32. Laura Pajarskaitė “Šiaurė per pietus, rytai vakarais”
Lilija nežinojo, kur keliauti.
Artėjo eilinis ruduo. Vėjo rodyklė žaismingai sukosi į visas puses. Dienos trumpėjo, vakarai vis tamsėjo, o jos kūnas siuntė signalus – bėgti. Deja, be spurdėjimo savo vietoje ar lėto sukimosi ratu prie Smiltynės kelto, ji negalėjo apsispręsti, kur šiemet traukia jos širdį.
Šiaurėje per šalta, o rytuose jai buvo per ankšta. Draugai egzotinius rytus vadino SPA. Lilija tai vadino marinavimusi savo sultyse su šprotais konservuose. Be to, jos skrandis neatlaikydavo rytų mitybos. Ji bandė. Ne kartą. Po šių egzotinių patirčių jos išangė reikalaudavo atsiprašymų ir griežtos skaidulų dietos.
– Gero per daug nebūna! – kartodavo jos močiutė.
– Na, miela močiute, kai Jūs plūduriavote savo prakaite, tai buvo sunkaus darbo rezultatas. Kai aš jame plūduriuoju – tai globalinis atšilimas. Atleiskite, jei mūsų perspektyvos didžiai prasilenkia. Silkių autobuse labai greitai prisirenka per daug!
Mintyse Lilija išspjaudavo ilgesnį monologą, bet realybėje teišspausdavo:
– Atsigerk sūraus vandens jūroje! – ir, žinoma, išdidžiai pasisukdavo priešinga kryptimi.
Ir dabar Lilija norėjo turėti kitą kursą. Apsisukti ir rasti sprendimą – iš pasiklydusios tapti užtikrinta.
Ar verta vėl apsvarstyti pietus? Senieji vadovėliai bylojo, kad prieš kelis šimtmečius visi labai mėgo keliauti į pietus. Tačiau smogus paskutiniam klimato kaitos etapui, tornadams ir uraganams tapus kasdienybe, o cunamiams sutalžius dalį Europos, iš Afrikos liko tik krūva smėlio. Lilija laikė save patyrusia keliautoja: ji nepabūgo tropinių karščių ir aplankė Cheopso piramidės likučius – viršūnę ji lietė savo pačios delniukais. Tačiau viskas aplink pusiaujo zoną jau buvo prie virimo temperatūros ribos.
Tikrai. Karšta. Ne variantas.
Būtų galima grįžti į vakarus, kur vis dar šviečia šimtai mažyčių laumės arkliukų, viliojančių viltingais pažadais. Bet ten ją kankindavo slogios nuotaikos. Gulinti žalsva mergelės statula buvo įkalinta purvo nuošliaužos nelaisvėje. Vieniši dangoraižiai skleisdavo keistus garsus, tarsi banginio dainavimą, vieniems skambantį romantiškai, kitiems, kaip Lilijai, – it atsisveikinimo atodūsiai. Ten už kiekvieno žingsnio po dulkių sluoksniu galėjo tykoti snaudžiantis geizeris, kurio milžiniška jėga nublokštų pas protėvius. O sekvojų parkas plytojo kaip sulaužytų degtukų dėžutė, it vaiduokliai, nuogomis šakomis bandantys pasiglemžti tavo gyvastį.
Rudenį ir taip užtenka depresijos. Mįslingoji vakarų srovė jos nebedomino.
Vaikystėje viskas buvo aišku. Vėtrungė sukasi į keturias kryptis. Šventoji keturybė.
Tačiau su laiku, šiame lengvai pasiekiamame pasaulyje viskas blanko, tarsi nuo karščio išbalintoje staltiesėje. Jos spalvinga vaikystės gėlių puokštė tapo ramunėlėmis. Vis dar kvepia, ramina, bet susilieja į vieną.
Jos pažįstamų rate visi iki vieno irgi išbandė šias pasaulio puses. Vandens lygiui nusistovėjus, kelionės vėl buvo madingos. Visi mėgo išskleisti savo povo plunksnas, pašaipiai plekšnodami per protėvių klaidas, didžiai įsitikinę, kad jie pasaulį būtų valdę kitaip.
