48. Amelia Ūkas “Mirena(s)”

Mirena nekantraudama graužia nagus. Jeigu Aero nepasirodys per ateinančias dešimt minučių, teks gėdingai išeiti iš mėgstamiausios kavinės. Susitvardo ir pakiša rankas po stalu. Greitai jas ištraukia ir ima pirštais barbenti į stalą.

Suskamba durų varpelis. Mirena vos nepašoka iš džiaugsmo, kai pamato Aero, bet lieka sėdėti vietoje. Puikiai žino, kad jis nemėgsta nei sveikinimų, nei apkabinimų. Kai Kajus, iš rašytojų bendrijos, viešai pasipiršo poetei Lėjai, visi džiaugėsi ir plojo. Mirena iki šiol prisimena Aero pasišlykštėjimo žvilgsnį, kai jie pasibučiavo. Visgi šypsenos nesutvardo, prisėdęs Aero neatsako jai tuo pačiu.

Aero užduoda tuos pačius klausimus: kaip sekasi kurti siužetą, ar spės priduoti rankraštį iki pirmosios knygos konkurso pabaigos… Mirena suspaudžia lūpas, nuleidžia žvilgsnį ir ima sukinėti apyrankes. Kaip ji norėtų, kad Aero bent kartą paklaustų apie ją, kaip sekasi, kas patinka ir ko ji norėtų. Tik Aero niekada to nepadarys, nes… Juk jeigu norėtų, tai seniai būtų pasidomėjęs.

Su Aero Mirena susipažino internete. Savo paskyroje ji publikavo apsakymus, nuotraukose įamžintą kasdienybę, dalinosi kūrinių idėjomis. Žmonių būta visokių: vieni palaikė, kiti iš pavydo bandė visaip sumenkinti jos veiklą. Tokius Mirena blokuodavo, bet negatyvą pasižymėdavo užrašų knygutėje, kad knygos antiherojai turėtų savitą kalbą. Aero išsiskyrė iš karto. Lyg išanalizavęs profilį, įsikabino į jos apsakymus ir idėjas. Pasidalino konstruktyvia kritika, patarimais, o dėl vienos idėjos užsidegė padėti pereiti rašymo kelionę kartu. Knyga vystėsi prastai, jai labiau patiko rašyti apsakymus, kurie su Aero patarimais tapo žymiai geresni ir pritraukė naujų siekėjų. 

Jie susitiko prieš metus. Mirena niekada neklausė ar jis gyvena netoliese, pats pasiūlė atvykti ir prisitaikė prie jos grafiko. Pirmą kartą jį pamačius, Mirena nuščiuvo. Juodi trumpai kirpti plaukai, blyški oda, pilkos akys. Pirštai ilgi ir grakštūs, pečiai neplatūs, o ūgis vidutinis. Juodas beformis megztinis ir tokios pat kelnės. Buvo sunku pasakyti ar prieš ją vyras, ar moteris. Veido bruožai švelnūs ir kartu kampuoti. Balsas nei moteriškas, nei vyriškas, netgi nemelodingas, o akcentas kažkoks keistas. Ilgai tada Mirena stebėjo Aero gerklę bandydama įžiūrėti Adomo obuolį. Kažkas jame buvo pritraukiančiai nežemiško. Tada jis buvo užsidegęs jos idėja, o jai pro lūpas taip ir neišsprūdusiu klausimu, – vyras tu ar moteris? Jokiais būdais nenorėjo jo diskriminuoti, bet asmuo, kuris nėra aiškus, pasitikėjimo Mirenai nesukelia.

Aero pasirąžo. Mirena sukaupia dėmesį ties pakabuku ant kaklo. Raudonas akmuo ant virvelės. Į jokį mineralą tai nebuvo panašu, labiau į plastmasės gabalą. Šiandien Aero primena labiau moterį, kuri mėgina pakabutį užsirišti arčiau kaklo, kaip dabar madoje.

– Mirena, paklausyk.

Pakėlusi akis sugrįžta iš apmastymų ir visą dėmesį sutelkia ties Aero.

