Lilija Putnienė „Alternatyva“
Marija saldžiai pasiraižė. Buvo savaitgalio rytas. Skubėti keltis nebuvo būtinybės ir galėjai gulėti ir gulėti kiek tik širdis geidžia. Širdis gulėti negeidė. Širdis norėjo keltis. Marija žvaliai pašoko iš lovos ir nuėjo į vonią praustis. Nosį kuteno gardus aromatas. Užsuko į virtuvę.
– Sveikas, Džordžai. Kaip gardžiai kvepia kiaušinienė.
– Tai ne kiaušinienė, Mano Brangusis Angele, o omletas, kaip ir prašei, su česnakais ir špinatais,- atsakė Džordžas ir nusišypsojo tik burna, jo akis nesišypsojo.
– Skanumėlis, – cvaktelėjo Marija liežuvių ir nuėjo į vonią.
Džordžas buvo ganėtinai aukštas raumeningas vyrukas iš išvaizdos labai priminė aktorių Džordžą Klūnį (Georgas Clooney) jaunystėje. Ne labai ankstyvoje. Apie trisdešimt penkerių.
Po vonios ji nutarė atlikti mankštą ir rytinę meditaciją. Jai patiko sveikas gyvenimo būdas ir tam atsakingai skyrė laiką. Nors jai buvo tik dvidešimt septyneri, patikdavo užsiimti saviugda, sportu. Dvasinės praktikos buvo svarbi jos gyvenimo dalis. Ji negalėjo pasakyti ar tiki Dievu ar reinkarnacija. Bet gebėjimas pasilikti čia ir dabar suteikdavo gyvenime ramybės ir atsipalaidavimo. Jai pavyko suderinti malonumą su darbu. Po pusryčiu planavo ruošti jogos mankštos vaizdo įrašus, kuriais ir prekiavo.
Jos darbo kambarys buvo ištisą visata. Ne ta prasme, kad ten buvo daug daiktų, bet technologijų. Viena siena buvo visas LCD ekranas. Jame įjungdavo ką tik panorėdavo, pagal nuotaiką. Kai medituodavo ten įsijungdavo beribio ilgio koridorius. Toks vaizdas būna, kai sustatomi viena prieš kitą veidrodžiai ir atspindys eina iki begalybės. Sportuodama įsijungdavo save ir žiūrėjo ar tinkamai atlikinėja pratimus. Nakčiai įjungdavo žvaigždėtą dangų. Rytais ją žadindavo miškas su paukščių čiulbėjimų. Ekranas reaguodavo į jos balsą ir buvo galima paprašyti įjungti ką tik nori. Bet dabar laukė siautė pavasaris, todėl nakčiai ekraną išjungdavo, kad ryte pažadintų naturalūs paukščių balsai.
Kai atlikinėjo jau paskutinės asanas, žiūrėdama į savo atvaizdą sienoje, duris atsargiai prasivėrė. Tarpduryje pasirodė Džorždo galva:
– Mano Brangusis Angele, pusryčiai aušta. Tu gi pati sakei, kad valgysi septintą ryto.
– Atleisk, mielasis. Suklydau. Šiandien savaitgalis ir neįvertinau, kad savo rytinės meditacijas atliksiu vėliau, nes norėjau šiek tiek ilgiau pamiegoti.
– Gerai, Mano Brangusis Angele, aš uždengsiu termodangčiu, kad neatvėstų.
– Ačiū tau.
Baigus pusryčiauti suskambo telefonas. Pamatė Igno veidą ekrane ir apsidžiaugė.
– Sveikas, mielasis, labos dienos tau. Kaip gyveni?
– Sveika. Esu netoliese. Pagalvojau, kad gal nori pasimatyti?
– Mielai, – atsakė Marija, svarstydama ant kiek ilgai prasistums diena. Nes planavo įrašinėti mankštą. Bet nutarė, kad šiandien savaitgalis. Lai prasistumia.
Suskambo durų skambutis. Atėjo Ignas. Tai buvo vidutinio ūgio šviesiaplaukis vyrukas. Šviesūs plaukai buvo kiek ilgoki ir surišti į mažą uodegytę. Jis dėvėjo marškinėlius su mandalos piešiniu ir džinsus. Kaklas buvo papuoštas keliais santūriais mediniais papuošalais.
