Vladimir Kosatyj „Atspindžio paradoksas“

Kosminio desanto laivas nusileido, ir šliuzo vartai užsidarė jam už nugaros. Tai buvo pakankamai neįprasta jo kelionė. Kelionė, kurios tikslas buvo ant niekam nežinomo asteroido pastatytas laikinas statinys su dviem laivų priėmimo stotimis ir viena sale. Ir šioje salėje šiandien turės būti sudaryta taikos sutartis. Šiandien turės pasibaigti pirmas žmonijos karas su ateiviais. Karas, kuris turėjo padėti pirmą žmonijos šlovingos istorijos tarp žvaigždžių žingsnį, bet kuris atnešė tik daugybę skausmo ir nusinešė milijonus gyvybių.

Kai laivo priėmimo stotyje oro spaudimas ir sudėtis pasiekė priimtiną lygį, laivas pagaliau atsivėrė ir vienas po kito iš laivo pasirodė žmoniją atstovaujančios delegacijos nariai. Praktiškai visą delegaciją sudarė aukščiausių rangų karininkai. Nors tai, kad į taikos derybas neatkeliavo nei vienas Žemės politikas iš pirmo žvilgsnio gali stebinti, bet, kadangi niekas nesitikėjo didelių laimėjimų šiose derybose, visi politikai solidariai nusprendė negadinti savo politinės reputacijos dalyvavimu galimoje žmonijos kapituliacijoje. Iš kitos pusės ir kariuomenė nedegė noru leisti civiliams dalyvauti karo reikaluose – o taikos sudarymas, kaip bebūtų, yra tik dar vienas karo etapas. Tad 25 milijardus žmonių šaltajame asteroide atstovaus admirolų ir generolų grupė su kontradmirolu Imanja Ngubiti, vadovaujančiu visoms šiame sektoriuje veikiančioms jungtinėms pajėgoms, priešakyje. 

Paskutinis laivą paliko inžinierius Kamilas Yue. Jis visai sutiktų nebūti šios istorinės kampanijos dalyviu, bet kažkas turėjo surinkti ir įjungti vertimo aparatą, kuris ir turės užtikrinti, kad pirmą kartą istorijoje įvyktų tiesioginis pokalbis tarp žmonių ir ateivių. Ir kai adjutantai su ryžto kupinais veidais pradėjo nešioti kėdes ir stalus iš laivo į derybų salę, Kamilas tik giliai atsiduso. Jo laukė iš tikrųjų rimtas ir atsakingas darbas. Ką gi, reikia pradėti nuo vertėjo įrangos dėžių ištraukimo. Gerai, kad asteroide praktiškai nejuntama gravitacija ir jis nerizikuos traumuoti savo nugaros. Kita vertus, būtent dėl to buvo nuspręsta, kad užteks ir vieno inžinieriaus delegacijoje. 

Po valandos lakstymo pirmyn atgal, vertėjo surinkimo ir įjungimo darbų, Yue pagaliau galėjo atsidusti. Ką gi, jei „tarakonai“ atsižvelgė į rekomendacijas vengti tam tikrų dažnių, tai jam net nereikės daugiau lakstyti į laivą ir ieškoti ekranuotose dėžėse gulinčių atsarginių dalių. Jis užėmė jam skirtą vietą salės kampe ir iš ten pats sau konstatavo, kad adjutantai irgi puikiai susitvarkė su savo darbu. Ant stalo netgi stovėjo hermetiškos gertuvės su vandeniu.

Karininkai užėmė savo vietas prie stalo. Pirmoje eilėje sėdėjo admirolai ir generolai, o adjutantai užėmė vietas jiems už nugarų. Kai visi atsisėdo, nutilo visos iki tol puse balso vykusios diskusijos. Po minutės vienas iš admirolų prarado kantrybę:

– Aš tikiuosi, kad tie tarakonai neužmiršo apie mūsų susitikimą. Aš nenoriu jaustis, kaip nepatyręs pienburnis, kurį per pasimatymą metė merga.

