Lituanicon XXXII: DraKonas

Lituanicon organizatoriai rekomenduoja: nuo vampyrų iki sintezatorių

Ką daryti, kai nėra ką skaityti, visi serialai ir filmai pažiūrėti, žaidimai sužaisti, o albumai – perklausyti? Lituanicon komanda skuba pasidalinti rekomendacijomis – tegul fantastika liejasi laisvai!

Pernai metų Lituanicono didmoterė Rūta Miškinytė šiemet neatsispiria gotikos žanrui ir rekomenduoja tris tamsias siaubingas knygas su nėrinukais:

„Airio Josepho Sheridano Le Fanu „Carmilla“. Turbūt kiekvienas kažkokiame kontekste yra bent jau girdėjęs apie grafą Drakulą, tačiau toli gražu ne visi žino apie šio pirmtakę Karmilą. Šį klasikinį pasakojimą rekomenduoju ir bendro išsilavinimo vardan, ir norintiems geriau susipažinti su vampyrų žanro ištakomis.

Dekadansas, revoliucija, mirtis, erotika. Ne visai fantastika – ant fantasmagorijos ribos balansuojančios Jules’o-Amédée Barbey d’Aurevilly „Šėtoniškosios“. „Les Diaboliques“ perskaičiau prieš kokius ketverius metus, bet jos manęs vis neapleidžia. Mums šiandien įprasta prasme fantastikos čia nerasite, bet tik skaitykite, nepasigailėsite.

Neseniai perskaičiau praėjusiais metais pasirodžiusią Silvia-Moreno Garcia knygą „Mexican Gothic“. Ne pati stipriausia gotikinė knyga, bet autorė neblogai žongliruoja žanro konvencijomis, klasikinius šio elementus panaudoja kalbėdama apie aktualias Lotynų Amerikos kultūrinės erdvės problemas (kolonializmo pelėsis!), tad jei galvojate, ką čia neįpareigojančio paskaityti artimiausią savaitgalį – Meksikos gotika yra tai, ko ieškote.“

Atsikandote vampyrų, gotikos ir norisi daugiau? O gal norisi po truputėlį (bet ne per greit) lįsti iš tamsybių? Na tai Eglė Jankauskaitė paduoda niūraus optimizmo:

Divinity: Original Sin 2, RPG Pavasaris, The Protomen - Act II: Father of death, The Curse of Chalion, Castlevania

„Vampyrai neblizga, bet jau kai myl tai myl. Būtent nuo to ir prasideda animacinis serialas „Castlevania“ – apie Drakulą, jo meilę, jo sūnų, jo priešus ir pragarą, mirtį ir nemirtį. Animacijos kokybė galėtų būt geresnė, į ranka pieštą stilių nerangiai įsikomponuoja CGI, bet viską atperka dialogas ir siužetas. Įsipilkite raudono vyno (nealkoholinio) ir mėgaukitės!

Žinot kompiuterinį žaidimą „Mega Man“ iš 1987-ųjų? Ne? Aš irgi nežinau. Skirtingai nuo vampyrų, man patinka blizgantys žaidimai, o iki visai neseniai jie neblizgėjo nė kiek. Bet žaidimo istoriją iki manęs atgabeno nuostabus progresyvaus roko grupės The Protomen albumas „Act II: The Father of Death“ – apie dviejų vyrų – diktatoriaus ir disidento – kovą. Yra robotų ir sintezatorių, o vokalisto balsas – už širdies griebiantis.

Kalbant apie blizgančius žaidimus – geriausias mano kada nors žaistas žaidimas yra Divinity: Original Sin 2. Tamsta esat pašauktas dievų tapti dar vienu dievu, įveikti pasaulį puolančias Tuštumos pabaisas ir išgelbėti pasaulį. Pasaulis, tiesa, su krize dorojasi prastai, tylint dievams grimzta į desperaciją ir ksenofobiją. Norint pasiekti dieviškumą teks gerokai pakovoti, pasiderėti ir pašniukštinėti.

Louis McMaster Bujold romaną „The Curse of Chalion“ ypač rekomenduoju, jei nusibodo fantastikos žanrą ilgai kamavusi (kamuojanti?) moterų veikėjų problema. Žinot, kur mergelės tokios dvimatės arba, kad jas suprastum, reikia atsiverst kokį psichiatrijos vadovėlį (čia apie tave, Yennefer). Tai va, Čaliono prakeikime dauguma veikėjų yra labai realistiškos moterys – tikra atgaiva. Ar tai geriausia mano skaityta knyga? Ne. Bet šiaip labai originali ir įsimintina istorija.

O kai jau nusibos vienam sėdėti ir skaityti ar žaisti, ar klausyti, rekomenduoju kovo 27 dieną prisijungti prie RPG Pavasario – nuotolinio renginio, kur galėsite pažaisti stalo vaidmenų žaidimų.“

Ir pabaigai – Radvilės Musteikytės rekomendacija gilesnės literatūros pasiilgusiems:

Aš norėčiau rekomenduoti niūrią Leenos Krohn distopiją „Svajonių mirtis“ (išvertė Aida Krilavičienė). Knygoje vaizduojamas ateities pasaulis, kur teisė į savižudybę yra iškeliama kaip pati svarbiausia, svarbesnė už balsavimo teisę. Pagrindinė veikėja yra pagyvenusi gydytoja vardu Liucija, dirbanti anesteziologe miesto ligoninėje, taip pat krionizavimo – žmonių užšaldymo įmonėje „Posterus“ bei „Svajonių mirtyje“ –  įmonėje, teikiančioje legalios savižudybės paslaugas. Knyga yra savotiškai lėta, susideda iš daug smulkių epizodų, pasakojamos keleto veikėjų istorijos, kurias į vieną sujungia „Svajonių mirtis“ – anksčiau ar vėliau Liucija visus sutinka savo kabinete ir svarsto jų pareiškimus užsisakyti mirtį.

Autorė Leena Krohn yra baigusi filosofiją ir tai ryšku visose jos knygose, net skirtose vaikams. Liucija, tiek mėginanti išsaugoti gyvybes, tiek jas nutraukianti, į savižudybę žiūri skeptiškai ir nuolat apmąsto mirtį ir gyvenimą, moralę, meną, žmogiškumą, visuomenę ir t.t., todėl knyga netiks mėgstantiems intensyvią veiksmo tėkmę ir nuotykius, bet labai tiks mėgstantiems vidinį veiksmą ir norintiems pasamprotauti apie savo pasaulį ir žmogaus gyvenimo paradoksus.