Marius Plečkaitis „Paskutinis dėsnis“

Jau trečią sukimąsi Uriutei niekaip nepasiseka išspręsti paprastos problemos: kad ten viskas normaliai sąveikautų, susirištų ir nebūtų kažkokių didesnių alogizmų, žodžiu, kad egzistuotų pusiausvyra. Atrodytų, nieko čia sudėtingo, tereikia susirasti kokią voratinkliais apkibusią biblioteką, joje šiek tiek pasikrapštyti, adaptuoti reikalingą kodo dalį, kai ką paslėpti, kai ką pašlifuoti,.. O vietoje to šokinėja be vietos kaip elektronas po galaktiką.

Pabaigai pasilikusi iš pirmo žvilgsnio – niekuo neypatingas problemas, kaip termodinamika, taikos išlaikymas ir panašiai, Uriutė netikėtai susiduria su realia grėsme nebaigti mokyklos, taigi ir niekada nesusijungti. O to ji nori užvis mažiausiai. Susijungė visa ją supusi grandinė, pradedant legendine Nariute, baigiant jaunėle Niu. 

Sėkmingo modelio sukūrimas ir po jo sekančios šventosios patirtys yra būtina Didžiojo būties geštalto dalis. Be jos – tik sukinėjimasis tame pačiame seniai atsibodusios ir bunkančios sistemos rate. Jokių žvaigždžių medžioklių, jokių ūko degustacijų, jokių šokių aplink pulsarą. Nieko. Visiškai nieko.

Nepatenkinta moksleivė papurto galvą, mėgindama nuvyti užpuolusias mintis ir, atvėrusi angą, išsklendžia į miestą. Šį sukimąsi dar reikia kai ką aplankyti.

—

Džekė apimta nevilties sunkiu delnu valosi nuo kaktos prakaitą. Jis neateis. Niekada neateina. Gal jau metas nustoti laukti? Pasižiūri į laikrodį – lygiai trys. Dar minutėlę pamindžikavusi vietoje Džekė nusprendžia nesikankinti. Persimeta karabiną už nugaros ir tylomis pasišalina į troškią kvepiančią tankmę. Nereikėjo su šia mintimi net prasidėti – bara mintyse save atogrąžų karvedė, kai staiga pasigirsta tylutėlis krebždėjimas.

Džekė užtaiso ginklą ir, pasislėpusi aukštoje žolėje, priklaupia ant kairio kelio. Tai ji atliko jau daugybę kartų. Tereikia pataikyti tiesiai į galvą, tada nebus nei kankinimosi, nei žalos mėsai ar net pavojaus jos pačios gyvybei. Primerkia kairę akį, sulėtina kvėpavimą ir laukia pasirodančio graužiko. Žino, kad jį priviliojo jos kvapas. Žino ir tai, kad jų jėgos, nepaisant karabino, sužaidus Šansui, gali būti apylygės. Garsas artėja, stiprėja, atrodo, dar šiek tiek, ir tą garsą bus galima išvysti.

Akimirka ištįsta į kažką didingo ir kone amžino. Galiausiai graužikas šoka viršum, tačiau tai yra ne šuolis, o kažkas kito. Jis sklendžia ore kaip niekur neskubantis debesis, ir Džekė labiau iš nuostabos, nei iš išgąsčio nesugebanti pakelti ginklo link galingos iš lėto besileidžiančios milžino krūtinės, mintyse atsisveikina su visais mylėtais ir pažinotais, su neapkęstais ir dar negimusiais. 

Visaėdis, Džekės nuostabai, nusileidžia ne ant jos, savo nepakeliamu svoriu sutraiškydamas stuburą, o keli metrai prieš karę. Smalsiai pasuka ūsuotą neproporcingai mažą galvelę ir įsistebeilija į būsimą grobį.

Džekė vis dar priblokšta stebi užpuoliką. Akimirką veja akimirka.

„Kažkas čia ne taip. Jau turėčiau būti negyva.“ Visi raumenys įsitempia, užmirštas, nuleistas žemyn karabinas atsargiai pradeda kilti aukštyn.

– Bet, faaak, kaip karšta, – nutęsia milžinas graužikas ir nubėga savo keliais.

—

Padėk man su tuo nelemtu projektu, padėsiu tau su simpoziumu, mintimis nusišypso Uriutė, ir, regis, sujautrina Reigį. Kiek save atsimena, Reigis visada svajojo būti pirmas giminėje, sukūręs tikrą tarpgalaktinį simpoziumą. Šviesulys jaunuolio kūne. Su nepaprastais troškimais.

– Tu persistengi su tuo projektu, – mėgina Reigis. – Juk tai tik…

– Tai yra kur kas daugiau, nei daug kas mano. Uriutė giliai įkvepia. – Galų gale tai yra tiek mano, tiek visos giminės tęstis. Kitaip… na kitaip aš jausčiausi kažkokia klaida, – atsidūsta ir atsiremia į mylimąjį.

Kiek laiko jie jau yra kartu? Gal tūkstantį, o gal jau du tūkstančius sukimųsi? Su Reigiu viskas atrodo taip paprasta. O kad taip viskas pavyktų ir šįkart… Paskendusi mintyse Uriutė nepajunta, kaip atsiduria kažkur giliai Reigio glėbyje.

Ne taip lengva, atsisakius dalies kūno (kūno senuoju supratimu) užmegzti vienokį ar kitokį fizinį santykį su kitu. Reikia ne tik nusiteikimo, bet ir daug abipusės praktikos. Minčių suniveliavimas į vieną dažnį – ne graužikų kopuliacija.