– Admirole, kantrybės, – kontradmirolas Ngubiti demonstravo pavyzdinę savitvardą. – Jūs žinote, kad mums taip ir nepavyko iki galo suderinti mūsų laiko sistemų, o gal ir laiko suvokimo. 

Taip, nors kariauti su ateiviais buvo sunku, bet rasti bendrą kalbą su jais taip pat buvo kupinas iššūkių uždavinys. „Tarakonai“ bendravimui naudojo elektromagnetines bangas. Ir vien metų tyrinėjimų prireikė tam, kad būtų nustatyta, kokius parametrus turi atitikti bangos, kad priešai suprastų, jog su jais bandoma kalbėtis. Ir tai buvo tik pirmas žingsnis. Dar per du metus pavyko sudaryti bent kiek priimtiną ateivių kalbos žodyną. Dabar dviejų civilizacijų bendravimas neturėtų skambėti taip „Mano daužyti tavo galva ne. Ir tu irgi.“ Mokslininkams netgi pavyko suderinti su „tarakonais“ erdvės ir laiko suvokimą, naudojant fundamentalius fizikos ir chemijos procesus. Ir vis tiek daugybėje temų abi rūšys negalėtų rasti bendros kalbos, nes nesuprastų apie ką kalba pašnekovas. Nors tai neturėtų stebinti. Tie patys mokslininkai buvo beveik tikri, kad priešai-vabalai yra sujungti kolektyviniu protu, o tai, ką mes laikome jų kalba, yra tarsi signalai tarp „neuronų“ milžiniškame prote. Tad nieko keisto, kad į daugelį dalykų jie turėtų žiūrėti kitaip.

Po kontradmirolo žodžių salėje vėl įsivyravo tyla. Tik beveik po valandos visi išgirdo, kaip atsidaro „tarakonų“ laivui skirto šliuzo vartai. Po kelių minučių atsidarė ir durys į derybų salę. Kamilas smalsiai, ir, kaip jis tikėjosi, nei kiek neįžeidžiančiai spoksojo į ateivius. Anksčiau jis juos matė ekranuose. Iš pirmo žvilgsnio nieko ypatingo ir grėsmingo. Į salę įskrido septyni levituojantys akmenys nuo metro iki dviejų metrų skersmens. Kiekvieną iš jų dengė ne mažiau kaip tuzinas 15 centimetrų dydžio gyvų padarų. Jie visiškai nebuvo panašūs į Žemės faunos atstovus. Bet, pasitelkus vaizduotę ir norą įžeisti priešą, plokščias, daug mažų trumpų kojų turinčias būtybes galima būtų įvardinti vabalais. Ir žiūrint į juos vis tiek buvo sunku priimti mintį, kad būtent tokia niekuo neišsiskirianti civilizacija praktiškai privertė žmoniją maldauti pasigailėti.

Kai akmenys priartėjo prie stalo, kontradmirolas atsistojo ir pasveikino atvykusiuosius:

– Man garbė susitikti su Jumis akis į akį, em, tai yra tiesiogiai. 

Kamilas susiraukė. Juk dešimt kartų buvo sakyta – vengti tokių vaizdinių išsireiškimų. Kontradmirolas, ryškiai nežinodamas, kaip jam toliau elgtis šioje situacijoje, nusilenkė „tarakonams“, paniuro ir atsisuko į Kamilą: 

– Šitas daiktas veikia?

– Neversti, – Yue labai tikėjosi, kad jo balsas nuskambėjo ramiai, o ir veidas jo neišdavė. Ir apie tai jiems visiems buvo sakyta. Na bet stresas yra stresas. – Kontradmirole, viskas veikia. Tiesiog vertimas prasideda po poros sekundžių, kad galėtumėte atšaukti jį. O va ta švieselė rodo, kad jie jau pradėjo savo atsakymą.

Ngibiti, matyt, prisiminęs, kad jau girdėjo tai per mokymus, suspaudė lūpas ir trumpai linktelėjo atsisėsdamas į vietą. Tuo pačiu metu vertėjas nustojo šviesti geltonai, ir mechaniškas balsas perdavė „tarakonų“ pasisveikinimą.