– Knygų be gilių filosofinių idėjų yra pilna ir tai netrukdo joms būti sėkmingomis. Tavo rankose yra tai, ko neturi daugelis knygų, – originali ir prasminga idėja. Tau tereikia sukurti aplink ją siužetą ir viskas. Kiek esu skaičiusi, tokios idėjos kaip tavo nepavyko surasti niekur. O patikėk, esu skaitęs labai daug.

Mirena susirauko. Atsibodo jo kalbos. Greitai palaikymas pavirto reikalavimu.

– Kodėl tau tiesiog nepabandžius įvairius variantus? – tęsia. – Sukurk tris banalius siužetus, o vos tik pradėsi rašyti, pamatysi – fantazija įsijungs ir istorijos pačios sukurs save.

Dėmesį prikausto lietaus lašeliai lėtai slenkantys stiklo paviršiumi. Spaudimas dar niekada nepadėjo jai kurti.

– Aero, – stengiasi valdytis, bet balsas ima drebėti iš pykčio. – Galiu paklausti, kiek esi parašęs knygų per savo gyvenimą?

Aero pasimeta, lyg jį būtų pertraukę svarbaus monologo metu.

– Kaip matau nei vienos. – Mirena atsidūsta. – Prieš dalinant patarimus būtų neblogai turėti patirties, o ne tik kalbėti.

– Mirena, – Aero tonas išlieka ramus. – Tavo emocijos dabar nepagrįstos. Tiesiog noriu tau padėti rašymo kelionėje. Noriu, kad tavo kūrybą pamatytų kuo daugiau žmonių, nes ji to verta!

– Ak, taip? Jeigu iš ties linkėtum man gero, tai žinotum, kad rašymas yra mano gyvenimas, o ne noras patikti ar būti perskaitytai kuo daugiau žmonių!

Aero susiraukia nesuprasdamas. Pyktis ir nusivylimas bando perplėšti Mireną į skirtingas puses. Atrodytų, Aero pats artimiausias rašymo draugas, bet kažkaip su juo Mirena tapo dar vienišesnė.

– Aero, tu taip ir nesupratai? – Mirena atvėsta ir išsidrebia kėdėje. – Man patinka rašyti. Man patinka fantazuoti. Man patinka gyventi keisčiausiose idėjose ir pasauliuose, nes tai vienintelis dalykas, kuris verčia mane jaustis gyva!

Mirena pažvelgia jam į akis tikėdamasi, kad jos žodžiai nušvies jai protą, bet Aero tebežiūri tuščiu žvilgsniu.

– Gaila, kad taip ir nesupratai, – Mirena nusisuka nuleisdama akis. – Norėjau paaiškinti, jog kai rašau, man svarbiausia pasinerti mintimis į idėją ar pasaulį, išgyventi tai savo oda, o po to aprašyti. Kiek žmonių skaito, nežinau tiksliai, smagu jeigu kažkam mano idėjos artimos, bet…

Aero prikausto žvilgsnį. Mirena užsikerta bandydama parinkti žodžius tęsdama:

– Bet aš nesiruošiu dirbtinai lipdyti kreivus fantazijos gabalus prie savo idėjų tik tam, kad spėčiau į kažkokį konkursą. Bus dar tų konkursų. Rašysiu tiek, kiek reikės. Gal metus, o gal tris, kas žino? O gal išvis niekada neparašysiu, nes idėja…

– Tobula savaime? – pabando užbaigti Aero.

– Man šlykšti.

Stoja nejauki tyla. Mirena pamėgina apsidairyti po kavinę, prikaustyti dėmesį prie apdulkėjusio pianino, pilamo raudono vyno… Burnoje atsiranda nemalonus skonis.

Prieš metus ji nusivilko pamiltus sijonus ir užsimovė kelnes, kai teko dažyti sienas. Tada monotoniškai užtepant teptuku mėlyną spalvą šlykščiai pilka, jai ir kilo prakeiktoji idėja. Akimirkai įsivaizdavo, jog ji nebe Mirena, o Mirenas. Kaip ji elgtųsi jeigu būtų vyras? Toli nenuvažiavo, Mirenai vyrai atrodė nuobodūs. Tada susimąstė, kokia būtų, jeigu neturėtų lyties? Jeigu iškart gimtų belytė?