Po kelių nesėkmingų bandymų jie pagaliau susijungia, ir Uriutė, suvirpėjusi, pajunta, kad kažkas šį kartą vyksta ne taip. 

—

Džekė ne visada pusnuogė lakstė po džiungles ir kovojo už išlikimą. Atrodo, dar visai neseniai ji kartu su mylimu vyru, valdė didžiausią salą Jungtiniame archipelage. Kol neatėjo jie.

Lyg iš giedro dangaus pasipylė tie prakeikti graužikai savo juokinguose kosminiuose laiviūkščiuose. Nors ką ten „savo“? Juos kažkas ten tiesiog sukišo. Ir stebėdami įsiveržimą bei triaukšdami saulėgrąžas, visų šių kataklizmų organizatoriai turbūt net apsišiko iš laimės: kiek daug kraujo, kiek daug nesąmonės.

Tuo tarpu graužikai… Na jie tiesiog dideli, kvaili ir tiek pat pikti žiurkės ir kurmio hibridai. Tačiau jų ne tik buvo nuleista gyva galybė, bet ir kažkokia supertechnologija iš žaidimo išjungė visą planetos elektros tinklą. Jokie mokslininkai kol kas nesugebėjo to paaiškinti ar sutvarkyti. Pradingo net žaibai. Viskas kažkaip suvienodėjo. Teko atsisveikinti su didžiąja dalimi technikos, kurti pirmykštes bendruomenes ir nei daugiau, nei mažiau – kovoti už išlikimą.

Džekės neramina viena mintis. Kaip tik prieš graužikų erą buvo beįsiplieskiantis atominis karas tarp dviejų planetos megavalstybių. Tada nukrito tie, ir viskas pasikeitė. Jokio karo ir kartu – karas visur. Gal tai kažkaip susiję? Bet kam magėtų vieną blogį keisti kitu? 

Dabar lieka Tikėtis. Visada kažko Tikėtis. Kad bus geras laimikis. Kad pavyks išgyventi dar savaitę. Kad sutartu laiku sutartoje vietoje pasirodys vyras. Ir kad Džekė neina iš proto, girdėdama kalbančius žiurkinus.

—

Uriutė patenkinta žiūri į miegantį (o gal jis tik apsimeta?) Reigį. Myluoja jį savo žvilgsniu, glosto jį savo kvazigalūnėm. Koks dailus. Koks protingas. Koks gelbėtojas. Šį sukimąsi tikrai pagelbės ir man. Uriutė jau regi save lygioje gražioje mentalinėje grandinėje su gimine. Vėliau įsivaizduoja save šokinėjančią ir besigalynėjančią su laiku ir erdve. Viskam savas laikas. Dabar svarbiausia ištaisyti visas klaidas. Ir kodėl taip sunku sukurti save palaikančią, neiškrypstančią iš logikos rėmų sistemą?

Reigis iš lėto nubunda, pamirksi kiaurai veriančiomis akimis, ir, išvydęs keistą, šlykščią būtybę mokinukės apsiauste gręžte gręžiančią jį savo žvilgsniu, nieko nelaukdamas vienu taikliu lazeriuko pykštelėjimu iš numanomo nago išsprogdina jai galvą. Reigis aplimpa šleikščia, karšta, itin lipnia mase, bet susivaldo nepradėjęs jos čia pat valytis. Reikia palikti kuo mažiau netvarkos jau sukurtoje.

Kur jis yra, kaip čia atsirado, ir kas ta prie jo budėjusi šlykštynė? Reikia greičiau skrieti iš čia. Tuoj, pajutę entropijos šuolį, sulėks kiti.

Jam, jaunajam Reigiui Antviliui II-ajam, juk reikia organizuoti tarpgalaktinį simpoziumą, ne galabyti kažkokias per anksti susenusias mokines.

—

Rausimasis. Begalinis rausimasis. Visada ir visur. Kas mane čia atgabeno? Ko iš manęs nori? Ką čia veikiu? Po žeme – karšta, paviršiuje – karšta. Ir kodėl gi mane paėmė iš gimtojo Ltaro? Ir ko nori tie dvokiantys skarmaluoti žmogėnai? Man juk irgi reikia kažkaip išgyventi. Nei purios kvepiančios žemės kaip Ltare, nei tingių pagulinėjimų saulei nusileidus greta vandens šaltinio. Saugotis. Visada saugotis. Oi kaip įstrigau. Kaip įstrigau. Kaip mane įstrigdino! 

Faaak.

—

Kasinas 1452588v814 visa apimančiu žvilgsniu gręžia tiek platų savo paties suvokimo lauką, tiek aplinkinių erdvėlaikių spiečius. Nuo besaikio energijos naudojimo mažytę to, ką kadaise vadindavo laiku, dalelę Kasinas 1452588v814 net pritemdo keletą aplinkinių žvaigždžių.

Kasinas 1452588v814 žino – nepasisekti tiesiog negali. Turi būti būdas. 

Ji(s) turi mintimis apčiuopti problemos sprendinį.

Kaip pagaliau sukonstruoti tą primityvų modelį.

Visatą be trūkumų. 

—

Pagaliau jis supranta, ką reikia padaryti.

Daugiau jokių klaidų.

Jokių nesąmonių.

Pagaliau viskas bus be priekaištų.

Tereikia nulio.

Absoliutaus nulio.

—

Procesai sustoja. 

_________________

Max Saeling nuotrauka iš Unsplash