– Mes irgi džiaugiamės, kad po tiek laiko galime susitikti su savo proto broliais. Ir kalbėtis, o ne kariauti. Ir tegul daug laiko prireikė, kad mūsų keliai susikirstų čia, bet manome, kad toliau mes jau galėsime efektyviai veikti kartu, palikę praeičiai visus įvykusius incidentus. Juk galime daug ko išmokti vieni iš kitų.

– Incidentus? Praeičiai? Jis ką, tyčiojasi iš mūsų?

– Neversti! Admirole, prašau susilaikyti nuo tokių komentarų. Mes čia susirinkome, nes norime užbaigti karą, – kontradmirolas metė piktą žvilgsnį į karštakošį kolegą. – Hm, neversti. Mes irgi tikimės, kad ateityje nešime vieni kitiems pažangą, o ne sunaikinimą. Suvieniję savo žinias, visi kartu galėsime tęsti šios visatos pažinimą.

Pauzė. Po kurio laiko ant stalo stovintis vertėjo blokas vėl pradėjo rodyti, kad gaunamas atsakymas.

– Mes irgi to norime. Karas niekada nebuvo mūsų kelias. Ši visata yra pakankamai didelė, tad būtų pernelyg kvaila kariauti jos mažytėje dalelytėje. Juo labiau, mūsų tautų civilizuotas karas tikrai neturėjo niekam palikti didelių žaizdų.

Ngubiti spėjo pakelti ranką, rodydamas, kad niekam neleidžiama reaguoti į šią frazę. Kol jis įsitikino, kad visiems pavyko suvaldyti emocijas, vertėjas vėl pradėjo degti geltonai. Imanja su nuostaba pažiūrėjo į jį.

– Ir mes galvojame, kad mūsų silicio broliai gali pasirodyti savo forma. Garantuojame, kad būsime labai atsargūs ir laikysimės visų instrukcijų, kad išvengtume žalos jums.

Kamilo galvoje kilo klausimų lavina. Derybos kažkokiu būdu sugebėjo pasukti visiškai nenumatytu keliu. Bet jo smegenys nespėjo apdoroti visų klausimų, kai kontradmirolas rado savyje jėgų atsakyti.

– Em, atsiprašau. Aš tikrai džiaugiuosi, kad Jūs nepatyrėte didelių netekčių, bet iš mūsų šis karas tikrai pareikalavo daug aukų. Ir beje, ką Jūs turite omenyje, sakydami „silicio broliai“?

Salėje laikinai įsivyravo įtempta tyla. Visi žmonės laukė atsakymo. Ir pagaliau geltona lemputė užgeso.

– Mes žinome, kad mūsų proporcijų skirtumas gali jus gąsdinti, bet nesiimsime jokių veiksmų, kurie būtų nukreipti prieš jus. Todėl galite nesislėpti savo dinaminių formų uždangaluose. Ir suprantame, kad jūsų situacija yra tokia, kad ir nedidelės netektys gali skaudžiai atsiliepti jūsų egzistencijai, bet pažadame būti labai atsargus parinkdami žodžius.

Kamilas tiesiog užsimerkė. Nuostabu, neįtikėtinai nuostabu. Situacija, kai norisi tik juoktis. Tik kaip paaiškinti kitiems karininkams, kas čia vyksta? Na ir vyko daugiau nei dvidešimt metų prieš tai. Jie ne su tais kariavo. Jie išvis nežinojo, kas yra priešas. Gerai, kad aukšti rangai nėra dalinami vien už griausmingas kalbas. Kontradmirolas jau atsilošė savo kėdėje ir susimąstęs žiūrėjo į savo pašnekovus.

– Manote, kad čia esame mes, – Ngubiti neklausė. Jis ištraukė iš vidinės kišenės ir ant stalo padėjo savo komunikatorių. – Bijau, kad jūs padarėte didelę klaidą. Mes esame ne silicio, o anglies pagrindu susiformavusi gyvybė. O tai ką jūs palaikėte mūsų civilizacija yra tik mus aptarnaujantys įrenginiai. Ir net juos jums sekėsi kuo puikiausiai naikinti.