Idėja, kaip parazitas, užėmė smegenis, bet fantazijos taip ir neužvaldė. Mirena kasdien ėmė rašytis savo svarstymus į užrašinę. Pirma įsivaizdavo koks jos gyvenimas būtų, jeigu neturėtų lyties? Ar ji bendrautų su tais pačiais žmonėmis? Tai greitai prarado prasmę, nes ji tebūtų dar didesnė atsiskyrėlė negu yra. Tada ėmė įsivaizduoti visus belyčiais. Siužetas nesiklijavo, užtat idėjos svarstymas vyko visu pajėgumu.

– Jeigu žmogus neturėtų lyties, tai nebebūtų konfliktų. Vietoj to, kad energiją skirti poravimuisi, ją būtų galima suteikti į didesnį gėrį kuriant pasaulį. Nebereikėtų bendrauti su tais, kurie tavo širdžiai svetimi, bet pritraukia išvaizda. – Tarytum jos mintis perskaitęs, prakalba Aero. – Tik įsivaizduok, Mirena. Tu gyveni su partneriu. Tarp jūsų nieko bendro, nes tai, kas yra bendra, tėra iliuzija. Bendra nuoma, išlaidos, laisvalaikis ir buitis… Tai bendrystė ar paprasčiausiai išgyvenimas? Joks vyras niekada neišjaus gimdymo, mėnesinių ar persileidimo skausmo, nes jie sutverti konkuruoti ir užkariauti. Ar tau iš tikrųjų rūpėtų vyrai, tokie kokie jie yra, jeigu nebūtų seksualinio potraukio? Tarp jūsų visada bus nesutarimai. Tik neturint lyties įmanomas visiškas supratimas, tik neturint lyties įmanoma absoliuti lygybė. Ar ne, Mirena? Čia juk citatos iš tavo įrašų. Čia tu jas parašei ir galvojai, kad niekas niekada neperskaitys.

Mirena nebeištveria. Neatsakiusi išeina parūkyti. Turėti galvoje idėją yra viena, o štai klausytis kaip iš paskos ją įgarsina Aero, yra visai kas kita.

– Neturint lyties, tu neturi jokio poreikio ieškotis seksualinio partnerio. Tiesiog atiduoti savo geną laboratorijai ir sujungi su tuo, kas artimas tavo sielai ir kartu jus žinot, sprendžiat koks gims ateities žmogus! Nėra jokio skausmo, tik sąmoningas, protaujantis noras palikti geresnę kopiją savęs, o ne gimdyti nežinia ką. Jokių genetinių ligų ar apsigimimų, turint galimas technologijas, tu galėtum net pasirinkti kokios bus tavo vaiko akys!

Jai niekaip nepavyksta pridegti cigaretės. Įkvėpus pirmojo dūmo užsimerkia ir gerai apgalvoja, ką atsakyti. Ištiesia jam žiebtuvėlį su cigarete, bet paėmęs neužsirūko.

– Greičiausiai todėl ir neparašiau siužeto. Tavoji lygybė verčia paaukoti tai, kas žmogiška. Ši idėja mane gąsdina, nenorėčiau gyveni tokiame pasaulyje. Mes negalime būti lygūs, nes pasaulį visi matome skirtingai. Kai tu taip stipriai skiriesi nuo kito, žinai Aero, būtent tada tave aplanko meilė. Tai jėga, kuri suklijuoja tai, kas tarpusavyje nedera. Gal dėl to spalvotoji Žemė ne ruda ar pilka, o ryški savo spalvomis, apjungusi savyje tiek skirtingų dalykų. Kaip manai, kodėl mane tai džiugina?

Aero pasišlykšti ir apsisukęs išeina. Mirena jau įprato, kad apie meilę jis ar ji nenori nieko girdėti. Lengviau atsikvepia. Dabar jau niekas nebereikalaus rašyti tos baisios idėjos ir kišti ją į smegenis kitiems.

Nusprendžia surūkyti dar vieną, bet pastebi, kad nebeturi žiebtuvėlio.

– Šūdas!