Ignas įėjo, apsidairė. Džordžas Klūnis plušo virtuvėje. Iš ten ėjo ramus atidirbti indų dėliojimo ir puodų dėstymo garsai.
– Kaip laikaisi? – kreipėsi į Mariją.
– Gerai, o tu? – priėjo, apkabino ir pabučiavo vyrą. – Gal norėtum ko daugiau, jeigu jau atėjai? – glaudėsi toliau, meiliai bučiuodama ir glostydama.
Ignas nepatikliai žvilgtelėjo į Džordžio Klūnio virtuvės pusę. Atsakyti tuo pačių į meilumą kažkaip trūko drąsos – Gal einam pasivaikščioti? – kreipėsi jau žiūrėdamas į Mariją
– O nieko rimčiau nebus? – paklausė nusivylusi.
– Gal vėliau.
– Na gerai, – atsiduso. Nuėjo į kambarį, įvertino kaip atrodo. Virš glausto sportinio kostiumo užsidėjo lengvai krentantį kardiganą. Liko savo išvaizda patenkinta ir grįžo pas vaikiną.
***
Jie ėjo pėsčiųjų takeliu palei upę. Aplinka buvo gražiai sutvarkyta. Žalumos parke buvo apsčiai. Ant dviračio-pėsčiųjų tako šmirinėjo šalmuoti dviratininkai, riedlentininkai bei riedutininkai. Kažkas jau bandė mieste naujovė – skraidė su skraidyklėmis. Retsykiais reikėjo stebėti, kad koks nemokša išlindės iš skraidymo zonos netrenktų pernelyg žemai skridęs per vaikščiojančiųjų galvas. Įspūdis buvo toks lygtais visas miestas, kaip tarakonai po žiemos išlindo iš pakampių pasišildyti pavasarinėje saulėje ir nėrė į sporto pramogas.
Pavasaris siautė visu pajėgumu. Sproginėjo medžių pumpurai, čiulbėjo paukščiai, skraidė bitės bei vabalai ir dosniai kaitino saulė. Porelė lėtai ėjo ir tylėjo.
– Žinai, aš noriu su tavimi pasikalbėti, – pagaliau nutraukė tylą Ignas. Jis jau suprato, kad tylios ramios vietelės šiandien neras, todėl pokalbį reikėtų pradėti dabar. Jis apkabino savo draugę.
– Ir apie ką? – linksmai paklausė ji.
– Apie mus.
– Įdėmiai klausau. Apie mus man patinka kalbėtis.
Jis sustojo. Atsisuko į ją. Išsitraukė iš kišenės mažą dėžutę. Kostelėjo. Svarstė ar pritūpt ant vieno kelio, kaip tai daro filmuose, bet persigalvojo.
– Kiek mes su tavimi susitikinėjam?
– Apie dvejus metus.
– Tau neatrodo, kad jau galėtumėm kelti savo santykius į aukštesnį lygį? – ir atsidarė dėžutė. Ten gulėjo nedudikas sidabrinis sužadėtuvių žiedas, – Ar tekėsi už mane?- paklausė raudonuodamas.
Ji nusišypsojo, stipriai apkabino ir sušnabždėjo į ausį :
– Taip, taip ir dar kartą TAIP, – kuri laiką stovėjo apsikabinę.
– Tu norėtum pradžioje tuoktis ar iš karto gyventi kartu? – paklausė Marija atslūgus pirminiam džiaugsmui.
– Tai nėr ko delsti, nusimatom vestuvių datą ir einam gyventi kartu.
– Nuostabi mintis, – nusišypsojo Marija, – mano butas didesnis ir jis jau pritaikytas mano darbui, todėl kraustomės pas mane. Turiu dar vieną kambarį , kur galėsi įsirengti sau darbo vietą ir gyvensim ilgai ir laimingai. – Ji stipriau apkabino mylimąjį.
– Tik yra vienas dalykas, kuris man nepatinka.
– Kas gi tai galėtų būti tokią nuostabią dieną?
– Tavo robotas – tarnas. Jis atrodo kaip tikras gyvas vyras. Be to – gražus vyras.
