Justina Kapeckaitė „Mesijas iš ateities“
Tai buvo septintasis iškvietimas į skubios pagalbos skyrių. Jį atvedė rytą, saulei dar nepakilus, prieš pat pamainos pabaigą. Susitaršiusį, nevalyvą, vilkintį drabužių nebeprimenančiais draiskalais. Vis žvilgčiojau į sieninį laikrodį, ketindamas sutvarkyti šį reikalą kaip įmanoma greičiau.
– Jūsų vardas?
Paklaikusiu žvilgsniu dairydamasis aplinkui, žmogelis suvapa:
– An TeP.
Tarsi ne tautietis būtų, nors jį atvežę žmonės teigia, kad šnekąs mūsų kalba.
– An TeP? Čia vardas, pavardė, ar kaip?
– Skaičius, pone daktare. Tiesiog skaičius.
Neklausdamas leidimo, pačiumpa tuščią blanką.
– Žmonių Žemėje tiek daug, kad beprasmiška galvoti jiems vardus. Todėl naujagimiai numeruojami skaičiais. Argi nežinojote? Negi jūsų gerbiamoji motina turėjo tiek kantrybės rinkti jums vardą, kuris vis vien nieko nereiškia likusiai pasaulio daliai?
– Patikėkite, ji buvo labai laiminga, apturėdama šią garbę. O ką gi reiškia jūsiškis?
– Štai, žiūrėkite, pone daktare!
Spoksau aš į tą popierių, bet nieko nesuprantu. Viskas, kas jame užrašyta, tai skaičiai 82-5-12.
– Gal geriau jūs pats man paaiškinkite.
Iki pamainos pabaigos telikę keturios minutės. Nors pacientas keistokas, nesu tikras, ar galiu kažkuo jam padėti.
– Nagi paprasta, negi jūsų mokykloje šito nemokė? Štai, žiūrėkite. A yra „aštuntas“ aštunta raidė, N – „antras“ antroji raidė… ir taip toliau.
– Betgi kas visa tai, gerbiamasis?
Žmogelis susijuokia, atgalia ranka ranka persibraukia suskretusius plaukus.
– Ak, ir ko jūs ten mokykloje mokotės? Juk šitaip paprasta! Tai juk data. Paprasčiausia gimimo data.
– Tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt antrų…
Jau ketinu rašyti šitą pseudonimą į gimimo datas grafą, bet pacientas sumosuoja rankomis.
– Baikit, baikit. Viskas pas jus keistai iškrypę. Nežinau, kokią jūs mokyklą lankėte, daktare, ir nuo kurios eros skaičiuojate, bet esu visiškai tikras, kad gimiau dvidešimt tūkstančių aštuoniasdešimt antraisiais metais. Matote, tais metais pasaulio populiacija pasiekė neįmanomą šimto milijardų gyventojų skaičių. Esu tas nelaimingas šimtas milijard-pirmasis kūdikis.
– Ir kaip jūs išsitenkate tokiame mažame pasaulyje?
– Pone daktare, tame ir bėda, kad neišsitenkame.
– Šit kaip. Apgailestauju, pone An Tep.
Pamaina ką tik pasibaigė, o aš štai klausausi visokiausių paikysčių. Pernelyg nebesvarstydamas pildau hospitalizavimo lapo grafas. Tegu jau kiti po manęs žinosi. Oi, smagiai pasijuoks kolegos.
– Na, ką jūs, ką jūs! Kam tie apgailestavimai? Aš čia tam ir esu.
– Esate kam?
– Kad viską ištaisyčiau.
Supratingai palinguoju galva.
– Taisykite, gerbiamasis, taisykite. Aš pažiūrėsiu.
***
Gal penktą kartą klausausi diktofono įrašo. Trakšt!
Dr.: Na, kaip, ištaisėte padėtį, pone An Tep?
A.T.: Ne taip greitai, pone daktare, duokite man laiko.
Dr.: Kaip ketinate atlikti savo misiją, pone An Tep?
A.T.: Man sakė, kad aš turėsiu čia numirti.
Dr.: Numirti, pone An Tep? Kaip jūsų mirtis pakeis esamą situaciją?
A.T.: Matote, pone daktare, į mano kraują suleista penkiolika mikrogramų radioaktyvaus elemento Temidžio. Kraujyje jis neskyla, ir man visiškai nepavojingas, tačiau patekęs į dirvožemį, Temidis plačiai pasklinda po aplinką. Per kelis dešimtmečius jis neatpažįstamai pakeis žmonių genetinę informaciją, o populiacijos skaičius niekada nebeturės galimybių pasiekti tokias aukštumas, kaip dvidešimt tūkstančių aštuoniasdešimt antraisiais. Drįstu teigti, kad po penkiasdešimties metų, skaičiuojant nuo šiandienos, žmonių populiacija ne tik nustos augti, bet netgi sumažės.
***
Maždaug po dviejų mėnesių į skyrių atvyksta lankytojas. Praeidamas koridoriu, užtinku jį kalbantis su sanitare. Suskantu pasilabinti su atvykėliu.
– Ką ketinate aplankyti?
– Aš pas An TeP.
– Pas An TeP? O su kokiu reikalu?
– Matote, jis prastai vykdo savo misiją. Populiacijos reguliavimo komisija išleido įsaką paspartinti įvykių eigą.
– Šit kaip. Ar galėtumėte prisistatyti? Matote, aš esu An TeP gydantis daktaras.
– Aš vardu Ts PpNr.
– Vadinasi esate gimęs septyniasdešimt…
– Septyniasdešimt devintųjų metų lapkričio dvidešimt ketvirtąją. Bet tai tikrai nesvarbu, tų metų lapkričio dvidešimt ketvirtąją nieko svarbaus neįvyko.
Įeiname į palatą.
– Pone An TeP?
– O, Ts PpNr, seniai matytas! Kas geresnio?
An TeP sugriebia ištiestą svečio plaštaką ir stipriai pakrato.
– Nieko gero, An TeP, tikrai nieko gero. Dvidešimt tūkstančių šimtas šešioliktieji patys prasčiausi iš mano nugyventų.
– Vaje, vaje, apgailestauju, kad tenka gyventi tokiais sunkiais laikais, mano drauge.
– Jūsų dėka galbūt jau rytoj jie nebebus tokie sunkūs. Atleiskite, jau turiu keliauti.
– O kaip gi jūsų kelionės tikslas, pone, hm, Ts PpNr? – teiraujuosi.
– Aš ką tik atlikau savo pareigą, ir turiu išvykti nedelsdamas, kad spėčiau į rytojaus dieną.
Praėjus dviems valandoms esu vėl kviečiamas į An TeP palatą.
– Pone daktare, pacientas An TeP dingo!
– Kaipgi taip, „dingo“?
– Na, ėmė ir pradingo, štai!
Įeinu į palatą. An TeP niekur nėra, vietoje jo ant lovos riogso purvo kaugė.
– Kur tasai An TeP? Ir, dievaži, išvalykite šitą jovalą kuo greičiau.
Tą vakarą An TeP neatsirado. Negrįžo jis ir kitą dieną, nei kitą savaitę, o po mėnesio skyriuje visi pamiršo, kad toks An TeP buvo iš viso.
***
2034 metais atrandamas naujas cheminis elementas. Jam suteikiamas Temidžio pavadinimas.
_______________________
Bret Kavanaugh nuotrauka iš Unsplash