Lietui pilant tiesiai ant veido pasileidžia bėgti Aero kryptimi. Vos tik pasuka už kampo, nustėrsta. Aero tarytum išgaravo. Paeina kelis žingsnius gatve, tačiau nieko. Tik žmonės einantys savais keliais. Nudžiunga, kai pastebi Aero šalimais esančiame akligatvyje. Lėtai prieina spėliodama, ką ji čia pamiršo.

Aero išsitraukia pakabutį. Pirštu paspaudžia akmens centrą.

Prieš akis sustoja lietaus lašas. Akimirką Mirenos žvilgsnis susikoncentruoja į jį, į krištolinį skaidrumą, kuriame lūžta raudona šviesa.

Akligatvis nušvinta raudonai. Pasigirsta bjaurus ausiai čežantis garsas, nuo kurio Mirena užsidengia ausis. Šviesa susikoncentruoja į vieną tašką ir tarytum nukopijuota, lieka ant sienos. Aero paslepia pakabutį. Raudonas taškas ima plėstis ir prasiveria portalas.

– Aero, kas per nesąmonė?! 

Atsigręžusi, nustemba išvydęs Mireną.

– Prieik arčiau, nebijok. – Aero šypteli. – Žinojau, kad mane seksi.

Mirena atsargiai priartėja. Portale pastebi baltą kambarį su tiksinčiu laikrodžiu.

– Kas…

– Tai portalas. Juk akivaizdu?

– Kaip?! Kur?!

Aero pirmą kartą gyvenime nusišypso.

– Ten, apie ką taip galvoji, bet bijai įžengti.

Mirena pastebi kambaryje dar du žmones. Jie tarpusavyje tyliai šnekučiuojasi. Įsižiūrėjusi Mirena pastebi, jog jie labai panašūs į Aero. Apsirengę taip pat, plaukų kirpimas toks pats… Tada ji žengteli kelis žingsnius atgal užvaldyta siaubo. Rankomis susigriebia už sijono, kad neprarastų pusiausvyros.

Belyčiai.

– Taip, Mirena, tu esi ypatinga. Tu pirmoji, sukūrei mūsų pasaulį praeityje. Mes buvome pakerėti, jog kažkas taip žemai evoliucijos grandinėje sugeba įsivaizduoti mus ir mūsų tobulą pasaulį.

Mirena žengia kelis žingsnius nuo portalo. Dabar aišku, kodėl Aero turėjo tokį lankstų grafiką ir visada prisitaikydavo, jis tiesiog atkeliaudavo į jos laiką. Jiems ji tebuvo įdomus reiškinys, kuris vis atsisakinėjo paversti juos gyvus praeityje. Pajunta, kaip venose ima kunkuliuoti pirmykščio žmogaus pyktis. Ji gali jam atleisti abejingumą, spaudimą, bet ji niekada jam neatleis to, kaip jis bodėjosi jausmais. Taip lengvai to nepaleis.

Belyčiai prieina prie portalo. Aero kažką pasako, bet ką, nebegirdi.

Pribėgusi sučiumpa Aero ir pabučiuoja. Mirena prasibrauna pro lūpas ir pajutusi liežuvį jam įkanda. Aero mėgina ją nustumti, bet Mirena bučinio nenutraukia.

– Žinai, Aero, aš sugalvojau siužetą. – atsitraukusi nusišypso, stebėdama siaubą tiek Aero, tiek belyčių veiduose. – Belytis padaras, keliaujantis laiku, įsimyli keistuolę rašytoją ir visa jo lygybės evoliucija nukeliauja šiknon.

Aero veidas persikreipia. Nespėjus atsakyti, ji įstumia Aero į portalą. Raudona šviesa pradingsta ir Mirena suklumpa sunkiai kvėpuodama.

Lietus apsiramina. Iš po debesų pasimato saulės spinduliai, sukurdami ryškią vaivorykštę. Mirena šypteli. Kaip gerai, kad ji ne belytė. Ji niekada nesuvienodės.

Mirena parašo knygą apie belytį padarą, kurio tobulas pasaulis sugriūva, kai jis sutinka gražiausią pasaulio moterį.

Mirenas parašo knygą apie belyčius padarus, kurie privedę lygybę prie tobulybės, praranda žmogiškumą.