– Tai praeito šimtmečio įžymus aktorius. Tu gi žinai, kad aš mėgstu senus filmus. Tai ir užsisakiau robotą su žinomo aktoriaus išvaizda. O tu jauti pavydą? – šyptelėjo Marija.
– Tai jis gal ir vyrą atstoja? – paklausė įsižeidęs Ignas.
– Neužsisakiau tokios funkcijos. Beje, tu gi ir pats turi tarnaitę- robotą, visai simpatiška, irgi atrodo kaip žmogus. Kodėl man negalima?
– Man ją sesuo padovanojo. Tai pas tave žinomas aktorius, beje labai gražus. Man nejauku. Atrodo, kad turi kitą vyrą.
– O pas tave kita „moteris“. Nesuprantu priekaištų. Beje jis labai skaniai gamina. Pas jį instaliuoti geriausių pasaulio virėjų receptai. Tarp kitko jie nemažai kainuoja. Nuolat juos perku ir jam instaliuoju.
– Bet jo maiste nėra ČI energijos.
Mergina sustojo ir priekaištingai žvilgtelėjo į draugą.
– Nesupratau. Tau roboto gamintam maiste trūksta gyvybinės energijos?
– Jame apskritai nėra gyvybinės energijos.
– Jis gi robotas! Iš kur pas jį tą ČI energija?
– Beje, kodėl jis tave vadina Mano Brangus Angele?
– Kai pirkau, matomai patikau pardavimo vadybininkui. Jis man pasiūlė suinstaliuoti tokį kreipimosi į manę. Tai ir palikau. Nors galiu tiesiog pasakyti, kad taip mane nevadintų.
– Aš siūlau gyventi išviso be robotų. – Ignas pasakė tai, ką jau seniai norėjo pasakyti. Jis svaigo apie ekologišką gyvenseną. Galbūt ateityje nuspirkit sodybą, ūkį ir ten viską daryti ir auginti pačiam, savo rankom, be robotų. Be šitų natūralaus gyvenimo naikintojų.
Marija tylėjo. Nežinojo ką atsakyti. Ėjo tyliai šalia. Robotas gerokai palengvino jos gyvenimą: jis tvarkė namus, gamino valgyti. Jai buitimi rūpintis beveik nereikėjo. Nebent papildyti kažkokius resursus: nusipirkti prekių restoraniniam naminiam maistui, roboto aptarnavimas ir priežiūra. Dabar vardan šeimos sukūrimo jai reikėtų atsisakyti gyvenimo patogumo. Ar šita auka to verta? O gal galima apsieiti ir be aukos?
– Žinai ką? – pagaliau prabilo ji. – Pabandom pagyventi be robotų apie pusę metų.
– Ne, mes prie jų negrįšim. Ar tu žinai, kad…. –ir jis pradėjo vardinti sąmokslo teorijas kaip į tokius robotus instaliuojami žmonių stebėjimo čipai, jie skleidžia viską naikinamą spinduliuotę, žmonės aptingsta ir nenori visiškai judėti, tai skatina susirgimus, žmonių atskirtį ….. „Galbūt priprasiu“ galvojo Marija klausydama. Ekologijos klausimai jam buvo labai jautrūs. Nutilus jam ji vėl pakartojo:
– Pagyvensim pusę metų be robotų ir žiūrėsim ar be jų patogu gyventi.
– Na gerai, – nusileido Ignas. Visgi mintis gyventi kartu su mylima mergina jį džiugino labiau, nei robotų atsisakymas.
***
Po pusės metų.
– Ignai! Neišduosi kur padėjai virtuvinės žirklės? Tu čia vakar kažką karpei. Aš jų nerandu! – šaukė Marija besikuisdama virtuvėje. Virtuvė buvo panaši į mūšio lauką. Kriauklėje gulėjo kalnas indų, ant grindų matėsi lipnios dėmės, metalinės spalvos futuristinio stiliaus spintelės saugojo ant savo gražių matinių paviršių pirštų antspaudų likučius ir papilkėjusias zonas. Gražus virtuvinis metalinių kojų stalas su stiklinių paviršiumi užmiršo kada jis buvo paskutinį kartą valytas.