Su kartėliu burnoje ji stebėjo, kaip vos grįžę visi ima planuoti dar didingesnį tikslą: vis įspūdingiau, daugiau, geriau, nerealiau. Nuotrauka po nuotraukos, statulos ar dangoraižiai, kas kartą turi būti vis didesni.
Lilija bijojo, kad ji ne išimtis. Ar ji hipokritė, niekinanti kitus ir nematanti savo atspindžio? Ar jos noras rasti kažką daugiau tėra narcizo įprotis?
Taip ji ir lieka stovėti apsisprendimų kryžkelėje, pasimetusi tiek savyje, tiek kelionės kryptyje. Kaip išblukusios schemos gelsvoje knygelėje – gali pasukti į kairę, o gali ir staigiai kirsti į dešinę. Netikėtas ėjimas į priekį! Arba… Visada yra kelias atgal – ir vėl sukti ratus Smiltynėje.
– Neperšokęs griovio, gali paršliaužti atgal namo, – močiutė ir šia išmintimi dalindavosi kasdieną.
Lilija nėra trapi nykstančios rūšies lelija, ji niekada nešliaužė. Net būdama ką tik gyvenimą išvydusiu nekaltučiu mailiumi, Lilija buvo įsitikinusi, kad praleido šliaužimo fazę. Ne. NE! Nuo pat mažens ji per gyvenimą skriejo. Net kai tai reiškė netikėtas stiklo šukes ir krauju suteptas Baltijos jūros putas. Ji nemėgo girtis, tad istorija šiuos nutikimus nutyli, o įrodymai ant jos kūno kalbėjo patys už save. Sraigė tokių randų neprisirinktų.
Galbūt čia ir buvo Lilijos stiprybė ir silpnybė, ieškoti naujo kelio, nepasiduoti srovei, irtis ir spirtis tolyn.
– Galėčiau ir vėl patikrinti šiaurės pašvaistę, galbūt ji sužibo naujomis spalvomis. Vienatvės horizontai man nekelia baimės, nors šaltoje kasdienybėje ir tektų kovoti už trupinio kąsnį ir vietą po saule…
Ji stabtelėjo minties vingyje.
Tą akimirką kažkas tarsi šmėstelėjo į ją saulės zuikutį. Apakinta, bet tarsi pakylėta ant pjedestalo, ji žvilgtelėjo į dangų. Pasirinkimas ištirpo ore it snaigė ant delno. Tėra vienas kelias:
– Į viršų.
Ir žodis tapo perkūnu. Ir Lilija beveik nebegyveno tarp mūsų.
Pasaulis paryškėjo. Žvilgsnis paaštrėjo. Širdelėje nušvito harmoninga vaivorykštė, kurioje dvejonėms nebus vietos. Ji susikoncentravo į tikslą:
– Aš galiu kilti aukštyn.
*
Viskas taip paprasta ir aišku.
Ir taip sunku žengti pirmą žingsnį.
Kad ir kiek kartų išvyktų pažinti pasaulio, ji visados sugrįždavo į saugų prieglobstį. Visi žinojo, kad ji sugrįš. Ji pati žinojo sugrįšianti, kur yra laukiama. Kaip ir jos tėvai bei seneliai, kurie taip pat svajojo skristi, rasti kažką naujo ar sukurti kažką didingesnio.
Bet po klajonių visi galiausiai susukdavo savo jaukų namų lizdelį.
Tokia buvo vietinė tradicija. Išplaukti, nuplaukti, parplaukti, vėl išplaukti. Bet galiausiai priimti gyvenimo realybę ir tiesiog plaukti – pasroviui. Siekiant vis geresnio kąsnelio sau, tada savo vaikams, anūkams…
Lilija kartais susimąstydavo, ar panašiu gyvenimo ratu sukosi ir jos protėviai, nesustabdomo troškulio milžinai. Net jei dėl to žemė sugrius po jų kojomis.
– Lija, mūsų vėjavaike, mano metų sulaukusi ir tu suprasi: vaikai yra gyvenimo džiaugsmas. Tik jie atneša prasmę, jie yra tavo ateitis! – močiutės balsas vėl didaktiškai aidėjo prisiminimuose.
Močiutės ji nematė jau šešerius metus.