Praėjus kelioms tylos minutėms visi, turintys galvas, vėl atsisuko į Kamilą. Jis pažiūrėjo į planšetę savo rankose ir tik pagūžčiojo pečiais.

– Jie dabar kalba kitais dažniais. Mes nesame tam pasiruošę. Neversti.

– Jo, jiems, kaip ir mums, šis susitikimas atnešė labai daug netikėtų naujienų. Nors aš dabar jaučiuosi tarsi patekęs į keistą nesąmoningą sapną, – kibernetinio saugumo pajėgų generolas Makartūras gyliai atsiduso. – Neversti.

– Ne Jūs vienas, generole, – kontradmirolas atsisuko į savo akmeninius pašnekovus. – Bet palaukime jų reakcijos. Neversti.

Po kurio laiko vėl pasirodė geltona šviesa.

– Tai mes dabar kalbame su prieš mus esančia anglies pagrindu susiformavusia gyvybės forma? Jūs esate sąmonės nešiotojai?

– Taip.

Vėl ilgiau trunkanti pauzė ir labai trumpas klausimas.

– Kiek?

Trumpas klausimas, bet visi jį suprato. Ngubiti priglostė ranka savo pražilusius plaukus.

– Kiek daugiau nei 34 milijonai.

Vėl ilgai trunkanti pauzė.

– Atsiprašome, mes tikrai nežinojome, – Kamilui pasirodė, kad iš dinamikų sklindančiame balse pasigirdo liūdesys, nors tai buvo neįmanoma, juk jie neturėjo laiko ir, atvirai pasakius, noro vertėjui sukurti emocijų perdavimo funkciją. – Tiesiog mes nustatėme signalus, kuriuos jūs siuntėte į kosmosą. Identifikavome, iš kur sklinda signalas, ir kad jį skleidžia silicio ir kitas mums artimas medžiagas turintys objektai. Mes apsidžiaugėme. Galvojome, kad radome artimą gyvybės formą. Pradėjom stebėti jus. Ilgai svarstėme, ką turėtume daryti. Ištyrę jūsų planetą, padarėme išvadą, kad mūsų potencialūs broliai didžiąja dalimi nepasižymi didelėmis formomis, jų aptarnavimui reikalingos didelės dinaminės anglies formos. Mus nustebino, kiek mažai jūsų planetoje liko elementų, reikalingų naujų individų formavimui. Ir tai atrodė atsakymas į klausimą, kodėl mūsų galimi broliai yra tokie maži. Viskas rodė į tai, kad jūsų planeta išsekusi. Tačiau jūs turėjote pakankamai pažangias technologijas. Nustatėme, kad bandote kolonizuoti kitas planetas savo sistemoje, kaip ir mes. Kad atradote efektyvias priemones kelionėms kosmose, kaip ir mes. Bet mes suprantame, kad masinei kolonizacijai prireiktų daug daugiau resursų. Pas mus sustiprėjo judėjimas, kuris vystė idėją, kad turime pareigą padėti jums – atvesti į planetas, kuriose galėsite vėl paleisti savo gyvybės ciklą pilnu pajėgumu, kur rastumėte visus reikalingus išteklius populiacijos stiprinimui ir didinimui. Mes net nusiuntėme dovaną: jūsų planetoje retai sutinkamas medžiagas ir taikos pranešimą.

– Taip, mes jį gavome. Jonizuotas asteroidas. Nors jis nukrito mažai apgyvendintoje teritorijoje, ir aukų skaičius buvo sąlyginai nedidelis, bet jo elektromagnetinis impulsas padarė didžiulę žalą mūsų infrastruktūrai. Mes tai įvertinome kaip karo pradžios veiksmą. 

– Mums taip gėda. Taip stengėmės saugoti jus. Bet dabar suvokiame, kad tik naikinome.