– Aš niekaip nerandu žirklių! Kur jos?
– Ką aš žinau! – atsiliepė Ignas iš kito kambario.
– Tu nieko man nepadedi daryti! Tavo žiniai aš irgi turiu darbą ir neturiu laiko tvarkytis toje suknistoje virtuvėje! – Šaukė Marija pagiežingai.
– Kas tau negerai? – Priešais ją kaip iš po žemės išdygo Ignas.
– Aš nerandu žirklių. Virtuvėje buvo žirklės.
– Štai tavo žirklės, – ištraukė kažkur iš po vienos spintelių žirklės ir padavė jai.
– Aš neturiu laiko kuistis virtuvėje, – tęsė Marija. Prakirpo makaronų pakuotę ir tiesiai sausus įbėrė burnon. Ji prisėdo ant vienintelės laisvos kėdės. Kitos buvo užverstos purvinais rankšluosčiais, plastikiniais indeliais bei dėžutėmis nuo vienkartinio maisto.
– Matau. – atsakė Ignas apžiūrinėdamas virtuvę.
– Tu man nieko nepadedi. – skundėsi toliau Marija.
– Aš neturiu laiko. Man reikia užbaigti darbą. Tu gi žinai, kad mano programavimo srityje terminai labai svarbūs.
– Bet tu turi laiko valgyti. Be to maistą, kuris tikrai neturi jokios ČI energijos, – ir ji parodė į aplinkui besimėtančias pakuotės.
– Tyčiojiesi? Taigi tu žadėjai šiandien paruošti pietūs. Kiek galim valgyti pusfabrikačius?
– Aš vos radau laiko pasiruošti gyvai konsultacijai internetu. Aš gi mokinu žmonės sportui tiesiogiai internetu. Pas mane būna ir tiesioginiai užsiėmimai ir konsultacijos. Neturėjau šiandien laiko. Bet tu nei karto negaminai ir nesitvarkei virtuvėje. Kur tie tavo pažadai gyventi ekologiškai be robotų, kai pats nieko buityje neatlieki? Tu įsivaizdavai, kad tai aš turėsiu prižiūrėti tavo buitį, skalbti kojinės ir gaminti valgyti?
– Virtuvė – tai moteriškas užsiėmimas, – tyliai burbtelėjo Ignas.
– Tu matai! Mano vyras dar ir archainių pažiūrų. Jam nepatinka praeito šimtmečio aktoriai, bet praeito šimtmečio mąstymas jam tinka.
Ignas apsisukęs išėjo iš užkuistos virtuvės. Garsiai trinktelėjo durimis ir užsidarė savo darbo kambaryje. Marija išėjo iš namų. Apsirengė ir išėjo. Kažkur. Nieko jam nepasakė. Tai buvo pirmas rimtas konfliktas su Ignu per pusę metų. Aplinkui pliaupė lietus. „Oi kaip laiku ir pagal nuotaiką“ pagalvojo Marija. Ji ėjo po lietumi tiesiog kur vedė akys. Ėjo ir svarstė, kad yra visiška nesąmonė kurti intrigą žmogui su kuriuo nori būti. Jis turėtų besąlygiškai priimti jos nuomonę ir norą gyventi su technologijom. Aišku ji lygiai taip pat turėtų priimti jo norą gyventi be jų. Ji ėjo, pyko ant savęs ir ant jo, kad pačioje bendro gyvenimo pradžioje jau iškilo kažkokios neišsprendžiamos problemos ir nekreipė dėmesio į pliaupiantį rudeninį lietų. Namo ji grįžo po ilgoko pasivaikščiojimo priėmusi sprendimą.
***
Ignas visą naktį negalėjo užmigti. Išėjo miegoti į kitą kambarį, todėl nelabai atkreipė dėmesį kelintą ir kaip grįžo jo žmona. Neramiai muistėsi. Pyko, kad santuoka taip gražiai prasidėjo, galėjo taip greitai baigtis. Svarstė, gal vertėjo nusileisti dėl tų jos robotų, jeigu jau abu tvarkytis nenori. Bet tada reikėtų paleisti savo mintį apie ekologiją, tvarų gyvenimą ir įsitikinimus. Ar jis taip galėtų? O jinai? Taip ir užmigo paryčiais.