– Ir ką močiutė pasiekė su tais vaikais? Vargą? Raukšles anksčiau laiko? Kokia ateitis, kai tavo kauliukai seniai trys sluoksniai po smėliu? Ir kas ją dabar prisimena? Aš? Du kartus metuose, arba kažką prisidirbusi girdžiu jos pamokslus? Ne, ačiū. Man tokios ateities nereikia.
Pateisinimai ar pasiteisinimai? Bet kuriuo atveju ji kalbėjo sau. Ji buvo apsisprendusi, bet pajudėti vis dar nepavyko. Viskas, ką ji turėjo, yra čia. Viskas, ko trokšta, yra ten.
Šiai kelionei ji nesikraus lagamino. Priešingai, reikia nusimesti tinklą, kuris ją vis dar laikė surištą. Lilija jautėsi it žuvelė ant kabliuko, galinti pajudėti tik leistiną atstumą.
Pirmyn, atgal. Lilija pradėjo siūbuoti it nendrė marių pakrantėje.
Nors širdį dar talžė cunamis, ji žinojo – nauja pradžia reikalauja nutraukti senuosius pančius. Lilija turi pilnai atsisveikinti su tuo, kas ji yra. Tik tada galės tapti tuo, kuo nori būti.
Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir… šį kartą išgirdo mamos žodžius:
– Kai nurimsi, surasi savo vietą ant žemės, – ramino mieliausias širdžiai balsas, tarsi duodantis paskutinį palaiminimą. – Nors gali tekti ieškoti ilgai, bet žinosi, Lija, tu pajausi, nors ir giliausiuose dumbliuose, galėsi išdidžiai ištarti – namai.
Mama buvo teisi dėl jausmo, gniaužiančio žadą iki sielos gelmių. Kai tiesiog žinai, logika tampa beprasmė. Tuomet tavo gyvenimo gija verpia naują esmę. Lilija jautė – ant žemės ji niekada neras savo namų. Jos namai ten, kur šviečia saulė. Kur žiba žvaigždės. O nenuspėjamos srovės sukuria stebinančiai derančią simfoniją – Čiurlionio Jūrą.
– Atsisveikinimai yra beprasmiai, jie tik privers likti dumble, – akimirkai ji žvilgtelėjo link namų lango. – Dabar arba niekada.
Pasiryžusi mūsų herojė, dar ne tokia iškili kaip Čiurlionis, atsimerkė ir, tarsi atsispyrusi nuo didžiausio pasaulyje geizerio, šovė į viršų.
*
Pradžioje ji bijojo atsisukti atgal, tarsi buvęs gyvenimas galėtų vėl ją pagauti, supančioti ir partempti atgal.
Draugų juokas, lengvabūdiški pokalbiai, nekaltas flirtas už kampo, drugelis širdelėje, švelnus prisilietimas. Užsimerki, atsidūsti. Tuomet jauti kavos kvapą, ankstų rytą po vasaros lietaus, užsisvajojusi nukeliauji į praeitį, į pirmus kartus, žvaigždėtą naktį, pirmą saulėtekį. Nusijuoki it vaikas ir šalia tavęs laukia cinamono kvapas lėkštėje, pietų miegas po maudynių purve, pliušinis meškiukas su viena saga, tėčio padovanotas dviratis, mamos ruošti pietūs…
Nejučia, prieš jos pačios valią, nuriedėjo ašara.
– Aš vėl norėsiu grįžti… namo? Pakilti ir vėl nusileisti? Kokia tuomet kilimo prasmė?
Kruopelė nusivylimo timptelėjo atgalios. Bet žodis namai nebeatstojo tvirtovės. Namai, pradėjo formuotis iš naujo per paslapties šydą – it ką tik išsiritus pirmagymiui vėžliukui, po truputį šliaužiančiam per mirties spąstus į tamsią jūrą.
Tik Lilijai švietė saulė, kuri tiesė svaiginantį delną, kviesdama šokiui.
– Jei niekas kitas šio kelio nebraižė, aš būsiu pirmoji. Sukursiu savo pačios srovę. Ir tik vertiems to parodysiu kelią į viršų.
Lilija vėl spyrėsi aukštyn.
