Bet kad kažkas negero nutiko Adai žinojo kuo tikriausiai. Kiek laiko praėjo? Dešimt minučių? Nedaugiau. Ji kalbėjo telefonu su klasioke ir geriausia drauge, kai ši vidury sakinio pradėjo klykti ir, sprendžiant iš trenksmo, numetė telefoną. Ryšys nenutrūko, bet į visus Elzės kreipinius atsakė tyla, kartais pertraukiama… Ji negalėjo įvardinti to garso, kuris kartu ir kėlė siaubą, ir priminė Kalėdas.
Kai į nirčiai spaudžiamą skambutį viduje niekas nesureagavo, ji pradėjo šūkauti ir baladoti kumščiais. Nelemtai subruzdo šalia esančio buto užduris – dar kiek ir teks aiškintis. Paskutinę akimirką jau klaksint kaimyniniam užraktui Elzė nuspaudusi trūktelėjo rankeną ir smuko į vidų duris užtrenkdama paskui save.
Nekeista – Ada dažnai pamiršta užsirakinti, tik iš jaudulio ji pirma nepatikrino, o puolė skambinti ir daužytis. Keista, kad taip tylu. Elzė pabandė su ta tyla sutapti. Tiek lėkusi dabar tik stovėjo atgaudama kvapą ir dairėsi. Gal reikėtų…
– BEEEEEEEE…
O tu kŪrmi – krūptelėjo iš netikėtumo. Taip! Prakartėlė. Draugės svetainėje bliovė kažkoks gyvulys. Jau negalvodama metėsi į didįjį kambarį: virtuvės pusėje – nieko, laundže – irgi, per vidurį, ant valgomojo stalo įjungtas nešiojamas kompiuteris, ant grindų šalia telefonas ir šonu nugriuvusi kėdė…
– AAA-DAAA!
Iš už prie lango stovinčios sofos atlošo kyštelėjo merginos viršugalvis, veidas žemiau akių liko pridengtas.
– Aš nenorėjau.
– Ko tu nenorėjai?
– Ir čia iš vis ne aš…
– Kur ne tu?! – Elzė priėjo prie draugės. – Aš kaip dur…
Ada kilstelėjusi uždengė delnu jai burną ir patraukė žemyn priversdama suklupti šalia.
– Man atrodo jis mus girdi…
Elzė nustūmusi ranką sušnabždėjo:
– Čia kažkas yra?
– Bute? Neee… gal ne…
– Klausyk, tu gali normaliai kalbėt?
Ada įkniaubė veidą į delnus ir papurtė galvą:
– Achnejina…
– O tu pamėgink.
Ada nuleido rankas.
– Na, tu paskambinai dėl ką veiksim vakare ir man onlain matiekos pamoka turėjo prasidėt…
– Umhu…
– Ir aš anksčiau prisijungiau, be garso, ir korepetitorius, atsimeni, pasakojau tau apie jį…
– Umhu…
– Irgi prisijungė, bet jis visada pagal laikrodį pradeda, tai ten matau kažką dėliojasi, išėjo, grįžo, o aš su tavim kalbėjau ir…
– Ir?
Nuo valgomojo stalo pusės pasigirdo bruzdesys. Ada suunkštė.
– Pati pažiūrėk…
Elzė iškišo galvą. Garsas sklido nuo kompiuterio. Vaizdo foną ekrane sudarė knygų lentynos, priekyje ant stalo krašto stovėjo puodelis su užrašu G.O.A.T. Bruzdesys ėmė garsėti. Kai į kadrą įlėkusi ožio galva ragais užkliudė ir nuvertė puodelį mergina sukniubo už atlošo.
– BEEEEEEEE…
– KŪrmi kaip išsigandau, – nuslūgstant emocijoms Elzė atsistojusi juokėsi. – Jis tipo kaime gyvena?
Ada irgi atsistojo.
– Tu nesuprantiii… Čia ir yra jis…
– Tavo mokytojas ožys?
– Taip… tai yra ne… jis šiaip normalus, bet aš… bet čia ne aš, – draugės kalba vėl darėsi nerišli.
– Tu gi nenori pasakyt, kad jis ožiu pavirto?
– Nenoriu. Ir aš nenorėjau, aš tik pasakiau, atsimeni, aš tau pasakiau telefu, kad tas ožys ir, – Ada ištiesė abi rankas į ekraną, – štai!
– Umhu – labai juokinga.
– Visai nejuokinga. Aš tau sakau, va taip buvo, – spragtelėjo pirštais.
Kompiuterio ekranas užgeso.
– Čia irgi tavo magija?
– Ką? Neee… išsikrovė…
– Bet tu supranti, kad nusišneki?
Ada suraukusi antakius ir sukryžiavusi rankas tylėjo. Elzė pakėlusi nuo grindų kėdę atsisėdo už stalo, užvertė kompiuterį ir palinko į priekį. Kitapus įsitaisiusi Ada atsilošė atgal.
– Na pasitraukė jis nuo kompo, ką aš žinau, gal kažkas ekstra nutiko, nežinau – ožkidė užsidegė, dar kažkas, o šitas įsmuko pro atdaras duris. Tu gal dėmesį buvai nukreipus tai ir pasirodė – Elzė spragtelėjo pirštais, – kad viskas tokiu greičiu. Ar man pradėt galvot, kad tau varžteliai atsisuko?