– Taip, skerdynės Rosse 128 b – beveik penki milijonai gyvybių per mažiau nei tris paras. 70 procentų sunaikintų mūsų planetarinių pajėgų. Jūs panaudojote labai efektyvias kovos priemones. Jūsų dinaminės formos padengė mūsų karius tarsi kilimas. Beveik niekas neišvengė mirties nuo uždūsimo.

– Mes galvojome, kad čia yra tiesiog pasiklydusių dinaminių formų grupė, kuri prarado ryšį su savo šeimininkais. Todėl priėmėme sprendimą suvaldyti jas ir grąžinti, kaip vertingą prarastą resursą.

Visi Žemės atstovai vengė žiūrėti vienas į kitą. Visi prisimena tą siaubą, kurį sukėlė „resursų grąžinimas“. Visi prisimena iš dangaus krentančius iš Žemės karių padarytos organinės košės gabalus. Tai, ir prieš savaitę įvykęs sutriuškinimas privertė žmoniją bet kokia kaina siekti karo su pabaisomis pabaigos. 

– Taip, Kraujo ir mėsos lietus, kaip mes jį pavadinome. Jis sukėlė didžiulę paniką. Jūs tada mūsų akyse tapote labai ciniška rase, kuri ne tik sugeba įveikti mus karo lauke, bet ir psichologiškai sugniuždyti. Tada pradėjome siųsti visus galimus pranešimus, kad norime paliaubų.

– Tai gali nuskambėti keistai, bet būtent tada padarėte mums didžiausią žalą. Tie pranešimai paveikė daugelio iš mūsų struktūras. Kai kurie jūsų pranešimų dažnių deriniai tiesiog ištrynė kai kuriuos mūsiškius iš savo formų. Dar daugiau prarado gebėjimą perduoti savo sąmonės dalį kitai formai ir taip didinti populiaciją. Traktavome tai, kaip jūsų griežtą pareiškimą, kad nenorite bendravimo su mumis. Net atsirado idėjų, kad priėmėte savo mirtingumą ir nenorite, kad įsikištume į šį procesą.

– Taip, karas kupinas klaidų, ir ne tik jūsų, – matėsi, kad kontradmirolui nelengva kalbėti apie tai, bet kad ir kokiais monstrais žmonijai atrodė prieš jį esantys ateiviai, jis negalėjo užkrauti visos tos kaltės, viso skausmo vien jiems. – Mes visą šį laiką galvojome, kad kariaujame su jūsų dinaminėmis anglies formomis. Jūs visą laikė galvojote, kad mūsų civilizacijoje mūsų kompiuteriai yra sąmonės turėtojai. Bandėte laikytis to, kas jums atrodė civilizuotu karu, o mums tai atrodė, kaip susidūrimas su baisiausiu priešu, neturinčiu jokios moralės. Bandėme kariauti išnaudodami bet kokias galimas, net ir pačias baisiausias, mūsų nuomone, priemones, kad tik pasiektume pergalę, o jums tai atrodė, kaip griežtas laikymasis civilizuoto karo taisyklių.

Akmeniniams ateiviams neprireikė daug laiko, kad jie suvoktų, apie ką kalbama.

– Eridano epsilonas?

– Taip, mes galvojome, kad ėmėmės labai efektyvios priemonės – paleisti į jūsų laivus torpedas su nuodingomis dujomis, kurios turi išnaikinti visas iki vienos organines gyvybės formas.

– Ir jums pavyko sunaikinti visas laivuose buvusias mūsų dinamines formas, bet jūs nepalietėte nei vieno iš mūsų individo, palikote visą medžiagą, reikalingą dinaminių formų atkūrimui. Nepriartėjote prie mūsų bejėgių laivų. Tiesiog, laukėte šalia ir stebėjote, kaip mes evakuojamės. Mums tai net nepasirodė karo aktu. Tik bandymas pristabdyti mus.

– Kupinas skaudžios ironijos karas. Tiesiog, mes visi padarėme tą pačią klaidą, – žiūrėdami į dangų tikėjomės pamatyti savo pačių atspindį.

***

John Fowler nuotrauka iš Unsplash