Šis šuolis ne iš pasididžiavimo. Čia nebus nuotraukų albumo. Lilija paprasčiausiai viliasi, kad ir kiti nebijos patirti šio akinančio naujų spalvų grožio. Šio nenumaldomo laisvės jausmo. Ne tos laisvės, kurios moko mokykloje, kurią ji įgijo gimusi šiame politinių linijų nepaliestame pasaulyje. Laisvė jai buvo beskonė. Burnoje seilės susikaupia tik kai žinai, ką reiškia prarasti – pabandyk mėnesį nevalgyti picos.
Saulės zuikutis sužibo stipriau, ir Lilijai iš grožio užgniaužė kvapą. Prisiminimai pradėjo palengva blankti, prieš akis ryškėjo spinduliuose auksu žaižaruojanti ateitis.
Ji nebeturėjo žodžių paaiškinti, bet žinojo esanti teisi. Anapus turi būti kažkas didingo ir verta naujo gyvenimo.
Arba viso jos gyvenimo.
Ir taip, Lilija toliau skriejo aukštyn.
Bėgo sekundės, o gal ir valandos.
Paskandinusi prisiminimus vis tamsėjančioje bedugnėje, ji toliau skynėsi kelią į savo tikslą.
Galiausiai jos mintyse nušvito supratimas – pasaulis likęs po ja buvo toks mažytis, bereikšmis, susiliejęs į pilkumą. Širdį užliejo nuostaba – ji nebenorėjo žiūrėti atgal! Rodos, ką tik galvoje aidėję balsai, dabar tebuvo praeitis.
Lilijos akyse degė saulės šviesa. Aplinkui pradėjo kibirkščiuoti krištolo kristalai. Jie apsupo visą jos kūną, tarsi suknelė su ilgiausiu nuometu, už jos palikdama paukščių taką.
– Ar taip mane pasitinka rytojus? – ji netilpo savo džiaugsme.
Kaip naujagimis, pirmą kartą besiveržiantis į ištiestas mamos rankas, ji verkė, krykštavo ir juokėsi. Visata egzistavo it pirmą kartą, kiekviena atkarpa žymėjo naują žėrintį nuotykį.
Dar metrą, dar du, dar. Tolyn, visa jėga, valia, užsispyrimu, pykčiu ir džiaugsmu, visu savo kūnu ir dvasine esybe ji yrėsi į priekį.
Atmosfera aplinkui ėmė keistis. Ji nebegalėjo suprasti, ar kvėpuoti darosi sunkiau, ar lengviau – Lija jau amžinybę lėkė užgniaužusi kvapą. Bet judesys tapo lengvesnis, vėjas silpnesnis, o saulė užliejo visa, ką apima. Nei giliausiose fantazijos versmėse ji neįsivaizdavo, kad jos oda gali taip tviskėti saulėje ir susilieti į vieną švytintį stebuklą. Ji augo ir plėtėsi kartu su šviesa. Lija žaižaravo it sirena. Kūnu bėgantys šiurpuliukai patys diktavo – jos triumfas jau čia pat!
Paskutinė sekundė, ir Lija kirto ribą tarp savos realybės ir saulės pasaulio.
*
Užteko milisekundės ir plaučiai ėmė degti. Ji nebijojo: dar pora gurkšnių šio keisto oro ir pripras! Užkariauti naują pasaulį reikia laiko – tikro pionieriaus dalia aštriomis rožėmis klota.
Ji Kolumbas. Magelanas. Vespučis ar Armstrongas. Nuo šiol visi žinos ir ją. Liją Lilijaną.
Ji čia, dabar ir visada, per amžius amen. Jos tikrieji namai tarp smaragdo dangoraižių ir safyro dangaus.
Vėjo blaškoma vėtrungė sustingo ore.
Tuo metu tarp gintarinio paplūdimio ir perlinių debesų, šilkinės plunksnos apglėbė jos kūną.
Palaima.
Tereikia minutės kitos ir saulė pati jai parodys kelią!
Lija nieko nesigailėjo net paskutinę akimirką.
Saulės apakinta, ji keliavo į užmarštį – auksinė žuvelė, žuvėdros nešama ant pietų stalo.