– Tau varžteliai atsisuko… – aidu sumurmėjo Ada. – Galvok, ką nori bet aš žinau, ką mač…
Mechaninis zvimbimas abi privertė pakelti galvas. Ant troselių kabantis šviestuvas virš stalo sutrūkčiojo, nurimo, vėl kelis kartus timptelėjo ir lyg nusprendęs efektingai užbaigti švento Vito šokį smigo vienu kraštu link stalviršio priešais Elzę, kuri spėjo atšokti nuversdama kėdę.
– Kas… čia… buvo?
Ada stebėjo ją nepajudėjusi iš vietos.
– Varžteliai, tikriausiai…
– Bet…
– Umhu.
– Negali…
– Umhu.
– Kaip?
– Um…
– Pasakyk kokią nesąmonę.
– Aaa… Šitas stalas yra flamingas.
– Ne, kažkaip kitaip. Gal tik apie žmones? Apie mane ką nors pasakyk. Ne! Palauk. O jeigu… Ką nors, kas yra, bet ko nėra.
– Vėjus paistai…
– Pabandy…
Iš niekur atsipūtęs oro šuoras nunešė pakrypusį šviestuvą prie lubų, iš ten jis tėškėsi atgal dar kartą nesėkmingai siekdamas Elzės. Kai Ada išlindo iš pastalės, kur nekliudyta spėjo susigūžti, Elzė vis dar stebeilijo į tirtantį lempyną.
– Kurmi… – buvo trumpiausias ir tykiausias kada nors jos ištartas, bet vis tiek plėšė užuolaidas. Kitą žodį skiemenavo be garso, tik judindama lūpas, bet geriausia draugė perskaitė šitą brizą.
– Pa…nai…kink… Aha, tuoj, – atvirus delnus iškėlė beveik iškilmingai. – Nekalbėk vėjų!
– Kurmi… KŪŪŪrmi! Daugiau taip nedaryk! Apie mane nė žodžio, bet atrodo veikia tik tropai.
– Ta prasme…
– Būtent! Tik, ne ta prasme, o kita – perkeltine. Kai taip pasakai, tada pildosi.
Ada gromuliavo šitą prielaidą trindama panosę.
– Sakai, čia šo pakastas…
Lyg spragtelėjus pirštais. Kūnas nepatikėjo tuo, kas vyksta ir Ada paliko be pojūčių – beribėj tyloj ir tamsoj. Pirma išgirdo, kad ją šaukia vardu, tada „atsimerkė“: priešais supama dulksnos stovėjo Elzė. Tik ją regėdama Ada ir pati pajautė – vėsą ir lietų, drėgnos žemės kvapą. Nuo žole želiančio tako senų kapinių vidury abiejų žvilgsniai nukrypo į artimiausią pilkakmenio paminklą su padilusiu, bet dar įskaitomu įrašu.
– Kąąą… Aš sakiau ŠUO! Aš gi sakiau Š–UO! Aš… norėjau pasakyti…
– Geriau Šo! Geriau Šo! Patikėk manim – geriau Šo.
– Bet tai koks čia šū…
Dabar jau Elzė užspaudė draugei burną.
– Tik prašau nieko nesakyk nepagalvojus, – patraukė ranką. – Reikia kažkaip parsirasti atgal. Ir ne – namai pragarai netinka.
Ada apsikabino šiurpstančius pečius.
– Na, ten tikrai šilta, – lyg susigraudino. – Ir tas ožys…
Po to kai „į namus, ne iš namų“ grąžino jas į svetainę penktame aukšte, Ada su įbruktu arbatos puodeliu, apgaubta pledu tylėjo ant sofos. Elzė virtuvės pusėje tarškino už abi: indais ir žodžiais, svarstydama, kodėl tai vyksta (bet šiandien ne tavo gimtadienis) ir kaip panaudoti (kad ir aukso kalnus, o ko ne).
– Gal burtų lazdelę išeitų susiveikti, maža ką, – praplėšė traškučių pakelį. – O tam žąsinui iš ketvirtos a… – įjungė kavos aparatą. – Tik reikia gerą norą sugalvot, – pašnairavo į suklypusį šviestuvą. – O jeigu tai niekada nesibaigs…
Ada perskaitė puodelį – viskas dega, bet kava skani – pastatė ant grindų ir nusukusi užrašą su koja pastūmė į šoną.
– O jeigu baigsis? Gal paskutinis ir buvo paskutinis. Arba kitas bus… Arba liko dešimt minučių… penkios… – nusimetė pledą ir puolė naršyti telefone.
Elzė nujausdama ką rimto prisėdo šalia.
– Ne šiandien turi kalbėti senis?
– Senis?… Kuris?
– Tas, kuriam trūko judesio.
– Gal… Nežinau…
– Jo, už kelių minučių, – Ada paėmė pultą, įjungė ant sienos kabantį televizorių ir surado kanalą.
– Sugalvojai norą?
– Labiau palinkėjimą. Bet dar negaliu sakyt.
– Tai bent su kuo susijęs.
Nenuleisdama akių nuo ekrano Ada parėmė smakrą ranka ir prisimerkė.
– Su meile sau…. Ir su karstais. Perkeltine prasme, žinoma.