Rytas išaušo vėsus ir giedras. Toks įspūdis, kad lietus nuplovė ne tik šaligatvius, bet ir vakarykštę blogą nuotaiką. Ignas atsikėlė vėlai. Užsuko į virtuvę. Ten karaliavo ideali švara. O vidury jos stovėjo ŠITAS – Džordžas Klūnis.
– Labas rytas, pone, – nusišypsojo robotas tik burna. Jo akys niekada nesišypsojo. – kaip miegojot? Ar aš nesutrukdžiau jūsų saldaus miego? Ką jus norėtumėt pusryčiams?
– Nežinau, gal nieko. – atsakė apstulbęs Ignas. – kur Marija?
– Kadangi negirdėjau jos išeinančios, tai bus savo kambaryje ir jūsų miegamajame, pone.
Ignas griebė kėdę ir metė į savo priešą, į tą niekšingą konkurentą. Klūnis gražiai išsisuko. Kėdė rėžėsi į kavos aparatą ir tas su trenksmu nuvirto nuo stalo. Į virtuvę atlėkė išsigandusi Marija:
– Ką visa tai reiškia? – bandė sustabdyti įsisiautėjusį sutuoktinį.
– Ką visa TAI reiškia? Iš kur jis čia atsirado?
– Taigi žinai, kad buvau jį mamai atidavusi, tai susigražinau. Kažkas gi turėjo sutvarkyti virtuvę.
– Tai nebegalioja susitarimas, kad jokių robotų mūsų namuose?
– Taip nebegalioja, nes tu tarnaite mane darai, vietoj to, kad pats tvarkytumeisi.
Ignas stovėjo ir žiūrėjo tai į Džordžą, tai į Mariją.
– Pone, gal norėtumėt pusryčių? – mandagiai paklausė Klūnis.
– Taip norėčiau! Tave suvalgysiu pusryčiams!
– Pone. Aš nevalgomas – šaltai atsakė robotas. – Šiandien galiu paruošti skrebučius, omletą, grikių arba avižų košės su šviežiom salotom. Ką norėsit, pone?
– Nieko aš nevalgysiu! Aš irgi elgsiuos taip kaip tu, – atšovė eidamas pro Mariją ir išėjo iš namų.
Po pusės metų:
– Mano Brangusis Angele, pietūs paruošti . – Džordžas Klūnis atsargiai pravėrė jos naujo darbo kambario duris ir pakvietė pietų.
– Ačiū mielasis, tuoj ateisiu. O kaip Ignas? Jam patiekalą irgi paruošei?
– Taip, Mano Brangusis Angele.
– Tada einam pietauti.
Jie pietavo naujuose nuosavose namuose, sodyboje. Dar vyko remonto darbai, todėl dar vietomis buvo nenudraskytos plėvelės, nebaigta dažyti ir kampe dar stovėjo dažai su kopėčiomis.
– O kur tavo mergina? – paklausė Marija vyro.
– Ji skaldo malkas.
– Taigi šildymas geoterminis, kam tos malkos?
– Šiandien kūrensim lauko židinį , o tavo Klūnis pasigyrė kad atsisiuntė nemokamą nuostabių šašlykų receptą.
– Taigi tu nevalgai mėsos. – nusišypsojo ji kramtydama.
– Nieko, šiandien nusižengsiu taisyklėms, nes gyrė, kad labai gardus ir aštrus kaip velnias. Tokį vertą paragauti.
– Mano Meile, malkos suskaldytos. Tavo mylima Obuoliukė galės laiminga šildytis prie laužo, – pasigirdo švelnus balsas. Iš paskos įėjo jos savininkė – graži liekna moteris su kirvių rankose ir abejingom akim.
– Kas ta „mylima Obuoliukė“? – pasiteiravo Marija.
– Tu, kas gi dar? Taigi laukiesi, – atsakė besijuokdamas Ignas.
Marija meiliai žiūrėjo į Igną ir svarstė, kad santykiai, kuris šimtmetis bebūtų, su robotais arba be jų – visada egzistuos.
______________________
Morning Brew nuotrauka iš Unsplash